A-858-1023-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1023/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00447-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1, 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. P. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–8), kurį patikslino (b. l. 13–17, 26–28), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų (toliau – ir Kauno nepilnamečių TI-PN), 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad jo laisvė nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. spalio 28 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Periodiškai Kauno nepilnamečių TI–PN kamerose, kurių plotas yra apie 20 kv. m, jis buvo kalinamas kartu su 5-6 asmenimis. Taigi, jis – nepilnametis – buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl ko patyrė didžiulę neturtinę žalą, t. y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 32–36) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas per buvimo Kauno nepilnamečių TI-PN laikotarpį tik 22 dienas su pertraukomis buvo kalinamas kamerose, kuriose tenkantis plotas vienam asmeniui neatitiko 5 kv. m. Iki nustatyto ploto trūko nuo 0,2 kv. m iki 0,5 kv. m. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus pastatas pastatytas 1998 m., rekonstrukcija atlikta 2009 m., šio pastato eksploatacinė priežiūra vykdoma, tad suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygos geros. Be to, pareiškėjui buvo maksimaliai sudarytos sąlygos veiklai už kameros ribų: dalyvauti grupinio užimtumo programų užsiėmimuose, pasivaikščiojimai gryname ore, individualioms psichologo konsultacijoms. 2010 m. gegužės 5 d. pareiškėjas perkeltas bausmę atlikti į pataisos namų paprastąją grupę, kurioje išbuvo iki 2010 m. lapkričio 3 d. Pareiškėjui atliekant bausmę Kauno nepilnamečių TI-PN buvo užtikrinta reikiama ploto norma vienam nuteistajam ir buvo suteikta visiška judėjimo laisvė jam skirtoje teritorijoje. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, patvirtinančių jam padarytą neturtinę žalą, nenurodė kaip įkalinimas kameroje ar bausmės atlikimas pataisos namuose, kur jam teko mažesnis nei nustatytas plotas, neigiamai įtakojo jo sveikatą, o taip pat nepateikė įrodymų, kad jis kokiu nors būdu skundėsi įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros (ar miegamųjų patalpų) perpildymo ir ar kreipėsi į įstaigos sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusios sveikatos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 57–61) pareiškėjo M. P. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d., 2009 m. gruodžio 15 d., nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. sausio 5 d., nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. sausio 19 d. bei nuo 2010 m. vasario 2 d. iki 2010 m. vasario 9 d. buvo pažeista M. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose sąlygas; M. P. reikalavimą dėl 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno nepilnamečių TI-PN. Pareiškėjas prašo neturtinės žalos, patirtos jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kauno nepilnamečių TI-PN nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. spalio 28 d. atlyginimo.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. spalio 3 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Kauno nepilnamečių TI-PN. Nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. gegužės 5 d. pareiškėjas buvo laikomas tardymo izoliatoriuje: laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. buvo laikomas kameroje Nr. 505, 22,32 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje – 5, vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,5 kv. m, laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 22 d. kameroje Nr. 303, 22,32 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje – 4, vienam asmeniui tenkantis plotas – 5,58 kv. m, laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 29 d. iki 2009 m. spalio 6 d. ir 2009 m. spalio 20 d. buvo laikomas kameroje Nr. 303, 22,60 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje – 3-4, vienam asmeniui tenkantis plotas 7,5-5,65 kv. m, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 21 d. iki 2009 m. spalio 25 d. kameroje Nr. 605, asmenų skaičius kameroje – 4, vienam asmeniui tenkantis plotas – 5,65 kv. m, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 26 d. iki 2009 m. lapkričio 3 d. kameroje Nr. 408, asmenų skaičius kameroje – 2-3, vienam asmeniui tenkantis plotas – 9,36-6,24 kv. m, 2009 m. lapkričio 17 d. buvo laikomas kameroje Nr. 402, 14,35 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje – 2, vienam asmeniu tenkantis plotas – 7,2 kv. m, laikotarpiais nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2009 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2009 m. lapkričio 24 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d. kameroje Nr. 601, 26,45 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje – 4, vienam asmeniui tenkantis plotas – 6,6 kv. m, 2009 m. gruodžio 14 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 303, 22,60 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje – 4, vienam asmeniui tenkantis plotas – 5,6 kv. m, 2009 m. gruodžio 15 d. kameroje Nr. 406, 14,12 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje 3, vienam asmeniui tenkantis plotas 4,7 kv. m, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d. kameroje Nr. 603, 22,42 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje – 3-4, vienam asmeniui tenkantis plotas – 5,6-7,5 kv. m, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. sausio 5 d. kameroje Nr. 603, 22,42 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje 5, vienam asmeniui tenkantis plotas 4,5 kv. m, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. sausio 19 d. kameroje Nr. 608, 19,09 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje 4, vienam asmeniui tenkantis plotas 4,8 kv. m, laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 2 d. iki 2010 m. vasario 9 d. kameroje Nr. 6112, 14,37 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje 3, vienam asmeniui tenkantis lotas 4,8 kv. m, laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2010 m. vasario 25 d. kameroje Nr. 08, 19,09 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje 3, vienam asmeniui tenkantis plotas 6,3 kv. m, laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2010 m. kovo 4 d. kameroje Nr. 603, 22,42 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje 3-4, vienam asmeniui tenkantis plotas 5,6-7,5 kv. m, laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 5 d. iki 2010 m. kovo 7 d. kameroje Nr. 606, 15,47 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje 2, vienam asmeniui tenkantis plotas 7,7 kv. m, laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 8 d. iki 2010 m. kovo 16 d. kameroje Nr. 303, 22,60 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje 4, vienam asmeniui tenkantis plotas 5,65 kv. m, laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. balandžio 5 d. kameroje Nr. 405, 14,2 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje 2, vienam asmeniui tenkantis plotas 7,06 kv. m, laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2010 m. gegužės 5 d. kameroje Nr. 405, 22,15 kv. m ploto, asmenų skaičius kameroje 2-4, vienam asmeniui tenkantis plotas 5,5-11,1 kv. m (b. l. 37–41). 2010 m. gegužės 5 d. pareiškėjas paskirtas atlikti bausmę į paprastosios grupės 2 skyrių 6 miegamąjį, kurios plotas 37,12 kv. m, kartu su juo gyveno 3 nuteistieji, vienam asmeniui tenkantis plotas 9,28 kv. m. 2010 m. birželio 3 d. pareiškėjas perkeltas iš paprastosios į lengvąją grupę ir nuo 2010 m. birželio 3 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. gyveno 9 skyriaus 16 miegamajame, kurio plotas 15,18 kv. m, kartu su pareiškėju gyveno 2 nuteistieji, vienam asmeniui tenkantis plotas 5,06 kv. m, nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2010 m. lapkričio 3 d. 9 skyriaus miegamajame, kurio plotas 15,31 kv. m, kartu su juo gyveno 2 nuteistieji, vienam asmeniui tenkantis plotas 5,1 kv. m (b. l. 40–41, 43).

1999 m. spalio 22 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (neteko galios 2010 m. balandžio 11 d.) 6.15 punkto 2 lentelėje buvo numatyta, jog vienam asmeniui, esančiam kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, o pataisos namuose – ne mažiau kaip 3 kv. m ploto. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 111.3 punkte buvo nustatytas 4,1 kv. m plotas vienam suimtajam (nuteistajam), laikomam Kauno nepilnamečių TI-PN.

Pagal teismui pateiktus duomenis, darytina išvada, kad laikotarpiais nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. (4 dienos), 2009 m. gruodžio 15 d. (1 diena), nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. sausio 5 d. (9 dienos), nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. sausio 19 d. (2 dienos) bei nuo 2010 m. vasario 2 d. iki 2010 m. vasario 9 d. (8 dienos) pareiškėjas praleido patalpose, kurių plotas mažesnis, nei nustatyta minimali ploto norma. Nurodytais laikotarpiais galiojusios 1999 m. spalio 22 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto 2 lentelėje nustatyto 5 kv. m minimalios ploto normos nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog buvo pažeistos M. P. subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose laikotarpiais nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d., 2009 m. gruodžio 15 d., nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. sausio 5 d., nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. sausio 19 d. bei nuo 2010 m. vasario 2 d. iki 2010 m. vasario 9 d.

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Kauno nepilnamečių TI-PN kamerose, kurių plotas mažesnis, nei nustatyta minimali ploto norma, buvo kalinamas su pertraukomis tik dvidešimt keturias dienas, šiais laikotarpiais iki nustatytos minimalios ploto normos trūko nuo 0,2 kv. m iki 0,5 kv. m (b. l. 37–41), be to, pareiškėjas dalyvavo suimtųjų ir nuteistųjų nepilnamečių grupinio užimtumo programose, todėl turėjo galimybę dalyvauti užsiėmimuose už kameros ribų (b. l. 44–45). Įrodymų, kad dėl per mažo kameros ploto, sveikatos sutrikimų jis būtų kreipęsis į Kauno nepilnamečių TI-PN administraciją, gydytojus, byloje nepateikta. Kauno nepilnamečių TI-PN 2013 m. liepos 2 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad jokių nusiskundimų dėl sveikatos būklės M. P. asmens sveikatos istorijoje neužfiksuota.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas Kauno nepilnamečių TI-PN, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nežymiai mažesnis nei nustatyta teisės aktuose minimali gyvenamojo ploto norma bei į tai, kad pareiškėjas per visą buvimo Kauno nepilnamečių TI-PN laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į Kauno nepilnamečių TI-PN administraciją, nesant byloje įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, tai laikant pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl pripažino, kad laikotarpiais nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d., 2009 m. gruodžio 15 d., nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. sausio 5 d., nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. sausio 19 d. bei nuo 2010 m. vasario 2 d. iki 2010 m. vasario 9 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas M. P. patikslintu apeliaciniu skundu (b. l. 75–79) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad dėl kalinimo nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytus kamerų ploto reikalavimus, pareiškėjui išsivystė psichikos liga – emociškai nestabilios asmenybės sutrikimas. Neturtinė žala vertinama 10 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno nepilnamečių TI-PN, atsiliepimu (b. l. 84–87) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pateiktus įrodymus bei galiojančias teisės normas, priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Kauno nepilnamečių TI-PN jis buvo laikomas neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, o teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo padaryta tam tikra neturtinė žala ir egzistuoja pagrindas ją atlyginti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

1999 m. spalio 22 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (neteko galios 2010 m. balandžio 11 d.) 6.15 punkto 2 lentelėje buvo numatyta, jog vienam asmeniui, esančiam kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių duomenų matyti, jog laikotarpiais nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. (4 dienos), 2008 m. gruodžio 15 d. (1 diena), nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. sausio 5 d. (9 dienos), nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. sausio 19 d. (2 dienos) bei nuo 2010 m. vasario 2 d. iki 2010 m. vasario 9 d. (8 dienos) pareiškėjas praleido patalpose, kurių plotas mažesnis, nei nustatyta minimali ploto norma. Taigi, minėtos minimalios ploto normos nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose laikotarpiais nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d., 2008 m. gruodžio 15 d., nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. sausio 5 d., nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. sausio 19 d. bei nuo 2010 m. vasario 2 d. iki 2010 m. vasario 9 d.

Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. gegužės 5 d. Kauno nepilnamečių TI-PN pareiškėjas dalyvavo suimtųjų ir nuteistųjų nepilnamečių grupinio užimtumo programose bei mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje 8 klasėje rugsėjo – spalio mėnesiais (b. l. 44–45) taip pat pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, suteiktos individualios psichologo konsultacijos. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę bei užimtumą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį mažesnį gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė bei užimtumas.

Pareiškėjas teigia, jog dėl per mažo kameros ploto, jam atsirado sveikatos sutrikimų, tačiau pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, jog jis būtų kreipęsis į Kauno nepilnamečių TI-PN administraciją ar gydytojus, dėl sveikatos pablogėjimo. Tuo tarpu, atsakovas pateikė 2013 m. spalio 2 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios turinio matyti, jog jokių nusiskundimų dėl sveikatos būklės pareiškėjo sveikatos istorijoje neužfiksuota (b. l. 42).

Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizę Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 67), kurioje nurodyta, jog pareiškėjas buvo hospitalizuotas 2013 m. kovo 29 d., o išrašytas 2013 m. balandžio 5 d. Atsižvelgdama į tai, jog tarp teismo konstatuoto pažeidimo ir pareiškėjo hospitalizacijos praėjo daugiau kaip trys metai, o iki šio laiko jokių nusiskundimų nebuvo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas būtent dėl kalinimo sąlygų patyrė tam tikrų sveikatos sutrikimų. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nustatyti minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos pažeidimai ir pareiškėjo dėl to patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi, pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą (minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas neužtikrintas tik 24 d. su pertraukomis, iki nustatytos minimalios ploto normos trūko nuo 0,2 kv. m iki 0,5 kv. m), atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys