AS-146-159-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS146-159/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02192-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 61.2; 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. birželio 20 d. padavė (išsiuntė paštu, b. l. 12) Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–6), kuriame prašė: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemokos priteisimo paduoti; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 16 262,06 Lt, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn.; 3) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 1D-5229(11); 4) patvirtinti pridedamas skundo su priedais kopijas proceso dalyviams.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam nuo 2000 m. kovo 20 d. paskirta 973,18 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį jam buvo sumažintas mokamos valstybinės pensijos dydis. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti jam priklausančią neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, tačiau atsakovas jo prašymo netenkino. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarimu pripažinus Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjas turi teisę gauti jam priklausančią neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Teismui nustačius, kad jis praleido skundo dėl nepriemokos priteisimo padavimo terminą, pareiškėjas prašė jam šį terminą atnaujinti, atsižvelgiant į tai, kad valstybė teisiškai nesureglamentavo valstybinių pensijų nepriemokų kompensavimo mechanizmo, taip pat nenustatė konkrečių skundo padavimo terminų, be to, pareiškėjas prašė atsižvelgti į susiformavusius teisėtus lūkesčius, į jo veiksmus nedelsiant po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje pateikto apskundimo tvarkos išaiškinimo, nerūpestingumo nebuvimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi (b. l. 13) nustatė pareiškėjui terminą nutartyje nurodytiems skundo trūkumams pašalinti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi (b. l. 15–16): 1) atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 1D-5229(11) bei patvirtinti pridedamas skundo su priedais kopijas proceso dalyviams; 2) priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 16 262,06 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Atsakovas, dalyvaujantis byloje taip pat kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–20) prašė bylą nutraukti arba atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka valstybinės pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo Vidaus reikalų ministerijai padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Pareiškėjas apie jo valstybinės pensijos sumažinimą sužinojo 2010 m. vasario 26 d., gavęs pirmą sumažintą pensiją. Iš 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbto Konstitucinio Teismo nutarimo pareiškėjas sužinojo paskutinį pažeidimo elementą – apie pensijos sumažinimo neteisėtumą. Pareiškėjas skundą ginčų nagrinėjimo ikiteismine tvarka turėjo paduoti Vidaus reikalų ministerijai iki 2013 m. kovo 21 d. įskaitytinai, o padavė tik 2013 m. gegužės 13 d., t. y. praėjus daugiau nei 6 mėnesiams. Todėl, remiantis Viešojo administravimo įstatymu, Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 1D-5229 (11) pareiškėjo skundą nagrinėti atsisakyta. Pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas nurodytu laikotarpiu buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, jog nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymus ar kitus teisės aktus, motyvuodamos šių aktų nekonstitucingumu, atitinkami Vidaus reikalų ministerijos veiksmai nurodytu laikotarpiu perskaičiuojant ir mokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo atlikti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismui nusprendus tenkinti ar iš dalies tenkinti pareiškėjo reikalavimą, atsakovas prašė valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi (b. l. 42–46) atmetė pareiškėjo R. D. prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir administracinę bylą nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu pareiškėjui nuo 2000 m. kovo 20 d. paskirta 973,18 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjui buvo sumažintas mokamos valstybinės pensijos dydis. Pareiškėjas su prašymu dėl paskirto valstybinės pensijos dydžio mokėjimo kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 1D-5229(11) atsisakė mokėti pareiškėjui paskirto dydžio valstybinę pensiją, motyvuodama tuo, jog praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos (b. l. 8).

Teismas apžvelgė bylai aktualias Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies (redakcijų, galiojusių nuo 2010 m. sausio 1 d., nuo 2010 m. kovo 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d.), 15 straipsnio nuostatas bei nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog: Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktus teisės taikymo išaiškinimus, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintas 3 metų terminas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos praktikos, todėl konstatavo, jog 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamas ir iš esmės pakankamas, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Atsižvelgęs į tai, kad pagal Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktą pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka, teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Iš Vidaus reikalų ministerijos pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – iš mokėtos pensijos dydžio. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi su skundu tik 2013 m. birželio 25 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Teismo vertinimu, pareiškėjas žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos taip pat turėjo sužinoti, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, todėl pareiškėjas turėjo suprasti, kad jo valstybinės pensijos dydis yra pasikeitęs, turėjo pasidomėti sumažintos valstybinės pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamasis terminas. Tai reiškia, jog, paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.

Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi ir dėl šios normos aiškinimo bei taikymo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas žinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. vasario mėnesį, kai gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, tačiau skundas teismui buvo paduotas tik 2013 m. birželio 25 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių negalėjo ginti savo teisių anksčiau. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas terminą paduoti skundą praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl jo prašymą atnaujinti terminą atmetė. Konstatavęs šią teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad skundo (prašymo) padavimo terminas yra praleistas, teismas nutarė, jog yra teisinis pagrindas teismo procesą nutraukti (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas).

III. Pareiškėjas R. D. atskirajame skunde (b. l. 49–54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Atskirasis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad valstybė imsis veiksmų padarytai žalai atlyginti, nustatydama neišmokėtų pensijų kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjo teisėti lūkesčiai dėl kompensavimo mechanizmo sukūrimo buvo taip pat grindžiami Konstitucinio Teismo formuojama doktrina pensijų sumažinimo klausimu (Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad nebuvo ir iki šiol nėra jokio teisinio reglamentavimo dėl pensijų nepriemokų kompensavimo, taip pat nėra nustatytų nepriemokų neišmokėjimo apskundimo terminų. Pareiškėjo teigimu, tai rodo, kad jis negalėjo praleisti terminų, kurių nebuvo nustatyta. Be to, tik po minėtos išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties paskelbimo asmuo galėjo aiškiai suvokti, kokiais teisės aktais (ir procedūromis) jis gali vadovautis siekdamas apginti savo pažeistas teises.

3. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, tačiau ši data negali būti laikoma pareiškėjo sužinojimo apie pažeistas jo teises termino pradžia, kadangi tuo metu dar nebuvo konstatuotas Laikinojo įstatymo tam tikrų nuostatų prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl ši data ir turi būti laikoma pareiškėjo sužinojimo apie jo pažeistas teises (šiuo atveju apie neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą) diena, nuo kurios, pareiškėjo nuomone, turi būti pradedamas skaičiuoti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų apskundimo terminas.

4. Teismas pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo nagrinėjo formaliai, neatsižvelgė į ginčo esmę, byloje aktualių aukščiausiųjų teismų sprendimų reikšmę ir jų įtaką pareiškėjo subjektyviam supratimui apie realiai pažeistas jo teises ir teisėtus interesus.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vidaus reikalų ministerija nesutinka su pareiškėjo atskiruoju skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjo laukimas, kad dėl perskaičiavimo sumažinta valstybinės pensijos dalis bus išmokėta ne teismo tvarka, nepateisina termino praleidimo. Be to, po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 priėmimo ir paskelbimo pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi neoperatyviai, t. y. daugiau nei po trijų mėnesių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nesutinka su pareiškėjo atskiruoju skundu ir prašo jį atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad teismas administracinę bylą nutraukė pagrįstai, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs su pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimu taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir nutraukė administracinę bylą remdamasis ABTĮ 101 straipsnio 7 punkte numatytu pagrindu. Minėtoje normoje įtvirtinta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus jo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. vasario mėnesį, kai gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2013 m. birželio 25 d., t. y. pasibaigus 3 metų terminui, numatytam Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido dėl priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis, todėl pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą atmetė.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį (b. l. 11).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. birželio 20 d. (išsiuntė skundą paštu, b. l. 12). Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai konstatavo, kad pareiškėjas praleido 3 metų procesinį terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos paduoti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo labai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Nurodytos priežastys, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis nutraukti bylą ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu naikinama kaip nepagrįsta ir neteisėta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principais, taip pat teisingumo bei protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo ir, atnaujinęs terminą, perduoda administracinę bylą iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Šioje nutartyje padarytos išvados ir apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą kitose administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiamas analogiško pobūdžio klausimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas: Nr. AS502-169/2014, Nr. AS502-213/2014, Nr. AS143-219/2014, Nr. AS756-280/2014, Nr. AS552-173/2014, Nr. AS552-225/2014, Nr. AS552-300/2014, Nr. AS552-301/2014) (ABTĮ 13 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3, 4 punktais, 34 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. D. atskirąjį skundą tenkinti.

Pareiškėjo R. D. prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo tenkinti. Atnaujinti pareiškėjui R. D. terminą skundui dėl reikalavimo išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 16 262,06 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, paduoti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas