A-552-745-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-745/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02851-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro prašymą atsakovui Lietuvos pasienio pareigūnų profesinei sąjungai, trečiasis suinteresuotas asmuo M. C., dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – Užsieniečių registracijos centras) padavė teismui prašymą panaikinti Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos (toliau – profesinė sąjunga) 2013 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. PP17-72(13), kuriuo atsisakoma duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Užsieniečių registracijos centro Štabo Apsaugos skyriaus specialistui M. C..

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. balandžio 29 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl Užsieniečių registracijos centro Štabo Apsaugos skyriaus specialisto M. C. veiksmų ir 2013 m. liepos 8 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 1J-3 „Dėl Gruzijos piliečių G. K. ir T. N. atvykimo į Užsieniečių registracijos centrą aplinkybių“, kurioje konstatuota, kad Užsieniečių registracijos centro pareigūnas M. C., neinformavęs Užsieniečių registracijos centro vadovybės apie atvykusius prieglobsčio prašytojus ir neinicijavęs prieglobsčio procedūros Gruzijos piliečiams pradėjimo, pažeidė jo tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Patvirtinus tarnybinio patikrinimo išvadą, nuspręsta M. C. skirti tarnybinę nuobaudą. Kadangi M. C. yra profesinės sąjungos atstovas, pareiškėjas kreipėsi į profesinę sąjungą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą. Profesinė sąjunga atsisakė duoti sutikimą skirti minėtam pareigūnui tarnybinę nuobaudą, motyvuodama tuo, kad pareigūną siekiama patraukti tarnybinėn atsakomybėn dėl jo turimo profesinės sąjungos atstovo statuso ir aktyvios veiklos joje. Pareiškėjas su tuo nesutinka ir aiškina, kad atliekant tarnybinį patikrinimą, minėto pareigūno narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje klausimas nebuvo nagrinėjamas. Atsakovas taip pat nurodė, kad tarnybinis patikrinimas atliktas pažeidžiant tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarkos reikalavimus, tarnybinis patikrinimas pradėtas nesant pakankamų faktinių duomenų, leidžiančių įtarti pareigūną tarnybinio nusižengimo padarymu. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo nutartyse ne kartą konstatavo, kad profesinė sąjunga negali atlikti skiriamos nuobaudos faktinio ir teisinio vertinimo ir spręsti, ar skiriama nuobauda yra teisėta ir pagrįsta. Neįrodyta, kad M. C. tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl jo narystės profesinėje sąjungoje arba dėl jo veiklos joje. Todėl profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti M. C. tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovas nepagrįstai kliudo vykdyti vidaus administravimo funkciją – tarnybinės drausmės užtikrinimą.

Atsakovas Lietuvos pasienio pareigūnų profesinė sąjunga atsiliepime su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 64–66).

Atsakovas paaiškino, kad sprendimą neduoti sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą M. C. profesinė sąjunga priėmė, išsamiai išnagrinėjusi aplinkybių, konstatuotų 2013 m. liepos 8 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 1J-3, taip pat susijusių su šio ir kitų pareigūnų tarnyba, visumą. Tarnybinio patikrinimo išvados teiginiai, tokie kaip „nevengia išsakyti savo nuomonę ir teikti pasiūlymus tarnybos organizavimo ir gerinimo klausimais“, leidžia daryti išvadą, kad egzistuoja šališkas neigiamas požiūris į šį pareigūną, jo tarnybinę veiklą ir jos vertinimą.

Tai, kad M. C., kaip profesinės sąjungos renkamojo organo aktyvus narys, analizuoja ir kelia problemas dėl pareigūnų darbo sąlygų, tarnybos organizavimo ir kitais pareigūnų bendruomenei aktualiais klausimais (ne visuomet problemos išdėstomos raštu), pareigūnus informuoja apie jų statusui, veiklai svarbius aktus, ir išvadoje pateikta charakteristika leidžia daryti išvadą, jog jis vertinamas ne tik dėl savo kaip pareigūno funkcijų vykdymo, bet ir dėl savo pozicijos galimai opiais pareigūnų teisinį statusą liečiančiais klausimais.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra pateikta objektyvių įrodymų ar aiškių faktinių duomenų, pagrindžiančių charakteristikos neigiamą aspektą. Profesinė sąjunga nesutinka su teiginiu, kad atsisakydama duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, trukdo pareiškėjui vykdyti vidaus administravimo funkciją – tarnybinės drausmės užtikrinimą. Kreipdamasis į profesinę sąjungą darbdavys tik patvirtina, kad profesinė sąjunga turi teisę sutikti arba nesutikti su drausmine nuobauda. Vidaus tarnybos statute (toliau – ir Statutas) ši teisė yra suteikta, todėl pasinaudojimas ja negali būti vertinamas, kaip darbdavio teisių pažeidimas.

Nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareiškimas negali būti laikomas trukdymu įstaigai įgyvendinti savo funkcijas, nes sprendimas pagrįstas Statuto 43 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Atsakovas remiasi bendros kompetencijos teismų praktika, taip pat LVAT 2012 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-123/2012 ir aiškina, kad esminis darbdavio interesų pažeidimas turi būti kiekvienu atveju pagrįstas įrodymais. Pareiškėjas jo interesų pažeidimą pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra nurodyta, kad tarnybinės atsakomybės tikslai negali būti pasiekti kitomis, su tarnybinės atsakomybės taikymu nesusijusiomis priemonėmis.

Toks atsakovo sprendimas priimtas, nustačius, kad tarnybinis patikrinimas pradėtas ir tarnybinę nuobaudą siekiama skirti dėl M. C. aktyvios visuomeninės veiklos ir jo, kaip profesinės sąjungos nario, statuso. Profesinė sąjunga atkreipė Užsieniečių registracijos centro vadovybės dėmesį į akivaizdžiai neobjektyvius ir nepagrįstus išvados teiginius dėl M. C. kaltės įrodymo, tarnybinio nusižengimo sudėties elementų konstatavimo, tačiau išsamiai tokių aplinkybių neanalizavo ir jos nebuvo pagrindas profesinės sąjungos sprendimui neduoti sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą priimti.

Remiasi LVAT 2007 m. birželio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-604/2007 ir aiškina, kad profesinė sąjunga turi teisę vertinti atlikto tarnybinio patikrinimo išsamumą ir objektyvumą, nes nustačius, kad nėra pakankamų faktinių duomenų, leidžiančių įtarti darbuotoją padarius tarnybinį nusižengimą, tai gali būti vertinama kaip galimo darbuotojo persekiojimo dėl jo narystės profesinėje sąjungoje požymis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. C. su pareiškėjo prašymu nesutinka, prašo jį atmesti, atliepimą grindžia argumentais analogiškais nurodytiems atsakovo atsiliepime (b. l. 60–62).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir panaikino Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos 2013 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. PP17-72(13) „Dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą“.

Teismas rėmėsi LVAT praktika, suformuota sprendžiant bylas dėl profesinės sąjungos nesutikimo skirti tarnybines nuobaudas pareigūnams (2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-748/2006, 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1080/2010, 2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-954/2011, 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2288/2012, 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, 2013 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-535/2013 ir kt.).

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra susijęs su pareigūno naryste profesinėje sąjungoje arba jo atstovavimu kitiems vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams. Atsakovo prielaidos, kad M. C. tarnybinėn atsakomybėn galimai traukiamas dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, aktyvios veiklos joje, nepagrįstos objektyviais įrodymais. Užsieniečių registracijos centro Štabo apsaugos skyriaus vyresnysis specialistas kapitonas V.

K. M. C. charakterizavo teigiamai. Tarnybinio patikrinimo išvadoje pateiktas šio pareigūno apibūdinimas neįrodo, kad tarnybinis patikrinimas pradėtas dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje. M. C. stebėtojo teisėmis niekada nebuvo trukdoma dalyvauti įvairių komisijų veikloje, nebuvo trukdoma jam atlikti profesinės sąjungos atstovo funkcijas. Teisme nebuvo paneigti atsakovo atstovės paaiškinimai, kad dėl M. C. pateiktų pastabų buvo nukelta Apsaugos skyriaus viršininko ir pareiškėjo atstovės A. K. atestacija, o tai patvirtina, kad į profesinės sąjungos atstovo M.

C. kritiką reaguojama ir teisingai. Visos šios aplinkybės negali būti vertinamos, kaip siekis per tarnybinį patikrinimą ir nuobaudos už padarytą tarnybinį nusižengimą skyrimą susidoroti su M. C. dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje. Atsakovas atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą nepagrindė aplinkybėmis, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra persekiojamas už jo profsąjunginę veiklą. Pats M. C. taip pat nenurodė kokių nors kilusių dėl to konfliktų su vadovybe. Iš pareiškėjo teismui pateiktos tarnybinio patikrinimo medžiagos nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad tarnybinis patikrinimas atliktas tendencingai, neobjektyviai, šališkai.

Teismas konstatavo, kad profesinė sąjunga viršijo jos kompetencijai priskirtus įgaliojimus, nes neturėdama teisinio ir faktinio pagrindo atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui.

III. Atsakovas Lietuvos pasienio pareigūnų profesinė sąjunga apeliaciniame skunde (b. l. 111–116) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas Užsieniečių registracijos centras nepateikė jokių objektyvių duomenų ar įrodymų dėl pažeidžiamų jo interesų, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė profesinei sąjungai. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog tarnybinių patikrinimų atlikimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra yra praktikoje darbdavių dažniausiai naudojama susidorojimo su jiems neįtikusiais darbuotojais, tarp jų ir profesinių sąjungų nariais, forma, todėl siaurinamai aiškinant Statuto 43 straipsnio 4 dalies, 44 straipsnio 3 dalies bei Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio nuostatas, netektų prasmės ir pati jose įtvirtinta garantija, jos nebūtų įmanoma įgyvendinti ir kiekvienu atveju įstaiga, tvarkoma statutinės drausmės pagrindais, galėtų šiuo argumentu vadovautis, nepateikdama jokių kitų objektyvių duomenų dėl esminio darbdavio intereso pažeidimo, kai tuo tarpu Konstitucinio Teismo nutarimuose ir administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje ir tarnybos teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų atitinkamose normose (nagrinėjamu atveju – Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalyje) įtvirtintas papildomas profesinės sąjungos renkamo organo nario teisių skiriant tarnybines nuobaudas apsaugos mechanizmas turi būti suprantamas tik kaip garantija profesinės sąjungos nariams išvengti diskriminavimo galimybės dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje. Teismas nepagrįstai atestacijų nukėlimo klausimą įvertino kaip teisingą pareiškėjo reagavimą į kritiką, nes būtent po to ir prasidėjo M. C. atžvilgiu vykdomas persekiojimas.

Profesinė sąjunga pažymi, kad pareiga užtikrinti veiksmingą darbuotojų (taip pat ir pareigūnų) atstovų apsaugą nuo bet kokio darbdavio persekiojimo už jų vykdomą veiklą, kyla iš tarptautinių įsipareigojimų, todėl, tiek priimant nacionalinius įstatymus, tiek juos aiškinant bei taikant, turi būti siekiama, kad profesinių sąjungų atstovams numatyta apsauga būtų ne deklaratyvi, o reali bei veiksminga. Apelianto nuomone, teismas Statuto 43 straipsnio 4 dalies, 44 straipsnio 3 dalies bei Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas išaiškinęs kaip įtvirtinančias darbdavio teisių pažeidimo prezumpciją tais atvejais, kai profesinė sąjunga (ar jų susivienijimas) nesutinka su tarnybinės nuobaudos jos nariui paskyrimu, padarė materialinės teisės normų pažeidimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad dėl Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos garantijos aiškinimo bei taikymo nagrinėjant bylas dėl profesinių sąjungų atsisakymo duoti sutikimą dėl drausminių nuobaudų jų nariams skyrimo yra suformuota nuosekli bendrosios kompetencijos teismų praktika, nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2011, 2000 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1001/2000, Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1078-510/2010, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-488-340/2010 ir pabrėžia, kad bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami ginčus dėl profesinių sąjungų atsisakymo duoti sutikimą dėl drausminės nuobaudos jų nariams paskyrimo, įrodinėjimo pareigą perkelia darbdaviui, o ne profesinei sąjungai. Apeliantas pažymi, jog ta aplinkybė, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje ir Statuto 43 straipsnio 4 dalyje įtvirtinus iš esmės analogišką garantiją profesinių sąjungų nariams, skiriasi ja galinčių pasinaudoti subjektų ratas, nesudaro pagrindo iš esmės tapačios garantijos aiškinti bei taikyti skirtingai atskirų subjektų, t. y. vidaus reikalų įstaigose dirbančių statutinių valstybės tarnautojų, kurie yra profesinių sąjungų nariai, ir kitose įstaigose pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų, kurie yra profesinių sąjungų renkamųjų organų nariai, atžvilgiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. C. palaiko atsakovo apeliacinį skundą, atsiliepime (b. l. 121–124) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. M. C. atsiliepime į apeliacinį skundą pateikiami argumentai iš esmės analogiški išdėstytiems atsakovo Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos apeliaciniame skunde.

Pareiškėjas Užsieniečių registracijos centras atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymo duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, kuris yra Profesinės sąjungos narys, pagrįstumo bei teisėtumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ( toliau - ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, jog teisinio reguliavimo dėl profesinių sąjungų narių garantijų kontekste yra apibrėžiamos ir profesinės sąjungos diskrecijos teisės duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ribos: profesinė sąjunga šią teisę turi naudoti tik kaip priemonę apginti savo narius nuo diskriminacijos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu, nesant įrodymų, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, kadangi nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1080/2010; 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2288/2012).

Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl profesinės sąjungos nesutikimo paskirti tarnybinę nuobaudą atitinkamam pareigūnui, turi užtikrinti viešosios valdžios institucijos, kaip darbdavio, ir jos darbuotojų interesų balansą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 išaiškino, jog teismas gali panaikinti pareigūnams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tik nustatęs, kad profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą iš esmės pažeidžia teisėtus valstybės institucijos interesus bei tai, jog tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl šio pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje. Tokiu būdu šioje byloje reikia įvertinti, ar pareiškėjas įrodė, jog nesutikimas iš esmės pažeidžia jo interesus ir ar atsakovas, priimdamas sprendimą nesutikti paskirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui, veikė tinkamai ir savo diskrecijos duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nenaudojo aiškiai klaidingai.

Statutinių santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę vidaus reikalų įstaigose, o jų specifika kelia vidaus reikalų įstaigų pareigūnams ir didesnius reikalavimus. Tinkamos drausmės užtikrinimas – vidaus reikalų įstaigų veiklos efektyvumo užtikrinimo priemonė. Dėl šių aplinkybių vidaus reikalų įstaigos vadovybė, nepriklausomai nuo pareigūno narystės profesinėje sąjungoje, turi turėti galimybę operatyviai ir tinkamai reaguoti į kiekvieną pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, o tokios galimybės nepagrįstas apribojimas galėtų sutrikdyti tarnybinę drausmę, taip sukeliant pavojų viešajam interesui (žr., pvz., LVAT 2004 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-853/2004; 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 ir kt.). Šių pareigūnų darbas atlyginamas iš valstybės biudžeto. Todėl egzistuoja pagrįstas viešasis interesas, jog atsakingų institucijų ir jų pareigūnų darbas būtų organizuojamas tokiu būdu, kad nebūtų sutrikdytas tinkamas ir efektyvus tarnybos paskirties vykdymas, t. y. pagrindinių funkcijų įgyvendinimas.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos aiškinimu, pateiktu 2012 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, pažymi, jog siekiant užtikrinti veiksmingą institucijų, kurios atsakingos už viešojo intereso apsaugą, veiklą yra būtina, kad šios institucijos turėtų galimybę vykdyti drausminę procedūrą. Drausmės užtikrinimas institucijų, kurios tvarkomos statutinės drausmės pagrindais, sistemoje iš tikrųjų gali būti vertinamas kaip tinkamo tarnybos funkcijų ir įgaliojimų, kurias ši tarnyba privalo atlikti, įgyvendinimo priemonė, atitinkanti privalomą esminio darbdavio intereso pažeidimo reikalavimą. Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas įrodė, jog profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmenims iš esmės pažeidžia jo interesus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio administracines bylas (tarnybinius ginčus dėl profesinės sąjungos diskrecijos ribų sprendžiant dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui profesinės sąjungos nariui), yra suformavęs praktiką, kad profesinė sąjunga, spręsdama vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą, privalo įvertinti nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindama atitinkamos veikos inkriminavimo pareigūnui pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų, bei aiškiai išreikšti savo poziciją (sutinka ar nesutinka) dėl nuobaudos skyrimo konkrečiam profesinės sąjungos nariui ir apie savo sprendimą pranešti prašymą pateikusiam asmeniui (žr., pvz., LVAT 2006 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-748/2006, 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-954/2011 ir kt.).

Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Vadovaudamasi šia teisės norma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kadangi ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai nėra pasikeitę.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, suteikiančių pagrindą manyti, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas nagrinėjamu atveju yra susijęs su pareigūno naryste Profesinėje sąjungoje arba jo atstovavimu kitiems vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams. Nors M. C. yra profesinės sąjungos atstovas Užsieniečių registracijos centre, tačiau, kaip matyti iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, jo aktyvūs veiksmai, susiję su kolegų teisių gynimu, užfiksuoti tik 2013 m. rugsėjį, t.y. jau užbaigus tarnybinį patikrinimą ir ginčui persikėlus į administracinį teismą. Patikimų duomenų, kad jo tarnybinės atsakomybės klausimas yra tiesiogiai susijęs su 2013 metų pavasarį keltomis pareigūnų atestacijos problemomis, byloje nesurinkta.

Profesinei sąjungai kartu su prašymu duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą buvo pateikta tarnybinio patikrinimo išvados kopija (b. l. 8-17). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje išvadoje užfiksuotų duomenų visuma buvo pakankamas pagrindas Profesinei sąjungai apsispręsti dėl sutikimo ar nesutikimo skiriant tarnybinę nuobaudą pareigūnui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, įvertinus Profesinės sąjungos 2013 m. liepos 23 d. rašto Nr. PP17-72(13) (b. l. 5-7) turinį, matyti, jog jame Profesinės sąjungos nurodytos aplinkybės ir argumentai dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo, tarnybinėn atsakomybėn traukiamų asmenų rato bei įrodymų vertinimo nėra susiję su pareigūno naryste ir jų veikla profesinėje sąjungoje. Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo tinkamai motyvuotomis išvadomis, kad konkrečiu atveju Profesinė sąjunga viršijo teisės aktų suteiktos diskrecijos ribas.

Profesinės sąjungos išreikštos abejonės dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo ribų ir įrodymų patikimumo gali būti vertinamos, sprendžiant paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo klausimą teisme.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas