A-1843-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1843-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01079-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK), 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2013 m. balandžio 15 d. nuo 12.00 val. iki 12.30 val. jis buvo susitikime su savo gynėja, o apie 12.30 val. iš Kauno TI buvo etapuotas į Kauno apylinkės teismą, nors teismo posėdis buvo numatytas tik 14.00 val. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad dėl tokio etapavimo negalėjo pavalgyti, todėl į teismą teko vykti alkanam ir piktam, o tokioje būsenoje nebuvo galima susikaupti ir tinkamai gintis teismo posėdžio metu. Pareiškėjas teigė, kad apie susidariusią situaciją informavo pareigūnus, tačiau jie į tai nereagavo. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad etapuojant suimtuosius nepaisoma jokių taisyklių, nes automobiliuose įrengtos metalinės su aštriais kampais pertvaros, nėra jokių apsaugų, avarijos metu galima susižaloti, todėl kiekvieną kartą etapuojant bijo dėl savo sveikatos ir gyvybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Kauno AVPK nurodė, kad kalinamųjų, sulaikytųjų ir nuteistųjų konvojavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), kuriose nustatyta, kad teisminis konvojus – tai konvojus, kuris saugo ir konvojuoja konvojuojamuosius į teismus ir išvažiuojamuosius teismo posėdžius. Konvojaus paskirtis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus konvojaus būrys konvojuoja suimtuosius (nuteistuosius) į Kauno apylinkės teismą, todėl konvojus, gavęs teismo konvojavimo paraiškas, vykdo teismo reikalavimus pristatyti kaltinamuosius į teismą. Kauno apylinkės teismas pateikė konvojavimo paraiškas (Nr. 1-1113-738/2013, Nr. 1-553-668/2013) 2013 m. balandžio 15 d. konvojuoti iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Kauno apylinkės teismą du kaltinamuosius: A. L. (13.00 val.) ir pareiškėją (14.00 val.), o teisminis konvojus privalo konvojuojamuosius pristatyti į teismą ne vėliau kaip likus 30 min. iki teismo posėdžio pradžios, todėl minėti kaltinamieji buvo konvojuoti būtent šiuo laiku – 12.30 val. Konvojavimo taisyklių 106 punktas reglamentuoja, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Pareiškėjas prieš jo konvojavimą jokių pretenzijų ir pastabų nepareiškė.

Kauno AVPK atkreipė dėmesį, kad konvojaus užduotis yra konvojuoti ir saugoti konvojuojamuosius, todėl konvojus nesirūpina nuteistojo ar suimtojo maitinimu ir dienotvarke, o tuo turėtų rūpintis ta įstaiga ar institucija, kurioje asmuo laikomas ir iš kurios jis yra konvojuojamas, šiuo atveju – Kauno TI. Pagal Konvojavimo taisyklių 107 punktą, konvojuojamojo priėmimas į transporto priemonę tęsiamas tik po to, kai Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) pavaldžių įstaigų arba teritorinių policijos įstaigų areštinių atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos tenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą.

Kauno AVPK pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 235 punkte numatyta, kad eisme dalyvaujanti transporto priemonė turi atitikti nustatytuosius techninius reikalavimus, kurie taikomi Lietuvos Respublikoje atliekant transporto priemonių privalomąją techninę apžiūrą. Specialiosios transporto priemonės, skirtos asmenims konvojuoti (specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros), turi galiojančias techninės apžiūros rezultatų korteles (ataskaitas) ir įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimus. Pareiškėjas konvojuotas specialia transporto priemone, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios techninė apžiūra buvo atlikta 2013 m. balandžio 12 d. ir priimta išvada, kad ši transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus. Pagal Konvojavimo taisyklių 108 punktą, specialusis transportas rengiamas atsižvelgiant į Europos Sąjungos rekomendacijas dėl konvojuojamųjų gabenimo. Konvojavimo taisyklių 146 punktas nustato konkrečius reikalavimus, kuriuos turi atitikti specialiosios transporto priemonės, tinkamos konvojuoti. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose „K“ reiškia, kad kėbulas pritaikytas vežti kalinius. Kauno AVPK taip pat nurodė, kad pareiškėjas prieš lipdamas į specialųjį transportą, turėjo galimybę Kauno AVPK pareigūnams žodžiu arba raštu pateikti pretenzijas, pastabas, tačiau to nepadarė, o konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta tvarka.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Kauno TI nurodė, kad pareiškėjas klaidina teismą nurodydamas, jog jis į teismą buvo etapuotas 12 val. 30 min., o susitikimas su gynėja vyko nuo 12 val. iki 12 val. 30 min. Tai patvirtina faktas, kad po susitikimo su gynėju posto prižiūrėtojai atlieka privalomas procedūras – vienas padaro asmens kratą (apie 5 min.) ir nuveda į kamerą (nueiti užima apie 5 min.), o kitas išleidžia advokatą. Etapavimas vyksta per priėmimo–paskirstymo punktą (toliau – ir PPS). Jame, vykdant instrukciją atliekama suimtojo asmens krata ir vykdomas perdavimas konvojuotojams. PPS saugomi maisto daviniai, kurie išduodami nespėjusiems pavalgyti suimtiesiems. Suimtųjų maitinimą TI reguliuoja Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas Nr. 4/07-11 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Maitinimo taisyklės). Minimo įsakymo 32 punktas nustato, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Pietų laikas valandomis nustatytas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88. Šiame įsakyme pietų metas nustatytas nuo 12.30 iki 13.30 val. Pareiškėjas, dėl susitikimo su gynėja nesuspėjęs papietauti kameroje arba Kauno TI kameroje, iš kurios etapu buvo išvežtas į Kauno apylinkės teismą, turėjo galimybę paprašyti maisto davinio etapuojamiems asmenims. Tokio davinio išdavimas užtrunka apie 5 min. Pareiškėjas davinio etapuojamiems neprašė. Pareiškėjas neteisingai nurodo savo dienotvarkės iki išvykimo į teismą laiko grafiką.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad dėl Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų 2013 m. balandžio 15 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamo maitinimo sąlygas, reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 3 straipsniu, 5 straipsnio 3 dalimi, 44 straipsnio 5 dalimi, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 22.1, 22.3, 22.4 punktais, Maitinimo taisyklių 4, 5, 31 ir 34 punktais bei Kauno TI direktoriaus 2008 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 1-58 patvirtinto Sauso maisto davinio suimtiesiems ir nuteistiesiems priėmimo, išdavimo ir apskaitos tvarkos aprašo 5 punktu bei Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarke. Išanalizavęs išvardytas teisės normas, teismas nusprendė, kad nustatytas teisinis reglamentavimas suteikė pareiškėjui teisę nustatytu intervalu gauti pietums skirtą maistą.

Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad 2013 m. balandžio 15 d. pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI kaip suimtasis. Kauno apylinkės teismas Kauno TI pateikė konvojavimo paraišką Nr. 1-553-668/2013, kuria prašė 2013 m. balandžio 15 d. 14.00 val. konvojuoti iš Kauno TI į Kauno apylinkės teismą kaltinamąjį A. M.. Tą dieną nuo 12 val. iki 12.30 val. pareiškėjas buvo susitikęs su advokate, iš Kauno TI į Kauno apylinkės teismą buvo konvojuotas apie 12.30 val. ir į Kauno TI grąžintas apie 16.20–16.30 val. Pagal Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę įstaigoje laikomi asmenys pusryčius gauna nuo 07.15 val. iki 08.00 val., pietus – nuo 12.30 val. iki 13.30 val., o vakarienę – nuo 18.00 val. iki 18.45 val. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pavalgyti pietus, be to, jam nebuvo išduotas sausas davinys, padarė išvadą, jog pareiškėjo teisė nustatytu intervalu gauti pietų maitinimui skirtą maistą buvo pažeista. Teismo vertinimu, pareiškėjas, nepamaitintas nustatytu intervalu, patyrė esminių nepatogumų ir nemalonių dvasinių išgyvenimų. Teismas nustatė, kad Kauno TI nepagrįstai pareiškėjo teisę gauti pietų maitinimą sieja su asmens reiškiamu pageidavimu, nes teisės aktai pareigą užtikrinti savalaikį asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuje, maitinimą įsakmiai nustato šiai institucijai. Teismo vertinimu, Kauno TI privalėjo imtis visų organizacinių priemonių, kurios būtų skirtos tinkamai įgyvendinti įvardytą pareigą.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas nurodė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą, tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99) ir konstatavo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Teismas, įvertinęs pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę (vieną kartą pareiškėjas nebuvo tinkamai ir laiku pamaitintas), nurodė, kad tai leidžia teismui pažeidimo sukeltą poveikį vertinti kaip vienkartinį ir neturėjusį itin žymaus veikimo. Nesant pagrindo teigti, jog dėl negauto pietų maitinimo pareiškėjo patirti žalingi padariniai būtų turėję poveikį jo fizinei ir psichinei sveikatai, nesant byloje įrodymų, kad Kauno TI atstovas būtų sąmoningai nedavęs pareiškėjui valgyti, šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamą maitinimą pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Nagrinėdamas Kauno AVPK pareigūnų veiksmų teisėtumą, teismas rėmėsi Konvojavimo taisyklėmis, kurios nustato konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą.

Teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad pareiškėjas iš Kauno TI į Kauno apylinkės teismą buvo konvojuotas apie 12.30 val. ir į Kauno TI grąžintas apie 16.20–16.30 val. ir vadovaudamasis Konvojavimo taisyklių 98.5, 192 punktais nusprendė, kad konvojaus būrys pagrįstai priėmė pareiškėją konvojuoti. Teismas pažymėjo ir tai, kad Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose numatyta, jog konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose; jeigu konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių administracijai, tai konvojuojamojo priėmimas į transporto priemonę tęsiamas po to, kai Departamentui pavaldžių įstaigų arba teritorinių policijos įstaigų areštinių atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas Kauno tardymo izoliatoriui arba konvojui dėl to, jog jis netenka galimybės papietauti. 2013 m. gruodžio 9 d. teismo posėdžio metu liudytoja apklausta Kauno AVPK darbuotoja nurodė, jog pareiškėjas jokių pretenzijų nereiškė, todėl nebuvo jokio pagrindo sustabdyti jo paėmimo į transporto priemonę procedūras. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus bei faktines bylos aplinkybes, nusprendė, jog pareiškėjas neįrodė neteisėtų Kauno AVPK pareigūnų veiksmų jį konvojuojant nepamaitintą.

Teismas, nagrinėdamas skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo vežimo į teismą saugumu, rėmėsi KET 235 punktu ir nurodė, kad pareiškėjas buvo konvojuotas specialia transporto priemone, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios techninė apžiūra buvo atlikta 2013 m. balandžio 12 d. Techninės apžiūros metu padaryta išvada, kad ši transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose „K“ reiškia, kad kėbulas pritaikytas vežti kalinius. Konvojavimo taisyklių 145 punktas numato, jog prieš pradedant vykdyti konvojavimą, konvojaus viršininko nurodymu konvojaus viršininko padėjėjas ar vienas iš konvojuotojų privalo patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę, o 146 punkte nurodytos sąlygos, kurioms esant pripažįstama, kad specialusis automobilis ir specialusis autobusas yra techniškai tvarkingas. Teismas padarė išvadą, kad transporto priemonė, kuria buvo konvojuotas pareiškėjas, atitinka nustatytuosius techninius reikalavimus, nes joje nenumatytas saugos diržų įrengimas ir nenuneigta aplinkybė, jog specialusis transportas įrengtas atsižvelgiant į Europos Sąjungos rekomendacijas dėl konvojuojamųjų gabenimo, kaip numatyta Konvojavimo taisyklių 108 punkte.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl 2013 m. balandžio 15 d. Kauno AVPK pareigūnų veiksmų jį konvojuojant nesaugia transporto priemone, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir yra tik subjektyvi jo nuomonė, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Dėl minėtų priežasčių pareiškėjo skundo dalį dėl Kauno AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų teismas atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo pripažinti atsakovus kaltais ir iš jų priteisti jo prašomas sumas moralinei (neturtinei) žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog su teismo sprendimu nesutinka. Pareiškėjo teigimu, nepripažindamas savo kaltės, Kauno TI sąmoningai klaidino teismą. Teismas netinkamai įvertino pažeidimo mastą, nes žalingi padariniai pareiškėją paveikė tiek fiziškai, tiek psichiškai, jautė iki šiol prisimena patirtą skriaudą ir pažeminimą, teismo metu patirtą stresą, nesugebėjimą susikaupti ir tinkamai gintis teismo posėdžio metu ir dėl to jis buvo nuteistas 6 metams. Pareiškėjas nurodo, kad šios bylos nagrinėjimo metu jis vėl patiria išgyvenimus, prisimindamas apie jo pažeistą teisę į maitinimą. Pareiškėjas teigia, kad iš Kauno TI jis buvo konvojuotas per anksti, t. y. išvežtas likus 1,5 val. iki teismo posėdžio. Pietų metu jis iš viso negalėjo būti konvojuojamas. Kauno AVPK yra taip pat kaltas dėl jo nepamaitinimo ir dėl Kauno AVPK veiksmų pareiškėjas patyrė didžiulę ir ilgalaikę žalą.

Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto iš esmės tuos pačius pagrindinius argumentus dėl faktinių aplinkybių kaip ir atsiliepime į skundą ir papildomai nurodo, kad pagal Konvojavimo taisyklių 98.5 punktą konvojuoti nepriimami tie asmenys, kurie neturi sauso davinio, jei jų konvojavimas truks ilgiau nei 6 valandas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo konvojavimas truko 4 valandas, todėl jis pagrįstai buvo priimtas konvojuoti. Pareiškėjas nepareiškė pretenzijų nei konvojaus pareigūnams, nei kartu dalyvavusiems Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. M. kildina iš to, kad jam nebuvo sudaryta galimybė laiku pavalgyti 2013 m. balandžio 15 d. jį konvojuojant iš Kauno TI į Kauno apylinkės teismą, be to, Kauno AVPK jį konvojavo nesaugia transporto priemone, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu, siekė, kad dėl neteisėtų Kauno TI ir Kauno AVPK veiksmų iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno AVPK, būtų priteista 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, taip pat būtų priteista 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinus konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekiant teisingo kompensavimo, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2013 m. balandžio 15 d. pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI kaip suimtasis. Pagal Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę įstaigoje laikomi asmenys pusryčius gauna nuo 07.15 val. iki 08.00 val., pietus – nuo 12.30 val. iki 13.30 val., o vakarienę – nuo 18.00 val. iki 18.45 val. (b. l. 13). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 22 d. pateikė inter alia Kauno TI Konvojavimo paraišką Nr. 1-553-668/2013 (b. l. 22), kuria prašė 2013 m. balandžio 15 d. 14.00 val. konvojuoti pareiškėją iš Kauno TI į Kauno apylinkės teismą. Šiame kontekste pažymėtina, kad 2013 m. balandžio 15 d. nuo 12.00 val. iki 12.30 val. pareiškėjas buvo susitikęs su savo gynėja (b. l. 14), o iš Kauno TI į Kauno apylinkės teismą buvo konvojuotas apie 12.30 val. ir į Kauno TI grąžintas apie 16.20–16.30 val. (b. l. 15, 23–25, 31–35). Taigi, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo galimybės pavalgyti pietus, be to, jam nebuvo išduotas sausas davinys. Atkreiptinas dėmesys, jog ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra.

Pareiškėjas teigia, kad tiek Kauno TI, tiek Kauno AVPK atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių jis liko be pietų ir nebuvo pamaitintas ir dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tik Kauno TI atliko neteisėtus veiksmus, nes Kauno TI privalėdamas pagal teisės aktus užtikrinti, jog pareiškėjas būtų pamaitintas, to neatliko, o Kauno AVPK neteisėtų veiksmų nenustatė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir apeliaciniame skunde teigia, kad ir Kauno AVPK atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas liko nepamaitintas ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas neprašė sauso davinio ir buvo konvojuojamas mažiau kaip 4 valandoms, todėl konvojaus pareigūnų veiksmai buvo teisėti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatė, jog Kauno TI darbuotojų veiksmai, kuriais pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pavalgyti, buvo neteisėti, o Kauno AVPK darbuotojų veiksmų pripažinti neteisėtais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Vadovaujantis SVĮ 5 straipsnio 3 dalimi, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. SVĮ 44 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijose šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kaliniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai).

Maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustato Maitinimo organizavimo taisyklės, kurių 5 punktas numato, jog maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Remiantis Maitinimo organizavimo taisyklių 12 punktu, intervalai tarp maitinimų, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi būti ilgesni nei 7 val., o šių taisyklių 31 punktas nustato, jog asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val.

Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Kauno TI direktoriaus 2008 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 1-58 patvirtinto Sauso maisto davinio suimtiesiems ir nuteistiesiems priėmimo, išdavimo ir apskaitos tvarkos aprašo (b. l. 110–111) 5 punkte, o šio aprašo 5.2 punktas numato, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie konvojuojami iš kalinimo įstaigos 2 val. iki maitinimo, taip pat išduodamas sauso maisto davinys. Kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietos administracija privalo nuolat turėti maisto produktų (negreit gendančių) atsargų ne mažiau kaip 7 dienų suimtųjų ir nuteistųjų maitinimui (Maitinimo organizavimo taisyklių 4 p.).

Pagal Maitinimo organizavimo taisyklių 34 punktą kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę, o asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Maitinimo organizavimo taisyklės detaliai nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (1 p.).

Maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija (5 p.).

Taigi nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims. Valstybės institucijos, kurių žinioje yra nuteistas laisvės atėmimo ar arešto bausme arba suimtas asmuo, privalo tinkamai keistis informacija ir siekti, kad asmuo, kuris dėl tam tikrų aplinkybių negali būti pamaitintas nustatytu laiku, praėjus pakankamam laikotarpiui nuo paskutinio maitinimo ir pageidauja gauti maisto, nesant galimybės pamaitinti jį karštu maistu, turėtų teisę į sausą maisto davinį.

Konvojavimo taisyklių 98.5 punktas numato, kad konvojuoti nepriimami tie asmenys, kurie neturi sauso davinio, jeigu konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjo konvojavimas truko 4 valandas, o byloje nėra duomenų, kad konvojuotojai buvo informuoti, jog konvojavimas truks ilgiau kaip 6 valandas, todėl nepripažintini pagrįstais pareiškėjo argumentai, kad jis nepagrįstai buvo priimtas konvojuoti. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiga aprūpinti pareiškėją sausu maisto daviniu nagrinėjamu atveju kilo Kauno TI ir nėra jokių neteisėtų Kauno AVPK darbuotojų veiksmų. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų, jog išvykdamas iš Kauno TI nepietavęs ir negavęs sauso davinio, reiškė pretenzijas konvojuotojams. Konvojavimo taisyklių 106 punktas nustato, kad konvuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis reiškė pretenzijas dėl maisto ar jo pamaitinimo konvojuotojams Konvojavimo taisyklių nustatyta tvarka, tačiau jo pretenzijos nebuvo tinkamai įformintos bei į jas nebuvo reaguota. Pareiškėjo argumentai, kad Kauno AVPK darbuotojai jį konvojavo per anksti, t. y. 12.30 val., kai teismo posėdžio pradžia – 14 val., ir dėl to jų veiksmai buvo neteisėti, nepripažintini pagrįstais, nes byloje nustatyta, kad į Kauno apylinkės teismą 2013 m. balandžio 15 d. buvo konvojuojamas ne vien tik pareiškėjas, bet ir kitas asmuo, kurio teismo posėdžio pradžia – 13 val. Konvojavimo taisyklės nenustato, kad kiekvienas asmuo individualiai yra konvojuojamas į teismą pagal gautą teismo reikalavimą ir privalo būti pristatytas į teismą ne anksčiau kaip prieš 30 min. iki teismo posėdžio pradžios. Konvojavimo taisyklių 192 punktas įpareigoja teisminį konvojų konvojamuosius pristatyti šį teismą ne vėliau kaip likus 30 min. iki teismo posėdžio pradžios. Šiuo nagrinėjamu teisminis konvojus būtent ir užtikrino, kad pareiškėjas būtų pristatytas į teismą ne vėliau kaip likus 30 min. iki teismo posėdžio pradžios. Pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečius teisės aktus Kauno AVPK pažeidė, pradėdamas konvojuoti pareiškėją 12.30 val., t. y. tuo metu, kai prasideda maitinimas.

Pirmosios instancijos teisme pareiškėjas buvo nurodęs, kad Kauno AVPK konvojavo jį nesaugia transporto priemone (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo konvojuotas specialia transporto priemone (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios techninė apžiūra buvo atlikta 2013 m. balandžio 12 d. ir techninės apžiūros metu padaryta išvada, kad ši transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl šių pirmosios instancijos teismo išvadų (ne)pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo nustatyti, kad Kauno AVPK atliko neteisėtus veiksmus, kuriais pareiškėjui padarė jo nurodomą neturtinę žalą. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui yra nurodęs, kad šioje byloje ginčas kyla dėl „etapavimo neužtikrinus tinkamo maitinimo ar sauso davinio“.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad dėl Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų 2013 m. balandžio 15 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamo maitinimo sąlygas, reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą (7 000 Lt) iš Lietuvos valstybės atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ir nurodo, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta pinigais. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino pažeidimo mastą ir pobūdį, nes žalingi padariniai paveikė pareiškėją tiek fiziškai, tiek ir psichiškai, jis iki šiol prisimena paliktą skriaudą, pažeminimą, nesugebėjimą susikaupti ir tinkamai gintis itin svarbaus teismo posėdžio metu ir dėl to buvo nuteistas 6 metams. Pareiškėjas akcentuoja, kad jei jis būtų galėjęs susikaupti, nebūtų jautęs streso bei nebūtų negalvojęs apie tai, jog jis yra alkanas, ir nejautęs jokio pasipiktinimo ir diskomforto, nebūtų praleidęs daug svarbių dalykų ir jo pasiruošimas teismui nebūtų sujauktas, tai bausmė galbūt būtų buvusi mažesnė ir jis galbūt jau būtų buvęs laisvėje su šeima, kuriai yra reikalinga jo pagalba.

Įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, į kurias buvo atsižvelgta, nustatant, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama pareiškėjui satisfakcija, bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su tuo, kad jis patyrė reikšmingą neturtinę žalą, kuri šiuo atveju turi būti įvertinta pinigais, ir priteistas jo prašomas neturtinės žalos atlyginimas, konstatuotina, kad pareiškėjas šioje byloje nenurodė tokių patirtos neturtinės žalos kriterijų ir nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjo neturtinė teisė privalo būti apginta priteisiant neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama pareiškėjui satisfakcija, pripažintina sąžininga, teisinga bei protinga šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas administracines bylas Nr. A-676-858/2015, A-716-575/2015, A-716-575/2015, A-984-575/2015 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyti neteisėti Kauno TI darbuotojų veiksmai sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus ir tam tikrus nepatogumus, tačiau šiais veiksmais pareiškėjai nebuvo padarytas tokio laipsnio neigiamas poveikis, kuris sukėlė pareiškėjui ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas bei sudarė kliūtis, kurios yra sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Neturtinė žala pareiškėjui nebuvo padaryta pakankamai intensyviais veiksmais ir nebuvo daroma ilgą laiką, pažeidimas buvo vienkartinio pobūdžio, nebuvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata ir nėra pateikta įrodymų, kad buvo pakenkta pareiškėjo tolimesniam gyvenimui ir pan., todėl atsižvelgiant į pažeistos vertybės pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę, konstatuotina, kad šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertinti pinigais. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Pareiškėjo argumentai, kad jis patyrė didelio masto neturtinę žalą dėl to, jog 2013 m. balandžio 15 d. baudžiamosios bylos teismo posėdžio metu jis buvo alkanas ir negalėjo susikaupti bei tinkamai gintis ir todėl jis buvo nuteistas 6 metams kalėjimo, yra visiškai nepagrįsti ir klaidingi, nes teisėjų kolegija, įvertinusi teismų informacinėje sistemoje Liteko esančius duomenis apie minėtos baudžiamosios bylos nagrinėjimą, nustatė, kad 2013 m. balandžio 15 d. vykusiame teismo posėdyje nebuvo nagrinėjami iš esmės klausimai, susiję su pareiškėjui pareikštais kaltinimais, pareiškėjas neteikė paaiškinimų dėl jam pareikštų kaltinimų, byloje buvo paskelbta pertrauka iki 2013 m. gegužės 24 d. ir buvo išspręstas tik klausimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Dalia Višinskienė Virginija Volskienė