A-651-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-651-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00576-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–8), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 77 770 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 10 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. ir nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. (iš viso 251 dieną) buvo laikomas Kauno TI nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Paaiškino, kad Kauno TI jis buvo laikomas perpildytose kamerose, nesilaikant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatyto reikalavimo, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, kadangi apie 16 kv. m ploto kamerose buvo laikoma nuo 4 iki 7 asmenų, be to, dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas (apie 2 kv. m), dviejų aukštų lovos (apytiksliai po 1,5 kv. m), stalas (apie 1,2 kv. m), suoliukai (apie 1 kv.

m) ir spintelės (apie 1,2 kv. m). Pareiškėjas teigė, kad dėl vietos stokos tarp kamerose laikomų asmenų nuolat kildavo konfliktai, dėl to jis susirgo depresija ir jį kankino nemiga, todėl buvo priverstas kreiptis į medikus ir jam buvo paskirtas gydymas. Taip pat nurodė, jog kamerose buvo drėgna, trūko ventiliacijos, natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, todėl buvo sunku skaityti, o skaitant pradėdavo skaudėti akis. Be to, tvirtino, jog Kauno TI maistas buvo nepilnavertis, nes jo energetinė vertė sudarė tik 1300–1500 kcal, dėl to jis nuolat jautė alkį.

Kartu akcentavo, kad pasivaikščioti buvo sudaroma galimybė tik kartą per parą po 1 val., pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai maži. Papildomai nurodė, kad dušu naudotis buvo galima tik 15 min. vieną kartą per savaitę, o jam atvykus į įstaigą nebuvo išduotos pirmo būtinumo higienos priemonės (tualetinis popierius, muilas, dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi priemonės, plaušinė arba kempinė). Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad nurodytos laikymo sąlygos sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, žalojo jo sveikatą, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kauno TI nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas įstaigoje iš viso buvo laikomas 251 parą. Šiame kontekste Kauno TI pripažino, kad dėl objektyvių, nuo įstaigos valios nepriklausančių aplinkybių, susijusių su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, atskirais laikotarpiais pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas neužtikrinant jam minimalios teisės aktais numatytos kameros ploto normos.

Tačiau atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas pažeidžiant teisės aktais nustatytą minimalaus vienam asmeniui turinčio tekto ploto normą įstaigoje buvo laikomas tik 12 parų. Kauno TI taip pat akcentavo, jog dienos metu nuo 9 val. iki 15 val. kamerose yra išjungiamas apšvietimas, bet kitu paros metu dirbtinis apšvietimas yra įjungiamas, o kamerose įrengti langai užtikrina natūralios dienos šviesos patekimą į patalpą. Be to, kameroje esančių suimtųjų prašymu, dirbtinis apšvietimas papildomai įjungiamas ir dienos metu.

Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam prašant buvo atsisakyta įjungti dirbtinį apšvietimą, iš jo taip pat nebuvo gauta jokių skundų dėl nepakankamo kamerų apšvietimo. Kartu akcentavo, kad visos kameros aprūpinamos švaros priemonėmis, o kameras valo patys jose esantys asmenys, todėl pareiškėjo teiginys dėl nešvarių langų rodo, jog kamerose laikomi suimtieji, tarp jų ir pareiškėjas, neatliko arba nerūpestingai atliko pareigą tvarkyti kameras. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, Kauno TI pabrėžė, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto, naudojimosi dušais tvarka įstaigoje atitinka teisės aktų reikalavimus ir tenkina absoliučią daugumą suimtųjų, įstaiga besąlygiškai laikosi nustatytų maitinimo normų, o suimtieji maisto produktų gali nusipirkti įstaigos parduotuvėje.

Šiame kontekste nurodė, jog pareiškėjas dėl maitinimo kokybės ar kaloringumo į Kauno TI administraciją nesikreipė. Tuo tarpu iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad jis jau pirminės gydytojų apžiūros metu skundėsi dėl nemigos, t. y. nemiga jam atsirado ne dėl buvimo įstaigoje sąlygų, be to, pareiškėjas, prieš atvykdamas į Kauno TI, 2 metus vartojo stiprų narkotiką ir 2012 m. jam buvo nustatyta tai patvirtinanti diagnozė, o antrą kartą atvykęs į įstaigą psichologinėje konsultacijoje jis nurodė, jog kameroje sutaria, prisitaiko, Kauno TI jau yra buvęs ir didelių sunkumų nepatyrė.

Atsižvelgęs į tai, Kauno TI teigė, kad nagrinėjamu atveju įstaigos pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, o pareiškėjo reikalavimo tikslas yra ne patirtos neturtinės žalos atlyginimas, bet noras pasipelnyti. Kauno TI taip pat manė, kad dauguma pareiškėjo skundo teiginių yra nepagrįsti, melagingi arba šmeižikiški, todėl prašė teismo spręsti klausimą dėl baudos skyrimo pareiškėjui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu (b. l. 60–68) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas į Kauno TI kaip suimtasis buvo patalpintas laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 10 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. bei nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. (iš viso 251 parą) ir atskirais laikotarpiais jam teko mažesnė ploto norma, nei teisės aktais numatyta minimali. Šiame kontekste teismas kartu pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą dėl minimalios ploto normos pažeidimo kreipėsi tik 2014 m. balandžio 11 d., t. y. praėjus beveik 2 metams nuo jo patalpinimo į Kauno TI.

Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 44 straipsnio 4 dalis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 107 punktas įpareigoja Kauno TI ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę suimtiesiems (tame tarpe ir pareiškėjui) suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Ši tvarka detalizuota Kauno TI direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintu aprašu.

Tuo tarpu Kauno TI nurodė ir pareiškėjas nepaneigė, kad įstaigoje yra įrengtos 4 dušų patalpos, kurių plotai yra nuo 10,12 kv. m iki 14,23 kv. m. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad šių patalpų visiškai pakanka užtikrinti asmenų, laikomų Kauno TI, asmeninei higienai palaikyti, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėjas į Kauno TI buvo patalpintas dėl tyčinių nusikaltimų padarymo ir jam buvo taikoma procesinė prievartos priemonė, o tai objektyviai susiję su nepatogumais, todėl visiškai nepagrįsti pareiškėjo reikalavimai naudotis dušu dažniau ir neribotą laiką.

Taigi, pareiškėjas, pateikdamas tik deklaratyvius teiginius, šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto, todėl jo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl pasivaikščiojimų, teismas nurodė, jog SVĮ 10 ir 29 straipsniai bei Vidaus tvarkos taisyklių 92–94 punktai pareiškėjui numato teisę į 1 val. trukmės pasivaikščiojimus gryname ore. Atitinkamai teismui pateikti įrodymai, kuriems paneigti pareiškėjas įrodymų nepateikė, patvirtina, kad Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m, o jokie teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui pasivaikščiojimo ploto normos.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pasivaikščiojimo kiemelių ploto objektyviai pakako, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini kaip nepagrįsti, kadangi pareiškėjas ir šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjo argumentus dėl jo maitinimo Kauno TI teismas taip pat vertino kaip nepagrįstus ir pažymėjo, kad pagal Vidaus tvarkos taisyklių 110 punktą Kauno TI administracijos sveikatos priežiūros specialistai tikrina pareiškėjui (ir kitiems suimtiesiems) tiekiamą maistą, o pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad maistas buvo tiekiamas pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d.

įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų taisyklių reikalavimus. Teismas kartu atkreipė dėmesį, kad teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, jog Kauno TI kam nors iš suimtųjų dėl maisto trūkumo ir dėl to kilusio priverstinio badavimo būtų atsiradę sveikatos sutrikimai, tokių duomenų nebuvo ir nagrinėjant analogiškas bylas kitų suimtųjų atžvilgiu. Tuo tarpu suimtojo teisė pirkti maisto produktus parduotuvėje (Vidaus tvarkos taisyklių 86–88 p.) vertintina kaip papildoma asmens teisė pagerinti savo racioną, tačiau ji nėra privaloma prigimtiniams žmogaus poreikiams tenkinti.

Teismas dar kartą pabrėžė, jog pareiškėjo sveikatos kortelės išrašo duomenys nepatvirtina jo argumentų dėl organizmo išsekimo badaujant. Taigi pareiškėjas šiuo aspektu nepateikė įrodymų neturtinei žalai bei atsakovo kaltiems veiksmams pagrįsti, todėl minėti pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Kauno TI nurodė, jog visose kamerose veikia tiek savaiminio, tiek priverstinio vėdinimo sistemos, dirbtinis apšvietimas išjungiamas tik šviesiuoju paros metu, o pareiškėjas teismui nepateikė jokių argumentų, paneigiančių šiuos teiginius.

Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl nepakankamo kamerų apšvietimo ir vėdinimo vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Papildomai pabrėžė, kad Vidaus tvarkos taisyklių 109 punkte ir Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintame apraše pareiškėjui įtvirtinta pareiga palaikyti kameroje švarą, o jokių įrodymų, jog jam nebuvo suteiktos valymo priemonės ar asmeninės higienos priemonės, teismui nebuvo pateikta. Taigi pareiškėjas nepateikė įrodymų ir šiai skundo daliai pagrįsti. Teismas kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prausimosi duše 1 kartą per savaitę, 1 val. trukmės pasivaikščiojimo ir kt. realiai (objektyviai) negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą, ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Šiuo aspektu atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), sudarančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Šiame kontekste teismas nurodė, kad nors bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva padėjo pareiškėjui ginti, jo teigimu, pažeistas jo subjektines teises ir išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos teisės aktai iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją.

Tuo tarpu pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, sudaro pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kita vertus, teismui pateikti rašytiniai įrodymai bei pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, kad maždaug pusę Kauno TI praleisto laiko pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas (atskirais laikotarpiais jam tekdavo tik 2,66 kv. m), o dalį laiko pareiškėjas buvo patalpintas Kauno TI kamerose, kurių langų stiklai dirbtinai užtamsinti, nors Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 22 punktas nustato, kad kamerose turi būti įrengti skaidraus stiklo langai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog dirbtinis stiklų užtamsinimas objektyviai sumažino į kameros vidų patenkančią dienos šviesą. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad minėti atsakovo veiksmai, neužtikrinant pareiškėjui minimalios kameros ploto normos ir laikant jį kameroje su dirbtinai užtamsintais langų stiklais, pripažintini neteisėtais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) prasme, o dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir tuo pačiu neturtinę žalą.

Tačiau pažymėjo, jog teismui pateikti duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kurie jo vertinami kaip 77 770 Lt dydžio neturtinė žala, buvimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju joks realus neigiamas poveikis dėl kalinimo sąlygų pareiškėjo fizinei sveikatai nebuvo nustatytas ir byloje nepateikti jokie medicininių dokumentų išrašai, patvirtinantys neigiamas pasekmes pareiškėjui, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas tik iš dalies. Įvertinęs byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio kontekste.

Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas ir teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Taigi teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (minimalų kameros plotą, kameros apšvietimą) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

III. Pareiškėjas D. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73–76), prašydamas pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą, tenkinant jo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas nelaikytinas pakankama satisfakcija ir egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 10 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. ir nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. Kauno TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su neturtinės žalos atlyginimo būdu ir mano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 16–22) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu periodiškai Kauno TI iš viso buvo laikomas 244 paras, iš kurių 124,5 parų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 2,43 kv. m iki 3,38 kv. m.

Taigi, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir beveik pusę pažeidimo laikotarpio (59 paras) pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma svyravo nuo 3,12 kv. m iki 3,38 kv. m, t. y. buvo gana nežymiai mažesnė (0,22–0,48 kv. m), nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali.

Be to, byloje nenustatyta, jog Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pabrėžtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Kartu pabrėžtina, kad įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją ir kitus duomenis apie jo sveikatos būklę (b. l. 10, 36–48), nenustatyta, jog nagrinėjamu atveju būtent laikymo Kauno TI sąlygos pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų Kauno TI būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, jog pats pareiškėjas susitikimų su psichologu metu nurodė, kad kameroje sutaria, prisitaiko, Kauno TI jau yra buvęs ir didelių sunkumų nepatyrė, psichologo pagalbos atsisakė (b. l. 46–47).

Tai įvertinusi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Papildomai pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, o apeliacinės instancijos teismas, papildomai patikrinęs bylą (ABTĮ 136 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, taigi jų nebekartoja ir dėl jų papildomai nebepasisako. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje esančius duomenis (b. l. 16, 23–27, 36–48) ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo jais abejoti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik 1 metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys