A-602-376-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-376/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01315-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neišmokėtos motinystės pašalpos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, atsakovas) 2010 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6397; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius, atsakovas) 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638; 3) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923; 4) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių vykdyti VSDFV Kauno skyriaus 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 8.36-4720 išmokant V. Š. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. vasario 12 d. priklausančią neišmokėtą sumą – 22 407,33 Lt (b. l. 10).

Pareiškėja skunde (b. l. 5-10) nurodė, kad jai nuo 2009 m. gegužės 18 d. buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos ir atsakovo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 8.36-4720 nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa: kol vaikui sueis vieneri metai – 5 817,48 Lt (atskaičius mokesčius) per mėnesį, antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais – 4 946,44 Lt (atskaičius mokesčius) per mėnesį. Tačiau, nepaisant numatytų pareiškėjos motinystės pašalpos dydžių, 2010 m. vasario mėnesį pareiškėjai buvo išmokėta 4 629,00 Lt (atskaičius mokesčius) dydžio motinystės pašalpa vietoj 5 817,48 Lt (atskaičius mokesčius) dydžio pašalpos, o 2010 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjai buvo išmokėta 2 780,40 Lt (atskaičius mokesčius) dydžio motinystės pašalpa vietoj 4 946,44 Lt (atskaičius mokesčius) dydžio pašalpos. Pareiškėja dėl tokio sumažinimo 2010 m. rugsėjo 7 d. VSDFV Kauno skyriui pateikė užklausą, į kurią atsakydamas, VSDFV Kauno skyrius nurodė, jog pareiškėjos motinystės pašalpa nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 remiantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis.

Nurodė, jog su sprendimais nesutinka dėl to, kad toks perskaičiavimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas bei pagrindinius teisės principus – teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, įstatymo negaliojimo atgal, teisės į nuosavybę, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo. Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, nuosavybės neliečiamumo principui. Teisė į motinystės (tėvystės) pašalpas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio. Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, nenumatant kompensavimo mechanizmo motinystės (tėvystės) pašalpų atžvilgiu, kai tuo tarpu kitoms socialinėms išmokoms jie numatyti, pažeidžia lygiateisiškumo ir teisingumo principus.

Atsakovai, nesutikdami su skundu, atsiliepimuose (b. l. 38-42, 43-45) nurodė ir atsakovo VSDFV Kauno skyriaus atstovė posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjai vaiko priežiūros atostogos buvo suteiktos nuo 2009 m. gegužės 18 d. Motinystės (tėvystės) pašalpa buvo paskirta vadovaujantis tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais, t. y. iki 2010 m. birželio 30 d. paskiriant 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai – 85 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustatė socialinių išmokų, tarp jų ir motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės), išmokų perskaičiavimo ir kompensuojamojo uždarbio socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti naujo maksimalaus dydžio nustatymo tvarką, išmokos vaikui mokėjimo sąlygas ir dydžius. Motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinuoju įstatymu. Laikinasis įstatymas numatė nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpas atsižvelgiant į naujai patvirtintą draudžiamųjų pajamų dydį. Atsižvelgiant į šią Laikinojo įstatymo nuostatą, 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 pareiškėjai buvo perskaičiuota motinystės pašalpa. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 5 d. nutarime nepasisakė, kad šis sumažinimas prieštaravo Konstitucijai, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo, sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

Taip pat Laikinasis įstatymas numatė nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpas ir mažinti kompensuojamojo užmokesčio dydžio procentą, t. y. iki 1 metų buvo nustatytas 90 proc., o nuo vienerių metų iki dviejų – 75 proc., taip pat buvo sumažintas ir draudžiamųjų pajamų dydis, t. y. nuo 5 draudžiamųjų pajamų dydžio iki 4. Atsižvelgiant į šias Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa. Kadangi Konstitucinis Teismas nustatė, kad ta riba, kuri numato, kad motinystės (tėvystės) pašalpa negali būti didesnė nei 4 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiai, prieštarauja Konstitucijai, buvo perskaičiuota pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. PA-SP5-16 ir išmokėta nepriemoka – 5149,64 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sueis dveji metai, t. y. 2011 m. vasario 12 d. Ši paskaičiuota nepriemoka pareiškėjai jau yra išmokėta.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923 ir VSDFV 2010 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6397 dalyje dėl 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 panaikino, likusioje dalyje skundą atmetė. Iš atsakovo pareiškėjai priteista 282 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, atsakovas perskaičiavo pareiškėjai motinytės (tėvystės) pašalpą priimdamas 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. PA-SP5-16, kurio pagrindu pareiškėjai buvo išmokėta nepriemoka – 5 149,64 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sueis dveji metai, t. y. 2011 m. vasario 12 d. (b. l. 97-102). Taigi atsakovas 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu atstatė pareiškėjos teises ta apimtimi, kuria Konstitucinis Teismas Laikinąjį įstatymą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitoje dalyje 2010 m. liepos 27 d. sprendimu atliktas motinystės pašalpos perskaičiavimas buvo teisėtas. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, juo sumažintą pašalpos dydį lėmė Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintos nuostatos, kurių Konstitucinis Teismas nepripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Remiantis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjos skundą iš dalies tenkino – VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923 apimtimi dėl draudžiamųjų pajamų dydžio ribojimo panaikino kaip neteisėtą. Teismas taip pat panaikino VSDFV 2010 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6397 dalyje dėl 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923.

Kadangi atsakovas 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. PA-SP5-16 yra išmokėjęs 5 149,64 Lt dėl įstatymo dalies pripažinimo neteisėtu, kita apimtimi sprendimai buvo teisėti, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjos prašomos 22 407,33 Lt sumos priteisimui.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, kuriuo buvo pasisakyta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, taikomų konkrečiu atveju, atitikties Konstitucijai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas dėl motinystės pašalpos mokėjimo pagal 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 8.36-4720 atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja pateikė prašymą dėl 705,00 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu priteisimo. Teismas nustatė, kad rašytiniai dokumentai (PVM sąskaitos –faktūros, b. l. 92-93, mokėjimo pavedimai, b. l. 94-95) patvirtina, jog pareiškėja advokatei yra sumokėjusi už skundo parengimą 605 Lt. Minėta suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, kurios taikomos ir administracinėse bylose, todėl yra pagrįsta. Pareiškėja taip pat yra sumokėjusi už skundą 100 Lt (b. l. 33) žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies (40 proc. apimtimi), iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus pareiškėjai proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteista 282 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 str. 2d.).

III. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius 2013 m. liepos 19 d. (pagal gavimo datą) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą dalyje dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 ir VSDFV 2010 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. (11.1) I-6397 dalyje dėl 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 panaikinimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašoma nepriteisti bylinėjimosi išlaidų arba sumažinti jas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

Apeliaciniame skunde dėstomi tokie pagrindiniai argumentai:

1. Teismo panaikintas VSDFV Kauno skyriaus sprendimas buvo priimtas remiantis Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsniais bei Nuostatų 58, 74 punktais. Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas tik tas motinystės (tėvystės) pašalpos mažinimo pagrindas, kuriuo motinystės (tėvystės) pašalpoms buvo nustatyta 4 Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos riba. Dalyje dėl motinystės (tėvystės) pašalpos kompensuojamojo uždarbio dydžio procentų sumažinimo nuo 85 proc. iki 75 proc. sprendimas yra teisėtas.

2. 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. PA-SP5-16 pareiškėjai buvo išmokėta nepriemoka – 5 149,64 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sueis dveji metai, t. y. 2011 m. vasario 12 d. Taip buvo išspręstas ginčas tarp pareiškėjos ir atsakovo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja neteko suinteresuotumo dėl VSDFV Kauno skyriaus ir VSDFV sprendimų panaikinimo, nes motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka jai yra išmokėta. Todėl pareiškėjos skundas remiantis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalimi turi būti atmestas.

3. Analogiškose bylose, kai buvo išmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos, pareiškėjų skundai buvo atmetami.

4. Dėl bylinėjimosi išlaidų pažymi, kad kadangi pareiškėjos skundas vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalimi turėtų būti atmestas, nelikus pareiškėjos teisinio suinteresuotumo dėl sprendimų panaikinimo, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat turėtų būti atmestas. Be to, nurodo, kad atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos nurodomų teismo išlaidų atsiradimo, nes pareiškėjos ginčijamų sprendimų priėmimą nulėmė ne atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimas, o bylos teisminio nagrinėjimo metu priimtas Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas, todėl šios išlaidos iš atsakovo negali būti priteisiamos. Jei išlaidos būtų priteistos, atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, bylos nesudėtingumą, priteistinos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažinamos atsižvelgiant ir į proporcingai teismo patenkintų reikalavimų dalį.

Pareiškėja, nesutikdama su atsakovo apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo VSDFV Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime dėsto tokius pagrindinius argumentus:

1. Sprendime yra aiškiai nurodyta, jog VSDFV Kauno skyriaus bei VSDFV sprendimai naikinami toje dalyje, kuria pažeista pareiškėjos teisė gauti visą jai priklausančią motinystės pašalpą. Taigi argumentas, jog teismas negalėjo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus sprendimo visa apimtimi, yra visiškai nepagrįstas.

2. Aplinkybė, jog Kauno skyrius perskaičiavo ir pareiškėjai išmokėjo motinystės pašalpos nepriemoką po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo priėmimo, nepanaikino pareiškėjos teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

3. Sprendimu teismas konstatavo, jog VSDFV Kauno skyriaus sprendimas apimtimi dėl draudžiamųjų pajamų dydžio ribojimo, yra neteisėtas ir pažeidžia pareiškėjos teises, 2013 m. balandžio 26 d. priimdamas sprendimą Nr. PA-SP3-1545, kuriuo nusprendė pareiškėjai išmokėti 5 149,64 Lt motinystės pašalpos nepriemoką, atsakovas pripažino pareiškėjos teisių pažeidimą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad sprendimas yra priimtas pareiškėjos naudai, kas remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, sudarė pagrindą pareiškėjos naudai priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, jeigu pareiškėja ginant savo teises nebūtų kreipusis į teismą ir tokiu būdu nebūtų patyrusi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, pareiškėjai VSDFV Kauno skyrius apskritai būtų atsisakęs išmokėti motinystės pašalpos nepriemoką. 282 Lt dydžio priteistos išlaidos yra protingos ir pagrįstos.

Atsakovas VSDFV pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-393-422/2013 toje dalyje, kurioje pareiškėjos skundas buvo tenkintas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime dėsto tokius pačius argumentus kaip atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniame skunde. Be to, prašo pakeisti VSDFV procesinę padėtį iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydama: 1) panaikinti VSDFV 2010 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6397; 2) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638; 3) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923; 4) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių vykdyti VSDFV Kauno skyriaus 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 8.36-4720 išmokant V. Š. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. vasario 12 d. priklausančią neišmokėtą sumą – 22 407,33 Lt.

2011 m. kovo 1 d. Kauno apygardos administracinis teismas nutartimi sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas prašymas dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 3 dalies galimo prieštaravimo Konstitucijai. 2013 m. kovo 15 d. bylos nagrinėjimas atnaujintas.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, atsakovas perskaičiavo pareiškėjai motinytės (tėvystės) pašalpą priimdamas 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. PA-SP5-16, kurio pagrindu pareiškėjai buvo išmokėta nepriemoka – 5 149,64 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sueis dveji metai, t. y. 2011 m. vasario 12 d. (b. l. 97-102).

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923 ir VSDFV 2010 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6397 dalyje dėl 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923, likusioje dalyje skundą atmetė. Iš atsakovo pareiškėjai priteisė 282 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą dalyje dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimo ir VSDFV 2010 m. spalio 27 d. sprendimo panaikinimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodo, kad pareiškėja neteko suinteresuotumo dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, nes motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka jai yra išmokėta. Taigi nagrinėjamoje byloje skundžiama tik ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjos skundas tenkintas (panaikinti skundžiami aktai ir pareiškėjai priteistos bylinėjimosi išlaidos).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nepritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir išvadoms.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi teisminė gynyba galima tais atvejais, kai siekiama apginti pažeistą teisę arba yra ginčijama tam tikra teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja, realizuodama teisę kreiptis į teismą, siekė apginti, jos nuomone, pažeistą teisę gauti neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpą. Vienintelė kliūtis, trukdžiusi pareiškėjai pasiekti šį tikslą, buvo pašalinta atsakovui įvykdžius pareiškėjos reikalavimą ir sumokėjus motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, taip išsprendžiant ir kilusį konfliktą. Ginčo dėl teisės nebeliko, todėl išnyko ir galimi pagrindai dėl pateiktų reikalavimų tenkinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A17-466/2007) yra pažymėjęs, kad teismas, kaip vienintelė teisingumą vykdanti institucija, besikreipusio teisminės gynybos asmens teises ar įstatymų saugomus interesus gali apginti tik tuo atveju, kai viešojo administravimo sistemos subjektai nepagrįstai ir neteisėtai atsisako atlikti jų kompetencijai pagal teisės aktus priskirtas užduotis bei funkcijas. Viešojo administravimo subjektui pačiam pašalinus trukdžius dėl ginčijamos teisės realizavimo, teismas nebeturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo priimti sprendimą, kuriuo būtų galimai tik patvirtinta pareiškėjo ginčijama teisė ar įstatymų saugomas interesas. Priešingu atveju nebūtų paisoma teismo socialinės ir konstitucinės paskirties.

Pažymėtina, jog asmuo, reikšdamas reikalavimus administracinėje byloje, turi nurodyti, kokios jo subjektinės teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti ginčijamo akto atitinkamomis dalimis ir kaip jie bus apginti reikalavimus patenkinus, t. y. nurodyti, kaip skundo tenkinimo atveju pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis pasikeistų. Šios materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti vertinamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas patenkino pareiškėjos reikalavimą sumokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką (2013 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. PA-SP5-16) po to, kai pastaroji nustatyta tvarka kreipėsi į administracinį teismą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šios bylos ginčo dalyko nebeliko, o kartu išnyko ir pareiškėjos materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. aiškiai identifikuojamas interesas apginti objektyviai egzistuojančią, bet ne tariamą, subjektinę teisę. Taigi situacija, kai atsakovas savo iniciatyva tenkino pareiškėjos skunde keliamus reikalavimus lemia, kad ginčo dalykas aptariamoje dalyje išnyko, o byloje keliamų reikalavimų išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio. Kadangi skundžiamo VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 ir VSDFV 2010 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. (11.1) I-6397 neigiamas poveikis tarp administracinės bylos šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams yra pasibaigęs, konstatuotina, jog įpareigojimas VSDFV Kauno skyriui vykdyti VSDFV Kauno skyriaus 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 8.36-4720 tapo nepagrįstu ir objektyviai neįgyvendinamu, o skundo nagrinėjimas tik dėl formalaus minėtų administracinių aktų panaikinimo, kas reikštų tam tikrų faktų pripažinimą, nebūtų suderinamas su realios ir veiksmingos teisminės gynybos užtikrinimu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti (pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-3039/2012, 2013 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-610/2013), todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimas keistinas atmetant pareiškėjos reikalavimą dėl ginčijamų aktų panaikinimo.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat pateikia argumentus, kad atmetus skundą, turėtų būti atmestas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 3 dalis numato, jog šio straipsnio 2 dalyje numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėja teisingai nurodo, jog atsakovas, pervesdamas motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, iš esmės pripažino pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, tačiau ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pareiškėjas gali reikalauti išlaidų atlyginimo tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo procesine teise atsisakyti skundo nepasinaudojo, o siekė toliau bylinėtis, todėl neturi teisės reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagal ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-263/2014). Taigi pareiškėjai neatsisakius savo reikalavimų ir teismui pareiškėjos skundą atmetus kaip nepagrįstą, pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Pareiškėjos V. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius