AS-333-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-333-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05584-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. V. 2014 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8440(11); 3) priteisti iš VRM 11 889,12 Lt valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas paaiškino, jog termino skundui paduoti nėra praleidęs, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Tačiau teismui nustačius, kad terminas yra praleistas, pareiškėjas prašo jį atnaujinti. Prašymą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) pateiktu išaiškinimu, jog ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta jo teisė į teisminę gynybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi (b. l. 12–13) netenkino pareiškėjo G. V. prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad G. V. į teismą kreipėsi, siekdamas prisiteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama ginčą dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas; o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Įvertinęs Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 24 punktą bei atsižvelgęs į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymą apie 2010-2014 m. pareiškėjo G. V. pensijos dydį, teismas konstatavo, jog pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. gruodžio 23 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo, nebuvo pakankamai atidus, savo teises įgyvendino nerūpestingai. Į teismą su skundu jis kreipėsi praėjus daugiau nei dviem su puse metų nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo; daugiau nei dviem metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo; praėjus daugiau nei pusantrų metų po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, ir tokiu būdu pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; praėjus daugiau nei metams po LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Todėl, įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir priežastis, dėl kurių, jo teigimu, jis praleido specialų 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, konstatuotina, kad jos nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis (tokiomis priežastimis galėtų būti pripažįstamos, pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, trunkanti ilgą laiką, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.). Remiantis anksčiau nutartyje nurodytais motyvais darytina išvada, kad pareiškėjo G. V. prašymas dėl specialaus 3 metų termino skundui paduoti atnaujinimo, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, netenkintinas.

Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą administracinio teismo teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu praleistas skundo padavimo terminas ar teismas atmeta pareiškėjo prašymą šį terminą atnaujinti. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad, netenkinus prašymo dėl specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo, nėra teisinio pagrindo priimti ir pareiškėjo G. V. skundo reikalavimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Pareiškėjo skundo reikalavimas dėl VRM sprendimo panaikinimo yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo, todėl atsisakius priimti pastarąjį, atsisakytina priimti ir išvestinį reikalavimą.

III. Pareiškėjas G. V. atskiruoju skundu (b. l. 15–18) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį, atnaujinti terminą skundui paduoti ir skundą priimti.

1. Pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja LVAT praktikai, suformuotai iš esmės analogiškose bylose.

2. 2009 m. gruodžio mėnesį priėmus Laikinąjį įstatymą, pareiškėjas tikėjosi, kad valstybė, pasibaigus krizinei situacijai, išmokės sumažintas pensijos dalis, kadangi iš esmės tas pats buvo padaryta ir 2001-2003 metais, kai taip pat buvo sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

3. Įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureguliavęs neišmokėtos pensijos išmokėjimo klausimų, todėl 2013 metais vyravo teisinis neaiškumas.

4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo. Pensija yra periodinė išmoka, todėl šiems santykiams reguliuoti taikomas minėta norma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš trečiojo suinteresuotojo asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos apie 2010-2014 m. pareiškėjo G. V. pensijos dydį (b. l. 10–11) matyti, kad pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje bei 5 straipsniuose nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais šio įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.

Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai. Remdamasi LVAT praktika, suformuota 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kolegija pažymi, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos kreipėsi 2014 m. gruodžio 23 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog 3 metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gruodžio 23 d. dar nebuvo pasibaigę.

Kadangi pareiškėjo skundo atitikimo kitiems ABTĮ reikalavimams įvertinimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencijos klausimas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas turėtų iš naujo įvertinti ir pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8440(11) priėmimo klausimą.

Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-59-502/2015, Nr. AS-192-556/2015, Nr. AS-195-556/2015).

Konstatavus, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą reikalavimui dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareikšti, spręstinas klausimas dėl termino minėtam reikalavimui pateikti atnaujinimo.

Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio– 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant. Šiuo klausimu reikšminga LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose LVAT nutartyse (žr. nutartis administracinėse bylose: Nr. AS525-924/2014; Nr. AS756-1281/2014; Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Atsižvelgdama į LVAT praktiką bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 23 d., o prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą LVAT praktiką. Šioje dalyje teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties dalis, kuria atisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo, naikinama ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. V. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį priteisti už laikotarpį 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatomis, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė