A-935-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-935-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00226-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 12-01-1960 „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; priteisti iš atsakovo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 7 279,99 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d.; priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Ministerijos sprendimu jam buvo paskirta 872,14 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių nuostatas, buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. Atsakovas reikalavimo grąžinti skirtumą tarp paskirtos ir perskaičiuotos valstybinės pensijos netenkino. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai sumažino jam mokėtinos valstybinės pensijos dydį daugiau nei ji būtų mažinama nedirbančiam asmeniui ir iki šiol negrąžina susikaupusio įsiskolinimo, kurį privalo grąžinti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui paskirta valstybinė kario pensija buvo perskaičiuota nuo 2010 m. sausio 1 d. vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 buvo pakeistas minėto Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kuriuo sumažintų pensijų mokėjimas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o nuo 2013 m. sausio 1 d. minėto 4 straipsnio galiojimas yra pratęstas dar vieneriems metams. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas priteisti pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažintos pensijos dalį (skirtumą), yra nepagrįstas. Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. paskirta ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažinta kario pensija papildomai buvo mažinama ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Konstituciniam Teismui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjui pensija minėto įstatymo 5 straipsnio pagrindu nebemažinama. Atsakovo teigimu, kol nėra priimtas atitinkamas teisės aktas dėl teisinių pasekmių, kilusių taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, atsakovas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d iki 2012 m. rugsėjo 1 d., nes pensijos mokėjimas minėtu laikotarpiu yra laikomas teisėtu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą tenkino iš dalies, panaikino Ministerijos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 12-01-1960 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatų taikymo. Teismas priteisė V. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., 2 600,32 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. teisėtumo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 dalimi ir pažymėjo, kad asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu ir pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausia Konstitucija, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.

Teismas pažymėjo, kad nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria. Teismo vertinimu, susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Teismas pažymėjo, kad ši teisės norma pensijos nepriemokos dydžio neribojo. Teismas pažymėjo, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2007 m. birželio 1 d. paskirta 872,14 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Pareiškėjui nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 2 600,32 Lt dydžio nepriemoka.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir darė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 2 600,32 Lt – priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Ministerijos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 12-01-1960, teismas nustatė, kad ginčijamu sprendimu Ministerija, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, atsakė į pareiškėjo skundą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir darė išvadą, kad teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Teismas pripažino, kad, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Ministerija, priimdama 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 12-01-1960, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto, teismo vertinimu, tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, prieštarautų teisėtumo principui. Pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl teismas darė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti Ministerijos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 12-01-1960 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovai atkreipia dėmesį, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Atsakovai daro išvadą, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos Konstitucijai neprieštaravo ir laikomos teisėtomis, atitinkamai, ir dėl šio straipsnio taikymo atsiradusios pasekmės (apribotos pensijos) yra teisėtos. Atsakovai atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-128/2005, 2005 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-557/2005. Atsakovų teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsniu ir pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju nėra Ministerijos, kaip pensiją mokančios institucijos, kaltės.

Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu prašė administracinę bylą sustabdyti ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas kelia abejones dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo. Pareiškėjo teigimu, Lietuvoje krizės suvaldymo tikslai jau pasiekti, todėl nebuvo teisinio pagrindo pensijų mažinimui.

Pareiškėjas V. J. atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas sutinka su teismo pozicija, jog asmuo, negavęs visos jam priklausančios valstybinės pensijos, nepraranda teisės reikalauti, kad būtų išmokėta visa jam priklausanti valstybinė pensija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui V. J. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pripažino, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta nepagrįstai, todėl priteisė pareiškėjui visą prašomą 2 600,32 Lt valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo skundo dalis dėl valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, priteisimo buvo atmesta, nustačius, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nepripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, prašo panaikinti šią sprendimo dalį ir priteisti jam valstybinės pensijos dalį, kuri buvo neišmokėta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjui priteista 2 600,32 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusi pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos Konstitucijai neprieštaravo ir laikomos teisėtomis, atitinkamai, ir dėl šio straipsnio taikymo atsiradusios pasekmės (apribotos pensijos) yra teisėtos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucijos 107 str. 1 d.), išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas šiame kontekste 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 str. 1 d.), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, jog būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju nukrypo nuo Konstitucinio Teismo oficialiosios doktrinos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pritaikius Laikinąjį įstatymą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose, kurių aplinkybės dėl valstybinių pensijų nepriemokų grąžinimo yra tapačios arba labai panašios (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A261-860/2013, A502-931/2013, A552-958/2013, A261-1091/2013, A502-1261/2013, A552-1318/2013, A662-1260/2013, A520-1301/2013 ir kt.).

Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ir kitose nutartyse (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).

Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos. Pagal byloje esančius įrodymus pareiškėjas apie paskirtos valstybinės pensijos dydį ribojančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, gavęs pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį. Į Vilniaus apygardos administracinį teismą pareiškėjas su skundu kreipėsi 2013 m. sausio 21 d., t. y. po to, kai gavo Ministerijos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 12-01-1960 (b. l. 6), iš kurio sužinojo, jog pensiją mokanti institucija atsisako patenkinti jo pretenziją ir išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl valstybinės pensijos apribojimo nėra susiklostę galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs procesinio termino reikalauti neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Ši aplinkybė pagrindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo taikymą sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A552-519/2013, A444-2232/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatų, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje, iš esmės analogiškoje pirmiau minėtoms, byloje dėl valstybinių pensijų neišmokėtos dalies grąžinimo neturi pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl nagrinėjamai bylai aktualaus Laikinojo įstatymo 5 straipsnio atitikties Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad antikonstitucinės įstatymo normos pagrindu neišmokėta pensijos dalis pareiškėjui turi būti priteista. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas panaikino Ministerijos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 12-01-1960 dalį.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis siekia, jog jam būtų priteista Ministerijos neišmokėta valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d., t. y. įskaitant ir laikotarpį, kada galiojo Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymu 2012 metams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjui buvo paskirta 872,14 Lt dydžio valstybinė pensija (b. l. 7). Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją, prašydamas mokėti jam paskirtą valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką. Ministerija 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 12-01-1960 (b. l. 6) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Iš šio sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 738,18 Lt.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 dienos.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniu įstatymo pakeitimu šių nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 dienos.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis V. J. teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1567-520/2015).

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-I/2015 dėl kelių redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų (kuriomis, be kita ko, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ribojimo galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.) atitikimo Konstitucijai, 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažino, kad jos neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d., tačiau nepagrįstai pareiškėjui nebuvo sumokėta 2 600,32 Lt valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė