A-870-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-870-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00630-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. B. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. liepos 8 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 4–6), prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius, atsakovas) 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (10.1) SI-30871 (toliau – ir Sprendimas Nr. (10.1) SI-30871), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4138 (toliau – ir VSDFV sprendimas Nr. (6.5) I-4138) ir priteisti iš VSDFV Klaipėdos skyriaus neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) dalį – 14 865,54 Lt.

Be to, pareiškėja 2014 m. rugsėjo 2 d. pateikė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo teismui terminą (b. l. 102–104).

Pareiškėja reikalavimus dėl skundžiamų aktų panaikinimo ir senatvės pensijos nepriemokos priteisimo grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuota, jog laikinas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų sumažinimas pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) asmenims, gaunantiems senatvės pensijas ir turintiems draudžiamųjų pajamų, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą ir verslą“. Pareiškėja 2013 m. balandžio 25 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti 2010-2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė pritaikius Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. VSDFV Klaipėdos skyriaus Sprendime Nr. (10.1) SI-30871 nurodė, kad išmokėti negautą senatvės pensijos dalį nėra pagrindo, nes nėra teisės akto, įpareigojančio valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams išmokėti 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį. Nesutikdama su Sprendimu Nr. (10.1) SI-30871, pareiškėja 2013 m. gegužės 31 d. kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2013 m. birželio 19 d. rašte Nr. (6.5) I-4138 nurodė, jog atsisako nagrinėti skundą, nes pareiškėja praleido apskundimo terminą. Pareiškėjos manymu, atsakovas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, įsigaliojusio 2012 m. rugsėjo 21 d., nuostatas ir priėmė neteisėtą sprendimą.

Prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėja grindė tuo, kad susipažinusi su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, paskelbtu 2012 m. rugsėjo 21 d. leidinyje „Valstybės žinios“, sužinojo, kad jai senatvės pensija buvo nepagrįstai sumažinta. Konkrečius duomenis apie savo pažeistą teisę pareiškėja sužinojo iš atsakovo 2013 m. gegužės 20 d. atsakymo Nr. (10.1) SI-30871 į prašymą, nes atsakovas iki to laiko neteikė pareiškėjai jokios informacijos apie jos senatvės pensijos sumažinimą. Senatvės pensija pervedama į pareiškėjos sąskaitą banke. Ji nebuvo sudariusi su banku elektroninių paslaugų sutarties, todėl neturėjo galimybės šiuo būdu sužinoti apie kiekvieną mėnesį išmokamas konkrečias senatvės pensijos sumas. Iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir paskelbimo buvo galima tik spėlioti apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašė atmesti pareiškėjos prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 15–18) paaiškino, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydis 2010–2011 metais viršijo nustatytą ribinį 650 Lt dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos senatvės pensija buvo dar kartą perskaičiuota. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Konstitucijai prieštaravo tik Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, jog kompensavimo tvarką, kurioje būtų numatyta 2010–2011 metais sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų kompensavimo tvarka, projektus turi parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Priėmus šiuos teisės aktus ir skyrus lėšas nustatyta tvarka ir terminais bus kompensuojama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų dalis.

Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), VSDFV teritorinių skyrių sprendimai valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai, o VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai – teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio tvarka, t. y. šios kategorijos ginčams nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

VSDFV Klaipėdos skyrius dėl pareiškėjos 2013 m. balandžio 25 d. prašymo priėmė 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (10.1) SI-30871 – atsisakė tenkinti prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo. Pareiškėja 2013 m. gegužės 31 d. kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2013 m. birželio 19 d. raštu Nr. (6.5) I-4138 informavo pareiškėją, kad atsisako nagrinėti skundą, nes pareiškėja praleido 3 metų terminą skundui paduoti, paaiškindama pareiškėjai, kad ji iki 2013 m. liepos 1 d. gali pateikti įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė papildomai nurodė, kad pareiškėja praleido kreipimosi į teismą terminą, nes apie senatvės pensijos sumažinimą ji turėjo sužinoti 2010 m. sausio mėnesį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė administracinę bylą nutraukti arba pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 35–39) paaiškino, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį. Sprendimai dėl senatvės pensijos perskaičiavimo raštu nebuvo įforminami. Todėl sprendimu laikytinas atsakovo valinis aktas – senatvės pensijos, pritaikius Laikinąjį įstatymą, išmokėjimas 2010 metų sausio mėnesį. Pareiškėja VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. raštą Nr. (10.1) SI-30871 nepagrįstai laiko sprendimu, nes juo suteikta informacija apie pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010–2011 metais teisinį pagrindą ir pateikti duomenis apie perskaičiuotos pensijos dydį. Pareiškėja į Fondo valdybą kreipėsi 2013 m. gegužės 31 d., t.y. praleidusi 3 metų terminą. Fondo valdyba 2013 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4138 atsisakė nagrinėti šį prašymą, paaiškindama, kad jei pareiškėja iki 2013 m. liepos 1 d. pateiks įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja šia teise nepasinaudojo. Ji kreipėsi į teismą praleidusi skundo padavimo terminą, todėl yra pagrindas nutraukti bylą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašė, tuo atveju, jei teismas tenkintų pareiškėjos prašymą, atidėti teismo sprendimo įvykdymą, atsižvelgiant į valstybės ekonominę ir finansinę situaciją, dėl kurios gali kilti sunkumų vykdant teismo sprendimus šioje ir analogiškose bylose.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (b. l. 112–120) tenkino pareiškėjos E. B. prašymą dėl termino atnaujinimo kreiptis į teismą dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos priteisimo ir atnaujino šį terminą. Išnagrinėjęs bylą, teismas pareiškėjo skundą patenkino: panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (10.1) SI-30871 ir VSDFV 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4138; įpareigojo VSDFV Klaipėdos skyrių per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos lygiomis dalimis išmokėti E. B. 14 865,54 Lt (4 305 EUR) valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl pareiškėjai neišmokėtos nuo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. senatvės pensijos dalies, pensiją mokančiai institucijai pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl skundo teismui padavimo termino atnaujinimo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, kurioje konstatuota, kad reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės (taip pat ir senatvės) pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, kad pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus.

LVAT 2014 m. birželio 19 d. nutartyje pažymėta, jog šios bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. sausio mėnesį, t. y. gavusi pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį (kitokių įrodymų byloje nepateikta). Pareiškėja į teismą kreipėsi 2013 m. liepos 8 d. (b. l. 4–6), t. y. praleidusi 3 metų terminą. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. liepos 15 d. nutartimi pasiūlė pateikti prašymą dėl termino kreiptis į teismą atnaujinimo (b. l. 91–92). Pareiškėja 2014 m. rugsėjo 2 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti praleistą kreipimosi į teismą terminą (b. l. 102–104).

Pagal ginčui aktualią Pensijų įstatymo 45 straipsnio redakciją, kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Fondo valdybai, o jos ir teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti skundžiami teismui. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, bei atsižvelgė į tai, kad teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Teismas vertino, kad pareiškėja, 2010 m. sausio mėnesį gavusi pirmąją sumažintą senatvės pensiją ir nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis). Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas pripažįstami objektyviomis kliūtimis laiku pateikti skundą teismui. (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014 ir kt.). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas tenkino pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos priteisimo ir atnaujino šį terminą.

Teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 13P-10859 (b. l.

19) pareiškėjai buvo paskirta 1 251,46 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki gyvos galvos. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 13P-6954 (b. l.

23) pareiškėjos senatvės pensija buvo perskaičiuota ir paskirta 1 276,59 Lt senatvės pensija nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki gyvos galvos. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), pareiškėjos senatvės pensija buvo perskaičiuota (b. l.

24) ir numatyta Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu mokėti pensijos dydį – 1 175,17 Lt. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 13P-11066 (b. l.

27) pareiškėjai buvo paskirta 1 298,90 Lt senatvės pensija nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki gyvos galvos. Vadovaujantis Laikinuoju įstatymu bei Nuostatais, pareiškėjos senatvės pensija buvo perskaičiuota (b. l.

28) ir Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu numatyta mokėti pensijos dydį – 1 195,03 Lt. 2013 m. balandžio 25 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių (b. l. 8), prašydama išmokėti jai senatvės pensijos dalį, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas, bei išduoti pažymą apie neišmokėtą pensijos dydį. VSDFV Klaipėdos skyrius 2013 m. gegužės 20 d. rašte Nr. (10.1) SI-30871 (b. l. 10–11) nurodė, kad teisės akto, įpareigojančio pensijų gavėjams išmokėti 2010-2011 metais neišmokėtą pensijos dalį, nėra, todėl prašymas dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo netenkinamas. Tuo pačiu raštu pareiškėjai buvo pateikti duomenys apie jai paskirtos pensijos išmokėjimą 2010–2011 metais. Nesutikdama su šiuo VSDFV Klaipėdos skyriaus atsakymu, pareiškėja 2013 m. gegužės 31 d. kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2013 m. birželio 19 d. rašte Nr. (6.5) I-4138 (b. l.

9) nurodė, jog atsisako nagrinėti prašymą, nes pareiškėja, kuriai pirmoji sumažinta senatvės pensija buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, yra praleidusi skundo padavimo terminą. Šiame rašte Fondo valdyba pažymėjo, kad pareiškėjai 2013 m. liepos 1 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą, jos skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo.

Skundo dalyku administracinėje byloje gali būti viešojo administravimo subjekto priimti administraciniai aktai, pareiškėjui sukeliantys teisines pasekmes. Teismas vertino, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. rašte Nr. (10.1) SI-30871 yra pateikta informacija apie pareiškėjai paskirtos ir išmokėtos senatvės pensijos sumas bei nurodytas teisės aktas, kuriuo remiantis ji buvo apskaičiuota. Be to, minėtame rašte yra išreikšta viešojo administravimo subjekto valia atsisakyti išmokėti pareiškėjai 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį. Atsižvelgdamas į šį aspektą, teismas vertino, kad atsisakymas išmokėti negautą senatvės pensijos dalį pareiškėjai sukėlė teisines pasekmes, todėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. raštas Nr. (10.1) SI-30871 laikytinas administraciniu aktu, kuris gali būti ginčijamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktą teisės aiškinimą, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Ši teisės norma nustatė, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi šiomis įstatymo nuostatomis ir įvertinusi nagrinėjamo ginčo specifiką, pirmiau aptartos pažeistos teisės pobūdį bei asmenis, kurių teisės buvo pažeistos, sprendė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį), būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Šiuo atveju teismas yra saistomas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatomis, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Teismas vertino, kad nors pareiškėjos teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir, atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Teismas pabrėžė, jog byloje nėra duomenų, kad apgynus pareiškėjos konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog 2010–2011 metais pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija inter alia dėl to, jog buvo taikomos antikonstitucinėmis pripažintos įstatymo nuostatos, t. y. 2009 m. gruodžio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi 14 865,54 Lt (28 274,72 Lt – 13 409,18 Lt) pareiškėjos senatvės pensijos už 2010–2011 metus nepriemoka pareiškėjai nebuvo išmokėta. Atsakovas apskaičiuotos bei neišmokėtos pareiškėjai senatvės pensijos dalių neginčija. Būtent šį turtinį praradimą teismas pripažino pareiškėjos teisių pažeidimu, kuris šalintinas visa apimtimi.

Atsižvelgdamas į nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (10.1) SI-30871 ir VSDFV 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4138.

Teismas atsižvelgė į trečiojo suinteresuoto asmens prašymą atidėti teismo sprendimo įvykdymą atsižvelgiant į valstybės ekonominę ir finansinę situaciją. Teismas pažymėjo, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų, atsižvelgė į valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises ir valstybės biudžeto išlaidų sampratą. Todėl nustatė, kad atsakovas pareiškėjai 14 865,54 Lt (4 305 EUR) senatvės pensijos nepriemoką turi išmokėti per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos lygiomis dalimis.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius apeliaciniame skunde (b. l. 128–132) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės bei proceso teisės normas, klaidingai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika (LVAT 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-957/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014), suformuota administracinėse bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, o ne dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, nepriemokos.

Apeliantas akcentuoja, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d., aiškiai reglamentavo VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais apskundimo tvarką ir terminus. Šios redakcijos įstatymu buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. VSDFV Klaipėdos skyrius, gavęs pareiškėjos 2013 m. balandžio 25 d. prašymą išmokėti pensijos dalį ir išduoti pažymą, 2013 m. gegužės 20 d. raštu Nr. (10.1) SI-30871 jai paaiškino, kad nėra teisės akto, įpareigojančio išmokėti pensijų gavėjams 2010-2011 m. negautą pensijos dalį, taip pat pateikė prašomus duomenis. Fondo valdyba

2013 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4138 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gegužės 31 d. skundą, nes ji praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti, be to, paaiškino, kad pareiškėja iki 2013 m. liepos 1 d. gali pateikti prašymą ir įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą. Pareiškėja tokio prašymo neteikė, o kreipėsi į teismą praleidusi skundo padavimo terminą, kurį teismas atnaujino klaidingai remdamasis šiam ginčui neaktualia teismų praktika.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniame skunde (b. l. 123–127) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Fondo valdybos 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4138 nutraukti, kitus pareiškėjos skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo, kaip ir atsakovas, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, spręsdamas dėl termino paduoti skundą atnaujinimo nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo pagal Laikinąjį įstatymą. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose dėl socialinio draudimo pensijų dalies, negautos pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, terminas paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinių skyrių sprendimų (veiksmų) mokant pagal Laikinąjį įstatymą sumažintas pensijas skaičiuojamas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo.

Ginčo inicijavimu šiuo atveju laikytinas pareiškėjos 2013 m. balandžio 25 d. prašymas Fondo valdybos teritoriniam skyriui, kuris buvo pateiktas praleidus įstatymo nustatytą 3 metų terminą. Šį pareiškėjos prašymą Fondo valdybos teritorinis skyrius išnagrinėjo viršydama kompetenciją. Fondo valdyba, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Ginčų nagrinėjimo taisyklės), 31 punktu, 2013 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4138 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gegužės 31 d. prašymą dėl 2010-2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, pateiktą praleidus įstatymu nustatytą terminą, ir nurodė, kad pareiškėja iki 2013 m. liepos 1 d. gali pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti (Ginčų nagrinėjimo taisyklių 20 punktas), juos pateikus dėl skundo nagrinėjimo bus sprendžiama iš naujo.

Pareiškėja nepasinaudojo pateiktu pasiūlymu pateikti įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, o kreipėsi į teismą. Ginčas nėra išnagrinėtas privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl bylos dalis dėl pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti Fondo valdybos 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4138 turėjo būti nutraukta, o kiti pareiškėjos skundo reikalavimai negalėjo būti nagrinėjami iš esmės.

Pareiškėja E. B. su atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 139–141) pareiškėja grindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nuostatomis ir teigia, kad ji apie pažeistą savo teisę gauti teisingą pensijos išmoką sužinojo tik iš atsakovo pateikto 2013 m. gegužės 20 d. atsakymo Nr. (10.1) SI-30871 į jos prašymą, kadangi atsakovas apie senatvės pensijos sumažinimą jokios informacijos iki tol pareiškėjai nebuvo pateikęs. Iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir paskelbimo galima buvo tik spėlioti, ar atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos gali būti pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tik susipažinusi su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris 2012 m. rugsėjo 21 d buvo paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“, pareiškėja sužinojo ir įsitikino, kad jos senatvės pensija buvo sumažinta neteisėtai. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad anksčiau kreiptis į teismą dėl savo pažeistos konstitucinės teisės pareiškėja neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja kreipėsi į teismą, siekdama, kad jai būtų priteista paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis, kurios pensiją mokantis VSDFV Klaipėdos skyrius neišmokėjo nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdami su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu, kuriuo teismas atnaujino pareiškėjai skundo padavimo terminą, panaikino Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (10.1) SI-30871 bei Fondo valdybos 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4138 ir priteisė pareiškėjai iš Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 14 865,54 Lt (4 305 EUR) senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., apeliacinius skundus iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose sprendžiant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų.

Nagrinėjamo ginčo esminis klausimas – ar pareiškėja, siekdama galimai pažeistos savo teisės į visą paskirtą senatvės pensiją gynimo, laikėsi įstatymų nustatytos tokio pobūdžio ginčų sprendimo tvarkos.

Nagrinėjamam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimo aspektu itin aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr.AS520-789/2013, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 (žr., Administracinė jurisprudencija Nr.27, 2014, 142-170 psl.). Šiose LVAT nutartyse išdėstytos teisės aiškinimo taisyklės, kurios reikšmingos sprendžiant ginčus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo, susijusius su šios rūšies pensijų nepriemokų susidarymu taikant Laikinąjį įstatymą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 pabrėžė, jog, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Minėtose nutartyse LVAT konstatavo, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (1 dalis). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 dalis). Pagal naujos redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal minėto straipsnio 4 dalį Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinusi pirmiau įvardytas Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad minėtas įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais expressis verbis (aiškiai) nustato privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką, kurios pareiškėjas turi laikytis.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 nuosekliai plėtodama administracinių teismų praktiką nagrinėjant ginčus valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais, be kita ko, išaiškino, kad tokio pobūdžio ginčo (t.y. ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos;

šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje išaiškino, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija laikymosi privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aspektu išaiškino, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje), o į Fondo valdybos teritorinį skyrių, o šis asmens skundo nepersiuntė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (Fondo valdybai), Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į Fondo valdybą diena.

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad tais atvejais, kai Fondo valdyba savo sprendime nurodo, jog atsisako nagrinėti asmens skundą dėl pensijos nepriemokos, nes skundas pateiktas praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, kartu pasisakydama ir dėl ginčo esmės (t.y. išreiškia pritarimą Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimui), tokiais atvejais teismui yra pagrindas konstatuoti, jog privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo užbaigta kompetentingoje ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje ir šiuo aspektu (t.y. pasinaudojimo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka aspektu) kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra.

Minėtos nagrinėjamam ginčui reikšmingos jurisprudencijos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, teisingai nustatė, kad 3 metų terminas, per kurį pareiškėja turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (Fondo valdybai) turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t.y. to mėnesio, kurį pareiškėja gavo pirmą sumažintą pritaikius Laikinąjį įstatymą senatvės pensiją. Pareiškėjos kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme laikytina 2013 m. balandžio 25 d. (pareiškėjos skundo Fondo valdybos teritoriniame skyriuje gavimo data). Taigi, remiantis įrodymais ir teisės aktų normomis, kartu atsižvelgiant į pirmiau minėtą LVAT praktiką, byloje yra nustatyta, kad pareiškėja savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidusi įstatymu nustatytą terminą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja, gavusi Fondo valdybos teritorinio skyriaus 2013 m. gegužės 20 sprendimą Nr. (10.1) SI-30871, kuriame pateikti duomenys apie senatvės pensijos perskaičiavimą 2010-2011 metais taikant Laikinąjį įstatymą ir nurodyta, kad tenkinti prašymą dėl pensijos nepriemokos grąžinimo nėra pagrindo, 2013 m. gegužės 31 d. kreipėsi į Fondo valdybą. Ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, vadovaudamasi Ginčų nagrinėjimo taisyklėmis, 2013 m. birželio 19 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-4138, kuriame nurodė, kad atsisako nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 31 d. prašymą , nes jis paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, kartu nustatydama pareiškėjai terminą iki 2013 m. liepos 1 d. pateikti įrodymus (Ginčų nagrinėjimo taisyklių 20 punktas), sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, paaiškindama, kad tokiu atveju skundo priėmimo klausimas bus nagrinėjamas iš naujo. Byloje nustatyta, kad pareiškėja prašymo Fondo valdybai dėl praleisto termino atnaujinimo neteikė, o 2013 m. liepos 8 d. padavė skundą teismui.

Pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo priėmė neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, atsižvelgdama į šį iš įstatymo kylantį imperatyvą, pasisakė ir išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos baigtumo aspektu. Akcentavo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad nesant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Konstatuota, kad Fondo valdybos sprendimas, priimtas vadovaujantis Ginčų nagrinėjimo taisyklių 31 punktu, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymu nustatytą terminą, reiškia tai, kad pareiškėjas pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau klausimas dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Fondo valdybos sprendimas, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymu nustatytą terminą, pareiškėjui sukelia tiesiogines teisines pasekmes ir toks Fondo valdybos sprendimas, jei asmuo su juo nesutinka, turi būti skundžiamas administraciniam teismui, o pripažinus tokį sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu, ginčas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo gali būti nagrinėjamas teisme iš esmės.

Šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėje bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. birželio 25 d. Nr. AS143-565/2014, 2014 m. liepos 9 d. Nr. AS143-588/2014, 2014 m. rugpjūčio 6 d. Nr. AS502-654/2014, 2014 m. rugpjūčio 27 d. Nr. AS552-626/2014, 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014, 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-61-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015, 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015, 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Dėl Fondo valdybos 2013 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4138 pažymėtina, kad šiame sprendime ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija nepasisakė dėl ginčo esmės (pasisakė tik termino paduoti skundą praleidimo), todėl vertinti šį Fondo valdybos sprendimą kaip pasinaudojimą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra nėra pagrindo (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį Nr. A143-816/2014, taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A146-710/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. A822-1420/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. A822-1229/2014, 2015 m. sausio 7 d. Nr. A-30-822/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-169-143/2015 ir kt.).

LVAT 2014 m. birželio 19 d. nutartimi grąžino bylą pagal pareiškėjos E. B. skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl to, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie klaidingų išvadų esą pareiškėja nepraleido 3 metų termino kreiptis į teismą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo. Minėtoje LVAT nutartyje, atsižvelgiant į šiuo klausimu aktualią teismų praktiką, nurodyta, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pensijos dalies pareikšti procesinis terminas yra 3 metai, kuris skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio (pirmojo mėnesio kurį pareiškėja gavo pirmą sumažintą pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensiją), t.y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie pažeistą teisę dienos, o ne kiekvieną 2010-2011 metų pensijos gavimo mėnesį iš naujo. LVAT 2014 m. birželio 19 d. nutartimi grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, be kita ko, pažymėjo, kad teismas, nagrinėdamas bylą nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, turi suteikti pareiškėjui teisę prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą. Pareiškėja šia teise naudojosi.

Pagal LVAT praktiką, suformuotą analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų numatyto procedūrinio pobūdžio termino, kuris valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams, kuriems šios pensijos buvo paskirtos iki 2010 m. sausio 1 d., dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio (pirmojo mėnesio, kurį gavo sumažintą pensiją), svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Atsižvelgiant į tai, bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo termino praleisto termino atnaujinimo požiūriu termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-61-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėja pirmą sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėnesį. Ši data pagal Pensijų įstatymų 45 straipsnio 1 dalį ir teismų praktiką laikytina sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie galimai pažeistas teises diena, nuo kurios turi būti skaičiuojamas 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą gynybos dėl senatvės pensijos nepriemokos. Pareiškėja kreipėsi į teismą 2013 m. liepos 8 d. Pareiškėja prašyme pirmosios instancijos teismui jokių individualaus pobūdžio priežasčių, kurios pateisintų tokį ilgą delsimą nenurodė. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ji nebuvo sudariusi su banku elektroninių paslaugų sutarties, negali būti pripažinta termino paduoti skundą praleidimą pateisina čia priežastimi, nes pareiškėjos nurodytas būdas nėra vienintelis būdas, kuriuo pensijos gavėjas gali pasitiktini savo asmeninę sąskaitą. Pareiškėjos nurodytas Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. raštas Nr. (10.1) SI-30871 yra atsakymas į pareiškėjos 2013 m. balandžio 25 d. prašymą, pateiktą praleidus 3 metų skundo padavimo terminą. Taigi šis raštas taip pat nepateisina termino praleidimo.

Apeliantai pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atnaujindamas pareiškėjai skundo padavimo terminą, nepagrįstai rėmėsi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo.

Į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pateiktus išaiškinimus nagrinėjant ginčus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų gali būti atsižvelgta tik galimai pažeistų teisių gynimo pradžios nustatymo aspektu (nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie priimtą sprendimą dienos), nes tiek pareigų ir karių valstybinių pensijų, tiek valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjams sumažintos pagal Laikinąjį įstatymą pensijos kiekvieną mėnesį buvo mokamos nepriimant atskirų administracinių aktų, o tiesiogiai taikant šio įstatymo nuostatas, t. y. perskaičiuojant paskirtas pensijas ir jas pervedant į pensijų gavėjų sąskaitas. Šiuo aspektu į minėtą LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį buvo atsižvelgta pirmiau minėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje pateiktos teisės aiškinimo taisyklės, kurios yra aktualios sprendžiant ginčus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Pirmosios instancijos teismo argumentai, esą ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino pareiškėjos teisę į teisminę gynybą dėl senatvės pensijos nepriemokos, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuorodų į atitinkamas LVAT nutartis (2013 m. lapkričio 7 d. Nr. A444-2232/2013, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. birželio 10 d. Nr. A552-957/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014), pagrįsti ginčui neaktualia teismų praktika, kuri suformuota sprendžiant dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų.

Pabrėžtina, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, atsižvelgiant į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A552-519/2013, buvo plėtojama teismų praktika bylose sprendžiant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijų. Minėtose LVAT nutartyse, atsižvelgiant į tai, kad įstatymai nenustatė jokio termino per kurį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai gali kreiptis dėl šių valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo, buvo išaiškinta, kad dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d.

įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas. Taigi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (iki minėtos teismų praktikos suformavimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams. Tuo tarpu valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, pažymėjo, kad valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimus reglamentuoja viešosios teisės normos, t.y. specialusis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas, kuriame ginčui aktualiu 2010-2011 metų laikotarpiu buvo aiškiai sureglamentuota (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis) ginčų valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais iškėlimo tvarka ir kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją procedūrinis terminas.

LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-61-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015), atsižvelgdamas į tokį pareiškėju pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad jie ignoravo ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius Pensijų įstatymo 45 straipsnyje numatyto termino praleidimo priežasčių svarbumą; teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos), vertindamas Fondo valdybos sprendimus, kuriais atsisakyta nagrinėti skundus, konstatuojant, jog praleistas skundo padavimo terminas, nenustatė taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo minėtos LVAT praktikos, nes bylų aplinkybės analogiškos, o ginčo teisiniams santykiams taikytinos tos pačios teisės normos. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ginčui neaktualia teismų praktika, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.), nepagrįstai atnaujino pareiškėjai terminą paduoti teismui skundą dėl senatvės pensijos nepriemokos už 2010-2011 metus priteisimo, nepagrįstai ir neteisėtai priteisė šią nepriemoką. Teismas taip pat nepagrįstai panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (10.1) SI-30871 dėl kurio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija nėra pasisakiusi iš esmės, taip pat nepagrįstai panaikino Fondo valdybos 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4138, kuriuo ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, taikydama Ginčų nagrinėjimo taisyklių 20 ir 31 punktus pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, kartu išaiškindama teisę iki nustatyto termino pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, paaiškindama, kad tokiu atveju skundo priėmimo klausimas bus nagrinėjamas iš naujo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai tenkintini, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjos skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos E. B. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys