2K-147/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-147/2014

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01591-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.3;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

nuteistajam Ž. A.,

gynėjai Loretai Kraujutaitienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. A. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžio.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu Ž. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 71 straipsniu, 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemones: per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų, per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įmokėti į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą 7 MGL dydžio (910 Lt) įmoką.

Šiuo nuosprendžiu Ž. A. pagal BK 151 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Iš Ž. A. priteista L. J. 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti; likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžiu Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendis pakeistas:

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria Ž. A. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, ir dėl jos priimtas naujas nuosprendis – Ž. A. dėl veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria Ž. A. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 151 straipsnio 1 dalyje, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – Ž. A. nuteistas pagal BK 151 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme;

palikta nepakeista nuosprendžio dalis, pagal kurią Ž. A. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu Ž. A. pagal BK 151 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir galutinė bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams;

palikta nepakeista nuosprendžio dalis, kuria taikytos BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos ir paskirtos galutinės bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams;

pakeista nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: pašalintas įpareigojimas Ž. A. įmokėti į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą 7 MGL dydžio (910 Lt) įmoką, o įpareigojimas atsiprašyti abiejų nukentėjusiųjų pakeistas įpareigojimu per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiosios L. J.;

L. J. iš Ž. A. priteistas neturtinės žalos atlyginimas padidintas iki 5000 Lt.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Ž. A. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2009 m. gruodžio 23 d., apie 16.00 val., Kauno r., (duomenys neskelbtini), jam priklausančiame bute sudavė L. J. ne mažiau kaip du smūgius į veido sritį, taip sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Ž. A. taip pat nuteistas pagal BK 151 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. spalio 24 d., apie 18.00 val., savo namuose, esančiuose Kauno r., (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją L. J., t. y. grasindamas paskleisti ją kompromituojančias žinias, privertė L. J. lytiškai santykiauti bei tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu.

Nuteistasis Ž. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė išvadas, neatitinkančias ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teismo posėdžiuose ištirtų įrodymų, nevertino esamų prieštaravimų kaltinamojo naudai, netikrino visų jo iškeltų versijų, kuriomis jis neigė savo kaltę, atitikties tikrovei, netyrė duomenų, galinčių šias versijas patvirtinti arba paneigti, taip padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1, 7 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, o apeliacinės instancijos teismas – dar ir 320 straipsnio 3 dalies, reikalavimų pažeidimų, sukliudžiusių teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuteisė Ž. A. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad jis yra padaręs nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Jis, Ž. A., apeliaciniu skundu prašė panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 145 straipsnio l dalį ir 140 straipsnio l dalį, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteisė Ž. A. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, tačiau jį išteisino ne pagal BK 145 straipsnio 1-ąją, o pagal 2-ąją dalį. Kasatoriaus manymu, iš tokio apeliacinės instancijos teismo sprendimo neaišku, kodėl jis buvo išteisintas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavus veiką į sunkesnę, suvaržant jo teisę į gynybą. Teismas turėjo ištirti įrodymus ir motyvuotai perkvalifikuoti kaltinimą į BK 145 straipsnio 2 dalį. Jis, Ž. A., turėjo žinoti, kuo yra kaltinamas, kaltinimo pobūdį ir pagrindą, kad nebūtų suvaržytos jo teisės gintis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perkvalifikavęs kaltinimą nenurodė motyvų, kokie įrodymai patvirtina ar paneigia, kad jis padarė veiką, numatytą BK 145 straipsnio l ar 2 dalyje. Taip pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 1, 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, gynybą, rungimosi principai, nusikalstamos veikos esminių (faktinių) aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010).

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuteisė jį pagal BK 151 straipsnio l dalį remdamasis vien vaizdo įrašu, išsamiau neištyręs visų aplinkybių, nevertinęs kitų byloje surinktų įrodymų, nuotraukų, liudytojų parodymų. Teismas, vertindamas kaip patikimus vienos suinteresuotos šalies liudytojų parodymus, o kitos šalies atmesdamas kaip nepatikimus, pažeidė šalių rungimosi principą, įtvirtintą BPK 7 straipsnyje. Šis teismas nevertino, kad: nukentėjusioji L. J. neneigė, jog per aštuonerius jų bendravimo metus ne vieną kartą pati filmavo lytinius santykius, darydavo pornografinio pobūdžio nuotraukas ir jas siųsdavo nuteistajam; iš vaizdo medžiagos matyti, kad L. J., neverčiama Ž. A. veiksmais ar žodžiais, nusirengia ir atlieka lytinius aktus, sako, jog nenorinti to daryti, tačiau ir vėl neverčiama tai atlieka, o nuteistasis jokios prievartos ar smurto nenaudoja, o tik maloniai prašo su juo lytiškai santykiauti. Teismas nevertino ir kitų įrodymų: atminties rakto, kuriame užfiksuota daug pornografinio pobūdžio nuotraukų su L. J., kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo susiklosčiusi tokia seksualinio bendravimo praktika. Kasatoriaus manymu, toks seksualinis bendravimas neatitinka BK 151 straipsnio 1 dalyje nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė, kaip reiškėsi privertimas lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią. Šio teismo nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusioji lytinio akto metu verkia ir muistosi, tačiau, kasatoriaus manymu, byloje nesurinkta patikimų įrodymų, kaip vykdavo kiti šių asmenų lytiniai aktai, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti aplinkybes dėl privertimo lytiškai santykiauti. Teismas šališkai nevertino to, kad byloje nėra įrodymų, jog Ž. A. kokiais nors kitais būdais panaudojo psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją, grasindamas paskleisti apie ją kompromituojančias žinias. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad „nors šie grasinimai vaizdo įraše ir neužfiksuoti, tačiau iš nukentėjusiosios elgesio akivaizdu, kad psichinė prievarta prieš L. J. buvo panaudota“, nes nėra įrodymų, koks buvo įprastinis nukentėjusiosios elgesys per bendravimo su nuteistuoju laiką. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 december 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 Martch 2001 ir kt.). BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti, vadovaujantis BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pagrindė, nesilaikydamas nustatytų reikalavimų pripažinti ir objektyviai vertinti įrodymus, todėl nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Dėl BPK pažeidimų taikant BK 140 straipsnio 1 dalį kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog Ž. A. 2009 m. gruodžio pabaigoje sudavė nukentėjusiajai L. J. ne mažiau kaip du smūgius į veido sritį; tai patvirtina nukentėjusiosios, liudytojų D. M., E. R., E. A., N. G. ir J. J. parodymai. Kasatorius pažymi, kad šis teismas vertino nukentėjusiosios parodymus kaip nuoseklius, nors ji teisminio nagrinėjimo metu keitė parodymus (dėl įvykio laiko), o prokuroras tuo pagrindu 2012 m. kovo 26 d. teisminio nagrinėjimo metu pateikė patikslintą kaltinimą, jog Ž. A. 2009 m. gruodžio 23 d., apie 16 val., sudavė L. J. ne mažiau kaip du smūgius į veido sritį, t. y. kad ją sumušė viena diena anksčiau. Teismas neabejojo nukentėjusiosios parodymais, kad jai smūgis buvo suduotas kitu laiku, nors tai buvo patikslinta tik tada, kai Ž. A. įrodė, jog pirminiame kaltinime nurodytą dieną nukentėjusioji negalėjo būti namie, nes buvo darbo diena ir ji dirbo iki 17 val. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusioji rėmėsi bendradarbių parodymais, nors nė viena iš jų negalėjo nurodyti tikslaus įvykio laiko, skirtingai nurodė sumušimo žymių vietas ant nukentėjusiosios veido: liudytoja D. M. nurodė, kad L į vakarėlį prieš Kalėdas atėjo sumušta; liudytoja N. G. nurodė, kad per šventes matė ant jos nosies mėlynes; pagal liudytojos J. J. parodymus, mėlynė jau buvo po akimi (teismas šiuos prieštaringus liudytojų parodymus laikė nuosekliais). Kasatorius pažymi, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog liudytojų nurodytos kraujosruvos buvo padarytos nuteistojo ir būtent nustatytu metu. Be to, nukentėjusioji nepateikė specialisto išvados, patvirtinančios kūno sužalojimus, o vien suinteresuotų asmenų parodymų negalima laikyti įrodymų visuma (kuri turi būti vertinama byloje). Pagal teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas, remiantis vien nukentėjusiųjų parodymais, jei juos patvirtina kiti įrodymai. Šioje byloje nepateikti medicininiai duomenys, specialisto išvados, konstatuojančios nukentėjusiosios sužalojimo faktą, dėl to nukentėjusiosios parodymai turėtų būti vertinami, atsižvelgiant tik į byloje surinktus įrodymus, o visos abejonės vertinamos nuteistojo naudai.

Be to, teismas nelaikė reikšmingu fakto, kad liudytoja E. A. paaiškino, jog 2009 m. gruodžio 23 d., Kūčių vakarienės metu dalyvavo L. su motina, brolio Ž. A. nebuvo dėl jo sveikatos problemų, ir niekam nebuvo žinoma, kad L. buvo sumušta, o brolis – girtas. Teismas nevertino, kad liudytojai Ž. A. apibūdino kaip teigiamą asmenybę, neturinčią polinkio alkoholiui bei agresijai (liudytojos N. S. parodymai). Apeliacinės instancijos teismas, nepašalinęs prieštaravimų, rėmėsi tik kaltinimo liudytojų (E. R. ir D. M.) parodymais, o gynybos liudytojų (E. A., N. S.) parodymus vertino kaip neobjektyvius, taip pažeidė BPK 7, 20 straipsnių reikalavimus.

Pagal teismų praktiką teismas, vertindamas atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį, turi atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą kaltinamojo ar liudytojo asmeniniams interesams ir pan. Asmenų (liudytojų, nukentėjusiųjų) parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs. Baudžiamosios teisės principas in dubio pro reo reiškia, kad jeigu egzistuoja abejonės, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nesiekė objektyviai, išsamiai ištirti visų bylos aplinkybių ir nustatyti tiesą, nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, reikšmingų nustatyti veikos subjektyviuosius požymius ir teisingai kvalifikuoti nuteistojo veiksmus, dėl to skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai.

Nuteistojo Ž. A. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteisimo už privertimą lytiškai santykiauti pagrįstumo

Kasatoriaus argumentai, kad jis buvo nuteistas išsamiai neištyrus visų bylos aplinkybių ir kad jo veika neatitinka privertimo lytiškai santykiauti požymių, nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pagrįstai įvertino byloje esančius įrodymus kitaip nei pirmosios instancijos teismas ir paneigė šio teismo išvadą, kad L. J. su Ž. A. lytiškai santykiavo ir tenkino jo lytinę aistrą jo neverčiama. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė motyvuotą išvadą, kad šiuose santykiuose nukentėjusioji dalyvavo ne savo valia, o dėl Ž. A. grasinimų paskelbti intymaus turinio vaizdo įrašus ir nuotraukas, kuriuose pavaizduota nukentėjusioji. Darydamas tokią išvadą, teismas rėmėsi teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais: nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, taip pat vaizdo įrašu, kuriame užfiksuoti nukentėjusiosios ir nuteistojo lytiniai santykiai. Motyvuodamas įrodymų vertinimą teismas nurodė, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog į lovą nukentėjusioji atsigulė verkdama, bendravimo su Ž. A. metu verkė, sakė: „Aš nenoriu“, „Kodėl aš turiu per prievartą tai daryti“; pastebėjusi vaizdo kamerą, paklausė: „Kas čia?“; apie filmavimą jai nebuvo žinoma, todėl jos nenoras lytiškai santykiauti nebuvo apsimestinis, o Ž. A. tai matė, tačiau vis tiek vertė ją santykiauti. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad L. J., 2010 m. spalio 25 d. kreipdamasi su pareiškimu į policiją, savo vėlesniuose pareiškimuose bei viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog Ž. A. ją privertė santykiauti grasindamas parodyti visus kartu su ja anksčiau nufilmuotus lytinius aktus ir nuotraukas jos giminėms, bendradarbiams, draugams, įdėti į internetą. Nors šie grasinimai vaizdo įraše neužfiksuoti, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš nukentėjusiosios elgesio akivaizdu, jog psichinė prievarta prieš ją buvo panaudota. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Ž. A. yra linkęs naudoti psichinę prievartą prieš kitus asmenis (byloje yra duomenų apie tai, kad ir anksčiau už seksualinio pobūdžio vaizdo įrašo nepaviešinimą reikalavo iš R. V. 15 000 Lt, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl to nutrauktas susitaikius su nukentėjusiąja (T. 1, b. l. 104). Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šiomis teismo padarytomis išvadomis ir jų argumentavimu.

Nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad teismo nustatytos aplinkybės neatitinka BK 151 straipsnio 1 dalyje nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, nes tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo susiklosčiusi tokia seksualinio bendravimo praktika, nukentėjusioji per aštuonerius jų bendravimo metus ne vieną kartą pati filmavo lytinius santykius, darydavo intymaus pobūdžio nuotraukas ir jas siųsdavo nuteistajam. Šios aplinkybės, be abejo yra svarbios nustatant bylos kontekstą, tačiau apeliacinės instancijos teismo išvadai dėl psichinės prievartos panaudojimo prieš nukentėjusiąją neprieštarauja. Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio metu nukentėjusioji buvo nutraukusi santykius su Ž. A., turėjo draugą, todėl informacija apie tai, kas buvo įprasta ankstesniuose nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiuose, teismo padarytų išvadų nepaneigia.

Pabrėžtina, kad BK 151 straipsnio norma saugo asmenų seksualinio apsisprendimo laisvę, t. y. laisvę savo valia pasirinkti seksualinį partnerį ir saugumą nuo bet kokios prievartos seksualiniame bendravime. Privertimui lytiškai santykiauti kaip nusikalstamai veikai būdinga psichinė prievarta gali reikštis įvairaus turinio grasinimais, tarp jų ir grasinimu atskleisti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimo kitas asmuo bijo. Tokiu poveikiu siekiama palaužti kito asmens valią, kad jis vienaip ar kitaip seksualiai patenkintų grasintoją. Tai, kad asmenys padaro savo intymaus bendravimo vaizdo įrašus bendru sutarimu, nereiškia, kad vėliau šie įrašai negali tapti priemone šantažuoti buvusį partnerį ir pažeisti jo seksualinio apsisprendimo laisvę. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į nukentėjusiosios teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kad Ž. A. darė jai psichologinį spaudimą ir anksčiau; kad jei jie apsipykdavo, jis visada tokiais dalykais (paviešinti viską apie jų seksualinį gyvenimą) grasindavo; jei būdavo išgėręs arba be nuotaikos, pabrėždavo, kad turi pakankamai medžiagos, jog parodys ją jos motinai, draugams, bendradarbiams ir t. t. (T. 2, b. l. 134). Apie nuteistojo piktavališkus ketinimus galima spręsti ir iš jo elgesio po paskutinių lytinių santykių su nukentėjusiąja – slaptai padaręs jų vaizdo įrašą, grasino, kad „jai dabar prasidės linksmybės ir kad ji gyvens taip, kaip jis pasakys“ (T. 2, b. l. 133). Be to, tą pačią dieną telefonu pasikvietė susitikti nukentėjusiosios draugą V. V., o susitikus parodė jam minėtą vaizdo įrašą (T. 2, b. l. 135, 148).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino laikydamasis BPK nustatytų reikalavimų, Ž. A. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 151 straipsnio 1 dalį, savo išvadas tinkamai motyvavo.

Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šios nusikalstamos veikos įrodymus, nesilaikė rungimosi principo, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti konkrečiais duomenimis, todėl atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

Kasatorius, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, teigia, kad teismai nepagrįstai vertino nukentėjusiosios parodymus kaip nuoseklius, neatsižvelgė į tai, kad kaltinimo liudytojų D. M., N. G., J. J. parodymai dėl įvykio laiko ir sumušimo žymių ant nukentėjusiosios veido buvo skirtingi, nepagrįstai nesirėmė liudytojų E. A., N. S. parodymais, taip pažeidė BPK 7, 20 straipsnių reikalavimus; apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių išsamiai ištirti bylos aplinkybes, nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas bylos aplinkybių nenustatinėja, byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, o tik patikrina, ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus žemesniųjų instancijų teismuose, ar pagal nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Pagal bylos medžiagą ir teismų sprendimuose išdėstytus motyvus nėra pagrindo išvadai, kad nuteisiant Ž. A. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo iš esmės nesilaikyta baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas faktines šios nusikalstamos veikos aplinkybes nustatė, teisiamajame posėdyje išsamiai ištyręs ir įvertinęs įrodymų visetą: nukentėjusiosios, liudytojų D. M., E. R., N. G., J. J., E. A. parodymus, Ž. A. ir L. J. akistatos protokolą ir kt. Nuosprendyje pateikti motyvai, kuriais remiantis atmesti kaltinamojo, liudytojos E. A. parodymai.

Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo apeliacinio skundo argumentus patikrinęs šios nuosprendžio dalies pagrįstumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai Ž. A. nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai nukentėjusiosios parodymus dėl šios nusikalstamos veikos vertino kaip iš esmės nuoseklius, nors, remdamasis nukentėjusiosios teisiamajame posėdyje duotais paaiškinimais (esant prokuroro prašymui pakeisti kaltinimą), teismas nustatė, kad ši nusikalstama veika padaryta ne 2009 m. gruodžio 24, bet 23 d.

Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu vertino nukentėjusiosios duotų parodymų patikimumą, pažymėdamas, kad pirminius parodymus dėl šios veikos ji davė tik 2010 m. lapkričio 3 d. ir dėl praėjusio nuo įvykio ilgo laikotarpio galėjo suklysti. Be to, šis teismas pažymėjo, kad nukentėjusiosios duotus parodymus patvirtino liudytojai, tarp kurių – ir nuteistojo motina E. A., kuri ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jos sūnus sudavė nukentėjusiajai į veidą ir ši vaikščiojo su „mėlynėmis“. Apeliacinės instancijos teismas, pagal gynybos šalies prašymą atlikęs įrodymų tyrimą ir apklausęs E. A. ir tyrėją A.

G., pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais E. A. (ji atsisakė duoti parodymus teisiamajame posėdyje (T. 2, b. l. 136, T. 3, b. l.

34) parodymais, atmesdamas jos apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotus parodymus, kad ją apklausiusiai tyrėjai ji nesakiusi, jog jos sūnus sumušė nukentėjusiąją. Pažymėtina, kad kasatorius neginčija abiejų instancijų teismų išvadų dėl liudytojos E. A. parodymų vertinimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismo sprendime pateiktos motyvuotos išvados dėl įrodymų pakankamumo, leistinumo ir patikimumo nustatant faktines bylos aplinkybes. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, pažeidimų, šią bylos dalį patikrino tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalies

Atmestinas kasatoriaus tvirtinimas, kad, apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą jį išteisinti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, veika buvo perkvalifikuota į sunkesnę, dėl to suvaržytos jo teisės į gynybą ir teisingą procesą, pažeista nusikalstamos veikos esminių (faktinių) aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarka. Ši kasacinio skundo dalis nelogiška, nes kasatorius iš esmės ginčija jo išteisinimą. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, išteisinimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį jo teisių į gynybą ir bylos nagrinėjimo ribų nepažeidė ir pažeisti negalėjo.

Nagrinėjamojoje byloje Ž. A. buvo kaltinamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje ir motyvuojamojoje dalyse nurodyta, kad Ž. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, pateikti motyvai dėl tokio veikos kvalifikavimo. Tačiau, remiantis nuosprendžio rezoliucine dalimi, Ž. A. buvo pripažintas kaltu bei nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir tai laikytina nuosprendžio surašymo trūkumu. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas jį išteisino pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nereiškia, kad taip buvo pasunkinta nuteistojo padėtis ir pažeista teisė į gynybą. Toks apeliacinės teismo instancijos sprendimas suprastinas taip, kad Ž. A. nėra nuteistas nei pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nei 145 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo Ž. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis

Olegas Fedosiukas