A-882-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-882-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06663-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1; 11.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Stasio Gagio ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. (S. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–8) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir Tarnybos Vilniaus rajono skyrius) vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2987 „Dėl atsisakymo priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises piliečiui S. J.“; 2) įpareigoti Tarnybos Vilniaus rajono skyrių priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pagal Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 „Dėl piliečių pasirinktų naujų žemės sklypų individualiai statybai tvirtinimo“ 2 priedą.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2006 m. spalio 19 d. išvada Nr. 01-2.12-233 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ buvo nustatyta, jog buvęs savininkas M. J. valdė nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) mieste, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, 1,3000 ha žemės, į kurios dalį nuosavybės teises turi teisę atkurti pareiškėjas. Šia išvada taip pat nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,2166 ha žemės, iš kurios 0,2166 ha ploto (t. y. visas atkurtinos žemės plotas) yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei.

Paaiškino, kad įgaliota atstovė A. D. pagal paminėtą išvadą Tarnybos Vilniaus rajono skyriui 2012 m. rugsėjo 25 d. pateikė prašymą už valstybės išperkamą žemę suteikti žemės sklypą individualiai statybai. Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-212 buvo patvirtintas Piliečių, kuriems bus pasiūlyti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės teritorijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašas, o į šį sąrašą buvo įtrauktas ir pareiškėjas.

Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 jam buvo paskirtas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) individualiai statybai. Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-124 sudarytos darbo grupės 2013 m. liepos 18 d. išvada Nr. 1LS-(7.5)-86 Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjui buvo pavesta priimti sprendimus neatkurti nuosavybės teisių piliečiams (tarp jų ir pareiškėjui), nurodytiems Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d.

įsakyme Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267, kurie pasirinko jiems siūlomus naujus žemės sklypus ar jų dalis individualiai statybai (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėse. Pagal Tarnybos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. rugpjūčio 28 d. pavedimą Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2987 buvo nuspręsta nepriimti sprendimo atkurti pareiškėjui nuosavybės teises suteikiant neatlygintinai pasirinktą lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai. Pažymėjo, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyrius skundžiamą sprendimą grindė Tarnybos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. rugpjūčio 28 d. pavedimu, o ne ginčui taikytinos teisės normos nustatytu reglamentavimu.

Nors skundžiamame įsakyme nurodyta, kad jis yra priimamas vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi, 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 21 straipsnio 4, 5 dalimis, Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, tačiau nė viena iš nurodytų nuostatų nereguliuoja ginčo teisinių santykių. Pareiškėjo teigimu, nors skundžiamame įsakyme nurodytos teisės normos reguliuoja nuosavybės teisių atkūrimo procesą, bet nė viena iš jų nėra taikytina nagrinėtinu atveju, nes ginčo santykius tiesiogiai reguliuoja Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 82 punktas.

Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus sprendimas šiuo aspektu yra ydingas, neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, prieštaraujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktui, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 82 punktui. Ginčijamu įsakymu iš esmės pripažįstamas šio skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267, kuriuo jam buvo patvirtintas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) individualiai statybai, bei VAVA 2006 m. spalio 19 d. išvados Nr. 01-2.12-233 neteisėtumas, t. y. skundžiamu sprendimu naikinami anksčiau priimti administraciniai aktai, sukūrę tam tikras teises pareiškėjui.

Pastebėjo, kad, esant galiojančiam ir nepanaikintam Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymui bei galiojančiai VAVA 2006 m. spalio 19 d. išvadai, jis pagrįstai tikėjosi, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra teisėtas ir žemės sklypai individualiai statybai paskirti teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 63–70) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, turėjo būti išsiaiškinta, ar (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje yra žemės sklypų, kurie nėra suteikti individualių gyvenamųjų namų statybai, ir, nustačius šiuos žemės sklypus, pastarosios kadastro vietovės projekto autorius turėjo tikslinti valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planus bei valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių plotų sąrašus. Patikslinus planą ir sąrašą, žemės sklypai, kurie nesuteikti gyvenamųjų namų statybai, turėjo būti grąžinami nedelsiant natūra į vienkiemius išskirstytuose kaimuose, o rėžiniuose kaimuose – pagal sudarytus žemėtvarkos projektus, o jeigu nėra pretendentų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises natūra, šiose teritorijose žemės sklypai turėjo būti projektuojami pretendentams žemėtvarkos projektuose, laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytos eilės. Pažymėjo, kad, nustačius, jog (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime yra nauji žemės sklypai, kurie suprojektuoti individualiai statybai kaimo gyvenvietės patvirtintu generaliniu planu, tačiau nėra suteikti piliečiams ir nėra įsigyti nuosavybėn, šie žemės sklypai negalėjo būti priskirti valstybės išperkamai žemei, taip pat ir siūlomi piliečiams, pageidaujantiems gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems naujus žemės sklypus individualiai statybai.

Patvirtinus patikslintus (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planus ir valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių plotų sąrašą, apie galimybę atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra turėjo būti informuoti pretendentai ir jiems pareiškus pageidavimą turėta žemė turi būti grąžinta natūra. Pareiškėjas tik 2012 m. rugsėjo 25 d. Tarnybos Vilniaus rajono skyriui pateikė prašymą už valstybės išperkamą žemę suteikti žemės sklypą individualiai statybai.

Pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. neišreiškė valios atkurti nuosavybės teises perduodant lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai, t. y. nepasirinko Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodyto atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo. Pabrėžė, kad pareiškėjas po 2003 m. balandžio 1 d. negalėjo pakeisti valios dėl būdo, kuriuo pageidauja atkurti nuosavybės teises ir pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą – gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai.

Todėl jam negali būti atkurtos nuosavybės teisės suteikiant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai pagal Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 2 priedą. Teigė, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2013 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2987 pagrįstai atsisakė priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad ginčijamu įsakymu pripažįstamas Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d.

įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267, kuriuo pareiškėjui buvo patvirtintas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės teritorijoje individualiai statybai, bei VAVA 2006 m. spalio 19 d. išvados Nr. 01-2.12-233 neteisėtumas. Pabrėžė, kad ginčijamu Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymu nėra naikinami jokie anksčiau priimti administraciniai aktai, o tik sustabdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjo atžvilgiu, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje.

Pažymėjo, kad neginčija pareiškėjo atžvilgiu priimtos VAVA 2006 m. spalio 19 d. išvados teisėtumo ir jos nepanaikino, taip pat pabrėžė, kad neginčija pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, o ginčijamu įsakymu tik sustabdytas nuosavybės teisių atkūrimo procesas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodytu būdu (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Pabrėžė, jog Tarnyba, nustačiusi, kad yra pažeidžiamos nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, skundžiamu įsakymu šį procesą sustabdė pagrįstai ir teisėtai.

Taip pat pažymėjo, kad Tarnybos direktorius įgaliojo teritorinių skyrių tarnautojus (teisininkus) atstovauti jos interesus teismuose nagrinėjant bylas, susijusias su šios įstaigos kompetencija, bei suteikė jiems Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50, 51, 52 ir 53 straipsniuose nustatytas teises ir pareigas. Todėl prašė Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus nelaikyti atskiru šio teisminio proceso dalyviu, kadangi jis negali būti proceso dalyviu byloje, o atsakovu laikyti Tarnybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 150–155) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. spalio 3 d. įsakymą bei įpareigoti šį skyrių atkurti pareiškėjui nuosavybės teises suteikiant jam 2013 m. vasario 5 d. įsakymu paskirtą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, pagrįstumo ir teisėtumo. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. spalio 3 d. įsakymo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismas, remdamasis šalių teismui išdėstyta pozicija, nustatė, kad nėra ginčo dėl tų aplinkybių, jog pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į M. J. valdytos žemės dalį, tačiau kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tarnybos darbo grupės išvadoje, kuri yra skundžiamo įsakymo sudėtinė dalis, konstatuota, kad, vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo bei kitų įstatymus įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, neatsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1994 m. gegužės 27 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, todėl pareiškėjui nuosavybės teisės jo pageidaujamu būdu, t. y. perduodant neatlygintinai jo pasirinktą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, negali būti atkuriamos.

Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusia iki 2012 m. sausio 31 d., ir nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusia Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija. Išanalizavęs aptartas teisės normas, teismas padarė išvadą, kad piliečiai nevaržomai nuosavybės teisių atkūrimo būdą galėjo keisti iki 2003 m. balandžio 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytos išlygos, kada piliečiai valią dėl atlyginimo būdo galėjo pareikšti ir po 2003 m. balandžio 1 d. Tačiau paminėtos išlygos ginčo atveju netaikytinos, nes neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Teismas pažymėjo, jog už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nurodytais būdais. Iš šio straipsnio nuostatų analizės padarė išvadą, kad 1 ir 4 punktuose nustatyti du savarankiški nuosavybės teisių atkūrimo būdai. Nurodė, jog pareiškėjas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 17 d. pateiktame prašyme išreiškė valią, kad pageidauja žemę (laisvą ir neužstatytą) susigrąžinti jos buvimo vietoje; likusi žemė gali būti grąžinta (duomenys neskelbtini) rajone mišku arba žeme (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p., 16 str. 9 d. 1 p.), ir šios savo valios iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d.) nustatyto termino nepakeitė. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pareiškėjas Tarnybos Vilniaus rajono skyriui 2012 m. rugsėjo 25 d. pateikdamas prašymą už valstybės išperkamą žemę suteikti žemės sklypą individualiai statybai siekė, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodytu būdu, t. y. pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tačiau, teismo vertinimu, toks valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo pakeitimas išreikštas praleidus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d.) nustatytą terminą, todėl negali pareiškėjui sukurti jokių teisinių pasekmių.

Teismas taip pat pažymėjo, jog Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas asmenų, siekiančių įsigyti žemės sklypus, suformuotus vykdant žemės reformą kaimo gyvenamojoje vietovėje, eiliškumas, nurodant, jog pirmiausia yra grąžintini žemės sklypai savininkams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, reikšmingais ir nagrinėjamo ginčo atveju. Nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl paminėtoje išvadoje nurodytų aplinkybių, jog (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje nėra atkurtos nuosavybės teisės visiems žemės savininkams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises šioje vietovėje (Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. 1 p.), taip pat yra suformuoti sklypai, kurie nėra perleisti trečiųjų asmenų nuosavybėn. Todėl nuosavybėn neperleisti žemės sklypai nelaikytini Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta ir valstybės išperkama žeme. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi. Atsižvelgęs į tai, pripažino, jog, vykdant žemės reformą, (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje pirmiausia turi būti atkurtos nuosavybės teisės Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, t. y. buvusiems žemės savininkams. Todėl Tarnybos Vilniaus rajono skyrius pagrįstai įpareigotas informuoti buvusios žemės savininkus apie galimybę atkurti nuosavybės teises natūra turėtos žemės vietoje.

Teismas, vertindamas pareiškėjo skunde nurodytus motyvus, taip pat pažymėjo, kad skundžiamu Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. spalio 3 d. įsakymu nėra paneigiama VAVA 2006 m. spalio 19 d. išvada. Be to, Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2013 m. vasario 5 d. surašė naują išvadą, dėl kurios pagrįstumo bei teisėtumo nėra ginčo. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. vasario 5 d. įsakymas nuosavybės atkūrimo procese laikytinas tarpiniu procedūriniu sprendimu, kuriuo nėra užbaigiama nuosavybės atkūrimo procedūra. Todėl Tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. sudarytai darbo grupei konstatavus, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. vasario 5 d. įsakymas (jo dalis) prieštarauja nuosavybės atkūrimo procedūras bei tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms, Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. spalio 3 d. įsakymu pagrįstai konstatuota, jog nuosavybės teisės pareiškėjo nurodytu būdu negali būti atkuriamos. Paminėjo, jog Tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. sudarytos darbo grupės 2013 m. liepos 18 d. išvada laikytina skundžiamo Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. spalio 3 d. įsakymo sudėtine dalimi. Ši išvada, be kita ko, yra grindžiama ir Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 21 straipsnio 4, 5 dalyse, Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų analize. Todėl, teismo vertinimu, Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. spalio 3 d. sprendimo teisiniu pagrindu paminėtų teisės aktų nuostatos nurodytos iš esmės pagrįstai bei teisėtai. Atsižvelgęs į tai, skundo motyvus, jog ginčijamas 2013 m. spalio 3 d. įsakymas yra grindžiamas teisės aktų nuostatomis, kurios ginčo atveju nėra taikytinos, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, nusprendė, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2013 m. spalio 3 d. įsakyme faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, paminėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimą jį panaikinti atmetė.

Teismas nurodė, kad skundo reikalavimas įpareigoti Tarnybos Vilniaus rajono skyrių atkurti pareiškėjui nuosavybės teises jo nurodytu būdu, t. y. įpareigoti šį skyrių priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises vadovaujantis Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo 2 priedu, yra išvestinis reikalavimo panaikinti Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. spalio 3 d. įsakymą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad paminėtas įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 160–163) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog 2012 m. rugsėjo 25 d. prašymas už valstybės išperkamą žemę suteikti žemės sklypą individualiai statybai pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl negali sukurti teisinių pasekmių. Iki 2003 m. balandžio 1 d. dėl objektyvių priežasčių negalėjo pareikšti savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų buvo parengta 2010 m. rugsėjo 28 d. Iki 2010 m. rugsėjo 28 d. negalėjo išreikšti savo valios dėl viso 0,7280 ha valstybės išperkamos žemės ploto, kadangi juridinę reikšmę turintis faktas teismo sprendimu buvo nustatytas tik 2010 m. birželio 29 d. Teismas atnaujino terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, o tai apima ir valios išreiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Jo valia formaliąja prasme buvo išreikšta 2003 m. kovo 17 d. nenurodant pagrindinės žemės naudojimo paskirties, ir tokiu atveju vėlesnis 2012 m. rugsėjo 25 d. prašymas galėjo būti nagrinėjamas ir tenkinamas.

2. Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl skundo argumentų, kad ginčo įsakymas buvo priimtas esant galiojantiems administraciniams aktams, kurių pagrindu jam turi būti baigtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Esant galiojančiam Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymui Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267, nepagrįstai priimtas Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2)-2987. Iš esmės ginčijamu administraciniu aktu yra naikinamas nurodytas administracinis aktas, sukūręs jam tam tikras teises. Individualus administracinis aktas, sukeliantis tiesiogines teisines pasekmes tretiesiems asmenims, gali būti naikinamas tik teismine tvarka, vadinasi, toks aktas negali būti panaikintas administracine tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-128/2008). Ginčo teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai nenumato galimybės pačiam atsakovui panaikinti, papildyti ar pakeisti savo priimtą administracinį aktą.

3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad skundžiamas įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus. Atsakovas nei priimdamas ginčo įsakymą, nei bylos nagrinėjimo metu nepateikė duomenų, kad toje vietoje, kur yra suformuotas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), yra pretendentų, priskirtinų pirmai eiliškumo grupei, kuriems turi būti atkurtos nuosavybės teisės grąžinant žemę natūra. 2013 m. liepos 18 d. darbo grupės išvadoje Nr. 1LS-(7.5)-86 nenurodyta, kokios konkrečiai teisės aktų nuostatos buvo pažeistos ir dėl kokių priežasčių jo atžvilgiu turi būti priimtas sprendimas neatkurti nuosavybės teisių. Tarnyba, vadovaudamasi savo išvada, turėjo inicijuoti Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 panaikinimą, išlaikydama visų piliečių, esančių tame sąraše, lygiateisiškumo prieš įstatymą principą.

4. Teismas nepagrįstai palaikė atsakovo argumentus, susijusius su Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarime pateiktais išaiškinimais. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad žemė, suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai, yra priskirtina valstybės išperkamai, o šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose. Suprojektuoti žemės sklypai (tarp jų ir jam) buvo nustatyti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekte, be to, suprojektuoti kaimo gyvenviečių patvirtintais generaliniais planais, kuriais vykdant žemės reformą privalu vadovautis.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 169–172) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, 2012 m. rugsėjo 25 d. pateikdamas prašymą už valstybės išperkamą žemę suteikti žemės sklypą individualiai statybai, siekė, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodytu būdu, t. y. pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau toks valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimas išreikštas praleidus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) nustatytą terminą, todėl negali pareiškėjui sukurti jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui 2010 m. birželio 29 d. sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą ir atnaujinus terminą pateikti nuosavybės teisę įrodančius dokumentus, teismas taip pat atnaujino ir terminą valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreikšti. Pareiškėjas turėjo galimybę išreikšti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, iki įstatyme nustatytos datos – 2003 m. balandžio 1 d., ir tai padarė 2003 m. kovo 17 d. pateiktame prašyme, o valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, visiškai nepriklauso nuo buvusio savininko nuosavybės teise valdytos žemės ploto (kuris buvo nustatytas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimu). Nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 25 d. pateiktu prašymu suteikti žemės sklypą individualiai statybai, kuris atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, patikslino 2003 m. kovo 17 d. pateiktą prašymą, kuriame pasirinktas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas.

2. Teismas nurodė, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 nuosavybės teisių atkūrimo procese laikytinas tarpiniu procedūriniu sprendimu, kuriuo nėra užbaigiama nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Ginčijamu Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2987 nėra naikinami jokie anksčiau priimti administraciniai aktai, tik sustabdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjo atžvilgiu suteikiant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Tarnyba, nustačiusi teisės aktų pažeidimus nuosavybės teisių atkūrimo procese, pagrįstai sustabdė nuosavybės teisių atkūrimo procesą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodytu būdu ir priėmė ginčijamą įsakymą.

3. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog atsakovas nepateikė duomenų, kad toje vietoje, kur yra suformuotas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), yra pretendentų, priskirtinų pirmai eiliškumo grupei, kuriems turi būti atkurtos nuosavybės teisės grąžinant žemę natūra. Pareiškėjas neginčijo šios aplinkybės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje nėra atkurtos nuosavybės teisės visiems žemės savininkams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises šioje vietovėje, taip pat yra suformuoti žemės sklypai, kurie nėra perleisti trečiųjų asmenų nuosavybėn. Visais atvejais žemės reformos metu perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems žemės, miško sklypai ir vandens telkiniai ar perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai individualiai statybai turi būti formuojami ir perduodami piliečiams pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą eilę. Skiriant žemės sklypus individualiai statybai (tarp jų ir pareiškėjui), šie žemės sklypai nebuvo suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte, buvo nepagrįstai skiriami asmenims, neparengus žemės reformos žemėtvarkos projekto ir nesilaikant Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto eiliškumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje yra nustatytos šios nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) Pareiškėjas yra pretendentas atgauti nuosavybės teisę į buvusio savininko M. J. turėtą žemę, kuri yra valstybės išperkama ir natūra negrąžintina;

2) Pagal VAVA 2006 m. spalio 19 d. išvadą, pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,216 ha žemės (duomenys neskelbtini) rajone žemės perdavimo jam neatlygintinai būdu, t. y. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte (2012-11-22 įstatymo Nr. XI-2404 redakcija) nustatytu būdu (b. l. 118);

3) Pastaroji išvada buvo papildyta Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. vasario 5 d. išvada, pagal kurią (atsižvelgiant į teismine tvarka nustatytą juridinį faktą, kad paminėtas buvęs žemės savininkas M. J. turėjo didesnį kiekį žemės) pareiškėjui buvo nustatyta teisė atkurti nuosavybę į dar 0,5114 ha žemės (duomenys neskelbtini) rajone žemės perdavimo jam neatlygintinai būdu, t. y. tuo pačiu, kaip ir 2006 m. spalio 19 d. išvadoje nurodytu būdu (b. l. 123-124);

3) Pareiškėjo įgaliotos atstovės 2012 m. rugsėjo 25 d. Tarnybos Vilniaus rajono skyriui paduotame prašyme buvo išreikštas pareiškėjo pageidavimas (prašymas) pagal paminėtą VAVA 2006 m. spalio 19 d. išvadą suteikti jam žemės sklypą (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime, individualiai statybai, t. y. atkurti jam nuosavybės teisę į 0,216 ha žemės Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte (2012-11-22 įstatymo Nr. XI-2404 redakcija) nustatytu būdu (b. l. 117);

4) Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-212 pareiškėjas buvo įtrauktas į Piliečių, kuriems bus pasiūlyti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašą (b. l. 107);

5) Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267 jam (tarp kitų pretendentų atkurti nuosavybės teises žemės sklypų individualiai statybai suteikimo būdu) buvo patvirtintas jo pasirinktas numeriu (duomenys neskelbtini) pažymėtas žemės sklypas (b. l. 110, 112).

Pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamu Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-2987 nuspręsta nepriimti sprendimo atkurti nuosavybės teises pareiškėjui naujo, jo pasirinkto, žemės sklypo suteikimo individualiai statybai būdu.

Pareiškėjo teigimu, pastarasis įsakymas kertasi su prieš tai priimtais Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo paminėtais 2013 m. sausio 28 d. ir 2013 m. vasario 5 d. įsakymais (iš esmės juos panaikina) ir tuo pačiu pažeidžia šiais įsakymais jau nustatytas jo teises. Todėl, sprendžiant tarp šalių kilusį administracinį ginčą, pirmiausia yra būtina aptarti nurodytų (tarp jų ir pareiškėjo skundžiamo) Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymų reikšmę nagrinėjamai bylai.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad Atkūrimo įstatymo taikymo požiūriu visi šie įsakymai nei pagal jų turinį, nei pagal Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus kompetenciją negali būti pripažinti sprendimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio taikymo prasme. Nurodyti įsakymai, pagal jų paskirtį bei priėmimo nuosavybės teisių atkūrimo procese laiką ir chronologiją, laikytini tarpiniais procedūriniais administraciniais sprendimais pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Viena vertus, tai reiškia, kad šie įsakymai (ABTĮ taikymo požiūriu administraciniai sprendimai) nesuteikia ir nepanaikina pareiškėjo subjektinės teisės į tam tikros žemės atgavimą nuosavybėn. Kita vertus, šie Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymai (administraciniai sprendimai) yra reikšmingi ta prasme, kad, priėmus pirmuosius du iš jų, pareiškėjui atsirado tam tikri teisėti lūkesčiai atkurti jam priklausančią nuosavybės teisę žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje neatlygintino gavimo individualiai statybai būdu, o pastarasis įsakymas (sprendimas) tuos teisėtus lūkesčius kvestionuoja.

Spręsdama dėl pareiškėjo individualių teisių į tam tikros žemės neatlygintiną gavimą individualiai statybai ir paminėtų teisinių lūkesčių tarpusavio sąsajos ir šių vertybių gynimo prioriteto nustatymo, kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių į neteisėtai nusavintą (nacionalizuotą) žemę atkūrimas yra viešasis interesas, kuris, be kita ko, turi būti užtikrintas šios procedūros atitikimu įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytiems reikalavimams. Tai reiškia, kad, teismui nustačius tam tikrą koliziją tarp Atkūrimo ir kitų įstatymų nustatytų reikalavimų ir dėl viešojo administravimo subjekto procedūrinių administracinių sprendimų atsiradusių tam tikrų teisėtų lūkesčių, prioritetas turi būti suteiktas Atkūrimo ir kitų įstatymų nustatytų reikalavimų gynimui. O asmens (šiuo atveju pareiškėjo) teisėti lūkesčiai gali būti ginami deliktinės atsakomybės instituto taikymo būdu. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į iš esmės tokį patį aptariamos situacijos aiškinimą, pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2238/2014, kuri faktinėmis aplinkybėmis yra panaši su šia administracine byla. Vadovaudamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kolegija nemato pagrindo kitaip aiškinti paminėtos kolizijos išsprendimo taisykles. Taigi nagrinėjamoje byloje yra svarbu nustatyti (ABTĮ 86 str. taikymo požiūriu išaiškinti), ar pareiškėjo lūkestis atkurti jam priklausančią nuosavybės teisę žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje neatlygintino gavimo individualiai statybai būdu yra pagrįstas įstatymų.

Kaip jau buvo pasakyta išvardijant faktines bylos aplinkybes, pagal paminėtas VAVA 2006 m. spalio 19 d. ir Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. vasario 5 d. išvadas, pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į jam priklausančią žemės dalį žemės perdavimo jam neatlygintinai būdu, t. y. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte (2012-11-22 įstatymo Nr. XI-2404 redakcija) nustatytu būdu, o paminėtame 2012 m. rugsėjo 25 d. prašyme išreiškė valią atkurti jam nuosavybės teisę į 0,216 ha žemės Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte (2012-11-22 įstatymo Nr. XI-2404 redakcija) nustatytu, t. y. kitokiu, negu Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytu, būdu. Šiame kontekste kolegija pažymi, kad valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pakeitimas yra (buvo) reglamentuojamas specialiosios teisės normos – Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002-10-15 įstatymo Nr. IX-1139 redakcija), pagal kurią tai buvo galima padaryti iki imperatyviai nustatyto termino – iki 2003 m. balandžio 1 d. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjo paminėtame 2012 m. rugsėjo 25 d. prašyme išreikštas valios pakeitimas (byloje nėra kvestionuojama, kad iki tol pareiškėjas neprašė pakeisti nuosavybės teisės atkūrimo būdą) neatitinka Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio reikalavimo. Be to, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais (jų nekartodama), pritaria teismo išvadai, kad Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2010-06-18 įstatymo Nr. XI-914 redakcija) nustatyto reikalavimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo eiliškumo taikymo prasme žemės sklypo individualiai statybai neatlygintinas suteikimas pareiškėjui (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje pažeistų šį reikalavimą. Todėl ir šiuo aspektu paminėti Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 28 d. ir 2013 m. vasario 5 d. įsakymai pripažintini ydingais.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. J. (S. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis