A-525-1156-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1156/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00607-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. (P. P.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. (P. P.) skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. P. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo pareiškėjui neišmokėtą 2 993,92 Lt sumą ir 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos išmokos, t. y. 3446,68 Lt.

Nurodė, kad nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. kovo 1 d. buvo vaiko priežiūros atostogose. Nuo 2010 m. balandžio 10 d., kol vaikui sueis dveji metai, jam buvo mokama 85 procentai apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio, tačiau nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 1 d. atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 10 straipsnio 2 dalimi, mokėjo 75 procentus apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio. Nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 1 d. atsakovas pareiškėjui neišmokėjo 2 993,92 Lt. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalys prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariatas (toliau – Šiaulių AVPK) pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė atmesti pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą dėl abiejų reikalavimų kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad apskaičiuodamas pareiškėjui vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu mokamas motinystės (tėvystės) išmokas, vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymu ir Laikinojo įstatymo nuostatomis. Vertino, jog pareiškėjas neteisingai interpretuoja 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimą. Juo Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalių prieštaravimas Konstitucijai nustatytas ne visa apimtimi, o tik tiek, kiek jomis apribotos perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki laikinojo įstatymo įsigaliojimo, maksimalūs dydžiai. Nutarime taip pat konstatuota, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias buvo sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtas motinystės (tėvystės) išmokas ir nenustatytas minėtų pašalpų ir išmokų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Vertino, jog nėra pagrindo tenkinti nei vieno pareiškėjo reikalavimo. Be to, pareiškėjas dirba Šiaulių AVPK, tad patenkinus pagrindinį reikalavimą, būtų galimybė spręsti tik dėl delspinigių, o ne palūkanų priteisimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad skaičiuojant išmokos, mokamos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, dydį, Šiaulių AVPK buvo įpareigotas vadovautis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi. Taip pat pažymėjo, jog statutiniams valstybės tarnautojams išmoka vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iš valstybės biudžeto skiriama vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 41 straipsniu, tačiau ši išmoka nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojama ir mokama vadovaujantis Laikinuoju įstatymu (taikytinos specialiosios normos, t. y. perskaičiavimo galimybę numatantis Laikinasis įstatymas). Laikinojo įstatymo nuostatos taikomos išmokų gavėjams, kuriems šios rūšies išmoka buvo paskirta dar iki 2010 m. birželio 30 d. ir tiems, kuriems ji buvo paskirta po 2010 m. liepos 1 d. Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde remiamasi iš esmės tik Laikinojo įstatymo nuostatų galimu prieštaravimu Konstitucijai, tuo tarpu Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalys prieštaraujančiomis atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms pripažintos tik tam tikra apimtimi, tačiau pareiškėjui sumažinta apmokėjimo už vaiko priežiūros atostogas dalis buvo mokama ne jų pagrindu, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo P. P. patikslintą skundą dėl 2 993,92 Lt neišmokėtos išmokos ir 5 procentų metinių palūkanų nuo neišmokėtos išmokos, t. y. 3446,68 Lt, priteisimo iš atsakovo Šiaulių AVPK atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2009 m. balandžio 10 d., kol vaikui sueis dveji metai, buvo mokami 85 procentai apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio, tai yra 1692,48 Lt per mėnesį. Nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 1 d. Šiaulių AVPK, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsniu pareiškėjui mokėjo 75 procentus apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio, t. y. 374,24 Lt mažiau. Pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į Šiaulių AVPK prašydamas grąžinti jam 374,24 Lt. Šiaulių AVPK 2010 m. rugsėjo 1 d. atsakyme Nr.40-S-14652 nurodyta, jog Šiaulių AVPK apskaičiuodamas ir mokėdamas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas darbuotojams jų nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymu bei Laikinuoju įstatymu su pakeitimais. Taip pat nurodyta, kad Vidaus tarnybos statutas su pakeitimais šiuo metu nereglamentuoja motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų mokėjimo ir, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, šį socialinį santykį pradės reglamentuoti tik nuo 2011 m. liepos 1 d.

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriuo buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl nustačius tokį teisinį reguliavimą, išlaidos buvo sumažintos, be kita ko, ir asmenims, gaunantiems motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, paskirtas ir mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, šis įstatymas iki 2011 m. gruodžio 31 d. galiojo inter alia paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, taip pat statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) išmokoms. Pagal įstatymo nuostatas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos buvo sumažintos, nenustatant kompensavimo mechanizmo.

Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, Konstitucijai prieštaravo tik tos Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis motinystės (tėvystės) pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo apribotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma iki kol vaikui sukaks metai ir atitinkamai 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma iki vaikui sukaks dveji metai.

Pareiškėjo pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai neviršijo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, todėl ji nebuvo apribota šiuo dydžiu, o tik sumažinta 10 procentų. Toks skaičiavimas neprieštaravo Konstitucijai.

Teismas taip pat nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-2083/2013 nurodoma, jog asmenys, kurie teisę į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ar motinystės (tėvystės) išmokas įgijo po 2009 m. gruodžio 31 d., neturi teisėto lūkesčio, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai jiems priklausanti įstatymo nustatyto dydžio finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu nebus mažinama, todėl šiems gavėjams pagrįstai tenka pareiga ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai dalytis su visa visuomene.

Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog dėl Laikinojo įstatymo 10 straipsnio teisinio reguliavimo taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 1 d. pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios dalies motinystės (tėvystės) pašalpos praradimu, negali būti pašalintos, nes ginčijama socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinoji tvarka yra su Konstitucija suderinama.

Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo reikalavimai pripažinti nepagrįstais.

III. Pareiškėjas P. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti bei įpareigoti atsakovą grąžinti jam neišmokėtą dalį motinystės (tėvystės) išmokų, t. y. 2 993,92 Lt.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas bylą išnagrinėjo ne visapusiškai, savaip apibendrinęs tik 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimą ir 2013 m. spalio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2083/2013.

2) Teismas nepažymėjo, kad teisė gauti motinystės (tėvystės) išmoką atsiranda vaikui gimus, t. y. jis įgijo teisę pirmus metus gauti 100 procentų, o antrus – 85 procentus apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio 2009 m. balandžio 10 d. Šias išmokas nustatė Vidaus tarnybos statutas, pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis vidus tarnybą. Atsakovas turėjo iki 2011 m. liepos 1 d. mokėti išmokų dydžius nustatytus šiame įstatyme.

3) Teismas nepasisakė dėl galimos juridinės kolizijos tarp Vidaus tarnybos statuto ir Laikinojo įstatymo normų, kuriose nustatyti išmokų dydžiai. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas turėjo vadovautis Vidaus tarnybos statutu, nebloginti pareiškėjo padėties taikant Laikinąjį įstatymą.

Atsakovas Šiaulių AVPK pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir mano, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui, statutiniam valstybės tarnautojui (pareigūnui), kaip jis teigia, nepagrįstai neišmokėtos motinystės (tėvystės) išmokos dalies.

Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl faktų, t. y., nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo neginčijama pareiškėjo skunde, patikslintame skunde ir apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad jis nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. kovo 1 d. buvo vaiko priežiūros atostogose. Nuo 2010 m. balandžio 10 d., kol vaikui sueis dveji metai, jam buvo mokama 85 procentai apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio – 1 692,48 Lt per mėnesį, tačiau nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 1 d. atsakovas mokėjo 75 procentus apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio – 1 318,24 Lt per mėnesį.

Atsakovas nurodo, kad apskaičiuodamas ir mokėdamas motinystės (tėvystės) išmokas pareiškėjui vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymu bei Laikinuoju įstatymu su pakeitimais.

Nesant ginčų dėl faktinių bylos aplinkybių, teisėjų kolegija pasisako tik dėl byloje keliamų teisės klausimų.

Minėta, apskaičiuojant ir mokant pareiškėjui motinystės (tėvystės) išmokas nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo vadovaujamasi Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis. Pažymėtina, jog šio (Laikinojo įstatymo) įstatymo 10 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, atitiktis Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, buvo tiriamos konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimas.

Būtent remdamasis pastaruoju Konstitucinio Teismo nutarimu pareiškėjas grindė savo reikalavimus, nurodydamas, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. priėmė nutarimą, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalys prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakant į šį argumentą, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalis prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui pripažino ne pilna apimtimi, t. y. Konstitucinis Teismas inter alia nutarė: pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Paaiškintina, kad kaip pažymėta minėtame Konstitucinio Teismo nutarime, teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje („negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“), 10 straipsnio 2, 3 dalyse („Tuo atveju, kai <...> pašalpa viršija <...>, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“), buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojant tas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtas motinystės (tėvystės) išmokas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, sumažinti dviem pagrindais: pirma, minėtas perskaičiuojamas pašalpas ir išmokas iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų sumažinti atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio šios pašalpos buvo apskaičiuotos, ir Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio pareigūnų darbo užmokesčio; antra, sumažinti tas pagal pirmąjį pagrindą perskaičiuotas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo minėtus maksimalius dydžius (nurodytais laikotarpiais atitinkamai 90 ir 75 procentų kompensuojamojo uždarbio ir vidutinio darbo užmokesčio), t. y. pašalpas ir išmokas mokėti neviršijant šių maksimalių dydžių.

Atitinkamai pasisakydamas dėl pirmojo sumažinimo pagrindo Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsniuose, buvo sudarytos prielaidos perskaičiuojant tam tikra dalimi sumažinti (inter alia 10 procentų – nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio šios pašalpos buvo apskaičiuotos, ir Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio pareigūnų darbo užmokesčio atitinkamai iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų) inter alia jau paskirtas ir mokamas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtas motinystės (tėvystės) išmokas.

Pabrėžta, kad, tiek, kiek nurodyta, ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatose, buvo sudarytas pagrindas ne panaikinti ar neleistinai dideliu mastu minimalizuoti, bet perskaičiuojant tam tikra dalimi (inter alia 10 procentų nuo 2010 m. liepos 1 d.) sumažinti tas minėtas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo ribinį motinystės (tėvystės) pašalpos ir išmokos dydį; taip nebuvo sudaryta prielaidų paneigti pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmę.

Vadinasi, teisinio reguliavimo koregavimas leistinu mastu mažinant dalį (ribinius dydžius viršijančias) pagal įstatymą paskirtų ir mokamų socialinių išmokų, teisė į kurias įgyta iki to koregavimo ir kuriomis teikiama finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai negali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis asmens, kuriam tokia parama jau buvo paskirta ir mokama (t. y. asmens, kuris pagal įstatymą buvo įgijęs teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu), nuosavybės teisę.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad inter alia Laikinojo įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų.

Tuo tarpu dėl antrojo mažinimo pagrindo pažymėta, kad teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 2, 3 dalyse, buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. ne tik 10 procentų sumažinti inter alia paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtas motinystės (tėvystės) išmokas, bet ir papildomai sumažinti tas minėtas (jau turėjusias sumažėti 10 procentų) pašalpas ir išmokas, kurios viršijo tam tikrus maksimalius dydžius (jos perskaičiuojamos taip, kad neviršytų šių dydžių). Konstatuota, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių proporcingumo reikalavimų neatitiko toks netolygaus paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatant maksimalius perskaičiuojamų pašalpų ir išmokų, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, dydžius buvo sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažinti papildomai, t. y. inter alia – Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį tos iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos ir išmokos, kurios 10 procentų sumažintos viršijo iki vaikui sukaks vieni metai Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, buvo papildomai sumažintos tiek, kad neviršytų šio maksimalaus dydžio, t. y. iki vaikui sukaks vieni metai būtų ne didesnės kaip Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma; Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį tos iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos ir išmokos, kurios 10 procentų sumažintos viršijo laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, buvo papildomai sumažintos tiek, kad neviršytų šio maksimalaus dydžio, t. y. laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų neviršytų 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Apibendrinant vertintina, jog, tiek, kiek reikšminga šioje byloje, antikonstituciniu pripažintas Laikinojo įstatymo 10 straipsnio reguliavimas tik ta apimtimi, kiek juo motinystės (tėvystės) išmokos, jau sumažintos 10 procentų (nuo 85 iki 75), papildomai mažintinos jei viršijo nustatytus maksimalius (75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos) dydžius (jos perskaičiuojamos taip, kad neviršytų šių dydžių).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo išmoka iki vaikui sukaks 2 metai neviršijo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, ji nebuvo apribota šiuo dydžiu (mažinama minėtu antru pagrindu), o tik sumažinta 10 procentų (mažinama pirmu pagrindu), t. y., pareiškėjui nebuvo taikytas antikonstituciniu pripažintas teisinis reguliavimas, o 10 procentų išmokos mažinimas pripažintas atitinkančiu Konstituciją, taigi teisėtas.

Pareiškėjas vertina, jog aptariamu atveju tarp Vidaus tarnybos statuto ir Laikinojo įstatymo normų dėl nustatytų išmokų dydžių buvo juridinė kolizija, tad atsakovas turėjo taikyti ne Laikinojo įstatymo nuostatas, pabloginančias pareiškėjo padėtį, o pagrindinio vidaus tarnybą reglamentuojančio įstatymo – Vidaus tarnybos statuto nuostatas, t. y. mokėti 85 procentus apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio.

Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, jog statutiniams valstybės tarnautojams motinystės (tėvystės) išmokos skiriamos vadovaujantis Vidaus tarnybos statutu, tuo tarpu Laikinasis įstatymas numatė jų perskaičiavimą ir mokėjimą konkrečiu ekonominės krizės laikotarpiu (nagrinėjamu atveju aktualus laikotarpis nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaiko priežiūros atostogų pabaigos). Tad atsakovas, perskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui motinystės (tėvystės) išmoką, pagrįstai vadovavosi būtent Laikinojo įstatymo nuostatomis. Akcentuotina ir tai, jog jau minėtame 2013 m. kovo 5 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „Laikinojo įstatymo paskirtis – nustatyti inter alia paskirtų ir mokamų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtų ir iš valstybės biudžeto lėšų mokamų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką.“. <...> „Taigi Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje („Šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms <...>“), aiškinamoje kartu su šio straipsnio 4 dalimi, nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatyta paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, nuo 2010 m. liepos 1 d. analogiškai perskaičiuojamos inter alia statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) iš valstybės biudžeto mokamos motinystės (tėvystės) išmokos.“. Konstitucinis Teismas aptariamame nutarime ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) iš valstybės biudžeto mokamų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo aspektu aiškino inter alia Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Seimo 2003 m. balandžio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu, nuostatų, kuriomis buvo reguliuojama išmokų, mokamų statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, apskaičiavimo tvarka ir dydžiai, kontekste. Toks teisinis reguliavimas šia apimtimi nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar konstituciniams principams, taigi aptartas apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinio skundo argumentas dėl nevisapusiško bylos išnagrinėjimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, atsižvelgusi į bylos aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą Konstitucinio Teismo praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo P. P. (P. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis