AS-621-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-621-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00803-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. D. 2015 m. vasario 3 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) skundą tenkinti, terminą skundui paduoti – atnaujinti;

2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. sausio 9 d, sprendimą Nr. 1D-223;

3) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti 21 565,49 Lt (6 245,79 Eur) sumą, kuri yra netesėtai neišmokėta valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 3 dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 6 d. nutartimi prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo J. D. skundą dalyje dėl pensijos nepriemokos, kuri susidarė taikant ir VPĮ 3 straipsnį, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas 2010-2011 metais ir 5 straipsnio nuostatas. Skundą priėmė likusioje dalyje dėl neišmokėtos pensijos dalies, kuri susidarė taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas 2012-2013 metais.

Teismas nurodė, kad iš skundo ir kartu pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir VPĮ 3 straipsnio pagrindu nuo 2010 m. sausio mėn. buvo apribota paskirta valstybinė pensija. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad nuostatos, kurių pagrindu buvo pritaikyti šie ribojimai, prieštaravo Konstitucijai.

Taip pat skundu prašoma priteisti nepriemokos dalis susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo. Laikinojo įstatymo 2009 m. gruodžio 9 d. redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d.; pagal 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos 15 straipsnį, šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų pareiškėjo pensijos apskaičiavimui galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.; pagal 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos 15 straipsnį, šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų pareiškėjo pensijos apskaičiavimui galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Konstituciniame Teisme yra priimti nagrinėti du prašymai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nustatyto pensijų sumažinimo termino pratęsimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. (bylų Nr. 12/2013, 21/2013). Šie prašymai, inter alia, grindžiami aplinkybe, kad Laikinojo įstatymo galiojimo terminas 2013 metams pratęstas ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, todėl kyla abejonių dėl ekonomikos, finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei.

Teismas nurodė, jog skundą dalyje dėl taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas neišmokėtos pensijos priteisimo atsisakoma priimti dėl praleisto skundo padavimo termino – šioje dalyje skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33, 37 straipsnių reikalavimų. Remiantis ABTĮ 34 straipsniu, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose; prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai.

Ginčuose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų yra taikomas 3 metų skundo padavimo terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis byloje Nr. A444-2232/2013). Šis terminas skaičiuojamas nuo sužinojimo apie skundžiamą sprendimą – tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjui pirma pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2015 m. vasario mėnesį.

Dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas vertino, kad pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises teisme nuo sužinojimo apie tai, kad jam paskirta pensija yra perskaičiuota – 2010 m. vasario mėn. Įstatymų nuostatas, kurių pagrindu buvo perskaičiuota paskirta pensija, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai 2012 m. vasario 6 d., šis nutarimas paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Po šio nutarimo priėmimo skundo padavimo termino klausimas buvo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi byloje Nr. A444-2232/2013. Taigi pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises nuo sužinojimo apie skundžiamą sprendimą momento, ši galimybė buvo aiškiau atskleista Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje 2012 m. vasario 6 d., LVAT 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d., tačiau pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus ilgam laikui nuo šių Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas darė išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių, todėl terminas skundui paduoti neatnaujinamas ir reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo atsisakoma priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundą dalyje dėl pensijos nepriemokos, kuri susidarė taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas, atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pažymėta, jog pareiškėjas skundu taip pat siekia atgauti pensijos nepriemoką, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo.

Pasisakydamas šiuo aspektu, teismas nurodė, kad pareiškėjo pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo atliekamas 2009 m. gruodžio 9 d. Laikinojo įstatymo redakcijos pagrindu. Pažymėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 9 d. redakcijos nuostatos (Žin., 2009, Nr. 152-6820) tiek, kiek jose nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pirma pagal šias nuostatas sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn., todėl analogiškai skundą dalyje dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 9 d. redakcijos nuostatų taikymo atsisakoma priimti, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 9 d. redakcijos taikymo terminas buvo numatytas šio įstatymo 15 straipsnyje – iki 2011 m. gruodžio 31 d. Šios nuostatos buvo pakeistos 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 – šiuo įstatymu minėtas 4 straipsnio taikymo terminas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Konstitucinio Teismo byloje Nr. 21/2013 šiuo metu yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas administracinėje byloje Nr. I-3856-142/2013 (proc. Nr. 3-61-3-01854-2013-7) ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo minėti Laikinojo įstatymo pakeitimai, kuriais Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymas buvo pratęstas 2012-2013 metams.

Skundas dalyje dėl neišmokėtos pensijos dalies, kuri susidarė taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas 2012-2013 metais (2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 pagrindu), teismo vertinimu, atitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimamas.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo:

1) tenkinti atskirąjį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį: „Prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkinti ir atsisakyti priimti pareiškėjo J. D. skundą dalyje dėl pensijos nepriemokos, kuri susidarė taikant ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str., Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 str. nuostatas 2010-2011 metais ir 5 str. nuostatas.“;

2) tenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Atskirajame skunde nurodo, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, pareiškėjo, kaip valstybinės pensijos gavėjo, teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo žymiai apsunkintas. 2010 metais pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad pensijų dydžio ribojimas bus laikinas ir įstatymų leidėjas sukurs pensijų nepriemokos kompensavimo mechanizmą, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų dūdelių mastu bus kompensuoti teisėkūros subjektų nustatyta tvarka ir terminais, išvengiant teisminės valdžios įsikišimo, tačiau iki šiol to nesulaukęs, kreipėsi į teismą. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, terminas skundui paduoti turėtų būti atnaujintas, nes praleistas dėl svarbių priežasčių, sudariusių objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą. Akcentuoja ir tai, kad 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo viešai įtvirtintas tik 2013 m. kovo 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, tad skundo padavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2013 m. kovo 12 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo J. D. skundą dalyje dėl pensijos nepriemokos, kuri susidarė taikant ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas 2010-2011 metais ir 5 straipsnio nuostatas, teisėtumas ir pagrįstumas. Pažymėtina, jog skundas priimtas likusioje dalyje dėl neišmokėtos pensijos dalies, kuri susidarė taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas 2012-2013 metais.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas iš esmės siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. sausio mėnesio – 2013 m. gruodžio mėnesio laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimo.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, pareiškėjo iš esmės apibrėžiamas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis aptariamu atveju turi būti analizuojamas atskirai. Tuo tarpu, kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 15 d. pažymos Nr. 11DP(P)-6324, Laikinojo įstatymo 5 straipsnis pareiškėjo pensijai buvo taikomas tik 2010 m. sausio – 2010 m. birželio laikotarpiu, todėl dėl šio ribojimo aptarti įstatymo pakeitimai nėra aktualūs, jų taikymo laikotarpiu galiojo tik pirminė Laikinojo įstatymo redakcija.

Minėtos Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 15 d. pažymos Nr. 11DP(P)-6324 duomenys patvirtina, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka susidarė ir dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėta antikonstitucinė nuostata buvo pakeista 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2196) 1 straipsniu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Kaip matyti, pareiškėjui J. D. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl pirmuoju etapu, t. y. 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d., pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio (visu laikotarpiu) ir 5 straipsnio (2010 m. sausio – 2010 m. birželio laikotarpiu) bei vientiso Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo laikotarpio, trukusio iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., metu susidariusios nepriemokos priteisimo kreipėsi 2015 m. vasario 3 d. (b. l. 1), t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Tikrinamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio (visu laikotarpiu) ir 5 straipsnio (2010 m. sausio – 2010 m. birželio laikotarpiu) bei vientiso Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo laikotarpio, trukusio iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad pareiškėjas J. D. į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 3 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties dalis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo J. D. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys