A-143-881-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-881/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01641-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Z. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 31–36), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Krašto apsaugos ministerija) 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 12-01-767 „Dėl neišmokėtos pensijos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo“; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 29 979,16 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn.; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad pagrindas išmokėti jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuri buvo taikoma perskaičiuojant paskirtos pensijos dydį, pripažinimas prieštaraujančia Konstitucijai. Pažymėjo, jog, neturėdamas atsakovo įgaliotų asmenų išleistų individualių administracinių teisės aktų, kuriais jam buvo paskirta, vėliau sumažinta pensija, raštu kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją su prašymu išmokėti pensijos nepriemoką. Krašto apsaugos ministerija 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu atsisakė patenkinti jo prašymą. Atsižvelgiant į atsakovo taikytas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, jam susidarė 29 979,16 Lt nepriemoka.

Atsakovai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovai, apeliantai), atsiliepimu į skundą (b. l. 40–44) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., prašymą dėl pensijos išmokėjimo pareiškėjas pateikė tik 2013 m. balandžio 3 d., t. y. po septynių mėnesių nuo dienos, kai jam jau nebuvo taikomas Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, ir daugiau kaip po trejų metų nuo sužinojimo (pareiškėjas buvo informuotas 2010 m. vasario mėn.) apie pensijos sumažinimą nuo 2010 m. sausio 1 d. Todėl pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą skundui teismui pateikti ir neprašė šio termino atnaujinti. Pabrėžė, kad kol nėra priimtas teisės aktas dėl teisinių pasekmių, kilusių taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos dalį už prašomą laikotarpį, nes pensijos mokėjimas paminėtu laikotarpiu buvo taikomas teisėtai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 103–108) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, 29 979,16 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d.; panaikino atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 12-01-767; įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) grąžinti pareiškėjui 100 Lt žyminį mokestį, sumokėtą 2013 m. gegužės 16 d. akcinėje bendrovėje Lietuvos pašte, į Valstybinės mokesčių inspekcijos banko sąskaitą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010–2011 m. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjui nuo 2006 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. VP-132 iki neterminuotai buvo paskirta 2 960,78 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pareiškėjas dėl sumažintos pensijos dalies išmokėjimo su 2013 m. balandžio 3 d. prašymu kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją. Ši ministerija 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. 12-01-767 atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pareigūno pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, o mokėti paskirto dydžio pensiją bus galimybė tik nuo 2014 m. sausio 1 d., kai bus priimti pensijų kompensavimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai. Pateikti Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo suvestiniai duomenys patvirtino, kad pareiškėjui sumažinta pensija buvo mokama taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas. Prašoma priteisti suma – 29 979,16 Lt, dėl kurios ginčo nėra.

Teismas vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcijos, galiojusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d., nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), 5 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol paminėtos normos neteko galios. Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Teismas taip pat vadovavosi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004, Nr. A575-1831/2011). Sisteminis nurodytų teisės nuostatų ir teismų praktikos vertinimas teismui sudarė pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas nurodė, kad, atsakovo teigimu, pareiškėjo skundo atmetimo pagrindu turėtų būti praleistas trejų metų terminas pažeistoms teisėms apginti. Nustatė, kad pareiškėjui kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. kovo 8 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d. paskirta pensija buvo perskaičiuojama Krašto apsaugos ministerijos kanclerio potvarkiu, t. y. kiekvieną mėnesį dėl pareiškėjui paskirtos pensijos dydžio buvo priimamas Krašto apsaugos ministerijos kanclerio potvarkis, todėl apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėjas galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo pensiją, atitinkamai – kiekvienas toks sprendimas gali būti skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas nėra praleidęs termino ginti teisme savo pažeistas teises.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Remdamasis 2010–2011 m. suvestiniais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. (ginčui aktualus laikotarpis), taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, iš viso neišmokėta 29 979,16 Lt. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktą aiškinimą, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Krašto apsaugos ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 29 979,16 Lt – pareiškėjui priteistina ne iš Krašto apsaugos ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 12-01-767. Šiuo sprendimu Krašto apsaugos ministerija atsakė į pareiškėjo 2013 m. balandžio 3 d. prašymą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Pažymėjo, jog šiame sprendime išreikšta ir Krašto apsaugos ministerijos valia atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusią pensijos nepriemoką taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgęs į paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį, taip pat į tai, kad šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti ginčijamą Krašto apsaugos ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 12-01-767, kuriame atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nustatė, kad, teikdamas skundą, pareiškėjas teismui pateikė 100 Lt žyminio mokesčio kvitą. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnis nustato baigtinį žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų sąrašą. Šiuo atveju pareiškėjo pateiktas skundas patenka į neapmokestinamų skundų kategoriją (ginčas kilęs dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti), todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui ne priteistinos žyminio mokesčio išlaidos iš atsakovo, o grąžinamas nepagrįstai sumokėtas žyminis mokestis. Atsižvelgęs į tai, teismas įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti pareiškėjui 100 Lt sumokėtą žyminį mokestį (ABTĮ 42 str. 1 d. 4 p.).

III. Atsakovai apeliaciniu skundu (b. l. 114–116) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą ir nutraukti bylą.

Atsakovai nurodo, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl Krašto apsaugos ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 12-01-767, kuriuo šis atsakovas nepatenkino pareiškėjo prašymo išmokėti jam neišmokėtą pensijos dalį, kuri buvo sumažinta, remiantis neteisėtais ir prieštaraujančiais Konstitucijai aktais, ir toliau mokėti jam paskirtą pensiją. Pareiškėjas apie jam paskirtos pensijos sumažinimą sužinojo nuo 2010 m. vasario mėn. arba 2010 m. kovo mėn., t. y. kai gavo pirmąją sumažintą pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Taigi pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą skundui teismui pateikti ir neprašė šio termino atnaujinti. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasmę. Reikšminga ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Pabrėžia, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas nebuvo priimtas. Sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju turi būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pažeidimo pasekmių skaidymas etapais negalimas. Atsakovų teigimu, teismas netinkamai aiškino kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo terminų skaičiavimo tvarką. Vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, nutraukia administracinę bylą.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 121–123) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Remiantis banko sąskaitos, į kurią buvo pervedama pensija, išrašais, pirmoji sumažinta karių valstybinė pensija jam buvo išmokėta 2010 m. gegužės 10 d. Į Krašto apsaugos ministeriją kreipėsi 2013 m. balandžio 3 d. Tik gavęs neigiamą atsakymą, jį apskundė teismui teisės aktų nustatyta tvarka, nepraleisdamas procesinių terminų.

2. Aplinkybė, jog jis, kaip lojalus Lietuvos valstybei pilietis, įstatymo pagrindu sumažinus pensiją, laikė įstatymą pagrįstu, teisėtu ir Konstituciją atitinkančiu teisės aktu, o, Konstituciniam Teismui iš dalies pripažinus šio įstatymo nekonstitucingumą, pagrįstai tikėjosi, kad valstybės institucijos, kaip valstybinės valios reiškėjos, nauju įstatymu pašalins jo pažeistas turtines teises, būtent ir atitinka Lietuvos konstitucinės doktrinos nuostatas.

3. Apie tai, kad jo teisės pažeistos (t. y. kad nekonstitucinio įstatymo padarinių neketinama pašalinti nauju įstatymu), sužinojo, kai teisme buvo gautas atsakovo atsiliepimas į skundą, t. y. nuo to momento, kai pagaliau paaiškėjo, kad valstybės institucija, atstovaujanti valstybės valiai, neketina ir vengia pašalinti padarinius, kuriuos sukėlė nekonstitucinio įstatymo nuostatos. Situacija, kai lieka galioti nekonstituciniu pripažinto įstatymo sukurtos teisinės pasekmės, tuo pažeidžiant konstitucines vertybes – teisę į nuosavybę, yra išskirtinė, teisiškai netoleruotina, atitinka situaciją, kai bet koks, net ir naikinamasis terminas, gali būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad toks pensijos sumažinimas buvo pareiškėjui taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu: be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei į tai, kad pensijos sumažinimo neteisėtumą pareiškėjas sieja iš esmės tik su Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų neteisėtumu bei su tiesioginiu Konstitucijos taikymu, nagrinėjamai bylai yra reikšminga ir aktualu atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus:

1) ar pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnyje nurodyto termino kreiptis į teismą dėl savo tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą valstybinę pareigūnų pensiją gynimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad aukščiau nurodytu būdu sumažinta pensija pareiškėjui buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio 1 d., skundą (prašymą) Krašto apsaugos ministerijai (institucijai, kuri pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d. skiria ir moka tokias pensijas) dėl nurodyto sumažinimo pareiškėjas padavė 2013 m. balandžio 3 d., o, atsakovui priėmus šioje byloje skundžiamą 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 12-01-767 (kuriuo pareiškėjo paminėtas prašymas nebuvo patenkintas), į teismą kreipėsi 2013 m. gegužės 20 d. Taip pat pažymėtina, kad, kaip matyti iš byloje esančio pareiškėjo banko sąskaitos, į kurią buvo pervedama pareiškėjui mokama pensija, išrašo, pirmoji nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažinta pensija pareiškėjui buvo pervesta 2010 m. gegužės 10 d. (b. l. 79-99);

2) ar pareiškėjo teisė į jam paskirtą (nesumažintą) valstybinę pareigūnų pensiją gali būti teismo ginama visa apimtimi ta prasme, kad esant situacijai, kai sumažinta pensija buvo mokama vadovaujantis specialia tokį sumažinimą nustatančia įstatymo norma, kuri (jos taikymo eigoje) dar nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, visa neišmokėta pensijos dalis teismo gali būti priteista pareiškėjui (pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo požiūriu byloje nagrinėjama situacija atitinka kolegijos aprašytą situaciją).

Kolegija pažymi, kad atsakant į nurodytus klausimus yra būtina taikyti ir aiškinti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies ir su ja siejamų specialių įstatymų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pensijų nepriemokų, nuostatas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio nuostatas. Nurodytų teisės normų aiškinimo taisyklės esant situacijoms, kurios iš esmės yra panašios su šioje administracinėje byloje nagrinėjama situacija, be kita ko, yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Todėl, sprendžiant šiai administracinei bylai aktualius teisės taikymo ir aiškinimo klausimus, yra būtina vadovautis šiose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.).

Pasisakydama dėl pirmojo iš aukščiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas situacijos dėl pažeistų teisių išmokant sumažintas pensijas gynimo laike aiškinimas, pagal kurį, taikant pagal analogiją Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 27 punkto nuostatas, teismo buvo konstatuota, kad pažeistos teisės dėl valstybinės pareigūnų pensijos mokėjimo gali būti teismo ginamos per 3 metus nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimo, su kuriuo jis sieja savo teisių pažeidimą, priėmimą. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamos situacijos ypatumas, palyginus ją su situacija paminėtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, yra tai, kad pareiškėjas, kreipėsi į atsakovą su paminėtu 2013 m. balandžio 2 d. (atsakovo gautu 2013-04-03) prašymu (skundu) po to, kai nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo įsigalioję Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio pakeitimai (padaryti 2012-12-20 įstatymu Nr. XII-87 ir 2012-12-20 įstatymu Nr. XII-88), kuriais iki tol buvęs 3 metų kreipimosi į pensiją mokančią instituciją (Krašto apsaugos ministeriją) terminas buvo sutrumpintas iki 6 mėnesių. Tai reiškia, kad pareiškėjo paminėto kreipimosi į atsakovą metu galiojo kitas (2012-12-20 įstatymu Nr. XII-87 ir 2012-12-20 įstatymu Nr. XII-88 nustatytas) kreipimosi į ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją reguliavimas. Todėl nagrinėjamoje byloje yra būtina atsakyti į klausimą, kuri iš paminėtų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijų (galiojusi iki 2013-01-01 ar įsigaliojusi po to) turi būti taikoma byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Atsakydama į šį klausimą, kolegija pirmiausia pažymi, kad naujas 6 mėnesių kreipimosi į ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją terminas (pastebėtina, kad jis buvo įvestas, įstatymų leidėjui nenustačius jokių pereinamojo laikotarpio nuostatų) įsigaliojo dar nepasibaigus anksčiau galiojusiam pareiškėjui palankesniam 3 metų tokio kreipimosi terminui (pastarasis terminas, laikant, kad pareiškėjas galėjo sužinoti apie jam paskirtos pensijos sumažinimą 2010 m. vasario mėn., būtų pasibaigęs 2013 m. vasario mėn., o, laikant, kad pareiškėjas galėjo sužinoti apie jam paskirtos pensijos sumažinimą 2010-05-10 (kai, pagal paminėtą banko sąskaitos išrašą, jam buvo pervesta sumažinta pensija) - 2013-05-10). Tokia teisinė situacija bei aplinkybė, kad naujas 6 mėn. terminas (skaičiuojant jį nuo to momento, kai pareiškėjas turėjo sužinoti apie jam paskirtos pensijos sumažinimą) taip pat buvo pasibaigęs, suponuotų situaciją, kad pareiškėjo teisė į savo tariamai pažeistų teisių teisminę gynybą būtų dirbtinai paneigta. O tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje garantuojama asmens teise į teisminę gynybą, taip pat su konstituciniu teisinės valstybės principu, inter alia iš jo kylančiais teisingumo, teisinio aiškumo ir saugumo imperatyvais, teisėtų lūkesčių principu. Todėl nagrinėjamu atveju turi būti taikomas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) numatytas 3 metų kreipimosi į pensiją mokančią instituciją (Krašto apsaugos ministeriją) terminas.

Pasisakydama dėl šio termino skaičiavimo pradžios, kolegija pažymi, kad pačiame aukščiau aptartame byloje taikytiname Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) yra nurodyta, kad tai yra diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (administracinėse bylose Nr. A552-519/2013, Nr. A444-2232/2013, Nr. A143-816/2014) bei administracinių teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio bylose (kai dėl tam tikrų priežasčių sumažintų pensijų mokėjimas yra atliekamas periodiškai – kas mėnesį) aptariamo termino eigos pradžia yra siejama ne su kiekvienu mėnesiniu sumažintos pensijos faktišku išmokėjimu, o su diena, kurią asmeniui (pareiškėjui) tapo žinoma, kad dėl Laikinojo įstatymo taikymo jam nebuvo išmokėta tam tikra pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena. Šiame kontekste pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo išreikšta pozicija, kad pareiškėjo sužinojimas apie jam mokėtos pensijos sumažinimą turi būti siejamas su Krašto apsaugos ministerijos kanclerio potvarkiais dėl pareiškėjui mokėtinos pensijos dydžio ir kad kiekvienas toks sprendimas (potvarkis) pareiškėjo galėjo būti skundžiamas atskirai, o jo apskundimo terminas prasidėdavo kiekvieną mėnesį, neatitinka aukščiau nurodytos administracinių teismų praktikos, todėl yra neteisinga. Ši teismo pozicija yra neteisinga ir dėl to, kad, kaip matyti iš teismo nurodytų potvarkių (b. l. 47-60), kiekvienas iš jų buvo priimamas dėl pareiškėjui išmokėtinos pensijos dydžio pakeitimo dėl tam tikrų (potvarkiuose neįvardytų) priežasčių, ir tai buvo daroma ne kiekvieną mėnesį (kaip nurodė pirmosios instancijos teismas), o tik tada, kai buvo nustatoma kitokia, negu iki tol buvusi pensijos suma.

Pasisakydama dėl paminėto 3 metų termino eigos pradžios nustatymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad (kaip jau buvo pasakyta) tai yra diena, kuria pareiškėjui tapo žinoma, kad dėl Laikinojo įstatymo taikymo jam nebuvo išmokėta tam tikra pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena. Atsakovo nurodytas pareiškėjui adresuotas 2010 m. vasario 4 d. informacinis raštas Nr. 12-01-204 (b. l. 70), kolegijos manymu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) taikymo požiūriu negali būti laikomas tinkamu pranešimu apie priimtą sprendimą mokėti pareiškėjui sumažintą pensiją, nes, viena vertus, jame nėra jokių nuorodų nei apie pareiškėjui toliau mokėtinos pensijos dydžius, nei apie (šiai bylai aktualų) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymą. Antra vertus, šiuo raštu pareiškėjas buvo informuojamas apie pirmąjį kartą sumažintos pensijos (už 2010 m. sausio mėn.) mokėjimo atidėjimą iki kovo mėnesio pabaigos (nenurodant konkrečios tokio išmokėjimo datos). Įvertinant šį raštą kaip įrodymą, patvirtinantį bylai reikšmingą aplinkybę apie pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo pareiškėjui dieną, ir tai darant kartu su kitu byloje esančiu įrodymu (paminėtu banko sąskaitos išrašu, iš kurio matyti, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui buvo pervesta tik 2010-05-10), galima daryti pagrįstą išvadą, kad, kreipdamasis į atsakovą su paminėtu 2013 m. balandžio 2 d. pareiškimu, pareiškėjas nepraleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) nustatyto 3 metų termino. Todėl šiuo klausimu apeliaciniame skunde nurodyti argumentai kolegijos nepripažintini pagrįstais ir yra atmetami.

Pasisakydama dėl antrojo iš aukščiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu.

Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų, atsakovų apeliaciniame skunde nenurodytų motyvų, kurie leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumu (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė