AS-756-280-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-280/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01533-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija: 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas, VSD) 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (75)-18-817 „Dėl valstybinės pareigūno pensijos nepriemokos išmokėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (75)-18-817); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSD, neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.; 3) priteisti iš VSD bylinėjimosi išlaidas.

Pasak pareiškėjo, jo konstitucinės teisės ir laisvės buvo pažeistos taikant 2009 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą (pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir socialinio draudimo pensijos bendra suma sumažinta nuo 1,5 iki 1,3 Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio) ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnius. Pagrįsdamas savo reikalavimus, pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 52 straipsniais, 48 straipsnio 1 dalimi, teisinės valstybės principu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija (pvz., 2000 m. vasario 10 d., 2000 m. birželio 30 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai), Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Be to, pareiškėjo teigimu, nuo 2010 m. sausio 1 d. nemokant valstybinės pensijos dalies, jam padaryta neturtinė žala. Pensijos nemokėjimas jam sukėlė sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą dėl netinkamo poreikių tenkinimo, o šias lėšas pareiškėjas būtų gavęs, jeigu būtų mokėta viso dydžio pensija. Pareiškėjas buvo priverstas apriboti savo poreikius, negalėjo normaliai apsirūpinti, užsitikrinti normalių gyvenimo sąlygų, nes reikėjo mokėti padidėjusius komunalinius mokesčius, vykdyti įsipareigojimus tretiesiems asmenims, kilo vaistų, kitų prekių kainos; pablogėjo jo sveikata: kankina aukštas kraujo spaudimas, nemiga, nerimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi (b. l. 14) pareiškėjo skundą priėmė.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės saugumo departamento, ir Valstybės saugumo departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 16–17), kuriuo prašė skundo dalį dėl Sprendimo Nr. (75)-18-817 panaikinimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš VSD atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjo pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį ir nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. mokėta sumažinta valstybinė pensija (dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo per minėtą laikotarpį pareiškėjui susidarė 8 638,40 Lt pensijos nepriemoka, dėl 5 straipsnio 1 dalies taikymo – 22 805,45 Lt nepriemoka). Atsakovas iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, mokėdamas pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį sumažintą valstybinę pensiją, tinkamai vykdė galiojančių teisės aktų nuostatas. Taigi, Sprendimas Nr. (75)-18-817 yra teisėtas ir pagrįstas, o neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui priteistina ne iš VSD (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje nutartį byloje Nr. A552-519/2013).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi (b. l. 27–31) atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir išaiškino pareiškėjui teisę raštu iki 2013 m. gruodžio 6 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikti paaiškinimus, kodėl praleido 3 metų procesinį terminą kreiptis į teismą, ir prašymą minėtam terminui atnaujinti. Teismas taip pat įpareigojo Valstybės saugumo departamentą pateikti įrodymus, kada pareiškėjui buvo pirmą kartą išmokėta sumažinta pareigūnų ir karių pensija.

Pareiškėjas pateikė teismui prašymą „Dėl termino kreiptis į teismą ir jo atnaujinimo“ (b. l. 38–41), kuriame nurodė, kad 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą nepraleido, tačiau jeigu teismas vertintų, kad minėtas terminas praleistas, prašė šį terminą atnaujinti.

Pareiškėjas paaiškino, kad pirmą kartą į Valstybės saugumo departamentą dėl sumažintos pensijos kreipėsi 2010 m. lapkričio 9 d. prašymu (praėjus 10 mėnesių nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo ir mažiau negu 9 mėnesiams po pirmosios sumažintos pensijos gavimo), todėl 3 metų procesinio termino nepraleido. Be to, atsižvelgęs į VSD 2010 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. (66)-18-225-1340 „Dėl 2010 m. lapkričio 9 d. prašymo“ (toliau – ir raštas Nr. (66)-18-225-1340), kuriame nurodyta, kad jo pensija sumažinta galiojančio Laikinojo įstatymo pagrindu, ir kol Laikinasis įstatymas nebus teisės aktuose nustatyta tvarka pakeistas arba pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, VSD neturi pagrindo juo nesivadovauti ir pareiškėjo pensija laikytina sumažinta teisėtai. Pareiškėjas, sulaukęs Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, 2013 m. balandžio 3 d. kreipėsi į VSD, kuris Sprendime Nr. (75)-18-817 netenkino prašymo dėl pensijos dalies išmokėjimo, todėl su 2013 m. gegužės 7 d. skundu pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Teismui nusprendus, kad pareiškėjas praleido 3 metų procesinį terminą, prašo šį terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių, nuo jo nepriklausančių ir objektyvių aplinkybių: pareiškėjas negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės kreiptis į teismą dėl teisinio aiškumo trūkumo, kadangi 2010 m. – 2012 m. nebuvo aišku, kokie teisės aktai nustato pareiškėjo procesines teises ir pareigas, šis teisinio aiškumo trūkumas skirtingais aspektais egzistavo iki 2013 m. kovo 12 d. bei 2013 m. lapkričio 7 d. LVAT nutarčių administracinėse bylose Nr. A552-519/13 ir Nr. A444-2232/2013 priėmimo; pareiškėjo byla iš esmės buvo išnagrinėta 2013 m. spalio 30 d., tačiau nei teismo posėdyje, nei iki jo klausimas dėl procesinių terminų įgyvendinimo nekeltas; pareiškėją suklaidino VSD raštas Nr. (66)-18-225-1340, kuriuo remdamasis, pareiškėjas vertino, jog nėra teisinio pagrindo skųsti VSD, vykdžiusio galiojančio įstatymo nuostatas, atsakymo teismui, suprato tokį skundimą kaip betikslį, t. y. buvo aišku, kad teismas tokį skundą atmes kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi (b. l. 47–51) administracinę bylą Nr. I-481-815/2014 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01533-2013-1) pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai VSD, VSD dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nutraukė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2009 m. sausio 1 d. paskirta 1 470,81 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (VSD 2012 m. balandžio 30 d. raštas Nr. (68)-18-1024 (b. l. 9)), o pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėnesį išmokėta 2010 m. vasario 26 d. (VSD 2013 m. lapkričio 25 d. raštas Nr. (75)-18-3019 (b. l. 36)).

VSD, atsakydamas į pareiškėjo 2010 m. lapkričio 9 d. prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo ir užtikrinimo, kad ateityje bus mokama visa paskirta pensija (b. l. 42–43), 2010 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. (66)-18-225-1340 „Dėl 2010 m. lapkričio 9 d. prašymo“, nurodydamas, kad skaičiuodamas ir mokėdamas valstybinę pensiją, vadovaujasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei Laikinuoju įstatymu, kad Laikinasis įstatymas yra galiojantis, šio įstatymo nuostatos, kurių pagrindu pareiškėjui laikinai mažinama pensija, neprieštarauja Konstitucijai, tą patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 44).

VSD, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. balandžio 3 d. prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, 2013 m. balandžio 9 d. sprendime Nr. (75)-18-817 „Dėl valstybinės pareigūno pensijos nepriemokos išmokėjimo“ nurodė, kad VSD iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, mokėdamas pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją, tinkamai vykdė galiojančių teisės aktų nuostatas, ir pareiškėjo prašymo netenkino (b. l. 8).

Pareiškėjas V. B. prašo teismą panaikinti Valstybės saugumo departamento 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (75)-18-817 „Dėl valstybinės pareigūno pensijos nepriemokos išmokėjimo“ (b. l. 8), tačiau LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžta, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams, todėl ši administracinės bylos dalis dėl VSD 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (75)-18-817 „Dėl valstybinės pareigūno pensijos nepriemokos išmokėjimo“ panaikinimo nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pareiškėjas taip pat prašo teismą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSD, 22 805,45 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Teismas akcentuoja, kad LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, jog nagrinėjamu atveju kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas trejų metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar/ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Pareiškėjas V. B. į teismą kreipėsi 2013 m. gegužės 9 d. (vokas (b. l. 13)), apie pirmąją valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėjas turėjo ir galėjo sužinoti 2010 m. vasario 26 d. (raštas (b. l. 36)), todėl traktuotina, kad pareiškėjas praleido minėtą procesinį terminą. Akcentuotina, jog pareiškėjas jau 2010 m. lapkričio mėnesį manė, kad jo teisės yra pažeistos, tai įrodo pareiškėjo 2010 m. lapkričio 9 d. prašymas VSD direktoriui, kuriame prašyta išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 42–43). Pareiškėjo paaiškinimai, kad jis nepraleido procesinio termino (b. l. 38–41), neatitinka LVAT praktikos. Pareiškėjo argumentai dėl minėto procesinio termino atnaujinimo nepagrįsti, nes teisinis neaiškumas nėra priežastis atnaujinti terminą, ypač atsižvelgiant į tai, kad jau 2012 m. vasario mėnesį buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame konstatuota atitinkamų teisės aktų neatitiktis Konstitucijai, o pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. gegužės 9 d. Teismas vertina, kad Valstybės saugumo departamento raštas (b. l. 44) negalėjo suklaidinti pareiškėjo, ypač atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui teisės aktų vertinimą pateikė potencialus atsakovas teisme. Teismas, nematydamas jokių aplinkybių, leidžiančių minėtą procesinį terminą atnaujinti, šią administracinės bylos dalį nutraukia ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Pareiškėjas V. B. nepagrindė bylinėjimosi išlaidų, todėl jų atlyginimo klausimas paliekamas nenagrinėtu.

III. Pareiškėjas V. B. atskiruoju skundu (b. l. 54–56) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas paaiškina, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo ir manė, kad tik nuo šios datos bus pradedamas skaičiuoti 3 metų terminas. Tai, kad dar 2010 m. kreipėsi į VSD, nereiškia, kad jis žinojo apie savo teisių pažeidimą, nes VSD atsakyme buvo nurodyta, kad sumažinta pensija mokama pagrįstai – esant teisėtam pagrindui. Tuo metu niekam dar nebuvo žinoma, kad pensijos mažinimo pagrindas prieštarauja Konstitucijai. Šioje situacijoje vyravo didelis teisinis neaiškumas, todėl pareiškėjas buvo suklaidintas, terminas praleistas pagrįstai.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės saugumo departamento, ir Valstybės saugumo departamentas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovų manymu, pareiškėjas pateikė tokius pačius argumentus dėl termino atnaujinimo, kuriuos nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Teismo nutartis pagrįsta ir teisėta, priimta atsižvelgiant į aktualią teismų praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkinamas, terminas skundui paduoti atnaujinamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties, kuria administracinė byla nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 ir 7 punkto pagrindu, teisėtumo bei pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad V. B. 2013 m. balandžio 3 d. kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą – instituciją, įgaliotą skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d.), prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Valstybės saugumo departamentas 2013 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (75)-18-817 (b. l. 8) paaiškino pareiškėjui, kad iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo (2012 m. rugsėjo mėn.) sumažinta pensija jam mokėta teisėtai, todėl VSD tinkamai vykdė galiojančių teisės aktų nuostatas. Atsakovas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, 2013 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (75)-18-817 V. B. prašymo (dėl neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo) netenkino. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nesutiko su VSD 2013 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (75)-18-817 tiek, kiek juo išreikšta atsakovo valia neišmokėti susidariusio valstybinės pensijos nepriemokos. Šis atsisakymas administracinių teismų praktikoje laikomas teismui skundžiamu administraciniu aktu (žr., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2013 m. balandžio 9 d. raštas Nr. (75)-18-817 laikomas aktu, neskundžiamu administraciniams teismams, – neteisinga. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties dalis, kurioje ši administracinės bylos dalis nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, naikinama.

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario 26 d. (b. l. 33), t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą V. B. kreipėsi 2013 m. gegužės 9 d. (b. l. 13), t. y., kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, praleidęs minėtą 3 metų terminą. Kita vertus, pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (LVAT 2014 m. sausio 22 d. nutartis adm. byloje Nr.AS502-214/2014).

Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario 26 d. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas (žr., pvz., LVAT nutartis adm. bylose Nr. AS502-212/2014, AS502-214/2014).

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė V. B. objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties dalis, kuria nagrinėjama byla nutraukta nustačius, kad skundas buvo priimtas praleidus padavimo terminus ir nėra aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas (ABTĮ 101 str. 7 p.), naikinama, o skundas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį panaikinti ir skundą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė