A-438-944-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-944/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01261-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 38; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. (T. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims antstoliams A. B. ir G. P. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, 6 procentų metinių palūkanų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 14–15), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija) 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. (1.44.)7R-1994 „Dėl Jūsų pareiškimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (1.44.)7R-1994); 2) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui į antstolių depozitines sąskaitas pervestą 5 200 Lt sumą, pervedant šią sumą pareiškėjui į pašto skyrių; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo 6 proc. dydžio metines palūkanas; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensacija yra lėšos, skiriamos piliečiui kaip moralinė žala ir tam, kad asmuo galėtų skirti jas gydymui, tai nėra lėšos, kurias asmuo uždirbo ar gavo dovanų. Pareiškėjas baudžiamojoje byloje buvo pripažintas civiliniu ieškovu bei nukentėjusiuoju, visiškai atitiko asmens, turinčio teisę į smurtiniu nusikalimu padarytos žalos kompensavimą avansu, kriterijus. Teisingumo ministerija neteisėtai perdavė pareiškėjui skirtą smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensaciją, paskirtą avansu, t. y. 5 200 Lt, antstoliams A. B. ir G. P., apie tai neinformuodama pareiškėjo, tuo šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teises, nes užkirto galimybę pareiškėjui gintis teisme, pažeidė jo teisę į teisingą teismą. Apie išmokos (5 200 Lt) konfiskavimą pareiškėjas sužinojo iš antstolių. Teisingumo ministerija tokiais savo veiksmais (neinformuodama pareiškėjo ir pervesdama kompensaciją antstoliams) pažeidė Sutarties dėl Konstitucijos Europai 77 ir 94 straipsnius, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį, 5 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjo nuomone, šioje situacijoje nesilaikyta teisėtumo principo, netinkamai taikyti įstatymai ir kiti teisės aktai, todėl pažeistas ir viešasis interesas, kadangi tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis, o valstybės institucijai ar pareigūnui pažeidus teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe. Tokio pobūdžio kompensacijos negali būti išieškomos, perduodant tas sumas antstoliams (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 739 straipsnio 6 punktas). Be to, pareiškėjas yra ir buvo socialiai remtinas asmuo, gauna socialinę pašalpą (350 Lt per mėnesį). Pareiškėjas, ilgą laiką būdamas socialiai remtinu asmeniu, negalėjo susimokėti už komunalines paslaugas, todėl susidarė skolos, o antstoliai pritaikė areštą, nors, pasak pareiškėjo, jis informavo antstolį A. B. ir Lietuvos antstolių rūmus apie savo padėtį, jog greitai pateiks ieškinį dėl skolų nurašymo, nes nedirba, jog pažeistos jo teisės.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 21–25) nurodė, kad su skundu nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda ir reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti tenkinamas, esant 3 būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos; nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas), kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje įtvirtintų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktuose priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012).

Pagal CPK 585 straipsnį antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (1 dalis); asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimo ar kitaip kliudo antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali skirti iki 1 000 Lt baudą už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną (2 dalis).

Teisingumo ministerija 2011 m. lapkričio 24 d. gavo antstolio G. P. patvarkymą Nr. 19-6340 dėl piniginių sumų, esančių pas kitus asmenis ar priklausančių skolininkui iš kitų asmenų, bei skolininko turtinių teisių, susijusių su piniginėmis išmokomis, arešto ir jų išmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą; šiame patvarkyme nurodyta, kad 2 618,14 Lt turi būti pervesta į antstolio G. P. depozitinę sąskaitą. Taip pat atsakovas 2011 m. lapkričio 28 d. gavo antstolio A. B. 2011 m. lapkričio 25 d. patvarkymą Nr. S-42 dėl piniginių lėšų arešto ir pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą; šiame patvarkyme nurodyta, kad 4 742,69 Lt (ar jų turima dalis) turi būti pervesta į antstolio A. B. depozitinę sąskaitą.

Esant tokioms aplinkybėms, teisiniam reguliavimui ir pareigai vykdyti antstolio patvarkymą, atsakovas įvykdė antstolių patvarkymus ir pervedė pareiškėjui priklausančias lėšas į antstolių depozitinę sąskaitą. Tokie atsakovo veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais, nes buvo vykdomi teisėti privalomi antstolių patvarkymai. Taip pat nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, todėl atsakovui negali kilti pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovas, Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo administratorius, 2011 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. (1.34.)7R-9855 „Dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu“ (toliau – ir sprendimas Nr. (1.34.)7R-9855) nurodė, kad gauti minėti antstolių patvarkymai ir nurodytos piniginių lėšų sumos, kurios bus pervestos į antstolių depozitines sąskaitas. Taigi minėtu sprendimu pareiškėjas buvo informuotas apie gautus antstolių patvarkymus ir piniginių lėšų pervedimą į antstolių depozitines sąskaitas.

Pagal CPK 510 straipsnio 2 dalį skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti pateikiamas antstoliui ne vėliau kaip per 20 dienų nuo tos dienos, kurią skundą patiekiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti; jeigu antstolis patvarkyme atsisako patenkinti skundą, skundas kartu su vykdomąja byla persiunčiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Taigi pareiškėjas galėjo apskųsti antstolių A. B. ir G. P. patvarkymus dėl piniginių lėšų pervedimo į antstolių depozitines sąskaitas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolis G. P. atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 30) prašė dėl sprendimo Nr. (1.44.)7R-1994 spręsti teismo nuožiūra, taip pat nurodė, kad jis vykdė vykdomąją bylą Nr. 0019/08/00066 pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-4272-602/2007 dėl 1 380,89 Lt skolos išieškojimo ir vykdomąją bylą Nr. 0019/09/00559 pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 29 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. L2-12069-803/2009 dėl 254,63 Lt skolos išieškojimo iš skolininko T. J. išieškotojo UAB „Šilėja“ naudai; Teisingumo ministerijai 2011 m. lapkričio 24 d. buvo pateiktas patvarkymas Nr. 19-6340, kuriame areštuotos skolininkui T. J. priklausančios piniginės lėšos, esančios atsakovo žinioje, bei skolininko turtinės teisės, susijusios su šiomis lėšomis (2 618,14 Lt); atsakovas pervedė 2 618,14 Lt, ši suma įstatyme nustatyta tvarka paskirstyta ir pervesta išieškotojui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal CPK 739 straipsnį negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso kaip: kompensacinės išmokos už darbuotojui priklausančių įrankių nusidėvėjimą ir kaip kitos kompensacijos, kurios mokamos, kai dirbama nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų; sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves; valstybinio socialinio draudimo motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos; išmokos vaikams, mokamos pagal Išmokų vaikams įstatymą; laidojimo pašalpa; išmokos, mokamos pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčioms šeimoms ar asmenų socialinei paramai; išeitinės išmokos. Konstatavo, kad esant tokiam teisiniam reguliavimui ir pareigai vykdyti antstolio patvarkymą, atsakovas teisėtai įvykdė antstolio patvarkymą ir pervedė pareiškėjui priklausančias lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą. Pažymėjo, kad pareiškėjas, vadovaudamasis CPK 510 straipsniu, galėjo apskųsti antstolių G. P. ir A. B. patvarkymus dėl piniginių lėšų pervedimo į antstolių depozitines sąskaitas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde išdėstyti reikalavimai įpareigoti atsakovą pareiškėjui grąžinti į antstolių depozitines sąskaitas pervestą 5 200 Lt sumą, pervedant šią sumą pareiškėjui į pašto skyrių, bei priteisti iš atsakovo 6 procentų metines palūkanas yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti sprendimą Nr. (1.44.)7R-1994, todėl nepanaikinus minėto sprendimo, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ir šiuos išvestinius pareiškėjo reikalavimus. Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti visas avansu išmokėtas sumas.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kurie buvo suformuluoti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodyta, kad apygardos administraciniame teisme byla buvo išnagrinėta šališkai, buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti informaciją iš Teisingumo ministerijos.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 76) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas, teigdamas, jog byla išnagrinėta šališkai, t. y. teismas buvo šališkas, turėjo pateikti įrodymus, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad egzistuoja aplinkybės, dėl kurių yra pagrindas abejoti bylą nagrinėjusių teisėjų šališkumu ir suinteresuotumu bylos baigtimi. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne asmenų samprotavimais, prielaidomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2012). Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pirmosios instancijos teismo teisėjai buvo šališki ir suinteresuoti bylos baigtimi, todėl argumentas, kad byla išnagrinėta šališkai, laikytinas nepagrįstu.

Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti informaciją iš Teisingumo ministerijos, atsakovas nurodo, jog Teisingumo ministerija 2011 m. gruodžio 5 d. pateikė Lietuvos paštui korespondenciją – sprendimą Nr. (1.34.)7R-9855, šią aplinkybę patvirtina 2011 m. gruodžio 5 d. sąrašo Nr. /57-110-2874 kopija. Pateiktame skunde pareiškėjas patvirtino, kad gavo atsakovo 2012 m. lapkričio 16 d. atsakymą Nr. (1.44.)7R-7986 į 2012 m. spalio 18 d. skundą. Minėtame atsakyme Teisingumo ministerija paaiškino pareiškėjui dėl antstolių patvarkymų įvykdymo ir lėšų pervedimo į antstolių depozitines sąskaitas. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčija, o tik deklaratyviai teigia, kad buvo pažeista jo teisė gauti informaciją iš Teisingumo ministerijos, tačiau įrodymų, kad prašoma informacija nebuvo suteikta, nėra.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti bylos neatvykus antstoliui D. B.. Tačiau šioje administracinėje byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis buvo įtraukti antstoliai A. B. ir G. P., todėl neaišku, kodėl procese turėtų dalyvauti antstolis D. B..

Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolis G. P. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo tas pačias aplinkybes, kurias nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo, Teisingumo ministerijos, veiksmų teisėtumo, kuriais jis lėšas (5200 Lt), skirtas pareiškėjui kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytai žalai atlyginti, pervedė ne į pastarojo nurodytą sąskaitą, o į antstolių G. P. ir A. B. sąskaitas, pagal jų pateiktus patvarkymus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 21 d. kreipėsi į atsakovą dėl smurtiniu nusikaltimu jam padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovui taip pat buvo pateikti antstolių G. P. ir A. B. 2011 m. lapkričio 24 d. ir 25 d. patvarkymai dėl pareiškėjui priklausančių lėšų arešto bei jų pervedimo į antstolių depozitines sąskaitas. Atsakovas 2011 m. gruodžio 2 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė kompensuoti pareiškėjui smurtiniu nusikaltimu padarytą neturtinę žalą, skiriant 5200 Lt, ir šias lėšas pervesti ne į pareiškėjo nurodytą sąskaitą, o į minėtų antstolių depozitines sąskaitas.

Pareiškėjas iš esmės siekia, kad šios lėšos būtų pervestos į jo nurodytą sąskaitą, tuo tikslu prašo įpareigoti atsakovą šias lėšas sugrąžinti iš antstolių depozitinių sąskaitų bei pervesti į jo nurodytą sąskaitą.

Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Vykdant sprendimus kompensuoti smurtiniais nusikaltimais padarytą žalą, lėšos pervedamos į asmens, nurodyto sprendime, sąskaitą banke arba jam išmokamos grynaisiais pinigais.“

Iš šios teisės normos matyti, kad joje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, pagal kurią lėšos skirtos kompensuoti smurtiniais nusikaltimais padarytą žalą paprastai turi būti pervedamos į asmens, nurodyto sprendime, sąskaitą banke arba išmokamos grynaisiais pinigais.

Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį „Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas.“

Šių antstoliui priskirtų funkcijų įgyvendinimo sąlygos ir tvarka yra detalizuotos Civilinio proceso kodekse bei kituose teisės aktuose.

Pagal Civilinio proceso kodekso 585; 624 straipsnius antstoliui, atliekant jam priskirtas vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas, yra suteikta teisė išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus nukreipti ne tik tiesiogiai į skolininko lėšas ir turtą, bet ir išieškojimą nukreipti į kitus asmenis, pas kuriuos yra skolininkui priklausančios lėšos ir turtas, uždraudžiant šiems asmenims perduoti skolininkui pinigus.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad tais atvejais kai atsakovui, kaip nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo administratoriui, yra pateikiamas atitinkamas antstolio patvarkymas dėl lėšų, kurias numatyta išmokėti asmeniui žalai atlyginti, pervedimo ne į šio asmens sąskaitą, o į antstolio nurodytą sąskaitą, yra susiduriama su teisės normų konkurencija, t. y., susiduriama su problema, kuri iš paminėtų teisės normų turi būti taikoma, ar Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 13 straipsnio 4 dalis, ar Civilinio proceso kodekso 585; 624 straipsniai.

Vienas iš būdų teisės normų konkurencijai išspręsti tai nustatymas, kuri iš konkuruojančių teisės normų yra bendroji ir kuri specialioji, pirmenybę suteikiant specialiajai teisės normai.

Byloje nagrinėjamu atveju bendroji teisės norma yra Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 13 straipsnio 4 dalis, o specialioji - Civilinio proceso kodekso 585; 624 straipsniai, nes, kaip minėta, Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta tik bendro pobūdžio taisyklė dėl lėšų pervedimo į asmens sąskaitą, o Civilinio proceso kodekso 585; 624 straipsniuose aptariami ir kiti asmeniui priklausančių lėšų likimo variantai.

Toks šių teisės normų pobūdis lemia, kad atsakovas byloje nagrinėjamu atveju turėjo vadovautis ne Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 13 straipsnio 4 dalimi, o Civilinio proceso kodekso 585; 624 straipsniais, t.y., vykdyti jam privalomus antstolių patvarkymus.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas atsisakydamas tenkinti pareiškėjo reikalavimą - sugrąžinti lėšas iš antstolių depozitinių sąskaitų bei pervesti į pareiškėjo nurodytą sąskaitą, veikė pagal teisės aktų reikalavimus, dėl ko priešingo pobūdžio pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas manydamas, jog antstolių veiksmai neatitiko teisės aktų reikalavimų, šiuos antstolių veiksmus gali ginčyti teisme Civilinio proceso kodekso tvarka.

Byloje esminių procesinio įstatymo pažeidimų, galėjusių įtakoti neteisingo sprendimo byloje priėmimą nenustatyta.

Dėl paminto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. J. (T. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas