A-1232-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1232-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07838-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 14.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Elektrėnų savivaldybei, valstybės įmonei „Vilniaus regiono keliai“ ir E. L. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), kurį patikslino (b. l. 27–28), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija, Direkcija, atsakovas) 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (6.1)2-6762 (toliau – ir Sprendimas Nr. (6.1)2-6762); 2) įpareigoti Direkciją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-11/3-3 patvirtinto kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ (toliau – ir Reglamentas KTR 1.01:2008) 8.8, 18, 157, 158, 162 punktų reikalavimais, suprojektuoti, suderinti ir valstybinės reikšmės kelių priežiūrai ir plėtrai skirtomis lėšomis įrengti nuovažą / sankryžą nuo krašto kelio Nr. 108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė į vietinės reikšmės kelią (duomenys neskelbtini) kaimo ruože tarp 2,052 km ir 2,400 km.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. spalio 21 d. yra žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio Balceriškių kadastrinėje vietovėje, Elektrėnų savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, savininkas. Prieš įsigydamas šį sklypą iš viešos informacijos – VĮ Registrų centro Nekilnojamo daikto kadastro žemėlapio - įsitikino, kad iki šio sklypo yra numatytas 4 metrų pločio vietinės reikšmės kelias. Minėtas kelias, kuriuo būtų galima patekti į šešis sklypus, buvo suprojektuotas 2004 m. Elektrėnų savivaldybės Balceriškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (toliau – ir 2004 m.

Balceriškių KVŽRŽ projektas), vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – ir ŽRŽP rengimo metodika) 32.3 punkto nuostatomis, tačiau iki šiol nei vietinės reikšmės kelias, nei nuovaža į šį kelią neįrengti. Sužinojęs, kad pagal parengtą rekonstrukcijos techninį projektą bus skelbiamas krašto kelio Nr. 108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė konkursas rekonstrukcijos darbams ir siekdamas išsiaiškinti, ar techniniame projekte tarp 2,052 km ir 2,400 km numatyta įrengti nuovažą į vietinės reikšmės kelią, pareiškėjas 2013 m. spalio 21 d. kreipėsi į projekto rengėją UAB „Kelprojektas“, kuris atsakė, kad minėtos nuovažos įrengimas neįtrauktas į projektą, nes užsakovas VĮ „Vilniaus regiono keliai“ nebuvo pateikęs tokio reikalavimo.

Pareiškėjas 2013 m. spalio 22 d. kreipėsi į VĮ „Vilniaus regiono keliai“ dėl galimybės įtraukti nuovažą į rekonstrukcijos techninį projektą ir 2013 m. spalio 23 d. gavo atsakymą, kad techninis projektas yra parengtas ir rengiamasi skelbti viešąjį pirkimą, todėl jokių projekto koregavimų nebus, taip pat pažymėta, kad iki projektavimo darbų pradžios minėtoje vietoje fiziškai jokio nuvažiavimo nebuvo. Pareiškėjas 2013 m. spalio 24 d. kreipėsi į Direkciją ir 2013 m. lapkričio 21 d. gavo Direkcijos Sprendimą Nr. (6.1)2-6762, kuriuo atsakovas atsisakė į krašto kelio Nr. 108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė rekonstrukcijos techninį projektą įtraukti papildomą nuovažą į suprojektuotą vietinės reikšmės kelią.

Pareiškėjo įsitikinimu, nuovažos įrengimo problema atsirado dėl dviejų valstybės institucijų aplaidaus darbo, nes Elektrėnų savivaldybė 2004 m. suprojektuoto vietinės reikšmės kelio projekto nederino nei su Direkcija, nei su VĮ „Vilniaus regiono keliai“, taip pat neįtraukė šio kelio į Kelių informacinę sistemą, o VĮ „Vilniaus regiono keliai“, rengdama projektą, vadovavosi ne dokumentais, o vizualiniu vertinimu, nors tiek techninio projekto topografinėje nuotraukoje, tiek VĮ Registrų centro duomenų bazėje buvo aiškiai parodytas vietinės reikšmės kelias.

Visa tai patvirtina aplinkybę, jog statytojas neužtikrino, kad projektas būtų ruošiamas įvertinus faktinius ir kadastro duomenis. Pareiškėjas pažymėjo, kad sankryžos ir nuovažos nuo pagrindinio kelio į šalutinius kelius yra neatskiriama valstybinės reikšmės kelio dalis, todėl Direkcija, vadovaudamasi Reglamento KTR 1.01:2008 167 punktu, negali reikalauti iš žemės sklypų savininkų savo lėšomis įrengti nuovažą, apie kurios įrengimo būtinybę ji žinojo techninio projekto rengimo stadijoje. Pareiškėjo manymu, Sprendime Nr. (6.1)2-6762 pateikta klaidinga informacija, jis priimtas neįsigilinus į pareiškėjo prašymo esmę, be to, nors pareiškėjas prašė Direkcijos vadovautis Reglamento KTR 1.01:2008 162 punktu, Direkcija Sprendime Nr. (6.1)2-6762 vadovavosi šio Reglamento 165 punktu.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad kelio atkarpoje, kurioje prašo įrengti nuovažą, automobilių greitis yra ribojamas iki 70 km/h, o pagal statybos techninio reglamento STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“ (toliau – ir Reglamentas STR 2.06.03:2001) 299.2 punktą, kai greitis 50 km/h < V < 90 km/h, nuovažų skaičių reikia kiek galima apriboti. Patekimas į pareiškėjo sklypą yra numatytas naudojantis suprojektuotu vietinės reikšmės keliu, kuris betarpiškai jungiasi su valstybinės reikšmės keliu, todėl neaišku, kokiais teisės aktais Direkcija vadovaujasi siūlydama numatyti tiesioginį nuvažiavimą iš valstybinės reikšmės kelio į vietinės reikšmės kelią nustatant gretimų sklypų kelio servitutus.

Vietinės reikšmės kelias buvo suprojektuotas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o servituto klausimas nebuvo ir negali būti svarstomas, kadangi servituto registracijai yra svarbu, kad servitutas, kaip daiktinė teisė, būtų nustatytas (įstatymu, sutartimi, administraciniu aktu ar teismo sprendimu) ir būtų realus. Valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelių susikirtimas turi būti nagrinėjamas ne servituto nustatymo, o sankryžos / nuovažos įrengimo aspektu, nes pagal Reglamento KTR 1.01:2008 8.8 punkto nuostatas, sankryža yra kelių kirtimosi, jungimosi arba atsišakojimo vieta, įskaitant atvirus plotus, kuriuos sudaro minėti kelių susikirtimai, susijungimai arba atsišakojimai.

Be to, pareiškėjas paaiškino (b. l. 53–55), kad atsakovo teiginys, esą pareiškėjas gali patekti į savo sklypą per kitus žemės sklypus, neatitinka tikrovės, nes kreipdamasis į Direkciją pareiškėjas plane aiškiai nurodė kelią, apie kurį teiraujasi. Jokių kelių per kitus žemės sklypus nebuvo ir jie negalėjo būti nurodyti, o atsakovo pateikta ištrauka iš interneto su ortofotonuotrauka nėra įrodymas, patvirtinantis, kad teisiškai ten yra kelias. Atsakovas klaidingai teigia, kad pagal Nekilnojamo turto kadastro žemėlapį ginčo vietoje jokio kelio nėra, o yra tarpas tarp privačių žemės sklypų, ignoruoja VĮ Registrų centro Vilniaus filialo patvirtintą žemės sklypo planą bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2004 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-4513-42 patvirtintą Balceriškių KVŽRŽ projektą, kuriame parodyta, kad viena sklypo kraštinė ribojasi su 4 m pločio keliu, o kelias nėra tarpas tarp žemės sklypų. Be to, atsakovas Sprendime Nr. (6.1)2-6762 teigdamas, kad 2004 m. Balceriškių KVŽRŽ projekte 4 m pločio kelias buvo suprojektuotas, tačiau šiam keliui nuovaža nuo krašto kelio akivaizdžiai nesuprojektuota, patvirtina kelio buvimo faktą. Techniniame projekte yra užfiksuotas bendro naudojimo kelias, tačiau nepažymėta nuovaža į tą kelią, o geodezinė topografinė nuotrauka patvirtina faktinę aplinkybę, jog techninio projekto rengimo metu atsakovas žinojo apie bendro naudojimo kelio egzistavimą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas sąmoningai nutyli faktą, kad Vilniaus apskrities Elektrėnų savivaldybės Vievio seniūnijos Balceriškių KVŽRŽ projektas Nr. 5, patvirtintas VAVA 2007 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 2.3-5187-42 (toliau – ir 2007 m. Balceriškių KVŽRŽ projektas), buvo derintas su VĮ „Vilniaus regiono keliai“, todėl klaidingai teigia, esą 2013 m. rengiant techninį projektą Direkcija nežinojo informacijos apie suprojektuotą 4 m pločio bendro naudojimo kelią į pareiškėjui priklausantį žemės sklypą, be to, viešai paskelbtame minėtame žemėtvarkos projekte yra nurodytas kelio plotis – 4 m.

Atsakovas Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 38–40) atsakovas paaiškino, kad Direkcija, nagrinėdama pareiškėjo 2013 m. spalio 24 d. prašymą, tinkamai taikė Kelių įstatymo ir Reglamento KTR 1.01:2008 nuostatas bei vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje numatytais principais, Sprendimas Nr. (6.1)2-6762 yra motyvuotas, pagrįstas ir atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

Direkcija, nagrinėdama pareiškėjo 2013 m. spalio 24 d. prašymą, nustatė šias aplinkybes: pareiškėjas gali patekti į savo sklypą per kitus žemės sklypus, tai patvirtina ir pats pareiškėjas; pagal Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapį, ginčo vietoje nėra jokio kelio (tuo labiau nuovažos), o tarp privačių žemės sklypų yra tarpas; rengiant krašto kelio Nr. 108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė 0,00–6,00 km ruožo rekonstrukcijos techninį projektą, visos iki projektavimo pradžios teisėtai įrengtos sankryžos ir nuovažos į esamus bendrojo naudojimo šalutinius kelius, sodybas ar kitus objektus buvo užfiksuotos topografinėje geodezinėje nuotraukoje ir jas numatyta rekonstruoti, o pagal techninio projekto rengimo metu parengtą topografinę geodezinę nuotrauką pareiškėjo pageidaujamoje vietoje (2,30 km, dešinėje pusėje) nėra užfiksuota nei nuovažos, nei jokio bendrojo naudojimo kelio, todėl šios nuovažos įrengimas techniniame projekte buvo pagrįstai nenumatytas;

Vilniaus apskrities Elektrėnų savivaldybės vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemoje pareiškėjo pageidaujamoje vietoje nėra numatyta nei esamų, nei projektuojamų vietinės reikšmės viešųjų kelių, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo techniniame projekte numatyti nuovažą; 2004 m. rengiant Elektrėnų savivaldybės Balceriškių KVŽRŽ projektą, nei šio projekto organizatorius (VAVA), nei šio projekto rengėjas nesikreipė į Direkciją ar kelio valdytoją VĮ „Vilniaus regiono keliai“ su prašymu išduoti projektavimo sąlygas nuovažai į minimą vietinės reikšmės kelią įrengti, todėl projektuojamo kelio prisijungimo prie krašto kelio vieta nebuvo suderinta, taip pat nebuvo gauta jokių kitų fizinių ar juridinių asmenų prašymų ar paraiškų šiuo klausimu.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas reikalavimą įrengti nuovažą grindžia negaliojančio Reglamento STR 2.06.03:2001 299 punktu. Rengiant krašto kelio Nr. 108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė 0,00–6,00 km ruožo rekonstrukcijos techninį projektą, pareiškėjo minima nuovaža pagrįstai nenumatyta parengtame techniniame projekte, nes jai įrengti niekada nebuvo išduota projektavimo ar prisijungimo sąlygų, jos vieta nesuderinta su kelio valdytoju, o minimas bendrojo naudojimo kelias neužfiksuotas geodezinėje topografinėje nuotraukoje.

Be to, techniniame projekte suprojektuoti ir numatyti naujos nuovažos įrengimą pareiškėjo pageidaujamoje vietoje nėra galimybių, nes pagal Reglamento KTR 1.01:2008 165 punktą, nuovažos kiekvienoje krašto kelio pusėje gali būti įrengiamos ne dažniau kaip kas 500 m, o šiuo atveju nuo pareiškėjo pageidaujamos vietos apie 200 m atstumu abiem kryptimis yra įrengtos nuovažos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Vilniaus regiono keliai“ prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, atsiliepime į skundą (b. l. 48–50) rėmėsi iš esmės analogiškais argumentais kaip ir atsakovas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. L. teismo posėdžio metu pareiškėjo skundą palaikė ir prašė jį tenkinti (b. l. 90–92).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 94–100) pareiškėjo T. S. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Direkcijos Sprendimo Nr. (6.1)2-6762, kuriuo atsisakyta įtraukti į techninį projektą pareiškėjo prašomą įrengti papildomą nuovažą kelyje Nr. 108 tarp PK 22+00 ir PK23+50, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ištyręs administracinėje byloje surinktus faktinius duomenis teismas nustatė, kad pareiškėjas T. S. 2013 m. spalio 24 d. Direkcijai pateikė prašymą „Dėl krašto kelio Nr. 108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė rekonstrukcijos techninio projekto sprendinių“, kuriame įtraukti į techninį projektą bei rekonstrukcijos metu įrengti papildomą nuovažą kelyje Nr. 108 tarp PK 22+00 ir PK23+50 (b. l. 20–21). Direkcija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2013 m. spalio 24 d. prašymą, 2013 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. (6.1)2-6762 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 7–8). Sprendimą Nr. (6.1)2-6762 Direkcija motyvavo tokiais esminiais argumentais: 1) 2004 m. Balceriškių KVŽRŽ projekte nors ir buvo suprojektuotas 4 m pločio kelias, tačiau nuovaža nuo krašto kelio nebuvo suprojektuota; 2) pagal teisės aktus projektavimo sąlygos projektuojant nuovažas nuo kelio yra privalomos, tačiau 2004 m. Balceriškių KVŽRŽ projektas, nei jame suprojektuoto vietinio kelio prisijungimo prie valstybinės reikšmės krašto kelio vieta 2004 metais nebuvo derinti su Direkcija ar VĮ „Vilniaus regiono keliai“; 3) dėl saugaus eismo reikalavimų sankryžų su šalutiniais keliais ir nuovažų nuo valstybinės reikšmės kelių kiekis ribojamas Reglamento KTR 1.01:2008 165 nuostatomis, o šiuo atveju vos apie 200 metrų atstumu nuo pareiškėjo žemės sklypo ribų abejomis kryptimis jau yra nuovažų; 4) teisės aktai nenustato prievolės valstybės lėšomis įrengti nuovažas į kiekvieną žemės reformos metu suprojektuotą žemės sklypą; 5) pareiškėjo prašyme nurodytoje vietoje niekada anksčiau kartu su kelio projektu ar pagal kelio valdytojo atskirai išduotas prisijungimo sąlygas nebuvo suprojektuotos ir įrengtos nuovažos; 6) patekimo į pareiškėjo žemės sklypą klausimas gali būti sprendžiamas kitais būdais (pavyzdžiui, naudojantis kitais vietinės reikšmės keliais arba gretimuose žemės sklypuose nustatytais kelio servitutais ir pan.).

Nagrinėdamas ginčą teismas vadovavosi 1995 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo Nr. I-891 (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX-1113 redakcija), kuris reglamentuoja Lietuvos Respublikos automobilių kelių plėtojimo, priežiūros ir naudojimosi jais teisinius pagrindus, normomis. Šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kelias yra inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui, o šio straipsnio 14 dalis nustato, kad Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra Vyriausybės įsteigta institucija, organizuojanti bei koordinuojanti valstybinės reikšmės kelių atkūrimą, priežiūrą bei plėtrą.

Vadovaujantis Kelių įstatymo 3 straipsnio 1–3 dalių nuostatomis, keliai skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius; valstybinės reikšmės keliai skirstomi į magistralinius, krašto ir rajoninius kelius, o vietinės reikšmės keliai skirstomi į viešuosius kelius ir vidaus kelius. Pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 2–3 dalis, valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims.

Vadovaujantis Kelių įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3–4 punktais, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos vykdo valstybinės reikšmės kelių projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbų užsakovų ir šių darbų organizavimo funkcijas, o vietinės reikšmės kelių projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros užsakovo funkcijas vykdo jų savininkai ir (ar) valdytojai (Kelių įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Pagal Kelių įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, keliai projektuojami, tiesiami, statomi, rekonstruojami, taisomi (remontuojami) ir prižiūrimi vadovaujantis įstatymais, kitais teisės aktais bei normatyviniais statybos techniniais dokumentais.

Kelių įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog keliai projektuojami remiantis patvirtintais teritorijų planavimo bei Lietuvos kelių projektavimo normatyviniais dokumentais, o šio straipsnio 2 dalis nustato, kad keliai projektuojami, tiesiami, statomi, rekonstruojami, taisomi (remontuojami) ir prižiūrimi vadovaujantis įstatymais, kitais teisės aktais bei normatyviniais statybos techniniais dokumentais. Kelių priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 (toliau – ir Kelių priežiūros tvarkos aprašas) 4.1–4.3 punktai nustato, kad Kelių direkcija:

įgyvendina kelių priežiūros ir plėtros valstybės politikos kryptis; atlieka valstybinės reikšmės kelių projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbų užsakovo funkcijas, taip pat priežiūros darbų organizavimo funkcijas; nustato valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčioms valstybės įmonėms privalomus kelių priežiūros darbus (užduotis). Kelių priežiūros tvarkos aprašo 27.11 punkte nustatyta, kad, siekiant apsaugoti kelius nuo sugadinimo ir sudaryti sąlygas saugiam eismui, draudžiama savavališkai įrengti nuovažas į laukus, pievas, ganyklas ar kitus objektus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 dalimi, savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas priskirtinas savarankiškosioms (Konstitucijos ir įstatymų nustatytoms (priskirtoms)) savivaldybių funkcijoms.

Visi valstybinės reikšmės keliai (įskaitant nuovažas ir sankryžas) tiek pagal pareiškėjo nurodyto bendrojo naudojimo kelio projektavimo metu (2004 metais) galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184, tiek pagal šiuo metu galiojančio statybos techninio reglamento STR 1.01.06:2013 „Ypatingi statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-772, nuostatas yra ypatingi statiniai, kuriuos (taip pat ir nuovažas ar sankryžas) projektuoti gali tik Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 14 straipsnyje nurodyti asmenys, turintys teisę rengti ypatingų statinių projektus.

Atsižvelgdamas į pirmiau paminėtų teisės aktų nuostatas, teismas priėjo prie išvadų, kad Direkcija, kaip institucija, organizuojanti bei koordinuojanti valstybinės reikšmės kelių priežiūrą ir plėtrą, turi teisę vykdyti valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė 0,00–6,00 km ruožo rekonstrukcijos techninio projekto darbų užsakovo ir šių darbų organizavimo funkcijas, tačiau ši institucija pati negali atlikti valstybinės reikšmės kelio nuovažos projektavimo darbų.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAK įstatymas) 4 straipsnyje nustatyti eismo saugumo principai, tarp jų – principai, numatantys, kad eismo dalyvių sveikatos ir gyvybės užtikrinimas yra svarbiau negu ūkinės veiklos ekonominiai rezultatai, kad būtinas asmens, visuomenės ir valstybės interesų įvertinimas ir derinimas užtikrinant saugų eismą ir kita. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 3, 8 dalių nuostatas, eismo saugumas užtikrinamas priimant eismo saugumo užtikrinimą reglamentuojančius teisės aktus, o 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad eismo saugumo priemonės įgyvendinamos projektuojant, tiesiant, rekonstruojant, taisant (remontuojant) ir prižiūrint kelius, vadovaujantis Lietuvos kelių projektavimo normatyviniais dokumentais, Lietuvos Respublikos standartais ir kitais normatyviniais teisės aktais, taip pat vykdant valstybinę įstatymų ir kitų eismo saugumo užtikrinimą reguliuojančių teisės aktų vykdymo priežiūrą ir kontrolę.

Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-11/3-3 patvirtinto kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 8.6 punktu, nuovaža yra nuvažiavimo nuo kelio į šalia esančias teritorijas ar objektus vieta, o nuovažų projektavimas reglamentuojamas šio reglamento XI skyriuje „Sankryžos“, kurio 162 punkte nustatyta, kad nuovažos nuo valstybinės reikšmės automobilių kelių gali būti rengiamos tik tada, kai nėra kitų techninių ir teisinių patekimo (įvažiavimo ir išvažiavimo) būdų į šalia kelio esančius ar planuojamus objektus; krašto keliuose sankryžos ir nuovažos kiekvienoje kelio pusėje gali būti įrengiamos ne dažniau kaip kas 500 metrų (165 p.); nuovažos įrengiamos ūkinių objektų ar transporto aptarnavimui ir eismo dalyviams skirtų paslaugų statinių savininkų lėšomis, jei jos nėra numatytos naujai rengiamuose kelio tiesimo, rekonstravimo ar remonto teritorijų planavimo dokumentuose ar techniniuose projektuose (167 p.); kai nėra galimybės įvykdyti 163–166 punktų reikalavimų, nuovažos įjungiamos į pagrindiniam keliui lygiagrečius kelius, kurie prijungiami prie pagrindinio kelio sankryžų ir nuovažų, atitinkančių saugaus eismo reikalavimus (169 p.).

Atlikęs sisteminę šių teisės aktų analizę, teismas priėjo prie išvadų, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti saugų eismą ir visuomenės saugumą (šiuo atveju – siekdamas sumažinti susidūrimų su transporto priemonėmis kiekį pagrindiniame kelyje), numatė prevencines priemones, ribojančias nuovažų nuo valstybinės reikšmės kelių kiekį, ir tuo tikslu minėtą visuomenės interesą iškėlė aukščiau už privataus asmens interesą turėti jam patogią nuovažą nuo kelio.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane yra įrašas, jog viena iš šio sklypo gretimybių – 4 metrų pločio kelias (b. l. 24, 58), tačiau kiti bylos dokumentai patvirtina, kad 2004 m. Balceriškių KVŽRŽ projektas, kuris buvo patvirtintas VAVA 2004 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-4513-42 ir pagal kurį buvo suprojektuotas pareiškėjui nuosavybės teise priklausiantis žemės sklypas, nebuvo derinamas su Direkcija (b. l. 38–40, 48–50, 86–89, 59, 61–62). Be to, minėto 2004 m. žemėtvarkos projekto rengimo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215, 27.1 punkte buvo nustatyta, kad naujoms susisiekimo komunikacijoms (tarp jų – įvažoms į statybos sklypus) nutiesti buvo privalomos susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygos. Teismas nustatė, kad tokių prašymų nei VAVA (žemės reformos žemėtvarkos projekto organizatorius), nei šio projekto rengėjas nebuvo pateikęs. Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytas žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotas 4 metrų pločio vietinės reikšmės kelias buvo suprojektuotas tik iki krašto kelio Nr. 108 ribos, nes projektavimo sąlygos nuovažai į šį kelią projektuoti teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo išduotos. Nesant nuovažos projektavimo sąlygų ir (ar) jos įrengimo techninio projekto, vietinės reikšmės bendro naudojimo kelias, numatytas 2004 m. Balceriškių KVŽRŽ projekte, taip ir liko realiai nesujungtas su krašto keliu. Tai patvirtina ir Vilniaus apskrities Elektrėnų savivaldybės vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos duomenys, iš kurių teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodytoje vietoje nėra numatyta nei esamų, nei projektuojamų vietinės reikšmės viešųjų kelių (b. l. 45).

Iš pateiktų į byla įrodymų teismas taip pat nustatė, kad rengiant krašto kelio Nr. 108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė 0,00–6,00 km ruožo rekonstrukcijos techninį projektą, iki projektavimo pradžios įrengtos nuovažos buvo užfiksuotos topografinėje geodezinėje nuotraukoje ir jas numatyta rekonstruoti, o tarp šių nuovažų yra ir nuo pareiškėjo pageidaujamos įrengti nuovažos vietos apie 200 m atstumu abiem kryptimis šiuo metu esančios nuovažos (b. l. 23, 43–44). Atsižvelgęs į tai bei vadovaudamasis Reglamento KTR 1.01:2008 165 punkto nuostatomis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo pageidaujamoje vietoje įtraukti į techninį projektą bei rekonstrukcijos metu įrengti papildomą nuovažą nėra pagrindo.

Teismas nustatė, kad skundo reikalavimą įrengti nuovažą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. D1-11/3-3 2.1 punktu nuo 2008 m. sausio 23 d. pripažintu netekusiu galios Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 603/456 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“ 299 punktu, kuriuo rekomenduojama neužstatytoje teritorijoje dažnas nuovažas į ūkinius objektus, lauko kelius ir sodybas sujungti pagrindiniam keliui lygiagrečiais keliais ir prijungti juos prie šalutinio kelio vienos iš nuovažų, arba naujų nuovažų, kurių vietos parenkamos saugaus eismo požiūriu, atsižvelgiant į eismo greitį pagrindiniame kelyje, numatant, kad tuo atveju, kai 50 km/h < Vs < 90 km/h, nuovažų skaičių reikia kiek galima apriboti.

Vadovaudamasis nurodytų teisės aktų nuostatomis ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teismas konstatavo, kad rengiant krašto kelio Nr. 108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė 0,00–6,00 km ruožo rekonstrukcijos techninį projektą, pareiškėjo pageidaujama įrengti nuovaža pagrįstai nebuvo numatyta parengtame techniniame projekte, nes jai įrengti nebuvo išduotos projektavimo ar prisijungimo sąlygos, nuovažos vieta nebuvo suderinta su kelio valdytoju, todėl pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą įrengti papildomą nuovažą kelyje Nr. 108 tarp PK 22+00 ir PK23+50. Įvertinęs Kelių direkcijos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (6.1)2-6762 turinį, pripažino, kad jis iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

Remdamasis išdėstytais argumentais,teismas nusprendė, kad naikinti Direkcijos Sprendimą Nr. (6.1)2-6762 bei įpareigoti Direkciją atlikti pareiškėjo reikalaujamus veiksmus, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas T. S. (toliau – ir apeliantas) elektorinių ryšių priemonėmis paduotame apeliaciniame skunde (b. l. 103–112) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į 2014 m. sausio 29 d. pateiktus įrodymus - 2007 m. Balceriškių KVŽRŽ projektą. Tiek 2004 m., tiek 2007 m. Balceriškių KVŽRŽ projekte yra suprojektuotas 4 m pločio kelias, kuris ribojasi su krašto keliu Nr. 108. 2007 m. Balceriškių KVŽRŽ projektą suderino atsakovui pavaldi VĮ „Vilniaus regiono keliai“. Tai paneigia atsakovo teiginį, esą Balceriškių KVŽRŽ projektas bei jame suprojektuoto vietinės reikšmės kelio prisijungimo prie valstybinės reikšmės kelio vieta nebuvo derinti su Kelių direkcija, nei su VĮ „Vilniaus regiono keliai“.

2. Teismas konstatavo faktą, kad projektavimo sąlygos nuovažai įrengti nuo valstybinės reikšmės kelio į vietinės reikšmės kelią nebuvo išduotos, tačiau nenustatė, dėl kokių kliūčių tai nebuvo padaryta ir kuris viešojo administravimo subjektas yra už tai atsakingas.Teismas neatsižvelgė į tai, kad Balceriškių KVŽRŽ projektas buvo rengiamas vadovaujantis tuo metu galiojusia ŽRŽP rengimo metodika. Byloje pateiktų įrodymų pakanka įsitikinti, jog Balceriškių KVŽRŽ projektas buvo parengtas tinkamai. Į bylą buvo pateikti įtikinami įrodymai, jog vietinės reikšmės kelias buvo suprojektuotas taip, kad jungtų valstybinės reikšmės kelią su fiziniams asmenims priklausančiais nekilnojamojo turto objektais vietiniu keliu.

3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuovaža, kuri nagrinėjamu atveju yra ginčo objektas, yra valstybinėje žemėje, t. y. dviem viešojo administravimo subjektams nuosavybės teise priklausančio turto sandūroje. Fizinis asmuo negali kreiptis ar reikalauti išduoti projektavimo sąlygas nuovažai, esančiai valstybinėje žemėje. Tą gali padaryti tik arba Kelių direkcija, arba VĮ „Vilniaus regiono keliai“, t. y. valstybinės reikšmės kelio savininko – valstybės įgaliota institucija, arba Elektrėnų savivaldybė, t. y. vietinės reikšmės kelio savininkas.

Nagrinėjant bylą atsakovas teigė, kad nežinojo apie vietinės reikšmės kelią, ir pateikė priekaištus Elektrėnų savivaldybei dėl numatyto vietinės reikšmės kelio netinkamo įteisinimo ir projekto derinimo. Elektrėnų savivaldybės atstovas nedalyvavo teismo posėdyje, tačiau teismui nekilo jokių klausimų dėl Elektrėnų savivaldybės veiksmų arba neveikimo. Teismas neišsiaiškino, kuris viešojo administravimo subjektas privalėjo kreiptis dėl nuovažos projektavimo sąlygų išdavimo ir kuris viešojo administravimo subjektas privalėjo jas išduoti.

Remdamasis 1996 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 (2002 m. liepos 1 d. redakcija Nr. IX-583) 2 straipsnio 30 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 2 dalies, 42 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 3-506 patvirtinto Statinių, kurių naudojimo priežiūrą atlieka Susisiekimo ministerija ir (ar) jos įgaliotos organizacijos, sąrašo 5 punktu, kuriame numatyta, kad valstybinės reikšmės automobilių kelių naudojimo priežiūrą vykdo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, apeliantas pabrėžia, kad atsakovas, pagal įstatymą atlikdamas valstybinės reikšmės kelių užsakovo funkcijas, privalo projektuotojams išduoti statinio privalomuosius projektavimo dokumentus.

Atsakovas patvirtino, kad projektuotojams išdavė projektavimo sąlygas 26 vnt. nuovažų rekonstrukcijos projektui parengti. Byloje pateikti įrodymai, jog krašto kelio Nr. 108 techninio projekto parengimo Statytojas (Užsakovas) yra atsakovo įgaliota VĮ „Vilniaus regiono keliai“. Bylos nagrinėjimo metu liko neaišku, kas konkrečiai ir kokiu pagrindu turėjo kreiptis į atsakovą dėl nuovažos projektavimo sąlygų parengimo, jeigu atsakovas (jai pavaldi įmonė) suderino teritorijų planavimo dokumentą bei turėjo visą informaciją ir pakankamą pagrindą projektavimo sąlygoms paruošti.

Atsakovas, atsisakydamas į kelio Nr. 108 techninį projektą papildomai įtraukti vieną nuovažą į vietinės reikšmės kelią ir jį įrengti valstybinės reikšmės kelių priežiūrai ir plėtrai skirtomis lėšomis, kai tuo tarpu visų kitų 26 nuovažų suprojektavimui, rekonstravimui ir tinkamam įrengimui numatė lėšas, tuo pažeidė lygiateisiškumo principą, iš esmės diskriminavo Elektrėnų savivaldybės, kuriai nuosavybės teise priklauso vietinės reikšmės kelias, taip pat ir kitų asmenų, kuriems būtina tuo keliu naudotis, interesus.

4. Teismas neįvertino aplinkybės, kad šiuo metu galiojantis 2007 m. Balceriškių KVŽRŽ projektas yra suderintas su atsakovo įgaliota VĮ „Vilniaus regiono keliai“. Šiame teritorijų planavimo dokumente yra parodytas 2004 metais suprojektuotas vietinės reikšmės kelias, dėl to suinteresuoti asmenys įgijo teisėtus lūkesčius naudotis teritorinio planavimo dokumente suprojektuotu vietinės reikšmės bendro naudojimo keliu. Remdamasis šiuo argumentu, apeliantas prašo teismo užtikrinti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principą.

5. Anot apelianto, atsakovas vykdydamas Statytojo (Užsakovo) funkcijas neužtikrino, kad valstybinės reikšmės kelio Nr. 108 rekonstrukcijos techninis projektas būtų ruošiamas atidžiai ir rūpestingai, įvertinant teritorijų planavimo dokumentų sprendimus bei kadastro duomenis, sąmoningai klaidino teismą pateikdamas tikrovės neatitinkančius ir tarpusavyje prieštaraujančius argumentus. Be kita ko, atsakovas teigė, kad teisės aktai nenumato prievolės valstybės lėšomis įrengti nuovažas į kiekvieną žemės reformos metu suprojektuotą žemės sklypą.

Šiuo aspektu apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jo skundas niekaip nesusijęs su reikalavimu įrengti nuovažą į jam priklausantį žemės sklypą; skundo objektas yra nuovažos įrengimas nuo vieno valstybei priklausančio kelio į kitą savivaldybei priklausantį kelią, bet ne į jam priklausantį žemės sklypą; savo sklype apeliantas įsirengs nuovažą nuosavomis lėšomis. Atsakovas atsisakymą įrengti nuovažą formaliai grindė Reglamento KTR 1.01:2008 165 punktu, kuris teigia, kad nuovažos kiekvienoje krašto kelio pusėje gali būti įrengiamos ne dažniau kaip 500 m.

Šiuo klausimu apeliantas, remdamasis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 1–3 dalių normomis, pažymi, jog eismo automobilių keliais saugumo užtikrinimas vykdomas ne vien draudimais, o projektų rengimo metu nustatytomis techninėmis, inžinerinėmis ir organizacinėmis priemonėmis. Taip pat atsakovas tvirtina, kad patekimo į pareiškėjo (apelianto) žemės sklypą klausimas gali būti sprendžiamas kitais būdais (pavyzdžiui, naudojantis kitais vietinės reikšmės keliais arba gretimuose žemės sklypuose nustatytais kelio servitutais), tačiau teismas bylos nagrinėjimo metu neišsiaiškino, ar yra kitas būdas naudotis suprojektuotu vietinės reikšmės bendro naudojimo keliu, nors skunde yra pabrėžiama, kad visi žemės sklypai, kurių bent viena iš sklypo gretimybių yra suprojektuotas vietinės reikšmės 4 m pločio kelias, neturi jokių nustatytų kelio servitutų.

Be to, apelianto nuomone, Direkcija netinkamai taiko Reglamento KTR 1.01:2008 167 punkto reikalavimus, teigdama, kad nuovažos įrengiamos ūkinių objektų ar transporto aptarnavimui ir eismo dalyviams skirtų paslaugų statinių savininkų lėšomis, jei jos nėra numatytos naujai rengiamuose kelio tiesimo, rekonstravimo ar remonto teritorijų planavimo dokumentuose ar techniniuose projektuose. Apeliantas prašo teismo įvertinti, kad žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu suformuoti sklypai yra skirti žemės ūkio veiklai vykdyti, o ne transporto aptarnavimui ir eismo dalyviams skirtų paslaugų statiniams statyti.

Tokiu būdu yra pažeidžiamas lygiateisiškumo principas kitų asmenų atžvilgiu.

6. Teismas nagrinėdamas bylą neįvertino, kad yra pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 1, 3 ir 8 straipsniuose įtvirtinti principai.

7. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jam ir kitiems piliečiams sudarytos galimybės tik iš dalies naudotis suprojektuotu vietinės reikšmės keliu. Iki šiol vietinės reikšmės 4 m pločio bendro naudojimo keliu naudojosi tik stambioji žemės ūkio technika (traktoriai), kadangi kelias ir nuovaža į jį nebuvo tinkamai įrengti, o automobiliais šiuo metu neįmanoma įvažiuoti į minėtą kelią, todėl vienintelė galimybė apeliantui bei kitų žemės sklypų savininkams patekti prie nuosavybės teise valdomo žemės sklypo yra, keliant grėsmę sau ir kitiems eismo dalyviams, palikti automobilį valstybinės reikšmės kelio Nr. 108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė kelkraštyje ir pėsčiomis vietinės reikšmės keliu nueiti iki sklypo; kitų techninių ir teisinių būdų patekti į apeliantui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą nėra.

Atsakovas Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 129–133) atsakovas, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, nurodo šiuos motyvus:

1.Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis įstatymo reikalavimų, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo padarytų išvadų, todėl apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.

2. 2004 m. Balceriškių KVŽRŽ projekte, projekto rengėjas ir tuometinė Vilniaus apskrities viršininko administracija (projekto organizatorius) privažiavimo kelią prie pareiškėjo sklypo suprojektavo neišsiaiškinę juridinių ir techninių jo prisijungimo prie krašto kelio galimybių, kadangi naujos nuovažos įrengimas nuo kelio pagal galiojančius teisės aktus (t. y. pagal Kelių įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, 19 straipsnį, kitus šio įstatymo straipsnius, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, 6 straipsnio 3 dalį, 11 straipsnio 2 dalį, kitus šio įstatymo straipsnius, Kelių priežiūros tvarkos aprašo, Reglamento KTR 1.01:2008 165 punkto reikalavimus, kitus statybos techninius reglamentus) nebuvo galimas.

2. Valstybinės reikšmės kelias yra ypatingas statinys, kuriam projektuoti, tiesti, statyti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti, prie jo prisijungti (tai yra nuovažai ar sankryžai įrengti) reikalingos prisijungimo sąlygos (iki 2010 m. spalio 1 d. – projektavimo sąlygos), statinio projektai ir leidimai. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad į Kelių direkciją nei dėl projektavimo sąlygų nuovažai nuo krašto kelio į šį kelią projektuoti, nei dėl paties Balceriškių KVŽRŽ projekto suderinimo 2004 metais niekas nesikreipė.

Prievolė su Kelių direkcija derinti parengtus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kai projektuojami perduoti, suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar nuomoti žemės, miško sklypai yra magistralinių, krašto, rajoninių kelių apsaugos zonose, buvo nustatyta tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 564 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ pakeitimo“ (įsigaliojo nuo 2005 m. gegužės 23 d.). Tačiau ir nesant prievolės su valstybinės reikšmės kelių valdytojais 2004 metais derinti tuomet parengto Balceriškių KVŽRŽ projekto sprendinių, prievolė iš šių kelių valdytojo gauti projektavimo sąlygas naujoms susisiekimo komunikacijoms (tarp jų įvažoms į statybos sklypus) projektuoti buvo nustatyta tuomet galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d.

įsakymu Nr. 215, 27.1 punkte. Be to, nuovažą nuo krašto kelio, kuris pagal skunde minimo vietinio kelio projektavimo metu (2004 metais) galiojusį statybos techninį reglamentą STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“, patvirtintą 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184, galėjo projektuoti tik asmenys, turintys teisę rengti ypatingų statinių projektus (Statybos įstatymo 14 straipsnis), o ne žemės reformos žemėtvarkos projektų rengėjai. Tokių prašymų iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos (šio projekto organizatoriaus) ar šio projekto rengėjo negauta, todėl akivaizdu, kad vietinės reikšmės kelio projektavimo metu jo prisijungimo prie krašto kelio juridinės ir techninės galimybės net nebuvo nagrinėtos.

Kadangi pagal Kelių priežiūros tvarkos aprašo 27.11 punktą savavališkai įrengti nuovažas į laukus, pievas, ganyklas ar kitus objektus draudžiama, pareiškėjo minimas kelias buvo suprojektuotas tik iki krašto kelio (inžinerinio statinio) ribos. Nepaisant to, kad su krašto kelio valdytoju net nebuvo išsiaiškinta, ar ginčo vietoje būtų juridinių ir techninių galimybių vietiniam keliui prisijungti prie krašto kelio, toks kelias buvo numatytas. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas mano, kad atsakomybė už tokio kelio (neįvertinus galimybių prisijungti prie krašto kelio) suprojektavimą Balceriškių KVŽRŽ projekte tenka tik šio projekto organizatoriui ir rengėjams.

3. Nuovažos nuo krašto kelio šioje vietoje dėl saugaus eismo reikalavimų įrengimas negalimas ne tik dėl netinkamo tarp jau įrengtų nuovažų ir sankryžų atstumo, kuris reglamentuotas tiek anksčiau galiojusio statybos techninio reglamento STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 603/456, tiek šiuo metu galiojančio Reglamento KTR 1.01:2008, bet ir dėl pavojingos kelio kreivės, aukštos kelio sankasos ir reljefo. Todėl, jei Balceriškių KVŽRŽ projekte suprojektuoto 4 m pločio kelio sprendiniai nebuvo įgyvendinti (šis kelias Elektrėnų savivaldybės vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemoje nepažymėtas, Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas nei kaip žemės sklypas, nei kaip inžinerinis statinys), Kelių direkcija ar VĮ „Vilniaus regiono keliai“ už tai nėra atsakingos. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog nėra kitų patekimo būdų į jo žemės sklypą. Priešingai, iš pareiškėjo 2014 m. sausio 9 d. rašto Vilniaus apygardos administraciniam teismui matyti, kad nei dėl vietinės reikšmės kelio įrengimo, nei dėl kelio servituto nustatymo pareiškėjas niekur nesikreipė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Vilniaus regiono keliai“ atsiliepimu (b. l. 134–135) su pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimais nesutinka bei palaiko savo atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas inicijavo siekdamas, kad teismas įpareigotų Lietuvos automobiliu kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-11/3-3 patvirtinto kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 8.8, 18, 157, 158, 162 punktų reikalavimais, suprojektuoti, suderinti ir valstybinės reikšmės kelių priežiūrai ir plėtrai skirtomis lėšomis įrengti nuovažą / sankryžą nuo krašto kelio Nr. 108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė į vietinės reikšmės kelią (duomenys neskelbtini) kaimo ruože tarp 2,052 km ir 2,400 km.

Pareiškėjas prašė teismo panaikinti Direkcijos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (6.1)2-6762, kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo 2013 m. spalio 24 d. prašymą įtraukti į krašto kelio Nr.108 rekonstrukcijos projektą nuovažos pareiškėjo nurodytame krašto kelio ruože įrengimą, taip pat prašė įpareigoti Direkciją atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo interesas dėl nuovažos įrengimo šiame krašto kelio ruože yra tas, kad pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 21 d. yra žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) kaime, Elektrėnų savivaldybėje, Balceriškių kadastrinėje vietovėje, savininkas ir jam yra aktualus įvažiavimo į šį sklypą klausimas.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti šiam teismui iš naujo yra grindžiamas argumentu, kad teismas nenustatė bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, kurios, apelianto nuomone, patvirtintų jo pareikštų šioje administracinėje byloje reikalavimų Direkcijai pagrįstumą.

ABTĮ 136 straipsnis, nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 dalis), teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 dalis). Teisėjų kolegija patikrino bylą, atsižvelgdama į ABTĮ 136 straipsnyje apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Administracinių ginčų teisenoje teismui yra numatytas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.). Pažymėtina ir tai, kad pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

Tikrinamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai užtikrino aktyvaus teismo principą siekiant nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis), taip pat padėjo pareiškėjui įgyvendinti procesinę teisę (ABTĮ 10 straipsnis) į galimai pažeistų teisių gynimą teisme. Teismas, spręsdamas pareiškėjo 2013 m. gruodžio 16 d. skundo priėmimo klausimą, nustatęs, kad skunde atsakovu nurodyta tik Direkcija, tačiau vienas reikalavimas (įregistruoti vietinės reikšmės kelią ir suderinti nuovados /sankryžos įrengimą vietinio ir valstybinės reikšmės kelio susikirtimo vietoje) yra suformuluotas Elektrėnų savivaldybės administracijai (trečiajam suinteresuotam asmeniui), o skunde bei jo prieduose nėra duomenų apie tai, ar pareiškėjas prieš paduodamas skundą teismui kreipėsi į savivaldybę ir kaip jo prašymas buvo išspręstas, 2013 m. gruodžio 27 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjui pašalinti skundo trūkumus ta apimtimi, kiek tai susiję su Elektrėnų savivaldybės administracijos įpareigojimu atlikti veiksmus, pateikti papildomą informaciją, išaiškindamas, kad reiškiant reikalavimą šiai institucijai, skunde ji turi būti nurodyta atsakovu (b. l. 25).

Pareiškėjas 2014 m. sausio 9 d. pateikė teismui skundo patikrinimą, kuriame pakartojo reikalavimus atsakovui Direkcijai, o Elektrėnų savivaldybę įtraukė trečiuoju suinteresuotu asmeniu, paaiškindamas, kad į Elektrėnų savivaldybę dėl vietinės reikšmės kelio įregistravimo ir nuovažos įrengimo vietinės ir valstybinės reikšmės kelių susijungimo vietoje nesikreipė (b. l. 27–28). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 10 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų Direkcijai ir atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimo Elektrėnų savivaldybei (b. l. 33–34).

Ši nutartis įsiteisėjusi. Minėti bylos duomenys rodo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčo dalykas - Direkcijos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (6.1)2-6762, kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo 2013 m. spalio 24 d. prašymą įtraukti į krašto kelio Nr. 108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė rekonstrukcijos projektą nuovažos tarp PK 22+00 ir PK23+50 ((duomenys neskelbtini) kaimo ruože tarp 2,052 km ir 2,400 km) įrengimą, pagrįstumas ir teisėtumas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad administraciniai aktai, kuriais buvo patvirtintas Balceriškių KVŽRŽ projektas bei jo papildymai, šio projekto sprendiniai, minėtą projektą rengusių, derinusių, tvirtinusių bei sprendinius įgyvendinusių ar turinčių įgyvendinti institucijų veiksmų (neveikimo) teisėtumas nėra ginčo šioje administracinėje byloje dalykas ir jų teisėtumo klausimas šioje byloje negali būti nagrinėjamas.

Todėl pateikti į bylą įrodymai, kuriuose išdėstyti atitinkami sprendiniai dėl ginčui aktualios teritorijos planavimo, patvirtinti galiojančiais (nenuginčytais) administraciniais aktais, šioje administracinėje byloje kaip įrodymai galėjo būti vertinami nekvestionuojant tų administracinių aktų, juose išdėstytų sprendinių bei juos priėmusių viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagal šioje administracinėje byloje iškelto ginčo ribas turėjo patikrinti tik Direkcijos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (6.1)2-6762 pagrįstumą ir teisėtumą.

Teismas ginčo ribas šioje administracinėje byloje nustatė teisingai ir bylą išnagrinėjo teismo nutartimi priimto nagrinėti pareiškėjo skundo ribose. Todėl apeliacinio skundo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino, kuris viešojo administravimo subjektas turėjo pasirūpinti projektavimo sąlygų išdavimu nuovažai įrengti, kad Balceriškių KVŽRŽ projekte suprojektuotas vietinės reikšmės kelias būtų sujungtas su krašto keliu pareiškėjo nurodytame krašto kelio ruože, atmestini kaip nepagrįsti.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ne kartą pažymėta, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str. 2 ir 3 d., 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teismo išvadas sprendime motyvuotai pagrindė teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo 2014 m. sausio 29 d. papildomai pateiktų įrodymų, nes teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstant argumentus dėl pareiškėjo įsigyto nuosavybėn žemės sklypo plano, kuriame viena iš gretimybių pažymėtas 4 m pločio kelias, taip pat pažymint, kad 2004 m. Balceriškių KVŽRŽ projektas nebuvo derintas su Direkcija, teismo sprendime yra nuorodos ir į atitinkamus įrodymus (b. l. 58, 59, 61–62), kurie buvo pridėti prie pareiškėjo 2014 m. sausio 29 d. rašto (b. l. 53–55).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto akcentuojama aplinkybė, jog 2007 m. Balceriškių KVŽRŽ projektas buvo derintas su VĮ „Vilniaus regiono keliai“, nagrinėjamam ginčui nėra reikšminga, nes ji nėra susijusi su šios bylos ginčo dalyku. Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, Vievio seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje, kurį 2013 m. nusipirko pareiškėjas, buvo suprojektuotas ir patvirtintas ankstesniu žemėtvarkos projektu, t. y. buvo suprojektuotas M. A. B. rengiant Balceriškių KVŽRŽ projektą, patvirtintą VAVA 2004 m. birželio 14 d.

įsakymu Nr. 2.3-4513-42. Atitinkamos kadastrinės vietoves ŽRŽ projektai rengiami pagal parinktas ir patvirtintas tam konkrečiam žemėtvarkos projektui rengti teritorijas (plotus). Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad VAVA 2007 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 2.3-5187-44 patvirtintas Balceriškių KVŽRŽ projektas yra 2000 m. Balceriškių KVŽRŽ projekto papildymas Nr.5. Pareiškėjas pateikė į bylą 2004 m. lapkričio 11 d. G. G. individualios įmonės parengtą 0,51 ha sklypo (duomenys neskelbtini) kaime, Balceriškių kadastro vietovėje (sklypo Nr. projekto plane 8-5) planą (b. l. 24), kuriame yra įrašai, kad 2004 m. birželio 18 d.

žemės sklypas buvo paženklintas vietoje ir savininkė M. A. B. su sklypo ribomis sutiko. Šiame plane yra įrašas, kad sklypo gretimybė tarp 1-4 taškų yra 4 m. pločio kelias. Šiame plane taip pat yra žymos, kad 2005 m. birželio 20 d. Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėja antspaudu ir savo parašu patvirtino, jog žemės sklypo ribos atitinka VAVA 2004 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-4513-42 patvirtintame Balceriškių KVŽRŽ projekte suprojektuotas ribas, taip pat kadastro tvarkytojo 2005 m. liepos 25 d. spaudas ir parašas, kad sklypo ribos pažymėtos kadastro žemėlapyje.

Nacionalinės žemės tarnybos Elektrėnų skyrius 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte Nr. 51SD-(14.51.92)-2D82 pareiškėjui į jo prašymą suteikti informaciją apie 4 m pločio kelią, atsakė, kad žemės sklypo (projektinis Nr. 8-5, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2004 m. lapkričio 11 d. plane, parengtame G. G. individualios įmonės (Balceriškių KVŽRŽ projekto autoriaus), pažymėtos sklypo ribos, kurių gretimybėje tarp taškų 4-1 pažymėtas 4 m. pločio kelias, atitinka VAVA 2004 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-4513-42 patvirtintame Balceriškių KVŽRŽ projekte, suprojektuoto sklypo ribas.

Šie bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo įsigytas nuosavybėn žemės sklypas, pažymint jo gretimybes, buvo suprojektuotas pagal Balceriškių KVŽRŽ projektą, patvirtintą VAVA 2004 m. birželio 14 d. įsakymu Balceriškių KVŽRŽ Nr. 2.3-4513-42. ŽRŽ projektais suprojektuoti sprendiniai gali būti keičiami panaikinus anksčiau patvirtintų ŽRŽ projektų sprendinius (jų atitinkamas dalis). Iš Nacionalinės žemės tarnybos Elektrėnų skyrius 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašto Nr. 51SD-(14.51.92)-2D82 turinio spręstina, kad dėl ginčui aktualios teritorijos (žemės sklypo projektinis numeris 8-5) VAVA 2004 m. birželio 14 d.

įsakymu Nr. 2.3-4513-42 patvirtinti sprendiniai nebuvo keičiami. Taigi VAVA 2007 m. gegužės 27 d. įsakymas Nr. 2.3-5187-44, kuriuo patvirtintas Balceriškių KVŽRŽ projekto papildymas Nr. 5, nėra susijęs su nagrinėjamu ginču. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo 2013 m. spalio 24 d. prašymą Direkcijai ir skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus reikalavimus siejo būtent su 2004 m. Balceriškių KVŽRŽ projekto sprendiniu (suprojektuoto sklypo gretimybė – 4 m pločio kelias).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog teismas nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių ir turėtų būti renkamai nauji įrodymai. Todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nurodyta apimtimi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai išnagrinėjo teisinį reguliavimą, kuris apibrėžia Direkcijos kompetenciją ir yra aktualus sprendžiant pareiškėjo inicijuotą administracinį ginčą dėl Direkcijos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendime Nr. (6.1)2-6762 išdėstyto atsisakymo atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus – įtraukti į krašto kelio Nr.108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė rekonstrukcijos projektą papildomos nuovažos įrengimą (duomenys neskelbtini) kaimo ruože tarp 2,052 km ir 2,400 km.

Pareiškėjo inicijuoto administracinio ginčo aplinkybių kontekste pirmiausia yra svarbios Kelių direkcijos kompetencijos ribos. Pareiškėjas skunde teismui prašė įpareigoti Direkciją suprojektuoti, suderinti ir valstybinės reikšmės kelių priežiūrai ir plėtrai skirtomis lėšomis įrengti nuovažą/sankryžą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis sprendime nurodytomis teisės normomis, dėl šio pareiškėjo reikalavimo teisingai pažymėjo, kad Direkcijos kompetencijai priskirtos valstybinės reikšmės kelių projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbų užsakovų funkcijos bei šių darbų organizavimo funkcijos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 24 d. prašymu kreipėsi į Direkcija dėl nuovažos įrengimo. Direkcijos Sprendimas Nr. (6.1)2-6762 priimtas būtent šiuo klausimu. Nuovažos ir sankryžos nėra tapatūs inžineriniai statiniai (Kelių įstatymo 2 str. 3 d., SEAK įstatymo 2 str. 45 d., Reglamento KTR 1.01:2008 8.6 p.). Pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui dėl Direkcijos Sprendimo Nr. (6.1)2-6762, į reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus įtraukdamas įpareigojimą dėl sankryžos įrengimo, nepagrįstai išplėtė įpareigojimų atlikti veiksmus ribas klausimu, kurio nebuvo pateikęs 2013 m. spalio 24 d. prašyme. Teismas negali nustatyti įpareigojimų viešojo administravimo subjektui atlikti veiksmus tokiu klausimu, kurio viešojo administravimo subjektas skundą teismui padavusios asmens atžvilgiu nėra sprendęs, ar atsisakęs spręsti. Pirmosios instancijos teismas, sprendime iš esmės pasisakydamas tik dėl Direkcijos Sprendime Nr. (6.1)2-6762 išdėstyto atsisakymo įrengti papildomą nuovažą pagrįstumo ir teisėtumo, procesinės teisės normų nepažeidė.

Iš pareiškėjo 2013 m. spalio 24 d. prašymo Direkcijai įtraukti į krašto kelio Nr. 108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė rekonstrukcijos projektą papildomos nuovažos įrengimą tarp PK 22+00 ir PK23+50 turinio ir visos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo prašymas Direkcijai atlikti šį veiksmą yra siejamas su faktine aplinkybe, kad VAVA 2004 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-4513-42 patvirtintame Balceriškių KVŽRŽ projekte, suprojektuoto žemės sklypo (projektinis Nr. 8-5, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio savininku pareiškėjas tapo nuo 2013 m. spalio 21 d., gretimybėje numatytas 4 m pločio kelias. Pareiškėjo nuomone, rengiant minėtą rekonstrukcijos projektą, į jį turėjo būti įtrauktas papildomos nuovažos įrengimas į minėtą vietinės reikšmės kelią.

Kelių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius. Vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims (Kelių įstatymo 4 str. 3 d.). Kelių įstatymo 5 straipsnyje yra sureglamentuoti valstybinės reikšmės kelių ir vietinės reikšmės kelių plėtros politikos, strategijos ir jų įgyvendinimo klausimai. Atsakovui priimant Sprendimą Nr. (6.1)2-6762 galiojusio Kelių įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi Kelių direkcijai įstatymų leidėjo, be kita ko, buvo pavesta vykdyti valstybinės reikšmės kelių projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbų užsakovų funkcijas ir šių darbų organizavimo funkcijas (Kelių įstatymo 5 str. 3 d. 5 p.). Kelių įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad vietinės reikšmės kelių projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros užsakovo funkcijas vykdo jų savininkai ir (ar) valdytojai.

Pagal Kelių įstatymo 3 straipsnyje pateiktą kelių suskirstymą, atsižvelgiant į reikšmes, kurį detalizuoja Reglamento KTR 1.01:2008 IV skyriuje pateikta automobilių kelių klasifikacija pagal kategorijas ir reikšmes, žemėtvarkos projekte numatyti keliai gali būti priskirti vietinės reikšmės keliams (IV,IIV,IIIV kategorijos).

Kelių įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad keliai numeruojami ir pavadinimai jiems suteikiami sudarant kelių sąrašus (1 d.): valstybinės reikšmės kelių sąrašą Susisiekimo ministerijos teikimu tvirtina Vyriausybė (3 d.); vietinės reikšmės kelių sąrašą tvirtina savivaldybių tarybos (4 d.). Kelių įstatymo 7 straipsnis reglamentuoja kelių duomenų bankų tvarkytojų kompetenciją: Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos renka, inventorizuoja, tvarko ir saugo duomenis apie valstybinės reikšmės kelius, o savivaldybės – apie vietinės reikšmės kelius.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus nėra duomenų, kad atsakovui sprendžiant pareiškėjo 2013 m. spalio 24 d. prašymą ir priimant Sprendimą Nr. (6.1)2-6762, 2004 m. Balceriškių KVŽRŽ projekto sprendinys dėl 4 m pločio kelio (vienos iš pareiškėjo 2013 m. įsigyto nuosavybėn žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime, Elektrėnų savivaldybėje, gretimybių) įrengimo buvo įgyvendintas įrengiant vietinės reikšmės kelią Kelių įstatymo prasme, įtraukiant į vietinės reikšmės kelių sąrašą, patvirtintą atitinkamos savivaldybės tarybos sprendimu, bei įregistrujant vietinės reikšmės kelių duomenų banke. Tai matyti iš Elektrėnų savivaldybės vietinės reikšmės kelių išdėstymo žemėtvarkos schemos pagal kurią ginčo vietoje vietinės reikšmės kelias nepažymėtas ir jo įrengimas nenumatytas, taip pat Elektrėnų savivaldybės administracijos 2014 m. birželio 5 d. rašto Nr. 03.2-10-832. Pažymėtina, kad faktinis važinėjimas atitinkamu žemės ruožu (natūraliai išvažinėtos žemės sklypo dalys be žemės sankasos) negali būti vertinama, kad atitinkamoje vietoje yra vietinės reikšmės kelias Kelių įstatymo prasme. Todėl atsakovo pozicija, kad pagal viešus registrų duomenis nėra duomenų, jog pareiškėjo nurodytoje vietoje yra įrengtas ir įteisintas vietinės reikšmės kelias Kelių įstatymo prasme, yra pagrįsta.

Kelių įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad keliai projektuojami, tiesiami, statomi, rekonstruojami, taisomi (remontuojami) ir prižiūrimi vadovaujantis įstatymais, kitais teisės aktais bei normatyviniais statybos techniniais dokumentais. Pabrėžtina, kad valstybinės reikšmės keliai yra ypatingi statiniai. Statybos įstatymu ypatingų statinių kategorijai priskiriamų statinių sąrašą pavesta tvirtinti Vyriausybės įgaliotai institucijai. Pagal galiojančio Reglamento STR 1.01.06:2013 5 punkto (Lentelės) 7 punktą, taip pat iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusio Reglamento STR 1.01.06:2002 1 lentelės 8.4 punktą valstybinės reikšmės keliai yra ypatingi statiniai. Taigi visų kelio (ypatingo statinio) elementų, tarp jų nuovažų, projektavimas turi vykti specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Kelių įstatymo 8 straipsnyje nustatant pagrindinius kelių projektavimo ir statybos reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad reikalavimus asmenims, turintiems teisę projektuoti, tiesti, statyti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti valstybinės reikšmės kelius, nustato Susisiekimo ministerija ar jos įgaliota institucija (Kelių įstatymo 8 str. 3 d.). Minėta, kad pagal šioje byloje iškelto ginčo ribas teismas neturėjo nagrinėti, ar žemėtvarkos projekto užsakovas bei šio projekto rengėjas (ginčo atveju 2004 m. Balceriškių KVŽRŽ projekto) pagal teisės aktais nustatytą kompetenciją ir šios rūšies teritorinio planavimo dokumentų rengimą reglamentuojančius teisės aktus turėjo teisę ar pareigą kreiptis dėl projektavimo sąlygų išdavimo nuovažai įrengti, kad planuojamas vietinės reikšmės kelias būtų sujungtas su krašto keliu. Pirmosios instancijos teismas šio ginčo atveju pagrįstai apsiribojo tik faktinių aplinkybių konstatavimu, jog tokio kreipimosi nebuvo.

Atsakovas pagrįstai nurodo, kad žemės reformos žemėtvarkos projektų derinimas su Automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos numatytas tik pagal 2005 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 564 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ pakeitimo“ (įsigaliojo nuo 2005 m. gegužės 26 d.), t. y. vėliau nė buvo patvirtintas 2004 m. Balceriškių KVŽRŽ projektas, kuriame suprojektuotas pareiškėjo 2013 m. įsigytas nuosavybėn žemės sklypas su pažymėta gretimybe – 4 m pločio keliu. Pažymėtina ir tai, kad pagal minėtą teisės aktą žemėtvarkos projektų derinimas su Direkcija buvo numatytas tik ta apimtimi, kuria rengiant žemėtvarkos projektą projektuojami perduoti, suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar nuomoti žemės, miško sklypai yra magistralinių, krašto, rajoninių kelių apsaugos zonose.

Kelių įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad saugaus eismo priemonės įgyvendinamos projektuojant, tiesiant, statant, rekonstruojant, taisant (remontuojant) ir prižiūrint kelius vadovaujantis Lietuvos kelių projektavimo normatyviniais dokumentais, Lietuvos Respublikos standartais ir kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais. Taigi kelių rekonstravimas yra viena iš saugaus eismo užtikrinimo priemonių.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes yra aktualus Kelių techninis reglamentas KTR 1.01:2008. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškėjo skundžiamą sprendimą, ir atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. (6.1)2-6762, Reglamento KTR 1.01:2008 nuostatas taikė teisingai.

Reglamento KTR 1.01:2008 1 punkte nurodyta, kad šis teisės aktas nustato visų nuosavybės formų kelių už gyvenamųjų vietovių ribų tiesimo, rekonstravimo ir remonto projektavimo techninius reikalavimus. Reglamento KTR 1.01:2008 XI skyriaus II skirsnio „Nuovažos į ūkinius objektus, sodybas, žemės ūkio paskirties teritorijas ir transporto aptarnavimo ir eismo dalyviams skirtų paslaugų objektus“ 162 punkte nustatyta, kad nuovažos nuo valstybinės reikšmės automobilių kelių gali būti rengiamos tik tada, kai nėra kitų techninių ir teisinių patekimo (įvažiavimo ir išvažiavimo) būdų į šalia kelio esančius ar planuojamus objektus. Reglamento KTR 1.01:2008 163- 166 punktuose nustatyta kokiais intervalais (atstumais) gali būti įrengiamos nuovažos kiekvienoje valstybinės reikšmės kelio pusėje pagal kelių reikšmę (magistraliniuose AM ir I kategorijos; kituose magistraliniuose keliuose; krašto keliuose; rajoniniuose keliuose). Pabrėžtina, kad šioje teisės normoje kiekvienu atveju nustatant intervalus (atstumus) tarp sankryžų ir nuovažų, numatytas atstumas siejamas su sąlyga – „ ne dažniau kaip <...> metrų“. Pagal Reglamento KTR 1.01:2008 165 punktą krašto keliuose sankryžos ir nuovažos kiekvienoje kelio pusėje gali būti įrengiamos ne dažniau kaip kas 500 metrų. Direkcija, nagrinėdama pareiškėjo 2013 m. spalio 24 d. prašymą nustatė ir Sprendime Nr. (6.1)2-6762 nurodė, kad pareiškėjo sklypas yra tarp dviejų krašto kelyje įrengtų nuovažų (apie 200 metrų abiem kryptimis nuo sklypo). Tai iš esmės atitinka ir paties pareiškėjo 2013 m. spalio 21 d. inicijuotame susirašinėjime su Direkcija domintis nuovažos įrengimo galimybe pateiktą informaciją, pažyminti, kad jam į savo sklypą <...realiai reikia pasukti anksčiau...>. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, pateikdamas Direkcijai 2013 m. spalio 24 d. prašymą, nepateikė įrodymų dėl jam nėra kitų techninių ir teisinių patekimo (įvažiavimo ir išvažiavimo) būdų į savo sklypą (Reglamento KTR 1.01:2008 162 punktas).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir Direkcijos Sprendimu Nr. (6.1)2-6762, kad rengiant krašto kelio Nr.108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė rekonstrukciją Direkcijai (jos įgaliotai valstybinės kelią prižiūrinčiai valstybės įmonei „Vilniaus regiono keliai) pagal kompetenciją nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo užsakyti rekonstrukcijos techninio projekto rengėjui suprojektuoti nuovažos įrengimą pareiškėjo nurodytoje vietoje kaip į vietinės reikšmės kelią ar kitą objektą (pareiškėjo sklypą, kurį nuo krašto kelio skiria kitas žemės sklypas).

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad direkcija pažeidė jo teisėtus lūkesčius, kuriuos pareiškėjas sieja su 4 m. pločio kelio pažymėjimu 2004 m. Balceriškių KVŽRŽ projekte ir pagal šį projektą parengtame sklypo (duomenys neskelbtini) kaime, Elektrėnų savivaldybėje, plane. Primintina, kad 2004 m. Balceriškių KVŽRŽ projekto sprendinys dėl 4 m. pločio kelio numatymo yra susijęs su suprojektuotais žemės sklypais, t.y. tik su vietinės reikšmės kelio įrengimu. Tai suteikia pagrindo išvadoms, kad pareiškėjas per trumpą laiką nuo sklypo įsigijimo (pareiškėjas nurodo, kad sklypą įsigijo 2013 m. spalio 21 d., dėl nuovažos įrengimo kreipėsi į Direkciją 2013 m. spalio 24 d.) neįsigilino į žemėtvarkos projekto sprendinius, nes šie sprendiniai teisėtų lūkesčių dėl nuovažos įrengimo iš krašto kelio į vietinės reikšmėse kelią negalėjo sukelti.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė