A-575-580-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A575-580/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01275-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2; 9.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2010 m. spalio 11 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (6.5)-71 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) 2011 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-7 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. S-92(7-53/2011) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) pripažinti 127 000 Lt sumą pagrįstomis pareiškėjo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), išlaidomis (S. V. V. išrašytas paslaugų kvitas Nr. 9286004 – 82 000 Lt sumai ir L. V. išrašytas paslaugų kvitas Nr. 8626251 – 45 000 Lt sumai; 4) pripažinti ne individualios veiklos turto pardavimo pajamomis 495 000 Lt sumą, gautą pagal 2007 m. sausio 3 d. pardavimo sutartį Nr. DK-34 už parduotą gyvenamą namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (namas statytas asmeninėms reikmėms); 5) pripažinti, kad 110 0000 Lt suma, kurią pareiškėjas gavo iš R. L., ir 35 000 Lt suma, kurią pareiškėjas gavo iš G. G., yra paskolos ir nepriskirti jų kitoms pajamoms, neskaičiuoti gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), delspinigių ir baudų; 6) pripažinti, kad neteisingai apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), PVM delspinigiai, PVM bauda, GPM, GPM delspinigiai, GPM bauda, valstybinio socialinio draudimo mokesčiai ir baudos.

Pareiškėjas nesutiko su VMI išvada, kad nuo 2004 iki 2008 metų jo pajamų pagrindinę dalį sudarė pajamos iš nekilnojamojo turto perleidimo. Pareiškėjo teigimu, keleto nekilnojamojo turto objektų pardavimas per 7 metus už jų savikainą neatnešė jam pelno, o jokių papildomų aplinkybių, galinčių pagrįsti naudos gavimą, neįrodyta, todėl VMI teiginys apie versliškumą yra neteisingas.

Pareiškėjas paaiškino, kad pirkdamas žemės sklypus (duomenys neskelbtini), planavo užsiimti žemės ūkio veikla, lankė ūkininkų kursus, vėliau įregistravo ūkininko ūkį. Kaip žemės ūkio valda buvo įregistruoti abu žemės sklypai, įsigyti 2004 m. kovo 12 d. ir 2005 m. vasario 22 d. Abiems žemės sklypams buvo parengti kadastriniai matavimai, padaryti ūkininko sodybos parinkimo projektai. Taip pat buvo rengiami namo, dujų pajungimo ir namo elektrifikacijos projektai, į namą įvestas vandentiekis. Vėliau buvo rengiamas žemės sklypų sujungimo ir padalijimo projektas, nes sklypai buvo labai siauri ir ilgi. Namą statė sau, o ne pardavimui. Per tikrinamą laikotarpį (nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.) statė ir pardavė šį vienintelį gyvenamąjį namą, kurio statybai 2005 m. rugsėjo 30 d. iš banko paėmė 200 000 Lt kreditą. Atliekant jo sąskaitų bankuose analizę, nebuvo domimasi paskolos ėmimo aplinkybėmis. Nebaigto statyti namo pardavimo priežastys buvo statybos darbų, medžiagų kainų šuolis, poreikis grąžinti paskolą bankui, 800–900 m atstumu nuo namo 2006 m. pastatyta gamykla, gaminanti pakuotes ir plastiko granules, nuo kurios nuolat sklinda teršalai ir smarvė.

Pareiškėjas nurodė, kad patikrinimo metu pateikė faktiškai patirtų prieš tai paminėto gyvenamojo namo statybos išlaidų dokumentus. Dalis dokumentų (147 000 Lt sumai) vietos mokesčių administratoriaus nepripažinti patvirtinančiais patirtas išlaidas, tačiau VMI 20 000 Lt sumą pripažino kaip pareiškėjo išlaidas ir perskaičiavo GPM bei su juo susijusias sumas. Pareiškėjas nurodė, kad 119,50 Lt suma buvo nurodyta jo tėvo vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, pagal kurias tėvas turėjo nusipirkęs statybinių medžiagų veikdamas pagal verslo liudijimą. Pareiškėjo tėvas padėjo jam statyti namą, todėl pareiškėjas šiam pinigus grąžino. Ginčijamais mokesčių administratorių sprendimais buvo atmestas pardavimo kvitas už statybos darbus 20 000 Lt sumai dėl to, kad V. K. kvitą išrašė ankstesne data negu įsigyta pati kvito forma. Tokia pat situacija buvo ir su L. V. už statybos darbus 2007 m. sausio 1 d. išrašytu kvitu 45 000 Lt sumai, tačiau šiuo atveju VMI jau nurodė, kad per dvi dienas neįmanoma atlikti darbų už minėtą sumą, nors nesidomėjo, kokie darbai ir kokiomis aplinkybėmis buvo atlikti. L. V., talkinant S. V. V., paklojo 250 dekoro elementų, kurių 1 vnt. paklojimo kaina 100 Lt. Darbai buvo atliekami ir po namo pardavimo. Pareiškėjas paaiškino, kad pinigai už darbus buvo mokami avansu, kvitas išrašytas visiškai sumokėjus sutartą sumą, t. y. 2007 m. sausio 1 d. Dėl 82 000 Lt išlaidų už S. V. V. atliktus statybos darbus paaiškino, kad šis turėjo verslo liudijimą, o data kvite atitinka pinigų sumokėjimo laiką – 2006 m. gruodžio 7 d., todėl argumentas dėl paskesnio kvitų nusipirkimo neteisingas. Nesutiko su VMI teiginiu, kad išlaidų nerealumą rodo pareiškėją, L. V. ir S. V. V. siejantys artimi giminystės ryšiai. Dėl 127 000 Lt išlaidų sumos pareiškėjas paaiškino, kad ji sumokėta pagal jam pateiktus dokumentus, o apie datų neatitikimą kvituose pareiškėjas sužinojo tik patikrinimo metu.

Pareiškėjas nesutiko, kad gavo pajamų atstovaudamas asmenis nekilnojamojo turto pardavimo sandoriuose, taip pat nesutiko su šių pajamų priskyrimu kitoms pajamoms bei priskaičiuotu 47 850 Lt GPM. Nurodė, kad atstovaudamas A. K. V. 2005 m. lapkričio 28 d. pardavė R. L. žemės sklypą su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) už 25 000 Lt. VMI padaryta išvada, kad turtas parduotas brangiau, nei nurodyta sutartyje, yra tik prielaida. Iš tiesų parduodamas namas buvo nusiaubtas, išdraskytas, todėl lyginti jo būklę su akte pateiktais pavyzdžiais neteisinga. Sudarant sandorį, R. L. ir jos motina A. M. į jo sąskaitą pervedė 135 000 Lt, tačiau tik 25 000 Lt suma buvo skirta sumokėti už parduotą turtą, o likusi 110 000 Lt suma buvo R. L. pareiškėjui suteikta paskola. Todėl ši suma buvo nepagrįstai pripažinta kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis pajamomis ir apmokestinta GPM.

Dėl P. M. ir R. M. atstovavimo nurodė, kad 2005 m. spalio 28 d. G. G. už 38 000 Lt pardavė apleistą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Už VMI nurodytą 73 000 Lt sumą tokios būklės buto parduoti nebuvo įmanoma. Pareiškėjui taip pat nesuprantama, kodėl VMI teigia, jog negalima remtis G. G. paaiškinimais, patvirtinančiais, kad paskola buvo suteikta, ir kodėl tokiu atveju galima remtis A. M. paaiškinimais, jog R. L. nebuvo suteikusi pareiškėjui paskolos.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 127–132) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Klaipėdos AVMI, įvertinusi pareiškėjo 2004–2007 metais (7 nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, iš kurių 6 sandoriai priskirti individualios veiklos vykdymui) vykdytų sandorių sudarymo aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas vykdė individualią prekybos nekilnojamuoju turtu veiklą, kuri prilyginama ekonominei veiklai. Sandoriuose nenustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių. Pareiškėjas savarankiškai sudarė pirkimo–pardavimo, mainų sutartis, pats sprendė, kokį turtą ir už kokią kainą iš kokių asmenų pirkti, kam kokį turtą parduoti, mainyti, dengė patirtas išlaidas, samdė kitus asmenis statybos darbams atlikti. Visi tikrinamuoju laikotarpiu sudaryti sandoriai buvo atlygintino pobūdžio. Aplinkybė, kad pareiškėjas ne visus nekilnojamojo turto objektus pardavė pelningai, nėra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas nesiekė ekonominės naudos ir jo veikla negali būti pripažinta individualia veikla. Pareiškėjas, įsigijęs žemės ūkio paskirties žemės sklypus, juose nevykdė numatytos veiklos ir nenaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o viename iš įsigytų sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), siekdamas padidinti nekilnojamojo turto vertę prieš pardavimą, pats organizavo statybos darbus. Anot atsakovo, visos aplinkybės, lėmusios minėto namo pardavimą, buvo ir prieš įsigyjant nekilnojamąjį turtą. Be to, pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė pakankamų įrodymų, jog gyvenamojo namo statybai buvo paėmęs banko kreditą. Jei kreditas ir būtų paimtas gyvenamojo namo statybai, tai neeliminuotų individualios veiklos vykdymo fakto, nes nėra svarbu, ar gyvenamasis namas statomas iš asmeninių ar iš skolintų lėšų. Atsakovo vertinimu, Klaipėdos AVMI pagrįstai nepripažino 45 000 Lt išlaidų pagal pareiškėjo pateiktą 2007 m. sausio 1 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą, nes namas buvo parduotas 2007 m. sausio 3 d., taigi per 2 dienas negalėjo būti suteiktos 45 000 Lt vertės paslaugos. Be to, negalėjo susidaryti ir 82 000 Lt išlaidų, nes pateiktas 2006 m. gruodžio 7 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitas surašytas ankstesne data, nei kvitas apskritai buvo įsigytas.

Dėl 2007 m. gegužės 30 d. mainų sutarties, pagal kurią pareiškėjas išmainė 0,38 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., pareiškėjas nurodė, jog tik įsigijus minėtą sklypą paaiškėjo, kad netoliese yra buvusios kolūkio laikų fermos, išlikusios srutų duobės, sklype yra žemėmis užverstos kolūkio laikų gyvulinės kilmės atliekų duobės. Tačiau tą patį 0,38 ha ploto žemės sklypą pareiškėjas buvo įsigijęs dar 2003 m. gegužės 28 d. pagal turto pardavimo iš varžytynių aktą ir šį turtą buvo išmainęs pagal 2004 m. rugpjūčio 4 d. mainų sutartį, o pagal 2007 m. gegužės 11 d. sutartį vėl įsigijo tą patį žemės sklypą. Taigi pareiškėjui buvo žinoma žemės sklypo būklė. Dėl buto su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, parduoto pagal 2005 m. spalio 3 d. sutartį, pareiškėjas nurodė, jog ketino įsigyti ir gretimas patalpas, tačiau kaimynai pakeitė savo nuomonę. Atsakovo nuomone, yra nelogiška, kad asmuo, nesudaręs jokių rašytinių susitarimų dėl gretimų patalpų įsigijimo, nusiperka vienas patalpas tik tam, jog vėliau nusipirktų gretimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu (I t., b. l. 169–181) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Komisijos sprendimą, VMI sprendimą ir Klaipėdos AVMI sprendimo dalį dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti mokesčius, delspinigius ir baudas nuo pajamų, gautų pagal 2007 m. sausio 3 d. sutartį pardavus žemės sklypą su namu, esančius (duomenys neskelbtini); likusią mokestinio ginčo dalį perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo bei nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo skundo trečiojo, ketvirtojo, penktojo ir šeštojo reikalavimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi (II t., b. l. 3–20) atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą: panaikino Komisijos sprendimo, VMI sprendimo ir Klaipėdos AVMI sprendimo dalis dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti mokesčius, delspinigius ir baudas nuo pajamų, gautų pagal 2007 m. sausio 3 d. sutartį pardavus žemės sklypą su namu, esančius (duomenys neskelbtini); Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl pareiškėjo skundo trečiojo, ketvirtojo, penktojo ir šeštojo reikalavimų buvo nutraukta, paliko galioti; likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikino ir perdavė teismui pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu (II t., b. l. 54–59) pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Klaipėdos AVMI sprendimo, VMI sprendimo ir Komisijos sprendimo dalis, kuriomis iš R. L. ir A. M. gauta 110 000 Lt suma bei iš G. G. gauta 35 000 Lt suma priskirtos kitoms pareiškėjo pajamoms ir nuo jų apskaičiuotas GPM, GPM delspinigiai bei GPM bauda, ir priteisė iš atsakovo į teismo depozitinę sąskaitą 473,46 Lt sumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi (II t., b. l. 85–91) atsakovo apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimu (II t., b. l. 115–124) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad per teismo posėdį pareiškėjas paaiškino, jog šiuo metu nesutinka tik su ta mokesčių administratoriaus sprendimo dalimi, kuria jo gautos paskolos (110 000 Lt ir 35 000 Lt) pripažintos pajamomis ir buvo apmokestintos, taip pat su ta dalimi, kuria 82 000 Lt ir 45 000 Lt vertės namo statybos darbų išlaidos nepriskirtos prie išlaidų, mažinančių pareiškėjo pajamas. Dėl kitų sandorių ir priskaičiuotų mokesčių jis prieštaravimų atsakovui neturi.

Visų pirma teismas pripažino, kad VMI pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo vykdyta nekilnojamojo turto perleidimo / pardavimo veikla 2004–2007 metais atitiko versliškumo požymį ir jos tikslą – ekonominės naudos siekimą, todėl pareiškėjo pajamos pagrįstai priskirtos pajamoms iš individualios veiklos.

Taip pat teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai pripažino pareiškėjo pajamomis 110 000 Lt, gautų atstovaujant savo dėdei A. K. V., sudarant 2005 m. lapkričio 28 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį su R. L., bei 35 000 Lt, gautų atstovaujant tetai R. M. ir P. M., sudarant 2005 m. spalio 28 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, pirkimo–pardavimo sutartį. Mokesčių administratorius, darydamas išvadas dėl papildomų pajamų, didesnių, nei sutartyse numatyta pardavimo kaina, gavimo už buto ir sodo pardavimą pripažino tai, kad 35 000 Lt ir 110000 Lt pareiškėjas nuslėpė nuo jo atstovautų turto savininkų. Kitas galimas pajamų vertinimas yra tas, kad pareiškėjas papildomas, nei nurodytos sutartyse, pajamas gavo kaip atlyginimą už įgaliotinio pareigų atlikimą. Toks teisinio pirkimo–pardavimo santykio modifikavimas, t. y. nustatymas, kad turtas buvo parduotas už didesnę kainą, nei nurodyta notaro patvirtintose sutartyse, galimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 str., 69 str. 1 d.).

Tirdamas 2005 m. spalio 28 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, teismas nustatė, kad sutuoktiniai P. M. ir R. M., atstovaujami pareiškėjo, pardavė G. G. 25,45 kv. m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už 38 000 Lt, iš jų – 8 000 Lt pirkėja sumokėjo įgaliotiniui M. V. prieš sutarties sudarymą (sutarties 3 punktas), o likusius 30 000 Lt – gavusi kreditą iš banko. Šį butą pardavėjai, atstovaujami pareiškėjo, įsigijo 2004 m. sausio 16 d. taip pat už 38 000 Lt. P. M. patvirtino, kad butas buvo parduotas už 38 000 Lt, kuriuos pareiškėjas jam grąžino tais pačiais metais.

G. G. nurodė, kad 2005 m. spalio 28 d. į pareiškėjo sąskaitą pervesti pinigai (43 000 Lt) buvo jam paskolinti vieno mėnesio laikotarpiui; pareiškėjas skolą grąžino grynaisiais pinigais numatytu laiku; paskola buvo įforminta laisvos formos sutartimi, kuri, grąžinus paskolą, buvo sunaikinta; už butą sumokėjo 38 000 Lt, t. y. dalį grynaisiais (8 000 Lt), dalį pavedimu (30 000 Lt AB SEB bankas pervedė į pareiškėjo sąskaitą 2005 m. lapkričio 28 d.). Pareiškėjas nurodė, kad G. G. sumokėjo 38 000 Lt už P. M. butą, kurį jis padėjo parduoti, o likusius pinigus (35 000 Lt) G.

G. jam paskolino; 38 000 Lt jis grąžino P. M., o 35 000 Lt, kuriuos jam paskolino G. G., grąžino jai grynaisiais pinigais, raštiškos paskolos sutarties neišsaugojo. Tačiau mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad G. G. 2005 m. spalio 28 d. į pareiškėjo sąskaitą pervedė 43 000 Lt, mokėjimo paskirtis – „buto pirkimas“, o AB SEB bankas 2005 m. lapkričio 28 d. pervedė 30 000 Lt, mokėjimo paskirtis – „G. G., pagal pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 45/75“. G. G., nurodydama „buto pirkimas“, pareiškėjui 43 000 Lt sumą pervedė 2005 m. spalio 28 d., t. y. būtent tą dieną, kai buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis.

Parduoto buto vidutinė rinkos kaina ženkliai skyrėsi nuo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos kainos. Už 73 000 Lt parduoto buto 1 kv. m kaina sudarytų 2 868 Lt (73000 Lt/ 25,45 kv.

m) ir ši kaina atitiktų 2005 metais parduotų panašių nekilnojamojo turto objektų 1 kv. m kainą. Be to, nelogiška, kad asmuo nuosavam būstui įsigyti ima paskolą, o svetimam asmeniui, nagrinėjamos bylos atveju – pareiškėjui, tariamai skolina ženklią pinigų sumą, t. y. 43000 Lt, užuot pats atsiskaitęs už įsigyjamą būstą. G. G. nurodė, kad paskola buvo suteikta vieno mėnesio laikotarpiui, vadinasi, jei ji būtų iš tiesų skolinusi pareiškėjui 43 000 Lt, jai būtų netikslinga imti 30 000 Lt paskolą iš banko ir mokėti palūkanas, nes ji pati turėtų 43 000 Lt, kuriais galėtų atsiskaityti už įsigyjamą būstą.

Iš to teismas darė išvadą, kad VMI pagrįstai konstatavo, jog butas buvo parduotas už 73 000 Lt, kuriuos sumokėjo pirkėja G. G.. Įvertinus P. M. paaiškinimą, kuriame jis nurodė, jog butas buvo parduotas už 38 000 Lt, kuriuos pareiškėjas jam grąžino grynaisiais pinigais, VMI pagrįstai likusius 35 000 Lt, kurie buvo pervesti į pareiškėjo sąskaitą ir kuriais pareiškėjas disponavo savo nuožiūra, pripažino pareiškėjo kitomis su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos pajamomis ir nuo jų papildomai apskaičiavo GPM.

Tirdamas 2005 m. lapkričio 28 d. sutarties sudarymo aplinkybes, teismas nustatė, kad A. K. V., atstovaujamas pareiškėjo, pardavė R. L. 0,0574 ha sklypą su 116,26 kv. m ploto gyvenamuoju namu (baigtumas 95 proc.), esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., už 25 000 Lt. Pagal sutarties 2 punktą pinigai perduoti prieš sutarties sudarymą. Sodo sklypą A. K. V. įsigijo 2004 m. balandžio 23 d. mainų sutarties pagrindu, kurioje sklypas įvertintas 25 000 Lt. A. K. V. patvirtino, kad jam pareiškėjas už sodo pardavimą perdavė 25 000 Lt.

Pareiškėjas dėl pinigų sumos, viršijančios sutartyje nurodytą nekilnojamojo turto pardavimo kainą, nurodė, kad šiuos pinigus jam paskolino R. L.; dokumentų neišsaugojo, tad pateikti negali; pinigus R. L. grąžino, datos bei kokiu būdu, t. y. grynaisiais ar pavedimu, neatsimena; gautus iš R. L. pinigus, viršijusius sutartyje nurodytą kainą, pervedė savo broliui L. V., nes grąžino jam skolą, dokumentų neišsaugojo. L. V. patvirtino pareiškėjo teiginius. Tačiau mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad R.

L. ir jos motina A. M. 2005 m. lapkričio 28 d. kiekviena pervedė po 67 500 Lt, mokėjimo paskirtis – „pervedimas“. A. M. paaiškino, kad „mano dukra R. L. maždaug prieš 2 metus išvyko į Airiją. Dėl pinigų pervedimo paaiškinu, kad R. L. pagal 2005-11-28 sutartį iš A. K. V., kuriam pagal įgaliojimą atstovavo M. V., pirko žemės sklypą ir jame esantį nebaigtą statyti gyvenamąjį namą adresu Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini). Už perkamą turtą į įgaliotinio sąskaitą R. L. pravedė 67 500 Lt ir aš pravedžiau į minėtą sąskaitą 67 500 Lt“.

A. M. nurodė, jog, kiek atsimena, M. V. (pareiškėjas) už parduodamą turtą prašė 139 000 Lt, po derybų buvo sutarta, kad parduos už 135 000 Lt. A. M. taip pat nurodė, jog, sudarant sutartį, derybas dėl kainos vedė su pareiškėju, pardavėjo niekada nematė. Atlikus pareiškėjo piniginių lėšų judėjimo banko sąskaitoje analizę, nustatyta, kad 2005 m. lapkričio 28 d. R. L. ir A. M. pervedus pareiškėjui 135 000 Lt, tą pačią dieną pareiškėjas visą sumą (atskaičius banko komisinius), pervedė į savo sąskaitą, esančią kitame banke, tuomet didžiąją dalį gautos sumos (107 500 Lt) laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 30 d. iki 2005 m. gruodžio 11 d. pervedė savo broliui L.

V., nurodant mokėjimų paskirtį – „lėšų pervedimas“; taip pat pareiškėjas 2005 m. gruodžio 13 d. iš sąskaitos grynaisiais pinigais išėmė 25 000 Lt, kuriuos galimai grąžino A. K. V.. Atlikus L. V. sąskaitos analizę, nenustatyta, kad iš pareiškėjo gauta piniginių lėšų suma (107 500 Lt) būtų pervesta turto pardavėjui A. K. V.. Mokesčių administratorius palygino analizuojamo nekilnojamojo turto kainą su rinkoje vyravusiomis panašių objektų kainomis ir nustatė, jog R. L. ir A. M. pareiškėjui pervesta 135 000 Lt suma buvo artima tuo metu rinkoje vyravusioms panašaus nekilnojamojo turto pardavimo kainoms.

Iš to teismas padarė išvadą, kad vietos mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, veikdamas kaip įgaliotas asmuo, faktiškai minėtą nekilnojamąjį turtą pardavė už 135 000 Lt, turto savininkui grąžino 25 000 Lt, o likusią sumą naudojo savo asmeniniais tikslais (didžiąją dalį lėšų pervedė savo broliui). Taigi VMI pagrįstai 110 000 Lt, kuriais pareiškėjas disponavo savo nuožiūra, priskyrė kitoms su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos pajamoms, nuo kurių papildomai apskaičiavo GPM.

Dėl pareiškėjo patirtų išlaidų teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnio 5 dalį išlaidos turi būti pagrįstos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme bei kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir, jei dokumentų blankams Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra nustačiusi atitinkamus reikalavimus – atitinkančiais keliamus reikalavimus. Be šių rekvizitų, išlaidas pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyta: 1) prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo (jei prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas yra fizinis asmuo) vardas, pavardė ir asmens kodas; 2) prekių ar paslaugų pirkėjo (gyventojo) vardas, pavardė ir asmens kodas, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nenustato kitaip. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnyje išreikštas reikalavimas išlaidas pagrindžiančiuose dokumentuose nurodyti prekių ar paslaugų pirkėjo (gyventojo) vardą, pavardę siejamas su tikslu identifikuoti prekių ar paslaugų pirkėją, kad būtent dokumentuose nurodytas asmuo patyrė prekių ar paslaugų įsigijimo išlaidas. Iš to teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino 119,50 Lt, nurodytų S. V. V. vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, pareiškėjo išlaidomis.

Teismas taip pat nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino 45 000 Lt išlaidų pagal pareiškėjo pateiktą 2007 m. sausio 1 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą Nr. 9286004, kuriame nurodytas paslaugos pavadinimas – „statybos remonto darbai“. Patikrinimo metu nustatyta, kad L. V. verslo liudijimą Nr. V0461453 veiklos rūšiai „nauja statinių statyba“ įsigijo 2006 m. gruodžio 27 d., kurio galiojimo laikotarpis 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d. Pareiškėjas gyvenamąjį namą pardavė 2007 m. sausio 3 d., taigi akivaizdu, kad 2 dienų laikotarpiu negalėjo būti suteiktos 45 000 Lt vertės paslaugos. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad L. V. 2007 m. sausio 9 d. Klaipėdos AVMI įsigijo 50 vnt. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų nuo Nr. 9286001 iki Nr. 9286050, o kvitą Nr. 9286004 išrašė 2007 m. sausio 1 d., t. y. ankstesne data nei kvitas buvo įsigytas. Pareiškėjo brolis, paprašytas paaiškinti, kodėl pardavimo kvitą išrašė anksčiau, nei jį įsigijo, šių aplinkybių paaiškinti negalėjo.

Teismas nustatė ir tai, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino 82 000 Lt išlaidų pagal pareiškėjo pateiktą 2006 m. gruodžio 7 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą Nr. 8626251. Vietos mokesčių administratorius nustatė, kad S. V. V. 2006 m. lapkričio 30 d. buvo įsigijęs verslo liudijimą Nr. V0459738 veiklos rūšiai „nauja statinių statyba“, kurio galiojimo laikotarpis nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. Nustatyta, kad S. V. V. 2006 m. gruodžio 27 d. Klaipėdos AVMI įsigijo 50 vnt. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų nuo Nr. 8626251 iki Nr. 8626300, o kvitą Nr. 8626251 išrašė 2006 m. gruodžio 7 d., t. y. ankstesne data, nei kvitas buvo įsigytas. Taigi, įvertinus verslo liudijimo galiojimo laikotarpį, darytina išvada, kad per tokį trumpą laiko tarpą negalėjo būti suteiktos 82 000 Lt vertės paslaugos.

Teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog pareiškėjas pateikė dokumentus apie tai, kad jis ir kitiems asmenims mokėjo už tuos pačius darbus, pavyzdžiui, pareiškėjas už stogo montavimo darbus (taip pat kaip ir broliui) 20 000 Lt sumokėjo V. K..

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog kvitas Nr. 9286004 ir kvitas Nr. 8626251 yra išrašyti su tikslu sumažinti pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas parduodant nekilnojamąjį turtą.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 130–136), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Tvirtina, kad 35 000 Lt ir 110 000 Lt dydžio pinigų sumos, kurias mokesčių administratorius, Komisija ir teismas pripažinimo pareiškėjo kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis bei jas apmokestino, iš tiesų buvo paskolos, dėl kurių buvo sudarytos rašytinės paskolos sutartys, tačiau, skolas grąžinus, šios sutartys buvo sunaikintos. Mano, kad teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai rėmėsi A. M. paaiškinimais, tačiau atmetė G. G. paaiškinimus.

Pareiškėjui nesuprantama, kodėl išlaidomis nepripažinta L. V. 2007 m. sausio 1 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvite Nr. 9286004 nurodyta 45 000 Lt suma ir S. V. V. 2006 m. gruodžio 7 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvite Nr. 8626251 nurodyta 82 000 Lt suma motyvuojant netinkamai nurodyta kvitų išrašymo data, kai tuo tarpu V. K. išrašytas kvitas 20 000 Lt sumai su analogišku trūkumu buvo pripažintas tinkamu dokumentu išlaidoms pagrįsti.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 145–147) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo gautų pajamų pripažinimo jo kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis bei jų apmokestinimo, taip pat dėl atitinkamų dokumentų nepripažinimo pagrindžiančiais pareiškėjo patirtas išlaidas, kurios mažina gautas pajamas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo gautos 110 000 Lt ir 35 000 Lt dydžio sumos pagrįstai nepripažintos pareiškėjui suteiktomis paskolomis, o pripažintos jo kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis, tuo tarpu pareiškėjo pateikti kvitai, su nurodytomis 82 000 Lt ir 45 000 Lt dydžio sumomis, pagrįstai nepripažinti dokumentais, patvirtinančiais išlaidas, patirtas statant namą bei atitinkamai mažinančias pareiškėjo gautas pajamas už parduotą nekilnojamąjį turtą, todėl skundžiama VMI sprendimo dalis laikytina teisėta ir pagrįsta.

Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų išsamiai nebekartoja.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad iš R. L. ir A. M. gautų 135 000 Lt sumos dalis pinigų (25 000 Lt) buvo skirta sumokėti už 0,0574 ha žemės sklypą su 116,26 kv. m ploto gyvenamuoju namu, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., pagal 2005 m. lapkričio 28 d. sutartį šio nekilnojamojo turto savininkui A. K. V., o kita dalis pinigų (110 000 Lt) buvo jam R. L. suteikta paskola, pasisakytina, kad šie pareiškėjo teiginiai, apart jo paties paaiškinimų, nėra pagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Priešingai, A. M. paaiškinimai (MGK bylos III t., b. l. 74–75) apie suderėtą nekilnojamojo turto kainą (135 000 Lt), kuri atitinka analogiško nekilnojamojo turto rinkos kainą, patvirtina, kad visa nekilnojamojo turto pirkėjos pareiškėjui banko pavedimu pervesta suma buvo skirta atsiskaityti už įsigytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas savo teiginių, kad 110 000 Lt suma – tai jam R. L. suteikta paskola, nepagrindė jokiais įrodymais (nepateikė paskolos sutarties, raštelio ar pan.) ar detalesniais paaiškinimais, kurie sudarytų pagrindą šia pareiškėjo iškelta versija tikėti. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu jam ši paskola buvo suteikta, kada ir kaip buvo grąžinta ir pan. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas beveik visą minėtą pinigų sumą pervedė savo broliui L. V., pareiškėjo ir L. V. teigimu, grąžinant pastarajam skolą, taigi, pareiškėjui nepateikus jokių kitų duomenų, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas iš viso būtų turėjęs galimybę grąžinti R. L. 110 000 Lt. Konstatuotų aplinkybių kontekste, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 110 000 Lt suma disponavo kaip savo, t. y. nenustatyta, jog ši suma būtų perduota nekilnojamojo turto pardavėjui, pripažintina pagrįsta ir teisinga mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimų išvada dėl šių pajamų pripažinimo pareiškėjo kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis bei atitinkamo apmokestinimo.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad iš G. G. gautos 73 000 Lt sumos dalis pinigų (38 000 Lt) buvo skirta sumokėti už 25,45 kv. m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, pagal 2005 m. spalio 28 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjams P. M. ir R. M., o kita pinigų dalis (35 000 Lt) buvo jam G. G. suteikta paskola, pasisakytina, kad šie pareiškėjo teiginiai vėlgi nėra pagrįsti jokiais neginčijamais byloje esančiais įrodymais. Pareiškėjas nepaaiškino ir nedetalizavo jokių su, jo teigimu, paskolos suteikimu ir grąžinimu susijusių aplinkybių. Nors nagrinėjamu atveju ir buto pirkėja G. G. patvirtino, kad suteikė pareiškėjui paskolą, tačiau pripažintina, jog šiais jos teiginiais mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nesirėmė pagrįstai. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad skiriasi pareiškėjo ir G. G. nurodytos paskolos sumos (G. G. teigimu, ji pareiškėjui paskolino 43 000 Lt, MGK bylos III t., b. l. 65–66; o pareiškėjo nurodoma paskolos suma yra 35 000 Lt); G. G. suteikė pareiškėjui tariamą paskolą, tačiau tuo pačiu metu paėmė 30 000 Lt kreditą iš banko, kad galėtų atsiskaityti už įsigyjamą turtą, taigi už butą ji galėjo visiškai atsiskaityti ir iš savo turimų lėšų; G. G. 8 000 Lt pareiškėjui sumokėjo iki nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, 35 000 Lt pervedė sutarties sudarymo dieną, kaip mokėjimo paskirtį nurodydama „buto pirkimas“, o likusią 30 000 Lt sumą pareiškėjui pervedė AB SEB bankas su nuoroda „G. G., pagal pirkimo–pardavimo sutartį“, t. y. G. G., atlikdama mokėjimo pavedimą, pati nurodė, jog atsiskaito už perkamą butą, o ne suteikia paskolą; 73 000 Lt kaina už butą atitinka analogiško nekilnojamojo turto rinkos kainą. Taigi konstatuotų aplinkybių kontekste, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 35 000 Lt suma disponavo kaip savo, t. y. nenustatyta, jog ši suma būtų perduota nekilnojamojo turto pardavėjams, pripažintina pagrįsta ir teisinga mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimų išvada dėl šių pajamų pripažinimo pareiškėjo kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis bei atitinkamo apmokestinimo.

Dėl 2007 m. sausio 1 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito Nr. 9286004, išrašyto pareiškėjo brolio L. V. 45 000 Lt dydžio sumai, ir dėl 2006 m. gruodžio 7 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito Nr. 8626251, išrašyto pareiškėjo tėvo S. V. V. 82 000 Lt dydžio sumai, pripažinimo pareiškėjo pajamas mažinančias išlaidas patvirtinančiais dokumentais, pasisakytina, kad mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimas kvitai nebuvo pripažinti pareiškėjo išlaidas patvirtinančiais įrodymais ne todėl, jog, pareiškėjo teigimu, juose buvo nurodyta ankstesnė data nei kad buvo įsigyti patys kvitai, o todėl, kad palyginus kvitų išrašymo datą (pirmuoju atveju – 2007 m. sausio 1 d., o antruoju – 2006 m. gruodžio 7 d.) su, pirmuoju atveju, nekilnojamojo turto pardavimo data – 2007 m. sausio 3 d. (I t., b. l. 42–43), taip pat, antruoju atveju, su paslaugų teikėjo individualios veiklos vykdymo pagal verslo liudijimą laikotarpiu (nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.), t. y., kai kvitas buvo įsigytas 2006 m. gruodžio 27 d., matyti, jog analizuojami didelės vertės statybos darbai (šių darbų pobūdis nėra detalizuotas) buvo atlikti vos per kelias dienas.

Abejonių dėl to, kad pagal minėtus kvitus statybos darbai iš tiesų buvo atlikti kelia ir tai, jog minėti kvitai buvo išrašyti prieš pat nekilnojamojo turto pardavimą (sandoris sudarytas 2007 m. sausio 3 d.), galimai jau žinant pardavimo kainą, taigi ir trūkstamą sumą išlaidoms pagrįsti, kad nesusidarytų apmokestinamų pajamų (2007 m. pajamų mokesčio deklaracijoje mokėtina ar permokėta mokesčio suma nurodyta 0 Lt; I t., b. l. 11). Be to, minėtus kvitus išrašė pareiškėjo giminaičiai, besiverčiantys individualia veikla pagal verslo liudijimą, taigi šiems asmenims, kaip teisingai paminėjo mokesčių administratorius, nėra jokio skirtumo, kokio dydžio sumą nurodyti išrašytame kvite, nes jie moka fiksuotą gyventojų pajamų mokestį už verslo liudijimą, nepriklausantį nuo gautų pajamų dydžio.

Tuo tarpu pareiškėjo nurodytas paslaugų teikėjas V. K. individualia veikla pagal pažymą vertėsi dar nuo 2004 m., jo veikloje yra tęstinumo požymis, be to, jis gyventojų pajamų mokestį moka priklausomai nuo gautų pajamų dydžio, taigi jis nėra suinteresuotas išrašyti mokėjimo dokumentus su nurodytomis didesnėmis sumomis, nei kad iš tiesų buvo gauta pajamų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos pagrįstai nepripažino paminėtų kvitų pareiškėjo pajamas mažinančias išlaidas patvirtinančiais dokumentais, todėl teisingai apskaičiavo mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas