A-552-1377-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1377/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03115-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. U. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-6261(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 19 909,60 Lt, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnį.

Pareiškėjas paaiškino, kad 1998 m. gruodžio 31 d. jam buvo paskirta 1 097,41 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri, vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo. Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo jam neišmokėta 19 909,61 Lt pensijos. Pareiškėjo manymu, Ministerija jo 2013 m. birželio 5 d. prašymą nepagrįstai įvardijo kaip skundą, nes prašyme nenurodyti konkretūs Ministerijos padaryti pažeidimai, o tik prašyta išmokėti pensijos nepriemoką. Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjas prašė priteisti neišmokėtą pensijos dalį.

Prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėjas paaiškino, kad per nustatytą 3 metų terminą nepateikė prašymo dėl neaiškaus teisinio reglamentavimo pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos klausimu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik 2013 m. kovo 12 d. nutartimi išaiškino, jog pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo analogiją bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas pažeistų pareigūnų teisių gynimui taikytinas 3 metų terminas. Teismui manant, kad išdėstytos priežastys nėra svarbios termino atnaujinimui, prašė tenkinti prašymą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. birželio 5 d. (nuo kreipimosi į Ministeriją dienos) iki 2012 m. rugsėjo 1 d. – 16 916,13 Lt, susidariusią pensijos nepriemoką, atsiradusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Pareiškėjo manymu, trejų metų terminas skaičiuotinas nuo kiekvieno mėnesio sumažintos išmokėtos pensijos dienos.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti arba administracinę bylą nutraukti.

Atsakovai paaiškino, kad Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį į Ministeriją kreipėsi tik 2013 m. birželio 5 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą. Pažeidimo paaiškėjimo diena atsakovai laikė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dieną – 2013 m. rugsėjo 21 d. Atsakovų manymu, nėra pagrindo tenkinti skundo, nes pareiškėjas neįrodė, kad Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius teisės aktus privalėjo ar privalo veikti. Kadangi Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos, atsakovai prašė atidėti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 dienos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-6261 (11) atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 19 909,60 Lt, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, teismas nutraukė.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Teismas darė išvadą, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu, jog pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Teismas rėmėsi Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktu, nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo. Teismas darė išvadą, kad apie pensijos sumažinimą pareiškėjas galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio 8 d. skundu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam 3 metų terminui ginti savo teises. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog jis turėjo suprasti ir tikėtis, kad jo pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido 3 metų terminą (daugiau nei 3 mėnesius), per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga.

Teismas darė išvadą, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, atsakovas pagrįstai pareiškėjo skundą atsisakė nagrinėti.

Teismas pažymėjo, kad, nesikreipdamas į teismą per aptartą terminą, pareiškėjas pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, todėl ir praleido terminą skundui paduoti. Toks nepateisinamas pareiškėjo delsimas, argumentai, jog jam nebuvo aiškus teisinis reglamentavimas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos klausimu, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktu ir konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 19 909,60 Lt, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, teismui buvo pateiktas praleidus jo padavimo terminą, o nesant aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas, bylą šioje dalyje nutraukė.

III. Pareiškėjas A. U. apeliaciniu skundu (b. l. 49-51) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Ministerija atsisakė nagrinėti jo 2013 m. birželio 5 d. prašymą, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, tačiau ginčas kilo ne dėl viešojo administravimo subjekto – Ministerijos, veiklos ar priimto teisės akto, o dėl Seimo priimto Laikinojo įstatymo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir daro išvadą, kad skundžiamas Ministerijos sprendimas grindžiamas netinkamu teisės aiškinimu. Pareiškėjo manymu, teismas netinkamai nustatė asmens sužinojimo apie jo pažeistą teisę momentą, nes toks terminas skaičiuotinas nuo sužinojimo apie pripažinimą neteisėtu Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo teisių pažeidimai yra ne vienkartinio, o tęstinio pobūdžio, todėl tenkintinas jo reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies už paskutinius trejus metus laiko nuo 2010 m. birželio 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. – 16 916,13 Lt.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 55-56) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 57-59) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pabrėžia, kad skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Tai, kad valstybinė pensija mokama periodiškai, atsakovo manymu, nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį periodiškai iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad net po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo iki termino pabaigos buvo likę 5 mėnesiai. Atsakovo vertinimu, pareiškėjui taikytinas 6 mėnesių terminas kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugsėjo 1 d. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo bei dėl Ministerijos sprendimo panaikinimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Ministerijos 2013 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 1D-6261(11) panaikinimo, o bylos dalį dėl reikalavimo išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 19 909,60 Lt - nutraukė, konstatavęs, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą kreiptis į teismą ir nėra pagrindo jo atnaujinti.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d., pirmą sumažintą pensiją pareiškėjas gavo 2010 m. vasario mėnesio pabaigoje. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. liepos 26 d., t. y., kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl darytina išvada, kad terminą kreiptis į teismą jis praleido dėl svarbių priežasčių. Be to, nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad pareiškėjas 2013 m. liepos mėnesį iš pensiją mokančios institucijos gavęs jo netenkinantį atsakymą, operatyviai kreipėsi į teismą. Remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas tenkina A. U. prašymą, ir atnaujinęs jam kreipimosi į teismą terminą bei atsižvelgdamas į operatyvumo bei proceso koncentruotumo principus, iš esmės pasisako dėl byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų tenkinimo

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Darytina išvada, kad pareiškėjui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytas pensijos dydžio ribojimas taikytas neteisėtai, o pareiškėjo teisė gauti dėl šių teisės normų taikymo atsiradusią pensijos nepriemoką turi būti ginama. Veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nebuvo išmokėta 19 909,60 Lt pensijos. Ši suma priteistina iš Lietuvos valstybės, kadangi pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Ministerijos 2013 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 1D-6261(11). Ministerija skundžiamu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo ir duomenų pateikimo, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nevertino aplinkybės, kad skundžiamas atsakovo sprendimas grindžiamas netinkama teisės norma. Vadovaujantis minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, ginčo atveju taikytinos ne Viešojo administravimo įstatymo, o pensijos mokėjimo metu galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijos nuostatos, pagal kurias suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per 3 metus nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Atsakovo skundžiamas sprendimas nėra grindžiamas jokiomis aplinkybėmis ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad buvo praleisti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyti skundo padavimo terminai (taikytina šio teisės akto redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d., nes senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos). Ministerijos sprendime nurodyti pagrindai yra visiškai nesusiję su Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatų taikymu, todėl tenkintinas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-6261(11).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo reikalavimai tenkinami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. U. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Pareiškėjo A. U. skundą patenkinti.

Priteisti A. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 19 909,60 lito nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-6261(11) .

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas