TAR.0969357A67C8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

3. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 metų rugsėjo – gruodžio mėnesiais priimtų sprendimų apžvalga

3.2. 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje

Skoma-Lux sro prieš Celn? ?editelstv? Olomouc (C-161/06)

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2007 m. birželio 11 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje C-161/06 pagal Krajsk? soud prieš Ostrav? (Čekijos Respublika) 2006 m. kovo 10 d. kreipimąsi.

Prejudicinio sprendimo aktualumas ir svarba

Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL 1 236, 2003, p. 33, toliau – Stojimo sąlygų aktas) 2 straipsnis nustato: „Nuo įstojimo dienos pirminių Sutarčių ir prieš įstojimą institucijų ir Europos centrinio banko priimtų aktų nuostatos naujosioms valstybėms narėms yra privalomos ir tose valstybėse taikomos tose Sutartyse ir šiame Akte nustatytomis sąlygomis.“ Stojimo sąlygų akto 58 straipsnis nustatyto:

„Iki įstojimo priimti ir Tarybos, Komisijos arba Europos centrinio banko čekų, estų, vengrų, latvių, lietuvių, maltiečių, lenkų, slovakų ir slovėnų kalbomis parengti institucijų ir Europos centrinio banko aktų tekstai nuo įstojimo dienos yra autentiški tomis pačiomis sąlygomis kaip ir esamomis vienuolika kalbų parengti tekstai. Jie skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, jei tie tekstai taip buvo paskelbti esamomis kalbomis.“ Aptariamoje byloje Teisingumo Teismo didžioji teisėjų kolegija nusprendė, kad iš Europos Sąjungos teisės aktų kylantys įpareigojimai negali būti priverstinai įgyvendinti privačių asmenų atžvilgiu jokioje valstybėje narėje, kurioje tie teisės aktai nebuvo publikuoti tos valstybės narės valstybine kalba.

Šis klausimas ypač aktualus naujosioms Europos Sąjungos valstybėms narėms, taip pat ir Lietuvai, kadangi nors nuo naujų valstybių narių įstojimo į Europos Sąjungą dienos joms automatiškai pradėjo galioti visi Europos Sąjungos teisės aktai, tačiau dalis acquis communautaire Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje devyniomis naujomis oficialiosiomis Europos Sąjungos kalbomis buvo paskelbta vėliau nei 2004 m. gegužės 1 d. Teisingumo Teismas pritaikė vienodo požiūrio principą ir konstatavo, kad su šiuo principu būtų nesuderinama situacija, kai Bendrijos teisės aktais nustatytos pareigos vienodai būtų taikomos senosiose valstybėse narėse, kur privatūs asmenys turi galimybę susipažinti su minėtomis pareigomis šių valstybių kalbomis Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, ir įstojusiose valstybėse narėse, kur toks susipažinimas buvo neįmanomas dėl vėlyvo paskelbimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjungos teisės akto nepaskelbimas Oficialiajame leidinyje oficialia valstybės narės kalba nedaro to akto neprivalomu pačiai valstybei narei. Aptariamame Teisingumo Teismo sprendime byloje Skoma-Lux konstatuota tik tai, kad vadovaujantis tokiu oficialia kalba nepaskelbtu aktu, negalima skirti privalomų įpareigojimų privatiems subjektams. Valstybė savo pareigas, kylančias iš tokio akto, privalo vykdyti. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismo praktikoje ne kartą Turkijos darbuotojų teisės buvo kildintos iš Europos Sąjungos – Turkijos asociacijos tarybos nutarimo dėl Asociacijos plėtros (1980 m. rugsėjo 19 d.

Nr. 1/80), kuris nebuvo skelbtas Oficialiajame leidinyje. Teisingumo Teismas konstatavo, kad teisės akto nepaskelbimas gali sukliudyti nustatyti pareigas pavieniams asmenims, tačiau tai neužkerta kelio asmenims remtis prieš tam tikrą instituciją teisėmis, kurias jiems suteikia nepaskelbtas Bendrijos teisės aktas (Žr. pavyzdžiui, 1990 m. rugsėjo 20 d. ETT sprendimą byloje C-192/89).

Neoficiali prejudicinio sprendimo apžvalga

Byloje kilo ginčas dėl to, ar Stojimo sąlygų akto, pagal kurį Čekijos Respublika nuo 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos Sąjungos valstybe nare, 58 straipsnis leidžia valstybėje narėje privačių asmenų atžvilgiu pasiremti Bendrijos reglamento, kuris nebuvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje šios valstybės kalba, esančia Sąjungos oficialiąja kalba, nuostatomis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas manė, jog dauguma suinteresuotųjų asmenų susipažįsta su teisės normomis elektroniniu būdu, todėl Bendrijos teisės akto Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje nepaskelbimas nereiškia, kad teisės aktas yra neprieinamas.

Iš tiesų Sąjunga skelbė darbines arba laikinąsias kalbines versijas internete ir yra įprasta ieškoti Bendrijos teisės tokiose duomenų bazėse, kaip Tarpinstitucinė prieigos prie Europos Sąjungos teisės internetu tarnyba (EUR-Lex). Bendrovė Skoma-Lux manė, kad jos atžvilgiu nebuvo galima remtis 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2454/93, išdėstančiu Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, nes jis nebuvo išverstas į čekų kalbą. Skoma-Lux teigė, kad kol į čekų kalbą nebuvo išverstas Bendrijos teisės aktas, ji negalėjo žinoti apie tiksliai taikomą teisę, nes kalbant apie vyno klasifikavimą, kuris yra pagrindinės bylos dalykas, Čekijos muitų įstatymas skyrėsi nuo Bendrijos muitų kodekso.

Teisingumo Teismas nurodė, kad iš pačios EB sutarties 254 straipsnio 2 dalies nuostatų formuluotės matyti, kad reglamentas gali turėti teisinių pasekmių, tik jeigu jis buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Be to, iš kartu skaitomų Stojimo sąlygų akto 58 straipsnio ir 1958 m. balandžio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje, 4, 5 ir 8 straipsnių nuostatų išplaukia, kad tinkamas Bendrijos reglamento paskelbimas valstybėje narėje, kurios kalba yra oficialioji Sąjungos kalba, turi būti suprantamas kaip šio akto paskelbimas šia kalba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Teisingumo Teismas pabrėžė, kad toks aiškinimas yra teisėtas ne tik remiantis pačių Sutarčių tekstu, bet yra vienintelis, atitinkantis teisinio saugumo ir nediskriminavimo principus. Teisingumo Teismas konstatavo, kad teisinis saugumo principas reikalauja, jog Bendrijos teisės aktai leistų suinteresuotiesiems asmenims tiksliai žinoti savo pareigų, kurios jais nustatomos, apimtį, o tai gali būti užtikrinta tik šiuos teisės aktus tinkamai paskelbus adresato oficialiąja kalba. Be to, būtų nesuderinama su vienodo požiūrio principu, jei Bendrijos teisės aktais nustatytos pareigos vienodai būtų taikomos senosiose valstybėse narėse, kur privatūs asmenys turi galimybę susipažinti su minėtomis pareigomis šių valstybių kalbomis Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, ir įstojusiose valstybėse narėse, kur toks susipažinimas buvo neįmanomas dėl vėlyvo paskelbimo.

Nors atrodytų, jog EB sutarties 10 straipsnyje nustatytą lojalaus bendradarbiavimo principą atitinka tai, kad įstojusios valstybės narės imtųsi visų atitinkamų priemonių Bendrijos teisės veiksmingumui vidaus teisinėje sistemoje užtikrinti, tačiau būtų contra legem reikalauti, kad jos nustatytų privatiems asmenims pareigas, įtvirtintas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje šių valstybių oficialiąja kalba nepaskelbtuose visuotinai taikomuose tekstuose. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors Bendrijos teisės aktai iš tiesų yra prieinami internete ir kad privatūs asmenys vis dažniau susipažįsta su jais šiuo būdu, toks šių teisės aktų pateikimas negali prilygti tinkamam paskelbimui Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, nesant Bendrijos teisėje jokio reglamentavimo šiuo klausimu.

ETT konstatavo, kad Stojimo sąlygų akto 58 straipsnis draudžia Bendrijos teisės aktuose, kurie nebuvo paskelbti naujosios valstybės narės kalba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, nors ši kalba yra oficialioji Europos Sąjungos kalba, įtvirtintas prievoles nustatyti privatiems asmenims šioje valstybėje, net jei šie asmenys galėjo susipažinti su šiais teisės aktais kitais būdais. Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausė, ar negalėjimas pasiremti valstybės narės kalba nepaskelbtu Bendrijos reglamentu privačių asmenų atžvilgiu šioje valstybėje yra šio reglamento aiškinimo, ar jo galiojimo klausimas.

Teisingumo Teismas pabrėžė, kad toks išaiškinimas nelemia reglamento, taikomo valstybėse narėse, kur jis buvo tinkamai paskelbtas, negaliojimo. ETT nurodė, kad tai, jog šiuo reglamentu negalima remtis privačių asmenų atžvilgiu valstybėje narėje, kurios kalba jis nebuvo paskelbtas, neturi jokio poveikio aplinkybei, kad jo nuostatos atitinkamai valstybei narei yra privalomos nuo įstojimo, nes jis yra acquis communautaire dalis. Nuspręsdamas, kad valstybės narės kalba nepaskelbtu Bendrijos reglamentu negalima remtis privačių asmenų atžvilgiu šioje valstybėje, Teisingumo Teismas tik aiškina Bendrijos teisę EB sutarties 234 straipsnio prasme.

Čekijos vyriausybė Teisingumo Teismui siūlė apriboti jo sprendimo veikimą laiko atžvilgiu nuo jam pateiktų prejudicinių klausimų paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dienos bei neleisti šiuo apribojimu remtis ieškovų, kurie jau ginčijo nepaskelbtų nuostatų taikymą arba prašė atlyginti taip padarytą žalą, atžvilgiu. Ji teigė, kad du pagrindiniai kriterijai, lemiantys galimybę nuspręsti apriboti sprendimo veikimą laiko atžvilgiu, šiuo atveju yra tenkinami: atitinkami asmenys veikė gera valia ir nėra jokio pavojaus, kad kils rimtų problemų, nes jos yra ne tik ekonominio pobūdžio.

Latvijos vyriausybė siūlė tą patį, bet tik nuo šio sprendimo paskelbimo dienos, tam, kad nebūtų ginčijami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dar nepaskelbtų Bendrijos teisės aktų pagrindu gera valia priimti sprendimai, kurių neginčijo jų adresatai. Ji taip pat manė, kad 2004 m. gegužės 1 d. į Europos Sąjungą įstojusios valstybės narės, įgyvendindamos Bendrijos taisykles, kurios tuo metu nebuvo paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, veikė gera valia. Ir jei, atsižvelgiant į šio sprendimo prasmę, reikėtų panaikinti administracinius sprendimus todėl, kad jie nepagrįsti, dėl to būtų pateikta daug prašymų dėl panaikinimo ir kiltų rimtų finansinių pasekmių ne tik valstybių narių, bet ir Sąjungos biudžetui.

Teisingumo Teismas priminė, kad nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Bendrijos teisės nuostatos išaiškinimo, išskirtiniu atveju taikydamas Bendrijos teisinei sistemai būdingą bendrąjį teisinio saugumo principą, Teisingumo Teismas, gali būti priverstas apriboti bet kurio suinteresuotojo asmens galimybę remtis jo išaiškinta nuostata, siekiant užginčyti gera valia užmegztus teisinius santykius. Iš tikrųjų šioje byloje kilo klausimas ne dėl Teisingumo Teismo sprendimo, kuriame išaiškinama Bendrijos teisės nuostata, veikimo apribojimo laiko atžvilgiu, bet dėl sprendimo, susijusio su pačiu galėjimu valstybės narės teritorijoje pasiremti Bendrijos aktu, veikimo apribojimo laiko atžvilgiu.

Todėl šiuo atveju negalima remtis teismo praktika dėl Teisingumo Teismo sprendimo veikimo apribojimo laiko atžvilgiu. Teisingumo Teismas priminė, kad pagal EB sutarties 231 straipsnį Teisingumo Teismas gali, jei mano esant reikalinga, panaikindamas reglamentą nurodyti, kurie paskelbto negaliojančiu reglamento padariniai lieka galutiniai. Iš to išplaukia, kad nors aktas yra neteisėtas ir laikomas kaip nepriimtas, Teisingumo Teismas, remdamasis aiškia EB sutarties nuostata, gali nuspręsti, kad vis dėlto tam tikros jo teisinės pasekmės yra teisėtos.

Tie patys teisinio saugumo reikalavimai nustato, kad tas pats būtų taikoma ir nacionaliniams sprendimams, priimtiems taikant Bendrijos teisės nuostatas, kuriomis nebegalima remtis tam tikrų valstybių narių teritorijoje, nes jos nebuvo tinkamai paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje atitinkamų valstybių oficialiąja kalba, išskyrus tuos sprendimus, kurie šio sprendimo paskelbimo dieną buvo apskųsti administracine ar teismine tvarka. Taigi pagal Bendrijos teisę atitinkamos valstybės narės neprivalo ginčyti remiantis tokiomis taisyklėmis priimtų administracinių ar teismų sprendimų, jei pagal taikomas nacionalines taisykles jie tapo galutiniais.

Pagal Bendrijos teisę kitaip gali būti tik išimtiniais atvejais, kai buvo imtasi administracinių priemonių ar buvo priimti teismo sprendimai, ypač baudžiamojo pobūdžio, kurie galėtų pažeisti pagrindines teises, o tai, neviršydamos šių ribų, turi nustatyti kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos.

Remdamasis nurodytais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendė:

1. Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų 58 straipsnis draudžia Bendrijos teisės aktuose, kurie nebuvo paskelbti naujosios valstybės narės kalba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, nors ši kalba yra oficialioji Europos Sąjungos kalba, įtvirtintas prievoles nustatyti privatiems asmenims šioje valstybėje, net jei šie asmenys galėjo susipažinti su šiais teisės aktais kitais būdais.

2. Nuspręsdamas, kad valstybės narės kalba nepaskelbtu Bendrijos reglamentu negalima remtis privačių asmenų atžvilgiu šioje valstybėje, Teisingumo Teismas aiškina Bendrijos teisę EB sutarties 234 straipsnio prasme.

_________________