A-602-1218-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1218/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00750-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. T. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5-6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) Socialinės paramos skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 46936 sustabdyti socialinės pašalpos mokėjimą pareiškėjui nuo 2013 m. birželio 1 d. (toliau – ir 2013 m. birželio 13 d. sprendimas).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.229 straipsnis apibrėžia, kas yra sugyventiniai, t. y. vyras ir moteris, kurie įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos, turėdami tikslą sukurti šeimyninius santykius. Šančių seniūnijos darbuotoja, surašiusi 2013 m. birželio 10 d. Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą Nr. 15-4-89 (toliau – ir Patikrinimo aktas), be jokio pagrindo įvardijo V. Ž. pareiškėjo sugyventine, kadangi su V. Ž. pareiškėjas gyveno kartu nesusituokęs nuo 1982 m. gegužės 31 d. iki 1994 m. lapkričio 4 d. (12 metų) ir 1993 m. sausio 26 d. susilaukė dukters. Tačiau pareiškėjas nuo 1994 m. lapkričio 4 d. iki 2008 m. lapkričio 6 d. (14 metų) gyveno kitu adresu, o ne su V. Ž. ((duomenys neskelbtini)).

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme (toliau – ir Įstatymas) termino „sugyventiniai“ nėra. Šio Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra terminas „bendrai gyvenantys asmenys“, tarp jų – neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys asmenys ir jų vaikai iki 18 metų amžiaus. Pareiškėjas ir V. Ž. nepilnamečių vaikų neturi, bendro ūkio netvarko, tik gyvena vienu adresu. 2008 m. pavasarį pareiškėjas susirgo. Todėl negaudamas darbo gyveno iš netekto darbingumo pensijos. Dėl sveikatos buvo ir yra sunku gyventi vienam, reikia pagalbos (eiti į parduotuvę, vaistų ir kt.). Norėdamas būti šalia dukters, pareiškėjas paprašė V. Ž. išnuomoti kambarį jai privačios nuosavybės teise priklausančioje valdoje ((duomenys neskelbtini)), kurioje gyveno ir tebegyvena bei yra deklaruoti ji pati (savininkė), V. Ž. dukra su sūnum V. bei pareiškėjo ir V. Ž. dukra. Todėl pareiškėjas nuo 2008 m. lapkričio 7 d. gyvena (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad seniūnijos darbuotoja paprašė pareiškėjo pasirašyti ant Patikrinimo akto tuščio lapo paaiškindama, jog tuomet nereikės ateiti į seniūniją su juo susipažinti.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 15-17) nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 7 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių su prašymu skirti piniginę socialinę paramą. Prašyme pareiškėjas patvirtino, kad pateikta informacija piniginei socialinei paramai gauti, nurodyta ankstesniuose prašymuose, nepasikeitė. Pareiškėjas 2010 m. sausio 12 d. prašyme nurodė, kad yra vienas gyvenantis asmuo, o vėliau, kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos gavimo ir pildydamas sutrumpintą prašymo formą, skirtą pildyti tik tuo atveju, jei šeimos duomenys nepasikeitė, visada patvirtindavo, kad šios aplinkybės nepasikeitė.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 46936 pareiškėjui, kaip vienam gyvenančiam asmeniui, buvo paskirta socialinė pašalpa laikotarpiui nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., tačiau 2013 m. birželio 10 d. Šančių seniūnijai atlikus buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą (Patikrinimo aktas), paaiškėjo, kad pareiškėjas gyvena kartu su V. Ž. ir G. T. Patikrinimo akte nurodyta, jog J. T. su V. Ž. gyvena daugiau kaip 30 metų bei kartu užaugino dukras. Pareiškėjas pats nurodė, kad šiuo adresu gyvena jau nuo 2008 metų ir pats savo skunde nurodė, kad šis butas priklauso V. Ž., pas kurią jis apsigyveno. Šios pareiškėjo patvirtintos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui ir anksčiau nepagrįstai, pateikus neteisingus duomenis, buvo paskirta ir mokama socialinė pašalpa. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjui socialinės pašalpos mokėjimas nuo 2013 m. birželio 1 d. buvo sustabdytas.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skunde nurodė, kad kartu gyvenantys asmenys padeda vieni kitiems, bendrai maitinasi, moka mokesčius, kartu atlieka statybos darbus. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 25 straipsnio 2 punkte numatyta, jog piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus.

Pagal Įstatymo 25 straipsnio 3 punktą piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui. Pareiškėjas jau nuo 2008 metų (kaip pats teigia) žinojo, kad yra aplinkybės, turinčios įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, t. y. pareiškėjas gyvena ne vienas, tačiau apie tai Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus neinformavo.

Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, jog savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, privalo kilus pagrįstų įtarimų dėl prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų apie turimą turtą ir gaunamas pajamas, tikrinti bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, surašyti buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, kurio pagrindu piniginė socialinė parama gali būti skiriama, neskiriama ar nutraukiamas jos mokėjimas. Atsižvelgiant į Patikrinimo aktą, kuriame buvo nurodyta, jog yra nustatyti prašyme suteikti socialinę pašalpą nurodyti neteisingi (nuslėpti) duomenys apie bendrai gyvenančius asmenis, ir į tai, kad pareiškėjas nevykdė Įstatyme numatytų pareigų, t. y. pats elgėsi neatsakingai ir nesąžiningai, laikytina, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, vykdydama jai Įstatyme numatytas pareigas, privalėjo ir pagrįstai pareiškėjui sustabdė socialinės pašalpos skyrimą.

Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį Kauno miesto savivaldybės administracija turi ne tik teisę sustabdyti socialinės pašalpos mokėjimą, bet, nustačius, kad pareiškėjas neteisėtai gavo socialinę pašalpą, reikalauti gautų socialinių pašalpų grąžinimo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 46936 „Dėl mokėjimo sustabdymo“.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 46936 pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas rėmėsi Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir Įstatymo 26 straipsniu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1, 3 ir 8 straipsniais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų aiškinimo (2008 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2008 m. lapkričio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-212/2012) ir darė išvadą, kad ginčijamas Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. 46936 „Dėl mokėjimo sustabdymo“ yra individualus administracinis aktas (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 str. 14 d.) ir neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje.

Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendime Nr. 46936 „Dėl mokėjimo sustabdymo“ nenurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas (Įstatymo 23 str. 1 d. 8 p.), nenurodyta, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais remiantis buvo nuspręsta sustabdyti socialinės pašalpos mokėjimą (pastabose nurodyta tik 2013 m. birželio 10 d. BGSPA). Taip pat sprendime nėra individualios argumentacijos bei motyvų, kurie būtų aiškūs ir pakankami (Įstatymo 23 str. 1 d. 8 p. numato sprendimų rūšis, tačiau nėra numatytas sprendimas sustabdyti išmokos mokėjimą), nenurodyta jo apskundimo tvarka. Taigi atsakovas priimto sprendimo nemotyvavo pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Dalis šių trūkumų buvo pašalinta Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. birželio 13 d. raštu Nr. 62-5-2385, kuriame buvo nurodytas faktinis pagrindas bei apskundimo tvarka, tačiau teisinis pagrindas pareiškėjui nebuvo išdėstytas nei skundžiamajame sprendime, nei rašte.

Be to, Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, jog savivaldybės administracija, surašiusi buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, jos pagrindu gali skirti, neskirti ar nutraukti pašalpos mokėjimą, tačiau šiuo nagrinėjamu atveju savivaldybės administracija priėmė Įstatyme nenumatytą sprendimą – sprendimą dėl mokėjimo sustabdymo. Ir nors bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas teigė, jog sprendimas dėl socialinės pašalpos mokėjimo sustabdymo tolygus pašalpos mokėjimo nutraukimui, tačiau iš pateiktų byloje duomenų bei atstovo paaiškinimų matyti, jog priimtas sprendimas pasekmių, numatytų Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, nesukėlė, ir neteisėtai gautos pinigų sumos nėra grąžintos ar išieškomos, tokiu būdu ši aplinkybė paneigė atsakovo argumentus, jog socialinės pašalpos mokėjimas pareiškėjui buvo nutrauktas.

Vertindamas nustatytus individualaus akto trūkumus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme, teismas darė išvadą, kad šie individualaus administracinio akto trūkumai nagrinėjamos bylos kontekste yra esminiai (nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir nenurodyta individuali argumentacija bei teisinis pagrindas, nenurodyta apskundimo tvarka), todėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. 46936 „Dėl mokėjimo sustabdymo“ panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Remdamasis pareiškėjo atstovo teismui pateiktu Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. lapkričio 12 d. prašymu Nr. TP-7-(2.10)-2170 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuriame nurodyta, jog advokato užmokestis – 330 Lt (b. l. 44), teismas konstatavo, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. lapkričio 12 d. prašymas Nr. TP-7-(2.10)-2170 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų yra be išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl prašymas netenkintinas. Teismas pažymėjo, jog šis sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui paduoti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį prašymą dėl išlaidų atlyginimo ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Atsakovas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 55-59), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Skundžiamas sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas kartu su Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. birželio 13 d. raštu Nr. 62-5-2385, kuriame išsamiai paaiškinti socialinės paramos sustabdymo pagrindai, kodėl pareiškėjo veiksmai laikomi neteisėtais, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka bei neteisingų duomenų pateikimo padariniai pagal Įstatymą. Taigi pareiškėjui buvo pateikta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodyta informacija.

2. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjui visa informacija buvo suteikta, jis apskundė 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, nurodydamas nesutikimo su juo pagrindus ir motyvus, darytina išvada, jog jis suprato sprendimo priėmimo faktinius ir teisinius pagrindus.

3. Teismo sprendimas nesukūrė jokių teisinių pasekmių. Teismo panaikintu 2013 m. birželio 13 d. sprendimu buvo sustabdytas pašalpos mokėjimas nuo 2013 m. birželio 1 d., tačiau pareiškėjas vis tiek neturi teisės į pašalpos, paskirtos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu, mokėjimą, nes pasibaigė jos mokėjimo terminas (iki 2013 m. rugpjūčio 1 d.). Taigi teismo sprendimas ginčo iš esmės neišsprendė ir jokių pasekmių nesukėlė.

4. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad aplinkybė, jog nebuvo pradėtas neteisėtai gautos sumos išieškojimas, paneigia atsakovo argumentą, jog socialinės pašalpos mokėjimas buvo nutrauktas. Nurodo, kad, išsprendus ginčą teisme, asmuo gali sugrąžinti socialinę paramą gera valia. Be to, atsakovas kreiptis į teismą dėl socialinės paramos išieškojimo galės ir po asmens skundo išnagrinėjimo administraciniame teisme.

5. Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnyje numatytas administracinės procedūros sustabdymas, kai administracinės procedūros sprendimas gali pakeisti administracinėje procedūroje nedalyvaujančių asmenų teisinį statusą. Nagrinėjamu atveju, paaiškėjus pareiškėjo šeimos sudėties pasikeitimui, buvo priimtas sprendimas, iki paaiškės naujos aplinkybės, sustabdyti pašalpos mokėjimą.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 75-77), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pakartoja argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismo sprendime, ir nurodo, kad jiems pritaria.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 46936 sustabdyti socialinės pašalpos mokėjimą pareiškėjui nuo 2013 m. birželio 1 d. teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas J. T. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui 2010 m. sausio 12 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti ir šeimos duomenyse socialinei paramai gauti nurodė, jog yra vienas gyvenantis asmuo (b. l. 18-24). 2013 m. gegužės 7 d. pareiškėjas pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti (kai nesikeičia anksčiau pateikti duomenys) (b. l. 26-27). Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 46936 pareiškėjui paskyrė socialinę pašalpą nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 28). Patikrinus pareiškėjo buities ir gyvenimo sąlygas, 2013 m. birželio 10 d. buvo surašytas buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas Nr. 15-4-89, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas gyvena su V. Ž. daugiau kaip 30 metų ir kartu užaugino dukras (b. l. 30-31). Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus skundžiamu 2013 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 46936 nuspręsta pareiškėjui sustabdyti socialinės pašalpos mokėjimą nuo 2013 m. birželio 1 d., kadangi pasikeitė šeimos sudėtis (b. l. 29).

Pareiškėjas skundu (b. l. 5-6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 46936 dėl socialinės pašalpos mokėjimo sustabdymo.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir skundžiamą sprendimą panaikino. Vertindamas nustatytus individualaus akto trūkumus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme, teismas darė išvadą, kad šie individualaus administracinio akto trūkumai nagrinėjamos bylos kontekste yra esminiai, todėl yra pagrindas sprendimą panaikinti. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas priėmė Įstatyme nenumatytą sprendimą dėl socialinės pašalpos mokėjimo sustabdymo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiausia tikslinga pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyto argumento, jog savivaldybės administracija, surašiusi buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, jo pagrindu gali skirti, neskirti ar nutraukti pašalpos mokėjimą, tačiau nagrinėjamu atveju savivaldybės administracija priėmė Įstatyme nenumatytą sprendimą – sprendimą dėl mokėjimo sustabdymo.

Pažymėtina, kad savivaldybės administracijos teisės ir pareigos, teikiant piniginę socialinę paramą, numatytos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 23 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, privalo, kilus pagrįstų įtarimų dėl prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų apie turimą turtą ir gaunamas pajamas, tikrinti bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, surašyti buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, kurio pagrindu piniginė socialinė parama gali būti skiriama, neskiriama ar nutraukiamas jos mokėjimas.

Pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo IV skirsnyje buvo numatytas piniginės socialinės paramos teikimas vykdant savarankiškąją savivaldybių funkciją (nuostatos taikomos Akmenės rajono, Panevėžio rajono, Radviliškio rajono, Raseinių rajono ir Šilalės rajono savivaldybėms). Šio skirsnio 30 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo numatyta, kad savivaldybės taryba inter alia tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką <...> pagrindus, kuriems esant piniginė socialinė parama didinama, mažinama, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas, piniginė socialinė parama skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims arba ji skiriama kitais atvejais. Taigi paminėtu teisiniu reguliavimu buvo numatyta galimybė, atskiru sprendimu patvirtinus tvarką, nustatyti piniginės socialinės paramos didinimo, mažinimo, jos mokėjimo sustabdymo, nutraukimo ar atnaujinimo pagrindus. Tačiau ši galimybė ginčijamo sprendimo priėmimo laikotarpiu buvo suteikta tik konkrečiai Įstatyme įvardytoms penkioms savivaldybėms ir nagrinėjamam ginčui nėra aktuali, nes pareiškėjas dėl piniginės socialinės paramos kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę.

Pažymėtina ir tai, kad Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatos buvo pakeistos ir nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojančios Įstatymo redakcijos 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog savivaldybės taryba tvirtina socialinės pašalpos teikimo tvarkos aprašą; jame nustato: socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo tvarką <...> pagrindus, kuriems esant socialinė pašalpa didinama, mažinama, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas, socialinė pašalpa skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims arba ji skiriama kitais atvejais. Šios normos nuo 2014 m. sausio 1 d. galioja visoms savivaldybėms. Remiantis jomis, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-707 patvirtintas Socialinės pašalpos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašas, kurio 34 punkte išardyti pagrindai, kada paskirtos socialinės pašalpos teikimas bendrai gyvenantiems arba vienam gyvenančiam asmeniui sustabdomas, o 35 punkte – atvejai, kai sustabdytos pašalpos teikimas atnaujinamas. Kadangi aptartas tvarkos aprašas patvirtintas tik Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu, priimant nagrinėjamoje byloje ginčijamą 2013 m. birželio 13 d. sprendimą dar negaliojo ir nebuvo taikomas. Tačiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu (t. y. iki nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Įstatymo pakeitimų) nei Įstatyme, nei jį detalizuojančiuose teisės aktuose nesant specialių normų, numatančių priimto sprendimo dėl socialinės pašalpos teikimo sustabdymo pagrindus, tokio sprendimo priimti nebuvo teisinio pagrindo. Savivaldybės administracijai Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte buvo numatytos trys galimybės: skirti piniginę socialinę paramą, neskirti ar nutraukti jos mokėjimą.

Nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius skundžiamu 2013 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 46936 nusprendė sustabdyti piniginės socialinės paramos mokėjimą pareiškėjui nuo 2013 m. birželio 1 d. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas priimtas be teisinio pagrindo, nes pagal Įstatymą galimybė priimti sprendimą sustabdyti socialinės pašalpos teikimą nebuvo numatyta. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatyti viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai turi vadovautis savo veikloje, tarp jų – įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.). Pagal teisėtumo principą reikalaujama ne tik kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, bet ir kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teisėtumo principas taip pat reiškia, kad neteisėti administraciniai aktai pagal bendrąją taisyklę turėtų būti panaikinami.

Kadangi skundžiamas atsakovo 2013 m. birželio 13 d. sprendimas nebuvo pagrįstas įstatymo normomis, šis sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimų (įstatymo viršenybės principo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tikrino 2013 m. birželio 13 d. sprendimo atitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiems administraciniams aktams nustatytiems reikalavimams, nes ginčijamas sprendimas buvo neteisėtas iš esmės (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Taigi atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamame sprendime pareiškėjui buvo pateikta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodyta informacija ir kad atsakovas suprato sprendimo priėmimo faktinius ir teisinius pagrindus, atmestini kaip nepagrįsti.

Nepagrįstas yra atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog sprendimo dėl pašalpos mokėjimo terminas yra pasibaigęs, todėl ginčo išnagrinėjimas nesukels teisinių pasekmių. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (ABTĮ 3 str.). Administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu, patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1865/2013, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-133/2014, 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1207/2014). Taigi tai, jog sprendimo dėl pašalpos mokėjimo galiojimas baigėsi administracinės bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu, savaime nedaro administracinio proceso beprasmiu, nes teismas turi patikrinti skundžiamo administracinio akto teisėtumą jo priėmimo metu.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnyje numatytas administracinės procedūros sustabdymas, kai administracinės procedūros sprendimas gali pakeisti administracinėje procedūroje nedalyvaujančių asmenų teisinį statusą. Todėl nagrinėjamu atveju, paaiškėjus pareiškėjo šeimos sudėties pasikeitimui, buvo priimtas sprendimas, iki paaiškės naujos aplinkybės, sustabdyti pašalpos mokėjimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo argumentu ir pažymi, kad atsakovas neteisingai interpretuoja Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnio normą. Aptariamoje normoje yra reglamentuotas administracinės procedūros sustabdymas, t. y. situacija, kai administracinė procedūra dar nėra baigta ir paaiškėja, kad administracinės procedūros sprendimas gali pakeisti administracinėje procedūroje nedalyvaujančių asmenų teisinį statusą. Administracinės procedūros sustabdymas Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnyje nustatytu pagrindu ar kitais šiame ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais yra administracinio sprendimo priėmimo klausimo atidėjimas neapibrėžtam laikui dėl to, kad yra teisės aktuose nustatytos kliūtys priimti administracinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju susiklostė visai kitokia situacija – atsakovas ginčijamu sprendimu sustabdė savo anksčiau priimto sprendimo vykdymą. Administracinio sprendimo vykdymo sustabdymas yra suprantamas kaip jau priimto administracinio sprendimo nevykdymas, kuris gali būti nustatytas teisės aktuose arba kurį gali taikyti viešojo administravimo subjektai ar teismas. Administracinės procedūros sustabdymas ir administracinio sprendimo vykdymo sustabdymas yra du skirtingi administracinio proceso institutai. Taigi Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnis šiuo atveju neaktualus ir negalėjo būti taikomas.

Pastebėtina ir tai, jog nagrinėjamoje byloje buvo skundžiamas viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuriuo nebuvo spręsta dėl asmens teisių ir pareigų apimties (dėl socialinės pašalpos mokėjimo pagrįstumo). Nagrinėjamu atveju buvo skundžiamas viešojo administravimo subjekto sprendimas sustabdyti administracinio sprendimo vykdymą, t. y. vienas iš procedūrinio pobūdžio sprendimų ne teismo administraciniame procese. Viešojo administravimo subjektui skundžiamu sprendimu pritaikius administracinio sprendimo vykdymo sustabdymą, pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo mokama paskirta socialinė pašalpa, tai galėjo iš esmės pažeisti pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, todėl spręstina, kad šis procedūrinio pobūdžio sprendimas galėjo būti skundžiamas teismui (ABTĮ 22 str.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. 46936 sustabdyti piniginės socialinės paramos mokėjimą pareiškėjui buvo neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs pareiškėjo skundą, nors remdamasis ne visai teisingais motyvais, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė