2K-214-139/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-214-139/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01869-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.1.1;

2.4.2.1;

2.4.2.2;

2.4.6.1.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. Š. ir Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Anatolijaus Koržovo kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu J. Š. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) dydžio bauda, 222 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės sudėtos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 75 MGL (9750 Lt, t. y. 2823 Eur) dydžio bauda. Iš J. Š. priteista UAB „K.“ 25 155,26 Lt (7285,47 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartimi nuteistosios J. Š. apeliacinis skundas atmestas, civilinio ieškovo atstovo advokato Viktoro Onačko apeliacinis skundas patenkintas iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria J. Š. pripažinta kalta pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir iš jos priteista UAB „K.“ 25 155,26 Lt (7285,467 Eur) turtinei žalai atlyginti. Baudžiamoji byla perduota Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį buvo surašytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteista I. V., tačiau kasacinis skundas dėl jos nepaduotas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. Š. buvo kaltinama ir nuteista už tai, kad, nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 27 d. dirbdama UAB „K.“ vyriausiąja buhaltere ir kasininke, pagal pareigas atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, taip pat turėdama teisę disponuoti jai patikėtu UAB „K.“ turtu ir pinigais, tyčia, suvokdama savo veikimo pavojingus padarinius, numatydama, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje registruojant tikrovės neatitinkančius duomenis ir nefiksuojant dalies ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nebus galima iš dalies nustatyti UAB „K.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, žinodama, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje nefiksuojant visų ūkinių operacijų, taip pat gautų pajamų neįrašant į kasos knygą, UAB „K.“ gauti pinigai nebus įnešti į įmonės kasą, į apskaitą įrašė ne visas ūkines operacijas, susijusias su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, t. y. 2008 m. neapskaitė 18 694,38 Lt (5414,27 Eur), verslo partnerių sumokėtų grynaisiais už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas, 300 Lt (86,89 Eur), paimtų iš banko sąskaitos, 6376,86 Lt (1846,87 Eur), išmokėtų iš kasos ūkio išlaidoms, 2009 m. neapskaitė 5910,88 Lt (1711,91 Eur), verslo partnerių sumokėtų grynaisiais už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas, 250 Lt (72,41 Eur), paimtų čekiais iš banko sąskaitos.

Pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių II skyriaus 4 punkto, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 punkto 6 dalies nuostatas, į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukė UAB „K.” kasos išlaidų orderius, kurie nepasirašyti bendrovės vadovo, kasos išlaidų orderius, kurie nepasirašyti bendrovės vyriausiojo buhalterio. Pažeisdama Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių II skyriaus 5 punkto nuostatas, į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukė UAB „K.“ 2008 ir 2009 metų kasos išlaidų orderius, įforminančius darbo užmokesčio išmokėjimą, kuriuose neįrašyta gavėjo gauta suma žodžiais. Pažeisdama Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių II skyriaus 7 punkto nuostatas, UAB „K.“ 2008 m. sausio–birželio mėnesių darbo užmokesčio avansų mokėjimo žiniaraščiuose nenurodė avansų išmokėjimo datos, jų nepasirašė ir nepateikė pasirašyti bendrovės vadovei, taip pat 2008 m. liepos–gruodžio mėnesių darbo užmokesčio avansų mokėjimo žiniaraščiuose nepasirašė ir nepateikė pasirašyti bendrovės vadovei. Pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 2 dalies, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4, 6, 19 punktų nuostatas, į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukė išlaidų sumas pagal suklastotus kasos išlaidų orderius ir mokėjimo žiniaraščius, t. y. įformino pinigų išmokėjimą kasos išlaidų orderiuose ir mokėjimo žiniaraščiuose pasirašius ne šiuose dokumentuose nurodytiems pinigų gavėjams, o kitiems asmenims, taip pat į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukė kasos išlaidų orderius, kuriuose prie įmonės vadovo pavardės pasirašė ne UAB „K.“ direktorius K. M., o kitas asmuo, ir 8 kasos išlaidų orderius, kuriuose prie įmonės vadovo pavardės pasirašė ne UAB „K.“ direktorė I. V., o kitas asmuo, todėl nebuvo galimybės nustatyti, kam ir kokia realiai suma buvo išmokėta, taip nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 27 d. apgaulingai tvarkė UAB „K.“ buhalterinę apskaitą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti 2008 m. ir 2009 m. (iki liepos 31 d.) UAB „K.“ veiklos rezultato, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 punkto, 16 straipsnio 1 punkto, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių III skyriaus 16 punkto nuostatas, į UAB „K.“ kasos knygą 2008 m. neįrašė 24 605,26 Lt (7126,18 Eur) kasos pajamų pagal kasos pajamų orderių duomenis ir 300 Lt (86,89 Eur), paimtų iš banko sąskaitos, taip pat į UAB „K.“ apskaitos sąskaitą 27200 „Kasa atsiskaitymams“ 2009 m. neįrašė 250 Lt (72,41 Eur), paimtų iš banko sąskaitos, be to, šių pinigų neįtraukusi į bendrovės buhalterinę apskaitą, įgijo galimybę neteisėtai disponuoti jai patikėtais UAB „K.“ 25 155,26 Lt (7285,47 Eur) ir šiuos pinigus pasisavino.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Anatolijus Koržovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo, nusprendusio, kad kaltinamasis aktas yra neaiškus, nekonkretus, pažeidžia ne tik kaltinamosios J. Š., bet ir civilinio ieškovo teises, o teismui trukdo teisingai išnagrinėti bylą, argumentai, kad J. Š. įteikto kaltinimo dalyje dėl turto pasisavinimo nevisai atskleistas nusikalstamos veikos mechanizmas, nenurodyta, kad J. Š. savinosi jai patikėtą turtą ne tik jo neužpajamuodama, bet ir neteisėtomis išlaidomis, kad nors ekspertizės akte byloje yra nurodytos konkrečios pinigų sumos, kurias J.

Š. galbūt pasisavino, šie duomenys neįrašyti į kaltinamąjį aktą, nepagrįsti. Kaltinamasis aktas yra procesinis dokumentas, kuriame išdėstoma prokuroro procese užimama pozicija ir argumentuojama, kodėl būtent tokios pozicijos laikosi valstybinis kaltintojas. Kaltinamasis aktas yra išeities pozicija bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme, šiame akte neturi būti sprendžiami klausimai, kuriuos galima spręsti tik priimant nuosprendį. Iš šioje byloje surašyto kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame yra išsamiai nurodytos visos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant J.

Š. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 183 straipsnio 1 dalį klausimus, konkretūs J. Š. veikos požymiai, atitinkantys BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, t. y. tai, kad ji kaltinime nurodytu laikotarpiu eidama UAB „K.“ vyriausiosios buhalterės ir kasininkės pareigas, taigi turėdama teisę disponuoti jai patikėtu turtu – UAB „K.“ pinigais, tyčia nefiksavo visų ūkinių finansinių operacijų, iš klientų gautų grynųjų pinigų neįrašė į bendrovės kasos knygą, taip įgijo galimybę neteisėtai disponuoti šiais pinigais ir juos pasisavino.

Nusikalstamos veikos mechanizmas kaltinime atskleistas išsamiai nurodant, kokių teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, konkrečios nuostatos buvo pažeistos, įvardijant, kokiais metais, pagal kiek orderių ir kokios grynųjų pinigų sumos nebuvo įtrauktos į bendrovės buhalterinę apskaitą. Nepagrįstas ir teismo argumentas, kad nors kaltinamajame akte nurodyta, kad J. Š. kasos pajamų orderių neįtraukė į buhalterinę apskaitą, iš pareikšto kaltinimo nėra aišku, kas minėtuose orderiuose nurodytas sumas priėmė ir kas juose pasirašė, nes kiekvieno kasos pajamų orderio duomenų nedetalizavimas nelaikytinas tokiu kaltinamojo akto trūkumu, kuris trukdytų apeliacinės instancijos teismui nagrinėti bylą ar suvaržytų nuteistosios J.

Š. teisę į gynybą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-223/2012). Kaltinimas J. Š. surašytas remiantis byloje pateikta 2011 m. vasario 4 d. specialisto išvada Nr. 5-1/14, kurioje buvo detaliai aprašyti ir išvardyti kasos pajamų orderiai, jų skaičiai ir sumos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo paskirta UAB „K.“ finansinė ekspertizė, 2013 m. gegužės 15 d. ekspertizės akte Nr. 11-1253(12) taip pat išsamiai nurodyti kasos pajamų orderiai, patikslinant į bendrovės kasą neužpajamuotų grynųjų pinigų sumas.

Byloje buvo surinkti duomenys, t. y. UAB „K.“ pirkėjų dokumentų kopijos, kurie išvardyti ir kaltinamajame akte kaip pagrindžiantys kaltinimą. Nuteistoji J. Š. teisme neneigė priėmusi grynuosius pinigus iš UAB „K.“ klientų. Atsižvelgiant į tai, kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių apie konkrečiais metais pagal konkretų skaičių kasos pajamų orderių J. Š. gautas ir pasisavintas grynųjų pinigų sumas pakanka, kad teismas pagal byloje surinktus ir kaltinamajame akte aprašytus duomenis galėtų konstatuoti, kas kasos pajamų orderiuose nurodytas sumas priėmė ir kas šiuose dokumentuose pasirašė, ir padaryti išvadas dėl būtinų BK 183 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo ar nebuvimo.

Prokuroras pažymi, kad nei baigus ikiteisminį tyrimą, nei bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nei kaltinamoji J. Š., nei jos gynėjas nenurodė, kad kaltinimas neaiškus ar nesuprantamas.

Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad nebuvo atskleistas nusikalstamos veikos mechanizmas, t. y. J. Š. nebuvo inkriminuotos jos galbūt pasisavintos išlaiduojant UAB „K.“ pinigus sumos, nes faktiniai bylos duomenys tvirtina, kad J. Š. ne tik neužpajamuodama į bendrovės kasą gautų pinigų, bet ir neteisėtai išlaiduodama ir įtraukdama šias operacijas į buhalterinę apskaitą, galėjo savintis jai UAB „K.“ patikėtą turtą. Įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, J. Š. nebuvo pateiktas kaltinimas dėl grynųjų pinigų pasisavinimo įtraukiant juos į bendrovės išlaidas. Ištyrus įrodymus nagrinėjant bylą teisme, iš esmės jokių naujų faktinių aplinkybių ar duomenų, objektyviai ir neabejotinai pagrindžiančių galimą išlaiduotų grynųjų pinigų pasisavinimą, nepaaiškėjo ir nebuvo nustatyta, todėl prokuroras nepasinaudojo teise pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką (BK 183 straipsnio 2 dalį).

2011 m. vasario 4 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/14 buvo nustatyti teisės aktų, reglamentuojančių grynųjų pinigų priėmimo į kasą ir išmokėjimo iš kasos tvarkos pažeidimai, kartu pažymėta, kad per 2008–2009 m. bendrovėje kasos inventorizacija nebuvo atlikta, UAB „K.“ nuo 2008 m. sausio iki 2009 m. liepos 31 d. pinigų trūkumo kasoje nebuvo nustačiusi. Nepaisant to, specialistė pagal pateiktus tyrimui dokumentus UAB „K.“ gautų pajamų dalyje nustatė, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. UAB „K.“ buhalterinėje apskaitoje neužfiksuota iš viso 30 143,01 Lt (8730,02 Eur) kasos pajamų, taip pat UAB „K.“ 2008 m. apskaitoje neįforminti 300 Lt (86,89 Eur), o 2009 m.

– 250 Lt (72,41 Eur), paimti iš banko sąskaitos pagal čekį. Specialistė nurodė, kad kasos išlaidų dokumentai pasirašyti ne tų asmenų, įrašytų mokėjimo žiniaraščiuose ir kasos išlaidų orderiuose, dėl to negalima tiksliai įvardyti nurodytų dokumentuose pinigų sumų gavimo ar (ir) išmokėjimo faktų. Apklausiama pirmosios instancijos teisme specialistė J. Šeinina parodė, kad, nepaisant suklastotų UAB „K.“ išlaidų orderių, ji neturėjo pagrindo išvadai, kad išlaidos iš kasos buvo panaudotos ne pagal paskirtį, nes parašo orderyje nebuvimas arba neužrašymas žodžiais, arba kažkoks kitas orderio rekvizito trūkumas savaime nereiškia, kad pinigai iš kasos nebuvo išleisti ir kad orderyje nurodytas pinigų gavėjas jų negavo.

Liudytojai UAB „K.“ darbuotojai patvirtino, kad suklastotuose kasos išlaidų orderiuose nurodytas sumas (atlyginimą, pinigus ūkio išlaidoms ir pan.) jie iš tikrųjų gavo, nors parašai dokumentuose yra ne jų. 2013 m. gegužės 15 d. ekspertizės akto Nr. 11-1253(12) išvados iš esmės patvirtino specialisto išvadas, patikslino, kad UAB „K.“ kasos išlaidų orderiai yra nepatikimi, nes nepasirašyti atsakingų asmenų, arba pasirašyti kitų asmenų, nei nurodyti, dubliuojasi ir t. t., tačiau UAB „K.“ darbuotojai patvirtino, kad visas nurodytas sumas gaudavo, taigi pagal pateiktus UAB „K.“ kasos išlaidų orderius nėra galimybės nustatyti grynųjų pinigų išlaidavimo iš kasos pagrįstumo.

Ekspertizės akte pateikta išvada, kad nustatyti UAB „K.“ 2008 m. sausio 1 d.–2009 m. liepos 31 d. laikotarpio grynųjų pinigų trūkumo kasoje nėra galimybės. Kartu ekspertas pateikė sąlygines išvadas dėl galbūt nepagrįstos mokėjimų iš kasos 26 445,01 Lt (7659,00 Eur) sumos, tačiau abejonių dėl šių išvadų nepavyko pašalinti kitais duomenimis, taip pat ir papildomai apklausus nuteistąją J. Š., liudytojus A. R., K. M., Č. A., be to, teismo posėdyje apklausiama ekspertė patvirtino, kad jos išvados dėl galbūt nepagrįstai iš UAB „K.“ kasos išmokėtų sumų yra tik prielaidos, buvusi UAB „K.“ direktorė I.

V. parodė, kad grynųjų pinigų suma kasoje buvo nedidelė, nes išlaidos iš kasos atlyginimams, avansams, ūkio išlaidoms ir pan. buvo didelės, tik keli klientai atsiskaitydavo sumokėdami į kasą grynaisiais. Įvertinus šiuos ir kitus bylos duomenis, labiau pagrįsta išvada, kad jei bendrovės kasoje ir buvo grynųjų pinigų likutis, jis buvo panaudotas įmonės reikmėms, o ne pasisavintas.

Be to prokuroras pažymi, kad net ir nustatęs kaltinamojo akto turinio trūkumų, apeliacinės instancijos teismas galėjo, vadovaudamasis BPK 255, 256 straipsnių nuostatomis, juos ištaisyti nagrinėdamas bylą. Bylos faktinės ir procesinės aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad teismui, atsižvelgiant į civilinio ieškovo atstovo apeliacinio skundo argumentus savo iniciatyva pakeitus kaltinimą J. Š. į sunkesnį pagal 183 straipsnio 2 dalį, jos teisė į gynybą nebūtų buvusi suvaržyta, nes viso baudžiamojo proceso metu ji gynėsi nuo visos civilinio ieškovo atstovo ir jo civiliniame ieškinyje bei jo patikslinimuose nurodomos kaip pasisavintos 103 309,80 Lt (29 920,59 Eur) sumos. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktas 103 309,80 Lt (29 920,59 Eur) civilinis ieškinys. Pirmosios instancijos teisme buvo gauti du civilinio ieškovo atstovo prašymai perkvalifikuoti J. Š. veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir perduoti baudžiamąją bylą pagal teismingumą, kurių teismas netenkino. Apeliaciniu skundu civilinio ieškovo atstovas taip pat prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui; atsižvelgdamas į civilinio ieškovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas įspėjo J. Š., kad gali būti svarstomas klausimas dėl jos kaltinimo pakeitimo į sunkesnį; J. Š. tai suprato ir posėdžio metu davė papildomus paaiškinimus ir dėl kaltinime nenurodytų sumų. Taigi bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, J. Š. ir jos gynėjui buvo žinoma ir suprantama nuteisimo už sunkesnį, BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą, nusikaltimą galimybė, todėl jos teisė į gynybą nuo kaltinime neišdėstytų faktinių aplinkybių nebuvo suvaržyta, nes byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad ji aktyviai gynėsi ir nuo sunkesnio kaltinimo, todėl nėra jokio pagrindo manyti, jog vien kaltinimą papildžius aplinkybėmis dėl galimo turto pasisavinimo ir bendrovės išlaidų, J. Š. gynyba būtų buvusi kitokia, nei buvo šio proceso metu. Toks kaltinime nurodytų aplinkybių pakeitimas teismo iniciatyva bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, apie tai tinkamai pranešus J. Š., ne tik nebūtų suvaržęs jos teisės į gynybą ar sutrukdęs teismui teisingai išspręsti bylą, bet būtų užtikrinęs teisingo, kaip įmanoma greitesnio ir ekonomiško proceso principus.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai ir detaliai nurodyti duomenys dėl galbūt neteisėto konkrečių sumų išlaidavimo iš UAB „K.“ kasos ir jų vertinimas kaip patvirtinančių, kad J. Š. ne tik nepajamuodama į įmonės kasą gautų pinigų, bet ir neteisėtai išlaiduodama pinigus ir įtraukdama šias operacijas į buhalterinę apskaitą, galėjo savintis jai patikėtą UAB „K.“ turtą, rodo, kad šiam teismui kaltinamajame akte nurodytų ir teisme patikrintų duomenų pakako padaryti išvadas dėl J. Š. nusikalstamos veikos padarymo būdo, laiko, aplinkybių, jos pasisavintų konkrečių sumų ir spręsti klausimą dėl J. Š. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką (BK 183 straipsnio 2 dalį).

Apibendrindamas prokuroras daro išvadą, kad vien nuosekli prokuroro pozicija byloje dėl kaltinimo J. Š. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ribų, netrukdė teismui įvertinti byloje surinktus įrodymus ir, įgyvendinus BPK 256 straipsnio reikalavimus (pranešus apie kaltinimo pakeitimą nuteistajai), išnagrinėti bylą iš esmės bei priimti galutinį sprendimą.

Kasaciniu skundu nuteistoji J. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė J. Š. teigia, kad teismai pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes jos veiksmuose neginčijamai nekonstatavo BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, nenustatė faktinės aplinkybės, kad jai buvo patikėtas įmonės turtas, t. y. pinigai, ir ji juos pasisavino, taip pat kokiu teisiniu pagrindu (teisės norminiu aktu, sutartimi ar pan.) ji valdė UAB „K.“ turtą. Teismai nustatė, kad kasatorė dirbo vyriausiąja buhaltere, dėl to einamų pareigų pagrindu neva turėjo galimybę disponuoti įmonės grynaisiais pinigais, ir kad jie jai buvo patikėti, tačiau nevertino darbo teisinius santykius ir vyriausiojo buhalterio pareigas reglamentuojančių teisės normų, išvadų nepagrindė jokiu teisės aktu.

Byloje nustatyta, kad kasatorės teises ir pareigas apibrėžė su UAB „K.“ sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ji nuo 2000 m. gruodžio 1 d. pradėjo eiti vyriausiojo buhalterio pareigas. Kasatorė pažymi, kad į jos pareigas neįėjo materialinių vertybių saugojimas, priėmimas, išdavimas, pardavimas, pirkimas, gabenimas, su ja nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 93 straipsnio nuostatas dėl darbo sutarties, 256 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties, Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio nuostatas dėl buhalterinės apskaitos ir vyriausiojo buhalterio pareigybės, darytina išvada, kad kasatorė, dirbdama vyriausiąja buhaltere, neturėjo galimybės disponuoti įmonės turtu savo einamų pareigų pagrindu.

Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas skirtingai vertino funkcijas, kurias ji vykdė dirbdama UAB „K.“. Teismas nustatė, kad kasatorė tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, šios funkcijos buvo vykdomos pagal darbo sutartį. Taip pat teismas nurodė, kad kasatorė išmokėdavo atlyginimus įmonės darbuotojams, išmokėdavo pinigus degalams ar kitoms ūkio išlaidoms, turėjo priėjimą prie įmonės banko sąskaitų, tačiau nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu ji atlikdavo šias funkcijas UAB „K.“, taigi šias funkcijas priskyrė nepagrįstai ir dėl to padarė išvadą, kad kasatorei buvo patikėti įmonės pinigai.

Tokios teismo išvados prieštarauja Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių II skyriaus 6 straipsnio nuostatoms, pagal kurias visas operacijas su įmonės kasoje buvusiais pinigais galėjo atlikti tik įmonės kasininkas, ir 8.3 punkto nuostatas, pagal kurias ji galėjo eiti tik finansininko pareigas, o būtent patikrinti mokėjimo žiniaraščiuose kasininkų padarytus įrašus ir pagal juos išmokėtas bei deponuotas sumas ir pasirašyti. Teismai byloje nekonstatavo fakto, kad kasatorė, dirbdama UAB „K.“, be vyriausiojo buhalterio pareigų, taip pat vykdė ir kasininko pareigas, nes jos darbo sutartyje nenumatyta ir nėra įmonės direktoriaus įsakymo, kad ji papildomai turi atlikti ir kasininko pareigas.

Be to, teismai nevertino Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių II skyriaus 3 straipsnio nuostatų, kurios teisingam kasos darbo organizavimui nustato dvi pareigybes – kasininko ir vyriausiojo buhalterio (buhalterio). Be to, teismai pažeidė principą ex iniuria non oritur ius (iš neteisės negali atsirasti teisė), nes nustatę, kad su kasatore nebuvo sudaryta darbo sutartis dėl kasininkės pareigų, privalėjo konstatuoti ir Darbo kodekso 98 straipsnio pažeidimo faktą dėl nelegalaus darbo. Taip pat nustatę, kad įmonėje UAB „K.“ nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 liepos 31 d. nebuvo atlikta kasos inventorizacija, teismai nepagrįstai nevertino kasatorės naudai Lietuvos ekspertizės centro 2009 m. gruodžio 30 d. išvados Nr. 11-3127(09) bei ekspertės L.

Bortkevič paaiškinimų teisme, kad be kasos inventorizacijos negalima kategoriškai tvirtinti, jog suklastotų dokumentų pagrindu buvo pasisavintos juose nurodytos sumos, dėl to teismai pažeidė in dubio pro reo principą. Taigi teismai nepašalino prieštaravimų ir abejonių, vertindami įrodymus nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Kasatorė taip pat nurodo, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, jame nurodytas nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas būdas ir padariniai, pateiktas kaltinimas yra aiškus ir nepažeidžia jos teisių į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad iš pateikto kaltinimo nėra aišku, kas pasirašė kasos pajamų orderiuose, kurie nebuvo įtraukti į buhalterinę apskaitą, kas juose nurodytas sumas priėmė. Iš bylos medžiagos turinio matyti, kad buvo dingę UAB „K.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, dalis buvo rasta, o dalis atkurta juos perrašant, dėl kiekvieno kasos išlaidų orderio apklausti liudytojai, atlikta rašysenos ekspertizė, kurioje nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti, kas šiuose orderiuose pasirašė. Net jei būtų nustatyti asmenys, kurie pasirašė kasos pajamų orderiuose, tai neturėtų įtakos kasatorės teisinei padėčiai. Paaiškėjus, kad nusikalstamą veiką padarė ir kiti asmenys, teismas galėjo nutartimi apie tai pranešti prokurorui (BPK 257 straipsnis).

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinius skundą prašo nuteistosios J. Š. ir Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Koržovo kasacinius skundus tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai, kurių pagrindu byla perduota naujam kaltinamajam aktui surašyti, nes nebuvo atskleistas visas nusikalstamos veikos mechanizmas, o būtent nebuvo inkriminuotos lėšos, kurios galbūt buvo pasisavintos jas išlaiduojant pagal atskirus orderius, taip J. Š. užkertant kelią žinoti, kuo ji kaltinama, bei realizuoti teisę į gynybą, nes kaltinamajame akte nenurodyta, kas orderiuose, kurių nuteistoji neįtraukė į apskaitą, pasirašė ir kas juose nurodytas pinigų sumas gavo, kad J. Š. galbūt pasisavino ir ekspertizės akte nurodytas išlaiduotas pinigų sumas, bet tokie duomenys neįrašyti į kaltinamąjį aktą, dėl to ji negali ginčyti konkrečių jai inkriminuotų veiksmų arba su jais sutikti, ir kad toks aktas yra neaiškus, nekonkretus, pažeidžia ne tik kaltinamosios, bet ir civilinio ieškovo teises, nėra svarūs ir įtikinami, juo labiau kai nuteistoji nereiškė pretenzijų dėl kaltinimo, o kasaciniame skunde netgi pabrėžia, jog kaltinimai jai visiškai suprantami ir aiškūs.

Svarstant nusikalstamų veiksmų turinį ir jų apimtį, būtina įvertinti bylos duomenų visumą, tarp jų ir finansinę reviziją atlikusio specialisto, ir ekspertizę atlikusio eksperto paaiškinimus teisme. Įvertinus būtent šiuos duomenis visumos kontekste, o ne vien civilinio ieškovo teiginius, J. Š. nebuvo pateiktas naujas kaltinimas teisme, išplečiant kaltinimo ribas dėl tam tikrų išlaiduotų lėšų pasisavinimo bei veikos kvalifikavimo pagal sunkesnį baudžiamąjį įstatymą. Pagrindinis dalykas yra tam tikros dalies išlaidų orderių neatitiktis buhalteriniams dokumentams, tačiau ekspertė nurodė, kad parašo ant orderio nebuvimas arba neužrašymas žodžiais išmokamos pinigų sumos, arba koks kitas orderio rekvizito trūkumas savaime nereiškia, kad pinigai iš kasos nebuvo išmokėti orderyje nurodytam asmeniui, juo labiau kai darbuotojai patvirtino tokiuose dokumentuose įrašytas sumas gavę, nors parašai ir ne jų. Vadinasi, kaltinimo ribų išplėtimas padidinant pasisavintų lėšų sumas pagal išlaiduotus pinigus ekspertizės akte aprašytų išlaidų orderių pagrindu, o kartu ir veikos perkvalifikavimas į sunkesnę, būtų betikslis, tik užvilkintų procesą, nes pasikeistų bylos teismingumas, o rezultatas galiausiai liktų tas pats dėl įrodymų pasisavinus ginčijamas išlaidų sumas stokos. Be to, skirtinga prokuroro pozicija dėl ieškinio dydžio jokių civilinio ieškovo teisių nevaržo. Tik teismas sprendžia, kokia apimtimi priimti kaltinimą, kokia jį atmesti nesant pakankamai įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nerado pagrindo nesutikti su prokuroro pateiktu kaltinimu, neįžvelgė ir jo apimties stokos, nors tokį klausimą civilinio ieškovo atstovas teismo procese kėlė, nepriklausomai nuo to, kad tokia teisė pagal BPK 256 straipsnį jam nėra suteikta.

Prokuroras taip pat pažymi, kad kaltinimas bendrąja prasme yra ne vien paties kaltinimo teksto suformulavimas kaltinamojo akto nustatomojoje dalyje. Visi duomenys, įrašyti į kaltinamąjį aktą, detalizuotai aptariant įrodomąją dalį, taip pat yra kaltinimo dalis, kuri motyvuotai atskleidžia viso kaltinimo esmę. Dėl to, kiekvieno kasos pajamų orderio duomenų neaptarimas pačiame kaltinimo tekste nelaikytinas tokiu kaltinamojo akto trūkumu, kuris trukdytų teismui nagrinėti bylą ar suvaržytų J. Š. teises į gynybą. Kaltinime pakanka, kad yra nurodytas laikotarpis ir aplinkybės, kaip buvo neteisingai tvarkoma buhalterinė apskaita, padariniai – bendra užvaldytų pinigų suma, o kaip tos sumos susidarė, matyti iš kaltinamojo akto analizuojamosios dalies, kurioje visi orderiai aprašyti. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, sprendžiant klausimą, ar kaltinimas pakankamai konkretus ir aiškus, pakanka, kad pagal byloje surinktus duomenis teismai galėtų konstatuoti atitinkamas nusikalstamos veikos aplinkybes. Tai nereiškia, kad tie duomenys turi būti aprašyti pačiame kaltinime, jie gali būti išdėstyti tiek kaltinamojo akto analizėje, tiek ir nuosprendžio (ar kitokio teismo sprendimo) motyvuojamojoje dalyje. Taigi kaltinamasis aktas surašytas tinkamai, dėl jo turinio nėra kliūčių bylą užbaigti baigiamuoju teismo aktu, todėl byla grąžintina į teismą nagrinėti iki galo. Dėl kasatorės J. Š. skunde nurodytų kitų klausimų, kuriais ginčijamas kaltės klausimas, turi pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, iš naujo tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Civilinio ieškovo UAB „K.“ atstovas advokatas Viktoras Onačko atsiliepimu į kasacinius skundus prašo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Koržovo ir nuteistosios J. Š. kasacinius skundus atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kaltinamasis aktas šioje byloje, į kurį neįtrauktos visos J. Š. nusikalstamos veikos, o būtent bendrovės pinigų pasisavinimas iš kasos, įforminant iš tikrųjų nebuvusias išlaidas, ir dėl kurio nesutikimas buvo reiškiamas nuo pat ikiteisminio tyrimo pabaigos ir per visą bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, užkerta galimybę išieškoti iš J. Š. visus pasisavintus bendrovės pinigus ir neatitinka ne tik BPK 219 straipsnyje išdėstytų reikalavimų jo turiniui, bet BPK 2 straipsnio nuostatų, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Prokuroras yra valstybinis, o ne privatus kaltintojas, todėl jis negali atsisakyti kaltinti asmenį tomis nusikalstamomis veikomis, kurių požymiai nustatyti tyrimo metu ir atitinka Baudžiamajame kodekse nurodytas nusikalstamas veikas.

Šiuo konkrečiu atveju keliamas klausimas, ar J. Š. iš kasos pajamų dalies atlikti mokėjimai, kurių nepatvirtino tie asmenys, kuriems neva yra išmokėti pinigai, turi nusikalstamos veikos požymių. Prokuroro skundo argumentai, kad prokurorui nėra teisėto pagrindo įtraukti į kaltinimą J. Š. nepagrįsto pinigų išlaidavimo iš kasos veikos, nepaneigia aplinkybės, jog šios kasos operacijos turi nusikalstamos veikos požymių, kurie turi būti įrodinėjami, o įrodinėjimo pareiga nustatyta valstybiniam kaltinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108/2008). Be to, byloje į kaltinamąjį aktą įtrauktas kasos pajamų pasisavinimas, įrodinėjamas lygiai tokiais pačiais ir tokios pat apimties įrodymais, kaip ir dėl nepagrįstų dokumentais išlaidų dalies, o būtent asmenų, kurie atliko mokėjimus į kasą, arba negavo pinigų iš kasos parodymais. Tačiau vienu atveju prokuroras įžiūri nusikalstamos veikos požymius, o kitu ne. Atsiliepime pažymima, kad ekspertė nustato tik faktą (pvz., kad kasos išlaidų operacijos dokumentas be pinigus gavusio asmens parašo ar kitų privalomų duomenų, t. y. neatitinkantis jam keliamų reikalavimų), bet teisinį tokios kasos operacijos vertinimą visos bylos medžiagos kontekste duoda prokuroras. Antai dėl atvejo, kai J. Š. įmonės vadovui K. M. neva išmokėjo 19 000 Lt (5502,78 Eur), gautų už parduotą automobilį, įmonės vadovas viso proceso metu vienareikšmiai nurodė, kad šių pinigų negavo ir kasos išlaidų orderyje nėra jo parašo, o automobilio pirkėjas įrodė, jog šią pinigų sumą sumokėjo į kasą, asmeniškai perduodant pinigus J. Š., tai patvirtinta jos parašu kasos pajamų orderyje, kurio autentiškumo ji neneigia, o duomenų apie kitokį šių pinigų išlaidavimą iš kasos byloje nėra. Todėl ekspertės nuomonė šiuo klausimu nesaisto prokuroro teisės ir pareigos savarankiškai vertinti veikas baudžiamosios teisės aspektu, kita vertus, tokie klausimai (baudžiamosios teisės vertinamojo pobūdžio) apskritai negali būti užduodami ekspertui buhalteriui. Atsiliepime pabrėžiama, kad prokuroro nuomonė dėl bylos medžiagos pakankamumo teismui pačiam didinti J. Š. pasisavintą pinigų sumą ir veiką perkvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, prieštarauja jo pozicijai, kad prokurorui tokios galimybės byloje nebuvo.

Atsiliepime į nuteistosios J. Š. kasacinį skundą civilinio ieškovo atstovas nurodo negalintis pateikti argumentų, nes kasatorė skunde neaptarė faktinės priežasties, dėl kurios byla grąžinama prokurorui, ir neteikia prieštaravimų tokiai apeliacinio teismo nuomonei.

Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių bei 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime, remiantis ankstesne šio teismo jurisprudencija, pažymėta, kad Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, jog teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus; teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia, prokurorams; atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, taip pat yra atkreipęs teismų dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).

Apeliacinės instancijos teismas šią bylą nagrinėjo pagal nuteistųjų I. V. ir J. Š. bei civilinio ieškovo UAB „K.“ atstovo advokato V. Onačkos apeliacinius skundus. Nuteistoji J. Š. prašė panaikinti apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir dėl šio kaltinimo priimti išteisinamąjį nuosprendį, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį sumažinti jai paskirtą baudą, o civilinio ieškovo UAB „K.“ ieškinį atmesti. Civilinio ieškovo atstovas prašė panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti pagal teismingumą pirmąja instancija apygardos teismui. Apeliantas laikė, kad nuteistoji J. Š. pasisavino ne jai inkriminuotą 25 155,26 Lt (7 285,47 Eur), o 51 599,87 Lt (14 944,36 Eur) sumą.

Ikiteisminio tyrimo pradžioje UAB „K.“ pareiškė 103 309,8 Lt (29 920,59 Eur) civilinį ieškinį. J. Š. pradinis įtarimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį dėl dokumentų klastojimo ir 63 996,05 Lt (18 534,53 Eur) pasisavinimo ikiteisminio tyrimo pabaigoje pakeistas į įtarimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir 30 693,01 Lt (8 889,31 Eur) pasisavinimo. Civilinio ieškovo atstovas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, pareiškė neturintis prašymų papildyti tyrimą. Prokuroras perdavė bylą pagal teismingumą apylinkės teismui. Nagrinėjant bylą teisme, civilinio ieškovo atstovas, laikydamas, kad J. Š. pasisavino didelės vertės svetimą turtą ir jos veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, teikė prašymus perduoti bylą pagal teismingumą apygardos teismui. Pirmas prašymas pateiktas teisiamojo posėdžio pradžioje, kurį teismas, argumentuodamas BPK 255 straipsnyje nustatytomis nagrinėjimo teisme ribomis, atmetė, pažymėdamas ir tai, kad civilinio ieškovo atstovas ikiteisminio tyrimo pabaigoje nepareiškė pastabų dėl netinkamo J. Š. veiksmų kvalifikavimo. Įrodymų tyrimo metu civilinio ieškovo atstovas teikė analogiškus prašymus ir du kartus tikslino civilinį ieškinį, nurodydamas 72 458,31 Lt (20 985,38 Eur) ir 71 857,15 Lt (20 811,27 Eur) sumas. Šiuos prašymus teismas taip pat atmetė. Minėta, kad apeliaciniame skunde nurodyta dar kitokia suma – 51 599,87 Lt (14 944,36 Eur).

Šiame kontekste kyla klausimas dėl civilinio ieškovo teisės apskųsti nuosprendį apeliacine tvarka turinio. BPK 312 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Pažymėtina ir tai, kad BPK 256 straipsnis, reglamentuojantis kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimą teisme, šiems proceso dalyviams nesuteikia teisės iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Civilinio ieškovo atstovas minėtuose savo prašymuose, kurių nepalaikė prokuroras, akcentavo, kad tai turėtų padaryti pats teismas savo iniciatyva. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Sisteminis šių BPK normų aiškinimas leidžia spręsti, kad nagrinėjamoje byloje civilinio ieškovo teisė apskųsti nuosprendžio dalį, kuri susijusi su civiliniu ieškiniu, negalėjo būti realizuota didinant ieškinio reikalavimus, lemiančius nuteistosios J. Š. veiksmų kvalifikavimą pagal sunkesnį nusikaltimą, o pagal paduotus apeliacinius skundus apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatų, negalėjo pabloginti jos padėties.

Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas akcentavo, kad pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas; apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas; jis neturi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, kad jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir dėl to būtų pažeistos konstitucinės vertybės. Konstitucinis Teismas pripažino, kad BPK 256 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, o ta pati norma tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytų veikų faktinių aplinkybių pakeitimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas BPK 320 straipsnio 4 dalies konstitucingumo nekvestionavo. Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, paisydamas BPK 320 straipsnio 4 dalies draudimo, galėtų peržengti apeliacinio skundo ribas tik tokiu atveju, kai jo sprendimas nepablogintų nuteistojo padėties. Šia prasme prokuroro kasacinio skundo argumentas, esą pats apeliacinės instancijos teismas galėjo perkvalifikuoti nuteistosios J. Š. veiksmus iš BK 183 straipsnio 1 dalies į to paties straipsnio 2 dalį, neatitinka bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas perdavė bylą prokurorui, vadovaudamasis teismų praktikoje susiformavusia nuostata, kad tais atvejais, kai, aprašant nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte nenurodomos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą inkriminuoti vieną ar kitą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymį (nagrinėjamoje byloje, teismo nuomone, didelės vertės svetimo turto pasisavinimą), ir nėra prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymo, pateikto BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, teismas turi patikrinti, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus ir ar nėra pagrindo bylą perduoti prokurorui (BPK 254 straipsnio 3 dalis).

Toks argumentavimas, Konstituciniam Teismui išsprendus klausimą dėl teismo įgaliojimų ribų keičiant teisme kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą, nebeatitinka įstatymo, kuris galioja tiek, kiek neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, reikalavimų. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuomonė, kad nuteistajam turi būti keičiamas kaltinimas, negali būti siejama su kaltinamuoju aktu, kuriame išdėstytas nusikalstamos veikos aprašymas ir nurodytas BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką, nes toks kaltinamasis aktas netrukdo teismui nagrinėti bylą ir vykdyti teisingumą. Kolegija sprendžia, kad BK 320 straipsnio 4 dalies draudimas pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį apeliacinės instancijos teisme, nesant atitinkamo apeliacinio skundo, negali būti traktuojamas kaip kliūtis vykdyti teisingumą. Priešingai, tai yra būtina teisingumo vykdymo sudėtinė dalis, nes įstatymų leidėjas yra garantavęs nuteistajam, kad teismas, nagrinėdamas bylą pagal jo paties apeliacinį skundą, nesant kitų jo padėtį bloginančiais pagrindais paduotų skundų arba, kaip nagrinėjamoje byloje, padavus skundą proceso dalyviui, kuriam įstatymas tokios teisės nesuteikia, negalės pabloginti jo padėties. Minėta, kad civilinio ieškovo atstovo apeliacinis skundas viršija BPK 312 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribas ir pagal tokį skundą nuteistosios J. Š. padėtis negalėjo būti pabloginta. Nekyla abejonių, kad nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas prokurorui, išdėstant teismo poziciją dėl būtinumo inkriminuoti didesnę pasisavintą pinigų sumą ir kvalifikuoti nuteistosios veiksmus kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimą, pablogina jos padėtį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje prieita prie išvados, kad teismas turi apsvarstyti bylos perdavimo prokurorui klausimą, kai kaltinamajame akte kaltinamajam inkriminuojamos tokios nusikalstamos veikos aplinkybės, kurios iš esmės neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra procesinės galimybės pagal tokį kaltinamąjį aktą tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-398/2013). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui abejonių dėl kaltinimo esmės nekilo, pasak teismo, nuteistajai J. Š. turėtų būti inkriminuotas tos pačios nusikalstamos veikos – jai patikėto svetimo turto pasisavinimo – kvalifikuojantis požymis – didelės vertės svetimo turto pasisavinimas. Kaip minėta, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada pažeidžia BPK 320 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Kita vertus, ji niekaip nesusijusi su nuosprendžio panaikinimo ir bylos perdavimo prokurorui pagrindu, t. y. BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimu.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, paskyrė UAB „K.“ finansinę ekspertizę, apklausė ekspertę ir savo išvadas dėl pasisavintos pinigų sumos grindė šiais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas buvo nutaręs įrodymų tyrimo neatlikti, tačiau nurodytą sprendimo paskelbimo dieną pranešė nutaręs apklausti ikiteisminio tyrimo metu pateikusią išvadą specialistę ir pirmosios instancijos teismo paskirtą ekspertizę atlikusią ekspertę. Nustatęs, kad specialistė yra išėjusi iš darbo, teismas apklausė ekspertę, kuri paaiškino taikytą pinigų trūkumo nustatymo metodiką ir patvirtino ekspertizės akte pateiktas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje pateikė bylos duomenų vertinimą, pagal kurį nuteistoji J. Š. galėjo būti pasisavinusi pinigus ne tik jai inkriminuotu būdu, t. y. neužpajamuodama į įmonės kasą gautų pinigų, bet galėjo savintis pinigus ir neteisėtai juos išlaiduodama. Apeliaciniame skunde nuteistoji J. Š. iš viso neigė pinigų pasisavinimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas šiuo klausimu. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl šio esminio apeliacinio skundo argumento yra itin lakoniškos ir nekonkrečios. Teismas nepateikė konkrečių pinigų sumų ir jų pasisavinimą pagrindžiančių bylos duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie apylinkės teismo išvadų pagrįstumą, akcentuodamas menamus kaltinamojo akto trūkumus, dėl kurių kolegija jau pasisakė. Tai yra esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties negalima laikyti teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kadangi abu kaltinimai nuteistajai J. Š. tarpusavyje susiję, naikinama visa jai priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis ir byla pagal jos bei laikantis kaltinimo ribų pagal UAB „K.“ atstovo apeliacinius skundus perduodama nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutarties dalį, kuria atmestas nuteistosios J. Š. apeliacinis skundas, o civilinio ieškovo UAB „K.“ atstovo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, ir pagal nuteistosios J. Š. apeliacinį skundą bei laikantis kaltinimo ribų pagal civilinio ieškovo atstovo apeliacinį skundą perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Aurelijus Gutauskas

Vladislovas Ranonis