A-89-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-89-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03024-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. K. (V. K.) ir L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. (V. K.) ir L. B. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjai V. K. (V. K.) ir L. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 1-2) ir jo patikslinimu (b. l. 8-9) atnaujinti terminą paduoti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Paaiškino, kad 2012 m. liepos 9 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus rajono skyrius) raštu Nr. 48SD-(14.48.104)-5750 V. K. informuotas apie tai, kad turi kreiptis į teismą dėl termino atstatymo dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo. Susipažinę su nuosavybės teisių į buvusio savininko J. J. turėtą nekilnojamąjį turtą (žemė 1,98 ha) atkūrimo byla, aptiko 1996 m. birželio 26 d. Vilniaus rajono Rukainių apylinkės darninės grupės ir rajono (miesto) ekspertų komisijos dokumentams, įrodantiems nuosavybės teisę, nagrinėti pasiūlymą-išvadą, kuri, išnagrinėjus esamus dokumentus, pripažino juos pakankamais nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai vykdyti. 2012 m. liepos 9 d. NŽT Vilniaus rajono skyriaus raštu Nr.48SD-(14.48.104)-5750 buvo galimai suklysta, nes paminėtas pasiūlymas-išvada patvirtina priešingai – kad nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pakanka. Nurodė, kad pareiškėjų mama M. K. (buvusio savininko J. J. dukra) įstatymo nustatytais terminais buvo padavusi prašymą nuosavybės teisėms atkurti 1994 m. Galimai ji laiku nebuvo pateikusi giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų per nustatytą terminą, todėl pareiškėjai ir prašo jį atnaujinti.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalį bei 10 straipsnio 1 ir 4 dalis tik tada, kai po 2003 m. gruodžio 31 d. pateikus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšius, piliečiui atsiranda teisė kreiptis į teismą dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo.

Manė, kad termino praleidimo priežastis yra svarbi, nes ji nepriklausė nuo pareiškėjų valios – apie tai, kad reikia pateikti papildomai dokumentus, pareiškėjai sužinojo neseniai.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjai papildomai paaiškino, kad apie mamos teisę į senelio žemę žinojo jau 1994 m., tačiau visi dokumentai dėl šios žemės buvo pas giminaičius, todėl dėl to ir didelio užimtumo prašymą pateikė tik 2012 m. Nurodė, kad žinojo apie kitus savo giminaičius, kurie ankščiau teikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio žemę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į pareiškėjų prašymą (b. l. 29-32) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad J. J. iki žemės nacionalizacijos Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 7,78 ha žemės. Prašymą atkurti nuosavybės teises į savininko turėtą žemę 1991 m. lapkričio 18 d. pateikė J. M., nurodydama ir kitus pretendentus atkurti nuosavybės teises – savininko dukras M. K. ir V. B. bei sūnų S. J. (S. J.). Nei 1994 m. birželio 6 d. mirusi M. K., nei V. B. jokių dokumentų, pagal kuriuos būtų galima spęsti, jog pageidauja atkurti nuosavybės teises, institucijoms, atsakingoms už nuosavybės teisių atkūrimą, nebuvo pateikusios. Tik 2012 m. gegužės 24 d. V. K. NŽT Vilniaus rajono skyriui pateikė prašymą (registracijos Nr. 48FP-2669) su pridedamais dokumentais. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2012 m. liepos 9 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104)-5750 informavo V. K., kad pastarasis turėtų kreiptis į teismą dėl įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo.

Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytas prašymo bei nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas, siekiant užtikrinti teisingą ir greitą nuosavybės teisių atkūrimo proceso įgyvendinimą bei visuomeninių santykių stabilumą, todėl termino pateikti numatytus dokumentus praleidimas gali būti pateisinamas tik esant itin svarbioms šio termino praleidimo priežastims, t. y. asmuo, prašantis atnaujinti terminą turi savo prašymą pagrįsti tokiomis aplinkybėmis, kurios objektyviai kliudė jam laiku ir tinkamai pateikti įstatyme nurodytoms institucijoms prašymą bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.

Taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką „asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz.. tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą“. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracines bylas, susijusias su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, laikosi pozicijos, kad pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui tenkanti išlikusio nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko įstatyminius įpėdinius, nurodytus Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, o tik į tuos, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pažymėjo, kad kiti pareiškėjų giminaičiai nuosavybės teisių atkūrimo procese į J. J. iki nacionalizacijos 7,78 ha valdytą žemę pasirinko kitokio elgesio variantus, buvo aktyvūs ir rūpestingi procese – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-3328-17-2006) atnaujino įstatymo nustatytą terminą Č. B. pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku įrodančius dokumentus.

Manė, kad pareiškėjų išvardintos priežastys dėl termino atnaujinimo yra subjektyvaus pobūdžio, tai, kad patys pareiškėjai pasirinko, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi), nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą pateikti NŽT Vilniaus rajono skyriui giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu (b. l. 152–158) pareiškėjų prašymą atmetė.

Teismas pabrėžė, jog teisiniuose santykiuose egzistuoja teisių ir pareigų vienovė, įpareigojanti ne tik viešojo administravimo subjektą tarnauti žmonėms, bet ir pačiam žmogui veikti laiku bei tinkamai. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet įpareigoja ir patį suinteresuotą asmenį veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią siekiamam tikslui. Pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šio termino trukmė savaime suponavo galimybę pareiškėjams elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą – t. y. įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei kitus būtinus nuosavybės teisėms atkurti dokumentus. Taigi, šiuo atveju, svarbu nustatyti, ar pareiškėjai savo veiksmais aktyviai siekė nuosavybės teisių atkūrimo į savo giminių valdytą žemę (t. y. ėmėsi veiksmų, būtinų nuosavybės teisėms atkurti), tačiau šios teisės nerealizavo dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių. Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymais nustatytus terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmenų valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jiems laiku realizuoti įstatymu numatytą teisę. Svarbių priežasčių įrodymus teismui turi pateikti terminus praleidusi šalis, šiuo atveju pareiškėjai.

Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas V. K. 2012 m. gegužės 24 d. NŽT Vilniaus rajono skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės sklypo savininko J. (I.) J. dukros M. K. (J.) (pareiškėjo mamos) priklausančio sklypo dalį ir prie prašymo pridėjo pareiškėjų giminystės ryšių patvirtinančius dokumentus (b. l. 41-53). NŽT Vilniaus rajono skyriaus, atsakydamas į pareiškėjo prašymą 2012 m. liepos 9 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104.)-5750 informavo apie Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo termino atnaujinimo reikia kreiptis į teismą (b. l. 13).

Teismas taip pat nustatė, kad 1991 m. lapkričio 18 d. J. J. (J. (I.) J.) dukra J. M. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. J. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė ir kitus pretendentus atkurti nuosavybės teises: J. J. dukrą M. K., dukrą V. B. ir sūnų S. J. (b. l. 115-116). Byloje nėra duomenų, kad pati M. K. būtų pateikusi prašymą dėl žemės sklypo nuosavybės teisų atkūrimo. M. K. mirė 1994 m. birželio 6 d. (b. l. 46). 2004 m. gruodžio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius S. J. ir J. M. informavo, kad įsigaliojus 2004 m. spalio 12 d. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymui, piliečiai, kurie iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė nuosavybės teisės ir/ar giminystės ryšį su savininkų patvirtinančių dokumentų, turi galimybę praleistą terminą atnaujinti teismine tvarka (b. l. 118-119). J. M. taip pat kelis kartus buvo kviečiama aptarti nuosavybės susigrąžinimo klausimų (b. l. 136, 138).

Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad dėl pareiškėjų senelio J. J., kuris mirė 1990 m. rugsėjo 11 d. (b. l. 14-15), iki 1940 m. valdyto 7,78 ha žemės sklypo, dalies nuosavybės teisių atkūrimo, jo anūkui Č. B., kuris, kaip nurodė teismo posėdžio metu pareiškėjas V. K., yra pareiškėjo pusbrolis, 2006 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3328-17-2006 atnaujintas įstatymo nustatytas terminas pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku įrodančius dokumentus, nes Č. B. tik po savo motinos mirties sužinojo, kad jo senelis turėjo žemės (b. l. 82-83). Č. B. po šios teismo nutarties toliau atlikinėjo procedūras (teikė prašymus, rinko nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, kreipėsi į Seimo kontrolierių (b. l. 59-63, 75, 76,84, 87, 90), būtinas pažymai dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų į sklypo dalį parengimui, bei siekiant, kad sprendimai nebūtų vilkinami.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų giminės jau nuo 1991 m. siekė atkurti nuosavybės teises į jų senelio žemę, pareiškėjo pusbrolis aktyviai veikė, rinkdamas atitinkamus dokumentus, siekdamas nustatyti juridinius faktus ir 2006 m. Patys pareiškėjai teisminio posėdžio metu teigė, kad apie buvusią senelio žemę jie žinojo dar 1994 m., tačiau kodėl nuo tada nesidomėjo nuosavybės teisių į senelio iki nacionalizacijos valdytos žemės atkūrimo klausimais ir nesiėmė aktyvių veiksmų, iš esmės nepaaiškino.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-505/2009, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009, 2010 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje A261-553/2010, 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A858-1209/2010, 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1290/2010) ir sprendė, jog iš aukščiau nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjai jau 1994 m.

žinojo apie vykdomą nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat, kaip patys nurodo, dėl nuosavybės nesikreipė, nes jau 1996 m. birželio 26 d. Vilniaus rajono Rukainių apylinkės darninės grupės ir rajono (miesto) ekspertų komisija, išnagrinėjusi esamus dokumentus, pripažino juos pakankamais nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai vykdyti. Iš Vilniaus rajono Rukainių apylinkės darbinės grupės ir rajono ekspertų komisijos dokumentams, įrodantiems nuosavybės teisę, nagrinėti pasiūlymo-išvados (b. l. 125-126) matyti, kad išnagrinėti žemės nuosavybės faktą liudijantys dokumentai, kurių pakanka nuosavybės teisei atkurti ir pasiūlyta parengti ir išduoti J.

M., S. J. ir M. K. pažymą apie J. J. turėtos žemės plotą. Vilniaus rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1999 m. balandžio 29 d. pasiūlyme (b. l. 124) nurodyta, kad pagal esamus dokumentus taip pat siūloma parengti pažymą J. J. turėtos žemės plotą J. M., S. J., V. B. ir M. K.. Tačiau iš skundo matyti, kad šiais dokumentai pareiškėjai pradėjo domėtis tik gavę NŽT Vilniaus rajono skyriaus raštą Nr. 48SD-(14.48.104)-5750. Nors pareiškėjai teigė, kad dokumentai dėl žemės buvo pas kitus giminaičius, kurie vykdė senelio žemės nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, todėl visų duomenų apie žemę neturėjo, tačiau tarpusavio ryšių stoka, nebendravimas nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, nepasidalijimas turima informacija bei dokumentais – subjektyvaus pobūdžio faktinės aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios, jo siekio inicijuoti, puoselėti, stiprinti socialinius ryšius su giminaičiais, artimaisiais ir kitais visuomenės nariais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-299/2009).

Pasirinktas pasyvus elgsenos būdas paprastai nėra pateisinamas, todėl negali būti ir pripažįstamas svarbia termino praleidimo priežastimi, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-405/2012).

Atsižvelgęs į aukščiau nustatytus duomenis, teismas pripažino, kad pareiškėjai iš esmės nenurodo ir nepagrindžia, dėl kokios priežasties iki 2012 m. jie nesiėmė jokių veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjų užimtumas, santykiai su giminaičiais, pas kuriuos buvo žemės dokumentai, negali būti pripažįstami svarbia priežastimi praleistam terminui atnaujinti. Taigi, vienintelė priežastis, dėl kurios pareiškėjai praleido įstatymu nustatytą terminą, yra tai, jog jie per vėlai ėmė domėtis nuosavybės teisių atkūrimu, tačiau ši aplinkybė negali būti pripažįstama svarbia, nuo pareiškėjų valios nepriklausančia aplinkybe, nes pareiškėjų nurodyta įstatymu nustatyto termino praleidimo priežastis yra subjektyvaus pobūdžio ir visiškai priklausanti nuo pareiškėjų valios bei nepateisinama Atkūrimo įstatymo prasme. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nesugebėjimas įgyvendinti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo aktyviai siekė ir ėmėsi priemonių jas įgyvendinti. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 m. ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Žinodami apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamiesi savo interesais, pareiškėjai turėjo galimybę pasidomėti jų senelio turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009). Be to, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad gavę 2012 m. liepos 9 d. NŽT Vilniaus rajono skyriaus raštą ir sužinoję apie tai, jog praleistą įstatymu nustatytą terminą galima atnaujinti, dar metus nesikreipė į teismą dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių. Tai patvirtina, jog pareiškėjai nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimu.

III. Pareiškėjai V. K. (V. K.) ir L. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 162-164), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų prašymą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Esant Vilniaus rajono Rukainių apylinkės darbinės grupės ir rajono (miesto) ekspertų komisijos 1996 m. birželio 26 d. ir 1999 m. balandžio 29 d. sprendimams pareiškėjams nekilo abejonių, kad su dokumentais viskas tvarkoje. Kita vertus, jie nuolat lankėsi institucijoje ir jokių panašių nurodymų nebuvo gavę. Atkreipia dėmesį į NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 48SS-(14.48.45)-3403 (b. 1. 72), kuriame rašoma apie tai, kad pareiškėjų motina M. K. paminėto rašto surašymo metu buvo laikoma pretendente nuosavybės teisėms atkurti. Esant tokiai situacijai, pareiškėjams nekilo abejonių, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra tęsiama. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad situacija susiklostė dėl pareiškėjų pasyvių veiksmų, t. y. nesidomėjimo nuosavybės teisių atkūrimo eiga, tačiau tokių įrodymų byloje nėra pateikta.

2. Č. B. atveju yra svarbi priežastis – jo motina V. B. jam nepasakė, kad senelis turėjo žemės. Tik po motinos V. B. mirties iš archyvo duomenų jis sužinojo, kad jo senelis turėjo žemės. Nuosavybės teisės į šį turtą įstatymo nustatyta tvarka kitiems asmenims atkurtos nebuvo. Kitų pretendentų atkurti nuosavybės teises nėra. Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija su prašymu sutiko ir teismas jį patenkino (2006 m. rugsėjo 21 d. Vilnius apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3328-17-2006). Tačiau nežinojimas apie turimą teisę (atkurti nuosavybės teises) teismų praktikoje nelaikytinas objektyvia priežastimi. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentas savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutartis byloje Nr. A261-505/2009).

3. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pareiškė, kad žinojo apie vykstančią nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, tačiau ji nebuvo užbaigta ne dėl pareiškėjų, o dėl institucijos veiksmų. Analogiškoje byloje teismas konstatavo, kad nėra įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog dokumentus iki nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarkanti institucija savalaikiai V. D., o po jo mirties – jo teisių perėmėją R. N., būtų informavusi, kad trūksta tam tikrų dokumentų ar būtina atlikti tam tikrus veiksmus tuo tikslu, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas vyktų sklandžiai. Vertinta, kad pareiškėjas terminą veiksmams atlikti praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jis atnaujintas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3659-437/2011).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 171-173) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir sprendime rėmėsi nustatytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika dėl terminų atnaujinimo nuosavybės teisių atkūrimo procese.

2. Pareiškėjai net apeliaciniame skunde patvirtino aplinkybę, kad jie bylos nagrinėjimo metu žinojo apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą į J. J. iki žemės nacionalizacijos Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytą 7,78 ha žemės.

3. Nei iš pareiškėjų motinos M. K. (pretendentės), nei iš pareiškėjų nėra iki 2003 m. gruodžio 31 d. gauta jokio dokumento, išreiškiančio norą atkurti nuosavybės teises, jokio dokumento, patvirtinančio nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku.

4. Pareiškėjai nei pareiškime, nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kurios būtų neleidusios pateikti institucijai reikiamus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas ginčo santykių kvalifikavimui bei teisingam bylos išsprendimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis, numatytomis ABTĮ 136 straipsnyje, ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Pareiškėjai teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo po jų motinos M. K. mirties 1994 m. birželio 6 d. (b. l. 46), kadangi M. K. buvo pripažinta pretendente į I. J. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą. Pareiškėjai nurodo, kad jiems buvo žinomi Vilniaus rajono Rukainių apylinkės darbinės grupės ir rajono (miesto) ekspertų komisijos 1996 m. birželio 26 d. ir 1999 m. balandžio 29 d. sprendimai dėl jų senelio I. J. žemės valdymo fakto patvirtinimo.

Pareiškėjų nurodoma aplinkybė, kad jie tikėjo, jog pakanka dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui yra nepagrįsta. Minėtais sprendimais buvo nustatyta, kad pakanka dokumentų, patvirtinančių I. J. iki nacionalizacijos žemės valdymo faktą. Tačiau nuosavybės teisių atkūrimui yra būtini ir kiti dokumentai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 11 punktu nustatyta, kad su prašymu atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantys dokumentai. Byloje nėra duomenų, kad tokius dokumentus teikė pareiškėjai ar jų motina M. K.. Taip pat pareiškėjų motina M. K. nebuvo išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (b. l. 143), kas yra būtina, kad galima būtų pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjai nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir tokių ketinimų neturėjo iki pareiškėjo V. K. 2012 m. gegužės 24 d. prašymo pateikimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui (b. l. 41). Pareiškėjai, žinodami apie savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turėjo galimybę susipažinti su nuosavybės atkūrimo byloje esančiais dokumentais ir iki nustatyto 2003 m. gruodžio 31 d. termino pabaigos pateikti būtinus dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui. Pareiškėjai praleido šį terminą ir svarbių priežasčių, būtinų termino atnaujinimui, neįrodė. Todėl pagrįstai pareiškėjų prašymo pirmosios instancijos teismas netenkino.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų V. K. (V. K.) ir L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys