AS-466-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-466-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00300-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. sausio 12 d. išsiuntė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–6, 12), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8955(11); 2) priteisti iš atsakovo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 7 169,76 Lt.

Taip pat pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymą motyvuodamas tuo, jog terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjas iki tol buvo įsitikinęs, kad valstybinės pensijos sumažinimas yra laikinas ir, pasibaigus ekonominiam sunkmečiui, pensijos ne tik bus atstatytos į buvusį iki ekonominio sunkmečio lygį, bet ir bus kompensuoti praradimai, atsiradę dėl pensijų mažinimo. Pareiškėjas prašė atsižvelgti į tai, kad ginčo teisiniuose santykiuose vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, dėl to jo teisės į teisminę gynybą realizavimas buvo apsunkintas; prašė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pripažinus, kad jis praleistas dėl svarbių ir objektyvių aplinkybių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartimi (b. l. 13–16), be kita ko: 1) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti A. K. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) priėmė pareiškėjo A. K. skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8955(11) ir priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu bei atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), pagal kurią reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikytinas trejų metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015, kurioje pareiškėjas siekė inicijuoti analogišką ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., spręsdamas klausimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, išaiškino, jog pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Iš pareiškėjo skundo bei Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 5 d. pažymos apie 2010–2013 m. pareiškėjo pensijos dydį Nr. 11DP(P)-6047 teismas nustatė, kad sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį valstybinė pensija pareiškėjui buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Laikinajam įstatymui. Įvertinęs Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 24 punkto nuostatą, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka, atsižvelgęs į paminėtą Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymą, teismas nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį. Pareiškėjas skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., teismui pateikė (išsiuntė paštu) tik 2015 m. sausio 12 d. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Vertindamas pareiškėjo nurodytas skundo padavimo termino praleidimo aplinkybes, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą paduoti skundą. Teismas pabrėžė, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d. praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą; taip pat praėjo daugiau nei pusantrų metų nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas minėtas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei 1 metai po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktiką dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tačiau skundą teismui pateikė tik 2015 m. sausio 12 d. Tokį delsimą teismas laikė nepateisinamai ilgu, todėl pareiškėjui nepateikus jokių objektyvių ir individualių, nuo jo valios nepriklausiusių termino praleidimą pateisinančių įrodymų ir aplinkybių, prašymo atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paduoti netenkino ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, šią pareiškėjo skundo dalį atsisakė priimti.

Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas dėl reikalavimų panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8955(11) ir priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. paduotas nustatytu terminu, iš esmės atitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių nuostatas, todėl šią pareiškėjo skundo dalį teismas priėmė nagrinėjimui teisme.

III. Pareiškėjas A. K. padavė atskirąjį skundą (b. l. 31–34), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarties dalį, kurioje teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., bei išspręsti klausimą iš esmės – aptariamoje dalyje patenkinti prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir priimti skundo reikalavimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Pareiškėjo nuomone, teismas skundžiamoje nutarties dalyje netinkamai vertino jo skunde nurodytas skundo padavimo termino praleidimo aplinkybes bei netinkamai vadovavosi administracinių teismų praktika, formuojama panašiose administracinėse bylose. Pareiškėjas įsitikinęs, jog, atsižvelgus į tai, kad ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, nuostatos dėl terminų skaičiavimo nėra įtvirtintos norminiuose teisės aktuose, o teismų praktika buvo suformuota tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, taip pat atsižvelgus į pareiškėjo pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, laikytina, kad terminas skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių ir turi būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas šią administracinę bylą 2015 m. sausio 12 d. iškėlė (išsiųsdamas paštu skundą teismui) prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8955(11) ir priteisti iš atsakovo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 7 169,76 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartimi priėmė nagrinėti tik tą pareiškėjo skundo dalį, kuri apima pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., tuo tarpu kitą skundo dalį, kurioje prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., teismas atsisakė priimti kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą, nenustačius pagrindo šį terminą atnaujinti (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas atskirajame skunde ginčija tik tą pirmosios instancijos teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarties dalį, kurioje teismas netenkino jo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir kad kitos teismo nutarties dalies, kurioje likusi jo skundo dalis priimta nagrinėti teisme, pareiškėjas neginčija, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija įvertins ir pasisakys tik dėl pareiškėjo apskųstos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taip pat yra išaiškinusi, jog pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punkte yra nustatyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas išsiuntė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, inter alia dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2015 m. sausio 12 dieną. Aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 3 metams nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo dienos, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir pareiškėjo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstine teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis apima pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi net vėliau nei minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2015 m. sausio, o ne 2014 m. rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neprotingas delsimas kreiptis dėl savo pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai įvertino, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010–2011 m. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad buvo realių, objektyvių kliūčių, dėl kurių jis negalėjo paduoti skundą anksčiau nė 2015 m. sausio 12 d. (pareiškėjo skundo išsiuntimo teismui diena).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, nors ir pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, be to, turėjo teisėtą lūkestį, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, tačiau pažymėtina, kad tokia teisinio neaiškumo situacija ginčo teisinių santykių srityje tęsėsi tik iki 2013 m. kovo mėnesio, t. y. minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 priėmimo ir paskelbimo. Pareiškėjas nenurodė svarbių aplinkybių, kurios sukliudė jam kreiptis dėl savo teisių gynimo į teismą po 2013 m. kovo mėnesio anksčiau nei 2015 m. sausio 12 d. (pareiškėjo skundo išsiuntimo teismui diena), nepagrindė, kodėl tik praėjus beveik dviem metams nuo 2013 m. kovo mėn. jis galiausiai nusprendė aktyviai ginti savo galbūt pažeistas teises. Net ir pripažinus, jog galutinai kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo suformuotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, t. y. palankiausiai pareiškėjui, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjo kreipimosi į teismą 2015 m. sausio 12 d. yra itin ilgas (14 mėnesių), prieštarauja teisingumo ir protingumo principų reikalavimams ir, kaip minėta, nėra pateisintas objektyviomis aplinkybėmis, kurios buvo reali kliūtis pareiškėjui paduoti skundą anksčiau nė 2015 m. sausio 12 d.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino ir pagrįstai ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo. Skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarties dalis, kurioje teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., paliekama galioti nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis