A-437-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-437-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08026-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1, 71), prašydamas priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad nuo 2012 m. spalio 15 d. yra laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Už netinkamas laikymo sąlygas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. balandžio 24 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą, tačiau po šio sprendimo jis ir toliau buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Nuo 2013 m. balandžio 25 d. yra laikomas kamerose Nr. 150, 113, 372, 337, 309, 104, 121, 280, 262, 321 kartu su kitais trimis asmenimis. Kamerose sienų dažai atsilupę, yra grybelis, drėgna, tvanku, apšvietimas netinkamas, kamerų plotai yra apie 8 kv. m., todėl buvo pažeidžiamas minimalaus vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m. ploto reikalavimas. Dėl to patyrė stresą, pablogėjo sveikata, paūmėjo (duomenys neskelbtini). Taip pat dėl įtampos kameroje sutriko miegas, buvo skirtas gydymas, tačiau sutrikimas nesibaigė, o daugiau vaistų neskiriama, į prašymus skirti gydymą nėra atsižvelgiama. Buvo laikomas vienoje kameroje su ŽIV infekuotais asmenimis. Po etapavimo kartu su kitais asmenimis buvo iki 6 valandų laikomas ankštose vienvietėse kamerose. Pabrėžė, jog atsakovo atstovas klaidina teismą, kadangi sanitarinis mazgas kameroje įrengtas nesilaikant galiojančių teisės aktų. Teisės aktuose numatytas nuteistiesiems ir suimtiesiems skiriamas inventorius dažnai neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, žemina žmogaus orumą, išduodama patalynė, tualetinis popierius nėra pakankami. Administracija neišduoda nuteistiesiems ir suimtiesiems priemonių indams plauti, nėra išduodama reikiamų priemonių tinkamai prižiūrėti švarą kamerose. Dėl išvardytų aplinkybių patyrė nepatogumus, stresą, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu (b. l. 20-27) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pagal šio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus įsakymo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 nuostatas, didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti suimtųjų, areštuotų ir nuteistųjų skaičius yra 954.

Asmenims suėmimas, areštas ar laisvės atėmimas Lukiškių TI-K skiriamas pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo, teismo nutartį ar nuosprendį. Taip pat į Lukiškių TI-K asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija neturi įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, atvykstančių nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant suimtuosius ir bausmę atliekančius asmenis Lukiškių TI-K laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, SVĮ) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 70 straipsnio reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus ir apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų nepateikė.

Pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją panašiose bylose, tinkama pareiškėjo teisių gynimo priemonė yra ir pažeidimo konstatavimas nepriteisiant žalos atlyginimo. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nukrypimas nuo įprastinių sąlygų buvo trumpalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti tai, kad pareiškėjui būtų atlyginama neturtinė žala. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti.

Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomas žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 80-86) pareiškėjo R. P. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui R. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pažymėjo, jog CK 6.250 straipsnio taikymo teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Žin. 2010, Nr. 55-2731) ir nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Nustatė, kad pareiškėjas didžiąją dalį skundžiamo laikotarpio (apie 7 mėnesius) buvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą. Pažymėjo, kad šis pažeidimas laikomas objektyviai darančiu neigiama poveikį asmens psichinei būklei, todėl pareiškėjui priteistinas patirtos neturtinės žalos atlyginimas. Tačiau atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl kitų laikymo sąlygų yra bendro pobūdžio, grindžiami abstrakčiais argumentais, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo jam itin didelė ir reikšminga ir pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas būtų neproporcingas patirtiems neigiamiems išgyvenimams.

Pareiškėjui neturtinė žala dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. balandžio 24 d. buvo atlyginta Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3341-189/2013. Pareiškėjas su skundu nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo sveikatos pablogėjimą, patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktais Lukiškių TI-K patikrinimais kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustatyta Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų.

Pabrėžė, kad dalis pareiškėjo nurodytų teisių pažeidimų yra nulemta nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo ir nenagrinėtini kaip savarankiški pažeidimai – laikoma, kad minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimo pažeidimas apima ir juos. Dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro pagrindo pripažinti esant asmens teisės į orumą pažeidimą. Pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio egzistavimo tarp nurodyto jo sveikatos pablogėjimo ir neteisėtų atsakovo veiksmų, panašiose administracinėse bylose teismai yra ne kartą pripažinę nepagrįstais panašiai grindžiamus reikalavimus atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2207-13; 2013 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1955-365/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197-13).

Teismas, atsižvelgęs į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo teisių pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteisiama neturtinė žala, jos dydį įvertinant 300 Lt.

III. Pareiškėjas R. P. apeliaciniu skundu (b. l. 94-95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo kad nesutinka su pirmosios instancijos teismu ir mano, kad teismas nepagrįstai neišnagrinėjo visų pateiktų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pažymi, kad teismas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neiškvietė gydytojo dermatologo, kuris patvirtintų, jog odos liga atsirado būtent dėl pareiškėjo laikymo laisvės atėmimo vietoje netinkamomis sąlygomis.

Atkreipia dėmesį, kad į teismo posėdį taip pat neatvyko atsakovo atstovas, tokiu būdu pripažindamas padarytus pažeidimus.

Dėl priežastinio ryšio nebuvimo nurodo, jog neturi teisinio išsilavinimo, todėl negali tinkamai pagrįsti šios sąlygos buvimo. Akcentuoja, kad nuo laikymo netinkamomis kalinimo sąlygomis pareiškėjui atsirado psichikos sutrikimų, nemiga, paūmėjo liga, todėl jis patyrė kankinimą, stresą, pažeminimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad dalį laiko, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų, todėl iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam 300 litų (86,89 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas apeliaciniame skunde be kita ko nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino skunde nurodytų su jo liga ir šios ligos paūmėjimu susijusių faktinių aplinkybių. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija tokiam pareiškėjo vertinimui pritaria.

Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad neturtinės žalos atsiradimą jis siejo, be kita ko, su netinkamomis kalinimo sąlygomis ir jų nulemtu odos ligos paūmėjimu (b.l. 1). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartimi (b.l. 14) atsakovo atstovas Lukiškių TI-K buvo įpareigotas į bylą pateikti ir pareiškėjo ligų ir gydymo istoriją skundžiamu kalinimo laikotarpiu. Vis dėlto kaip matyti iš atsakovo atstovo 2014 m. kovo 24 d. atsiliepimo į R. P. skundą ir prie jo pridėtų priedų (b.l. 20-63), atsakovo atstovas dėl pareiškėjo ligos nepasisakė, ligos (gydymo) istorijos ar jos susijusių dalių kopijos į bylą nepateikė. Nežiūrint to Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendime, kurį šioje byloje apeliacine tvarka skundžia pareiškėjas, konstatavo, kad pareiškėjas su skundu nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo sveikatos pablogėjimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnyje nurodyta, jog nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas ( žr., pvz., 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 - 1238/2009). Be to aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis laiko teismas (pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575 - 88/2012). Teismo aktyvus vaidmuo itin svarbus nagrinėjant bylas, kuriose asmens galimybės pateikti įrodymus, kuriais būtų grindžiami neteisėti valdžios institucijų veiksmai, yra ribotos ( žr. 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492 - 1574/2012).

LVAT savo praktikoje taip pat laikosi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Kaip minėta pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neturtinės žalos atsiradimą siejo su, be kita ko, konkrečios ligos paūmėjimu. Akivaizdu, kad dėl specifinės pareiškėjo padėties, t. y. dėl to, kad jis yra sulaikytas, o informacija apie pareiškėjo sveikatą disponuoja atsakovo atstovas, teismas turėtų tokią informaciją išreikalauti iš atsakovo atstovo.

Dėl pirmiau minėtų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir jų neįvertino. Be to byloje būtina surinkti naujus įrodymus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys