A-565-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-565-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03450-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo bei neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja M. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–10, 49–50, 121–130; II t., b. l. 22–28, 108–112) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, apeliantas) 2013 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4034 „Dėl prašymo išmokėti negautą pensijos dalį“, 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4756 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti skundą“ ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5296 „Dėl prašymo“; 2) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) pareiškėjos naudai 9 828,57 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 3) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV, ir VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškėjos naudai 2 403,72 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d.

Pareiškėja nurodė, kad pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalį sumažintą senatvės pensiją pirmą kartą gavo 2010 m. sausio 28 d., tačiau tuo metu nesuprato, jog senatvės pensijos sumažinimas pažeidžia jos teises, kadangi ji buvo mokama pagal tuo metu galiojusį, oficialiai paskelbtą Laikinąjį įstatymą. Savo teisių pažeidimą suvokė tik 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl terminas iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo negali būti įskaitytas į 3 metų kompetentingų institucijų, priimančių sprendimus dėl pensijų mokėjimo, sprendimų apskundimo terminą.

Pareiškėjos nuomone, jos nurodytos kreipimosi dėl pensijos nepriemokos termino praleidimo priežastys yra visiškai objektyvios. Neturėdama teisinio išsilavinimo, procesą dėl neteisėtai jai neišmokėtos senatvės pensijos dalies pradėjo 2013 m. birželio 6 d., visiškai nevilkindama savo pažeistos teisės gynybos proceso. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai buvo paskelbtas (taigi ir įsigaliojo) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Vieninga, aiški Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo doktrina, aiškinanti klausimus, susijusius su senatvės pensijos pažeidimais, buvo suformuota apytikriai 2013 m. spalio mėn. Pareiškėja pažymėjo, kad, Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavus įstatymų leidėjo pareigą nustatyti dėl sumažintų valstybinių pensijų atsiradusių turtinių praradimų kompensavimo mechanizmą, ji įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Pensijų grąžinimo mechanizmas dirbantiems pensininkams iki šiol nėra nustatytas, valstybė nuo 2014 m. gruodžio mėn. planuoja pradėti grąžinti pensijas vien tik senatvės pensiją gaunantiems asmenims, todėl pareiškėja prašė atnaujinti kreipimosi į teismą terminą (skundo pateikimo terminą) ir patikslintą skundą išnagrinėti iš esmės. Taip pat pareiškėja laikėsi nuomonės, kad jau pirmuoju 2013 m. birželio 6 d. savo prašymu realizavo privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimui už 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 57–60; II t., b. l. 123–127) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktu, buvo perskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, viršijančios šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį – 650 Lt, ir mokamos, atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. Pareiškėjos 942,32 Lt dydžio 2009 m. gruodžio mėn. senatvės pensija viršijo 650 Lt bazinį dydį, todėl nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija jai buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir sudarė 886,96 Lt. Nuo 2010 m. gegužės 20 d., vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 42 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsižvelgiant į papildomai įgytą stažą po pensijos paskyrimo, pareiškėjai paskirta pensija buvo perskaičiuojama ir nuo 2010 m. gegužės mėn. sudarė 908,33 Lt, o nuo 2011 m. gegužės 20 d. – 928,89 Lt. Kadangi pensijos paskyrimo laikotarpiu pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, jai paskirta pensija buvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, kad iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl tokios pensijos nepriemokos suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą, skaičiuotiną nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio 28 d., o į VSDFV su prašymu įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti 2010–2011 m. laikotarpiu negautą pensijos dalį pareiškėja kreipėsi tik 2013 m. birželio 6 d., t. y. praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusio Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. ir yra taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindas patenkinti skundą ir išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 81–86, 87–92, 167–172, 173–178, 190–198; II t., b. l. 1–9, 88–93, 130–133) prašė skundo dalį dėl sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą, o kitą bylos dalį nutraukti arba skundą palikti nenagrinėtą; priteisus senatvės pensijos dalies sumą, prašė priteisti šią sumą išmokėti dalimis.

VSDFV nurodė, kad pareiškėjai nuo senatvės amžiaus sukakties (2009 m. gegužės 20 d.) pirmą kartą senatvės pensija buvo paskirta teritorinio skyriaus 2009 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 13-17-2612. Pareiškėjai įgijus papildomą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, teritorinio skyriaus 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 13-17-3370 nuo 2010 m. gegužės 20 d. bei 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 13-17-3510 nuo 2011 m. gegužės 20 d. senatvės pensija buvo paskirta iš naujo. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn. VSDFV 2013 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4034 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 6 d. prašymą, kadangi pareiškėja dėl 2010–2011 m. laikotarpiu neišmokėtos pensijos dalies į VSDFV kreipėsi tik 2013 m. birželio 6 d., t. y. praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 metų terminą.

Pareiškėja 2013 m. liepos 5 d. prašymu kreipėsi į VSDFV dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, teigdama, kad teritorinis skyrius 2010–2011 m. sprendimus dėl jos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas priimdavo kiekvieną mėnesį, todėl ji 3 metų termino nepraleido, tačiau VSDFV 2013 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4756 atsisakė atnaujinti terminą, teigdama, kad pareiškėja neįrodė, jog terminą praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, taip pat nusprendė pareiškėjos 2013 m. birželio 6 d. skundo nenagrinėti.

Pareiškėja 2013 m. liepos 29 d. kreipėsi į VSDFV, prašydama patikslinti VSDFV 2013 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4756 motyvus, į kurį VSDFV atsakė 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5296, nurodydama, kad atsisako atnaujinti praleistą terminą skundui dėl teritorinio skyriaus sprendimo paduoti, taip pat atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 6 d. prašymą. Vadovaudamasi suformuota teismų praktika Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, 2013 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-167/2013, VSDFV teigė, kad nepagrįstas pareiškėjos argumentas, jog VSDFV Vilniaus skyriaus valinis aktas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. būdavo priimamas periodiškai, t. y. kiekvieną mėnesį išmokant pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją.

Skyriaus veiksmai nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo nesikeitė – senatvės pensija, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, jai buvo mokama, o ne perskaičiuojama, todėl tai nesudaro pagrindo teigti, kad sprendimai buvo priimami kiekvieną mėnesį, todėl skyriaus sprendimai, kuriais pareiškėjai senatvės pensija buvo paskirta iš naujo, neturėjo įtakos pareiškėjai paskirtos pensijos mažinimui pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja 2010–2011 m. buvo draudžiama privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jai paskirta pensija buvo mažinama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Šios nuostatos galiojo ir pareiškėjai buvo taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d. (iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo). Pareiškėjos reikalavimas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nebuvo išnagrinėtas iš esmės, todėl byla dėl reikalavimų priteisti solidariai iš atsakovų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos dalį 9 828,57 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2 403,72 Lt senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. nutrauktina arba šie reikalavimai paliktini nenagrinėti.

Pabrėžė, kad kompetentingų institucijų, priimančių sprendimus dėl pensijos mokėjimo, sprendimų apskundimo terminas pagal suformuotą teismų praktiką skaičiuojamas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Konstitucinio Teismo nutarimų priėmimas ar įsigaliojimas nenutraukia priimtų sprendimų apskundimo termino eigos ir apskundimo terminas nepradedamas skaičiuoti iš naujo, todėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl apskundimo termino skaičiavimo nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 26 d. sprendimu (II t., b. l. 148–155) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV 2013 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4034, 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4756 ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5296; priteisė pareiškėjai iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 12 232,29 Lt neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir šios sprendimo dalies vykdymą atidėjo iki 2015 m. liepos 1 d.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos valstybinės senatvės pensijos mažinimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas pažymėjo, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui pareiškėjai paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota, taikant šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus pateiktus duomenis apie 2010–2011 m. laikotarpiu pareiškėjai priskaičiuotą ir išmokėtą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, pareiškėjai ginčo laikotarpiu dėl pensijos ribojimo nebuvo išmokėta 13 636,34 Lt pensijos dalis. Vadovaudamasi šiais duomenimis, pareiškėja apskaičiavo, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ji negavo 2 403,72 Lt pensijos, o laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. dėl nurodyto reguliavimo negavo 9 828,57 Lt pensijos dalies, t. y. 12 232,29 Lt. Dėl nurodytų faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra.

Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 3 dalimi, 25 straipsnio 1 dalimi, Pensijų įstatymo 45 straipsniu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.). Nustatė, kad pareiškėja, siekdama pasinaudoti ikiteismine ginčų sprendimo tvarka, 2013 m. birželio 6 d. prašymu kreipėsi į VSDFV dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, todėl šiuo atveju aktualus termino, per kurį asmuo turi teisę paduoti skundą ikiteisminei ginčų nagrinėjimo institucijai, klausimas.

Pareiškėja pirmąją sumažintą pensiją gavo 2010 m. sausio mėn., tačiau į VSDFV dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažintos pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi tik 2013 m. birželio 6 d., t. y. praleidusi nustatytą 3 metų terminą. Tačiau, remdamasis VSDFV 2013 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6406 turiniu, teismas pažymėjo, jog šiame sprendime VSDFV nurodė, kad, tik priėmus dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką nustatančius įstatymus, pareiškėjai bus kompensuojama dėl Laikinojo įstatymo sumažinta pensijos dalis, t. y. iš ginčijamo sprendimo galima daryti išvadą, kad VSDFV atsisakė pareiškėjos prašymo padavimo metu išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, išreikšdama savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir kliūčių pareiškėjos prašymą nagrinėti teisme nebeliko.

Juo labiau kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, nustatytu teisiniu reguliavimu, susijusiu su privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, negali būti paneigiamos asmens, manančio, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, teisės ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. gruodžio 10 d. ir kt. nutarimai). Tai, kad teisės aktai nustato pareigą tam tikrą visuomeninį konfliktą iš pradžių spręsti ikiteismine tvarka, nepaneigia konstitucinės teisės pasinaudoti teismine gynyba (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-298/2007).

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas nusprendė, kad pareiškėja nurodyta tvarka tinkamai pasinaudojo, tačiau iš VSDFV 2013 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4034 turinio padarė išvadą, kad jos prašymas buvo atmestas.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai paskirtos pensijos ribojimas ginčo laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai pareiškėjos teisei laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 išaiškino, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje konstatavus, jog pareiškėja tinkamai – laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, teismui kyla pareiga realiai bei veiksmingai apginti šio asmens (pareiškėjos) teises. Priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymų nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų, o teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, tai yra nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teismo vertinimu, VSDFV 2013 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4034 neteisėtumą ir nepagrįstumą lemia jo dviprasmiškumas, vienu atveju pareiškėjos skundą atsisakant nagrinėti dėl praleisto skundo padavimo termino, kitu atveju nurodant, jog nėra teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką, ir taip išreiškiant valią dėl ginčo esmės – skundo nepatenkinant. Atsižvelgdamas į šiuos ir pirmiau išdėstytus argumentus, siekdamas užtikrinti realią ir veiksmingą pareiškėjos pažeistų teisių gynybą, teismas konstatavo, kad VSDFV 2013 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4034 naikintinas, pareiškėjai priteistina visa 2010–2011 m. laikotarpiu neišmokėta pensijos dalis – 12 232,29 Lt (ABTĮ 88 str. 2 p.), neskaidant jos į atskirus laikotarpius pagal pareiškėjos skundo reikalavimą (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. ir nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.). Pareiškėja 2013 m. birželio 6 d. pirmą kartą kreipdamasi į VSDFV dėl pensijos nepriemokos reikalavimą reiškė už visą 2010–2011 m. laikotarpį, todėl teismui nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad VSDFV 2013 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4034 pareiškėjos skundo nepatenkino, sudarydama jai prielaidas toliau savo teises ginti teisme, nėra pagrindo pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažintos pensijos mokėjimo laikotarpio skaidyti į dvi dalis.

Teismas nurodė, kad pareiškėja pensijos nepriemoką prašė priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV, ir VSDFV Vilniaus skyriaus, tačiau, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 7 straipsniu, 40 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas konstatavo, kad šis reikalavimas tenkintinas iš dalies ir 12 232,29 Lt pensijos nepriemoka pareiškėjai priteistina iš VSDFV Vilniaus skyriaus, o ne iš Lietuvos valstybės.

Teismas, vadovaudamasis suformuota teismų praktika, Konstitucijos 110 straipsniu, kuriame nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas yra taikytinas tik į ateitį.

Teismas nustatė, kad patikslintame skunde pareiškėja taip pat prašė panaikinti kaip nepagrįstus VSDFV 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4756 ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5296. Šiuose sprendimuose yra dėstomi VSDFV argumentai, susiję su termino skundui dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo paduoti praleidimu, todėl teismui konstatavus, jog VSDFV 2013 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4034 pareiškėjos skundas buvo išnagrinėtas iš esmės, vėliau priimti VSDFV 2013 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4756 ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5296 naikintini kaip prieštaraujantys pirminiam sprendimui (VSDFV 2013 m. birželio 13 d. sprendimui Nr. (6.5) I-4034), kuriuo pareiškėjos skundą atsisakyta patenkinti (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Teismas, spręsdamas dėl VSDFV prašymo priteisus neišmokėtą pensijos dalį šią sumą išdėstyti dalimis, vadovaudamasis ABTĮ 851 straipsniu (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija), Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija), atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kadangi šios teismo sprendimo dalies įvykdymas reikalauja papildomų lėšų, taip pat įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, padarė išvadą, kad sprendimo vykdymas atidėtinas. Atsižvelgęs į tai, kad teisminis procesas tęsiasi ilgą laiką, pareiškėja dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pensijos dalies negavo ilgą laiką, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas atidėjo sprendimo įvykdymą iki 2015 m. liepos 1 d.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (II t., b. l. 159–164) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. VSDFV, priimdama ginčijamus sprendimus, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir, atsižvelgdama į išaiškinimus dėl termino skundui dėl neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pensijos dalies paduoti skaičiavimo nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo, 2013 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4034, 2013 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4756 ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5296 pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 6 d. skundą.

2. Teismo išvada, kad VSDFV 2013 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4034 (teismo klaidingai įvardytas 2013 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6406 – tokio sprendimo šioje byloje nėra) išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės ir todėl ikiteisminio ginčų nagrinėjimo procedūra buvo baigta, yra nepagrįsta ir neatitinka faktinių aplinkybių. Teismas nepagrįstai nustatė, jog VSDFV išreiškė valią dėl ginčo esmės. Pateikta informacija nebuvo sprendžiamas iš esmės pareiškėjos prašymo reikalavimas išmokėti negautą pensijos dalį. Pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijų dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 168–170) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Tarp šalių bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčas, kad VSDFV 2013 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4034 yra individualus administracinis aktas (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d.). Jis buvo adresuotas vieninteliam gavėjui, t. y. pareiškėjai, vadinasi, priimtas išimtinai jos atžvilgiu, ištyrus visas jos senatvės pensijos bylos faktines aplinkybes ir įvertinus visus turimus duomenis. Teiginys, jog sprendime buvo bendro pobūdžio, abstrakti ir neindividualizuota informacija, yra visiškai nepagrįstas. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, individualiame administraciniame akte kaip tik turi būti pateikiama individualizuota, pareiškėjos prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, todėl tiesiogiai susijusi su jos asmeniu, informacija. Pareiškėja šiame sprendime pateiktą informaciją tokia ir laikė.

2. Būtent Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnyje numatytos struktūros sprendimas ir buvo jai pateiktas. Buvo išnagrinėta jos faktinė situacija, pateiktos kelios nuorodos į norminius aktus, tuo pačiu pateiktas vertinimas dėl negautos pensijos dalies, iš kurio darytina išvada, kad VSDFV sutinka, jog pensija buvo neišmokėta neteisėtai, ir sprendimo apskundimo tvarka. VSDFV sprendimo apskundimo tvarką nurodė po apelianto taip vadinamos abstrakčios informacijos, todėl, vertinant struktūriškai, ir ši informacija gali būti skundžiama.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 171–172) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad motyvai ir argumentai, kuriais nesutinka su teismo sprendimu, išdėstyti VSDFV apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV Vilniaus skyriui), kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas pareiškėjai, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo (jai iki gyvos galvos buvo paskirta) 942,32 Lt dydžio senatvės pensiją. Ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis kelis kartus didėjo, tačiau ne dėl su Laikinojo įstatymo taikymu sietinų priežasčių;

2) 2013 m. birželio 6 d. pareiškėja padavė atsakovui VSDFV prašymą remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį;

3) šio atsakovo 2013 m. birželio 13 d. raštu (sprendimu), kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje, jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį jos skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. liepos 5 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Šiame VSDFV rašte (sprendime), be kita ko, buvo nurodyta, kad kol nurodytu būdu sumažintų pensijų kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies (I t., b. l. 18-19);

4) pareiškėja VSDFV 2013 m. liepos 5 d. prašymu prašė atnaujinti paminėtą 3 metų terminą, nurodydama, jos manymu, svarbias šio termino praleidimo priežastis (I t., b. l. 20-22);

5) VSDFV 2013 m. liepos 15 d. sprendimu, kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje, atsisakė patenkinti pastarąjį pareiškėjos prašymą ir dar kart1 nurodė, kad atsisako nagrinėti pareiškėjos skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punkto pagrindu (I t., b. l. 23);

6) 2013 m. liepos 29 d. pareiškėja padavė VSDFV prašymą patikslinti VSDFV 2013 m. liepos 15 d. sprendimo motyvus ir nurodyti, koks jos prašymas šio atsakovo buvo paliktas nenagrinėtas (I t., b. l. 24-25);

7) atsakovas VSDFV 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu papildė prieš tai priimto (2013-07-15) sprendimo motyvus.

Pasisakydama dėl faktinių bylos aplinkybių, kolegija taip pat pažymi, kad procedūra dėl nagrinėjamai bylai reikšmingo VSDFV 2013 m. birželio 13 d. sprendimo priėmimo (jame nurodyto pasiūlymo pareiškėjai vykdymo ir galutinio jo aiškinimo prasme) pasibaigė tik VSDFV priėmus paminėtą 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą, kuris registruota siunta buvo įteiktas pareiškėjai 2013 m. rugpjūčio 17 d. (I t., b. l. 44). Todėl konstatuotina, kad, apskųsdama teismui paminėtą VSDFV 2013 m. birželio 13 d. sprendimą 2013 m. rugsėjo 3 d. paduotu skundu, pareiškėja nepraleido ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino apskųsti išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka institucijos (atsakovo VSDFV) priimtą sprendimą.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV paduotas 2013 m. birželio 6 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad šis atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, atsakovas VSDFV paminėtame 2013 m. birželio 13 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija, nekvestionuodama pareiškėjos nurodytų argumentų dėl aptariamo 3 metų termino praleidimo priežasčių teisingumo dėl paminėtų priežasčių nagrinėjamai bylai nereikšmingumo, pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą iš esmės pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė