A-503-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-503-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01155-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 38; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijai ir A. S., dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2–4) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo iš atsakovo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) ar jos darbuotojų priteisti 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2004 m. balandžio 23 d. susituokė su A. S. motina. Po santuokos aptvarkę namą, persikėlė gyventi į A. S. sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sodyba). 2005 m. balandžio 18 d. pareiškėjas Sodyboje deklaravo gyvenamąją vietą. Pareiškėjas atliko Sodybos renovavimo darbus, prižiūrėjo ją ir investavo lėšas. 2011 m. pradžioje žmona nusprendė pasisvečiuoti pas dukterėčią Anglijoje ir 2011 m. balandžio 1 d. išvyko iš namų. Pareiškėjas liko vienas gyventi Sodyboje ir ją toliau prižiūrėjo.

Po kurio laiko sutuoktinė nutraukė santykius su pareiškėju, pareiškė norą skirtis ir santuoka buvo nutraukta. Pareiškėjas pažymėjo, kad dažnai nuvykdavo pasisvečiuoti pas vaikus iš ankstesnės santuokos, aplankydavo seseris, nuvykdavo pas brolį. 2012 m. gegužės 18 d. sugrįžęs iš vaikų, rado pakeistas namų durų spynas ir kreipėsi į Šalčininkų rajono policijos komisariatą. Po streso pasijuto blogai ir vėl grįžo pas sūnų. 2012 m. gegužės 22 d. pareiškėjas telefonu gavo žinutę, kad Sodyba parduota. 2012 m. gegužės 28 d. nuvykęs į Sodybą ir pamatęs, kad jo daiktai išmesti į lauką, pašiūrę bei garažą, vos nenualpo.

Toks šokas stipriai paveikė jo sveikatą, sukėlė dvasinį ir emocinį sukrėtimą, jis suvokė, kad senatvėje atsidūrė gatvėje. Pareiškėjas negali atsigauti po šio įvykio, retkarčiais vartoja vaistus depresijai gydyti. Dėl neteisėto įsibrovimo į būstą, vagystės, asmeninio turto sunaikinimo ir savavaldžiavimo pareiškėjas A. S. Šalčininkų rajono apylinkės teisme pareiškė civilinį ieškinį. Pareiškėjas nurodo, jog jo gyvenamosios vietos deklaracija (duomenys neskelbtini), buvo panaikinta pagal A. S. prašymą. Administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija (toliau – ir (duomenys neskelbtini) seniūnija), panaikindama pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaraciją, sudarė A.

S. sąlygas parduoti Sodybą. Iki iškraustymo A. S. neatliko jokių veiksmų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.607 straipsnio 2 dalyje. (duomenys neskelbtini) seniūnija neatliko veiksmų, atitinkančių Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. (29)4R-18 reikalavimus. Trečiasis suinteresuotas asmuo, ignoruodamas CK 1.2, 1.4, 2.12 ir 2.16 straipsnius, pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, 2 bei 3 dalis ir 6 straipsnį bei nesilaikydamas minėto Tarnybos įsakymo 12, 70.1, 70.2, 70.3, 71.5, 75 bei 76 punktų, panaikino pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaraciją.

Atsakovas Šalčininkų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 44–45) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Administracija negali būti atsakovu šioje byloje, nes pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 30 straipsnio 1 dalį ir 31 straipsnio 1 dalį, (duomenys neskelbtini) seniūnija yra savivaldybės administracijos filialas. (duomenys neskelbtini) seniūnija yra įregistruota Juridinių asmenų registre, ji turi savo sąskaitą banke ir kiekvienais metais iš savivaldybės biudžeto gauna asignavimus. Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos ar jos darbuotojų 15 000 Lt turtinę žalą yra niekinis, kadangi nėra nustatyta, jog jo deklaruota gyvenamoji vieta panaikinta pažeidžiant Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas neįrodė, kad kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūniją su prašymu ir institucija būtų jį išnagrinėjusi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 55–56) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Sodybos savininkas A. S. 2012 m. vasario 27 d. pateikė prašymą panaikinti P. D. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis. Pasak A. S. pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio negyveno Sodyboje. Seniūnas kartu su sekretore J. K. nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą patikrinti, ar A. S. pateikti duomenys atitinka tikrovę. Gyvenamasis namas buvo užrakintas. Nors buvo žiema, jokių gyvenimo požymių prie namo nesimatė. Kaimynė H. K. patvirtino, kad nutraukusi santuoką, V. D. išvyko į užsienį, o pareiškėjas nuo 2011 m. rudens išvažiavo. (duomenys neskelbtini) pašto laiškanešė J. S. patvirtino, kad namas yra užrakintas nuo spalio mėnesio, o pareiškėjui skirtą korespondenciją teko grąžinti adresatams. Seniūnas, vadovaudamasis Įstatymo 8 straipsniu ir atsižvelgdamas į Tarnybos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. (29)4R-18 „Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 70.1 punktą, 2012 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 63–64) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuo 2004 m. pavasario jo mama V. D. su sutuoktiniu P. D. atsikėlė į Sodybą ir ją tvarkė pagal poreikius. Pagrindinės lėšos buvo skiriamos iš mamos parduoto sodo sklypo su nameliu. 2011 m. rugsėjo mėnesį A. S. mama išvažiavo keliems mėnesiams į Angliją prižiūrėti dukterėčios dukros ir žiemą planavo grįžti. A. S. kartais apsilankydavo Sodyboje, tačiau jis neturėjo raktų ir į vidų neidavo. Matė, kad pareiškėjas neprižiūrėjo daržų. Liepos mėnesį A. S. paskambino močiutė ir papasakojo, kad skambino P. D. ir gyrėsi, jog susirado moterį iš Šeduvos. Tą patį patvirtino ir kaimynė.

Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo mėnesį išsikraustė iš Sodybos bei išsivežė visus daiktus, užrakino visus pastatus, tačiau raktų A. S. neperdavė ir apie išsikraustymą neinformavo. A. S. 2012 m. vasario 27 d. parašė prašymą seniūnui dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo. 2012 m. pavasarį nusprendė parduoti Sodybą ir pareikalavo raktų, tačiau pareiškėjas juos duoti atsisakė. A. S. su žmona bei dviem kaimynėmis 2012 m. gegužės 15 d. atidarė ir apžiūrėjo pastatus. Viduje nieko vertingo nebuvo, viskas buvo apipeliję ir apdergta pelių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimu (b. l. 143–148) P. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes, rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir nustatė, kad vietos savivaldybės viešoji atsakomybė atsiranda ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas tik esant visumai trijų sąlygų: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šioje byloje P. D. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius (duomenys neskelbtini) seniūnijos neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Remdamasis Įstatymo 11 straipsniu nustatė, kad šiuo atveju sprendimą panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis priėmė kompetentingas subjektas. Nurodė, jog siekiant teisingai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, svarbu nustatyti, ar buvo Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Taisyklių 70.3 punkte (asmuo nebegyvena gyvenamojoje patalpoje ir dėl to nekyla jokių ginčų) taikymo sąlyga panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A602-2184/2012, yra išaiškinęs, kad Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymui esminę reikšmę turi tai, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl gyvenamosios vietos duomenų panaikinimo, yra patalpos savininkas ir ar asmuo, kurio deklaravimo duomenis prašoma panaikinti negyvena gyvenamojoje patalpoje, kurioje yra deklaruota gyvenamoji vieta. Tik esant minėtoms sąlygoms galima panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis pagal patalpos savininko prašymą, t. y. pagal kito asmens, negu to, kuris yra deklaravęs gyvenamąją vietą. Faktas, kad asmuo, kurio deklaruotą gyvenamąją vietą prašoma panaikinti negyvena savininko, besikreipiančio administracine tvarka dėl tokių duomenų panaikinimo, gyvenamojoje patalpoje, turi būti akivaizdus ir neginčijamas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad prašymą dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo pateikė įstatymo nustatytas sąlygas atitinkantis subjektas. Administracinėje byloje esantys pareiškėjo buvusios kaimynės H. K. (b. l. 59), (duomenys neskelbtini) paštininkės J. S. (b. l.

60) patvirtinimai ir pareiškėjo buvusios žmonos V. D. paaiškinimas (b. l. 117–119) leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rudens nebegyveno trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. nuosavybės teise priklausančioje Sodyboje. Šį faktą patvirtina ir byloje esantis vokas, kuriame pareiškėjas 2011 m. spalio mėnesį siuntė laišką V. D. (b. l. 65). Nors ant voko užrašytas (duomenys neskelbtini) seniūnijos adresas, tačiau iš pašto spaudo matyti, kad laiškas buvo išsiųstas iš Šeduvos, kurioje, pagal asmenų paaiškinimus, jis nuo 2011 m. rudens gyveno.

Teismo posėdžio metu apklausta (duomenys neskelbtini) seniūnijos darbuotoja J. K. patvirtino, kad gavus A. S. pareiškimą buvo nuvykusi į Sodybą, kalbėjo su šalia gyvenančia H. K., kuri patvirtino, kad pareiškėjas negyvena nuo 2011 metų rudens, o pašto darbuotoja nurodė, kad pareiškėjui korespondencijos negalėjo įteikti. H. K. 2012 m. kovo 14 d. paaiškinime (b. l. 120) taip pat patvirtino, kad pareiškėjas rudenį išvažiavo sudėjęs daiktus į vilkiką. Nurodė, kad teismas neturi pagrindo abejoti nurodytų asmenų nešališkumu bei pateiktų paaiškinimų teisingumu, paaiškinimai yra nuoseklūs, tarp jų nėra prieštaravimų.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnas pagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis. (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno 2012 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. 2012-516-SPR-6 yra teisėtas ir pagrįstas. Sistemiškai išanalizavęs Įstatymo nuostatas, padarė išvadą, kad gyvenamosios vietos deklaravimas nėra susijęs su deklaranto nuosavybės teisės į atitinkamą nekilnojamąjį turtą turėjimu ar neturėjimu gyvenamosios vietos deklaravimo adresu.

Taigi, asmens gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį (ar kilnojamąjį) turtą prasme pats savaime šių teisių nepakeičia ir nepanaikina. Pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su teisės gyventi Sodyboje praradimu, tačiau tokie jo motyvai teisiškai nepagrįsti. Gyvenamosios vietos deklaravimas civilinės teisės naudotis gyvenamąja patalpa nei suteikia, nei pakeičia, nei panaikina, o yra tik administracinė procedūra, kurios metu patvirtinama vieta, kurioje asmuo gyvena. Sutinkamai su Įstatymo 2 straipsniu deklaravimo duomenų kaupimas atliekamas, siekiant gerinti administravimą, įgyvendinti švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros bei kitas su asmeniu, jo gyvenamąja vieta bei gerove susijusias programas.

Asmens teisė naudotis nekilnojamuoju turtu kyla pagal civilinės teisės normas, sudarant civilinius sandorius. Pareiškėjas su A. S. nebuvo sudaręs jokio rašytinio civilinio sandorio dėl Sodybos panaudos ar nuomos, jokios pareiškėjo daiktinės teisės į Sodybą įregistruotos nebuvo. Vadinasi, Sodybos savininkas bet kuriuo atveju būtų turėjęs teisę pareikalauti, kad pareiškėjas išsikeltų iš Sodybos. Visi Sodybos pagerinimai liktų pareiškėjo bei trečiojo suinteresuoto asmens A. S. atsiskaitymo klausimams ir būtų sprendžiami sutinkamai su CK normomis.

Taigi, gyvenamosios vietos deklaravimo panaikinimas ir pareiškėjo teisės į gyvenamąją patalpą bei Sodybos pagerinimus praradimas neturi jokio priežastinio ryšio. Pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimas taip pat nebūtų kliūtimi Sodybos pardavimui, išskyrus tai, kad galėtų turėti įtakos pardavimo kainai.

III. Pareiškėjas P. D. apeliaciniu skundu (b. l. 152–154) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą panaikinti.

Apeliaciniame skunde paaiškina, kad pažyma, kuria remiasi (duomenys neskelbtini) seniūnija yra gauta neteisėtai. H. K., pasirašydama šią pažymą, kaip ji pati teigia, buvo afekto būsenoje. Tą ji galėtų patvirtinti teismo posėdžio metu. Mano, kad (duomenys neskelbtini) seniūnija pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies bei 28 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui galimybės įrodyti, kad (duomenys neskelbtini) seniūnija pažeidė pareiškėjo teises. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas vadovavosi trečiojo suinteresuoto asmens A. S. klaidingais teiginiais, apie tai, kad pareiškėjas gyrėsi, jog gyvena su kita moterimi. Be to, remiantis Įstatymo 7 straipsnio 1 punktu pareiškėjas, gyvendamas dvejose vietose, deklaruoti gali tik vieną gyvenamąją vietą. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi A. S. 2012 m. vasario 15 d. parodymais, nes jie buvo pateikti praėjus beveik trims mėnesiams po to, kai pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaracija buvo panaikinta. Mano, kad 2011 m. lapkričio 16 d. (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismas turėjo traktuoti kaip juridinį faktą patvirtinantį, kad pareiškėjas Sodyboje gyvena jau nuo 2005 m. balandžio 18 d. Remdamasis CK 6.590 straipsniu teigia, jog po deklaracijos panaikinimo jis turėtų teisę gyventi Sodyboje, nes buvo santuokoje su A. S. motina. Teigia, jog liudytoja J. K. yra suinteresuotas asmuo, kadangi dirbdama sekretore (duomenys neskelbtini) seniūnijoje atlieka gyventojų deklaracijų apskaitą. Manytina, kad vykdydama neteisėtus (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pavedimus bei siekdama išvengti atsakomybės dėl dokumentų klastojimo, teismo proceso metu ji davė melagingus parodymus.

2014 m. lapkričio 20 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas prie bylos prijungti gyventojų registro tarnybos pažymą (duomenys neskelbtini), kuri liudija apie sutuoktinės pastovų buvimą ir gyvenimą Sodyboje, nuo 2011 m. kovo 5 d. iki 2013 m. birželio 5 d. ir mano, kad remiantis šia aplinkybe bei CK 2.12 straipsnio 5 punktu yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Sodyboje. Pažymi, kad dėl bendrosios dalinės nuosavybės padalijimo, šiuo metu Šalčininkų rajono apylinkės teisme vyksta teisminis ginčas (bylos Nr. 2-355-640/2014). Mano, jog jis CK 4.169 straipsnio 4 punkto pagrindu turi bendrasavininkio teises į Sodybą.

Atsakovas Šalčininkų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 201–202) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta yra panaikinta, pažeidžiant Įstatymą. Teigia, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir mano, kad pareiškėjo teiginiai dėl dokumentų klastojimo bei (duomenys neskelbtini) seniūnijos neteisėtų veiksmų neįrodyti, todėl turi būti pripažinti niekiniais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 204–205) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė iš esmės tomis pačiomis pagrindinėmis faktinėmis aplinkybėmis bei argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui.

2015 m. sausio 5 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo atsikirtimas į trečiojo suinteresuoto asmens A. S. atsiliepimą į apeliacinį skundą. Jame pareiškėjas nurodo, jog A. S. teiginys, kad pareiškėjas Sodyboje neūkininkavo yra nepagrįstas ir neįrodytas. Paaiškina, kad kartu su sutuoktine pasodino 2 400 vnt. medelių. Šį faktą sutuoktinė užfiksavo namų knygoje. Daigai buvo iškasami su A. S. leidimu jam žinant jų paskirtį. Pažymi, kad dėl kompensacijos už sodybos pagerinimą Šalčininkų rajono apylinkės teisme vyksta teisminis ginčas (bylos Nr. 2-355-604/2014). Dėl pareiškėjo asmeninių daiktų išmetimo į lauką ir savavaldžiavimo šiuo metu yra atnaujintas ikiteisminis tyrimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas P. D. prašo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos (dėl gyvenamosios vietos deklaracijos panaikinimo) veiksmų. Dėl šių atsakovo veiksmų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 15 000 Lt.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo jo skundą tenkinti visiškai.

Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – (duomenys neskelbtini) seniūnijos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas paaiškino, jog po santuokos sudarymo jis kartu su sutuoktine persikėlė gyventi į Sodybą, ją prižiūrėjo ir investavo lėšas. Nutraukęs santuoką jis dažnai svečiuodavosi pas gimines. 2012 m. gegužės 18 d. sugrįžęs iš vaikų, rado pakeistas Sodybos durų spynas. Paaiškėjo, jog jo gyvenamosios vietos deklaracija Sodyboje buvo panaikinta pagal A. S., kuris yra sodybos savininkas, prašymą, o Sodyba buvo parduota. Pareiškėjas teigia, jog (duomenys neskelbtini) seniūnija, panaikindama pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaraciją, sudarė A. S. sąlygas parduoti Sodybą. Iki iškraustymo A. S. neatliko jokių veiksmų, nurodytų CK 6.607 straipsnio 2 dalyje. (duomenys neskelbtini) seniūnija neatliko veiksmų, atitinkančių Tarnybos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. (29)4R-18 reikalavimus. Trečiasis suinteresuotas asmuo, ignoruodamas CK 1.2, 1.4, 2.12 ir 2.16 straipsnius, pažeisdamas Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, 2 bei 3 dalis ir 6 straipsnį bei nesilaikydamas minėto Tarnybos įsakymo 12, 70.1, 70.2, 70.3, 71.5, 75 bei 76 punktų, panaikino pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaraciją ir tokiais neteisėtais veiksmais sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą.

Kolegija nurodo, jog tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju, nustatant atsakovo neteisėtus veiksmus yra aktualus Įstatymo 11 straipsnis, kuris nustato, jog deklaravimo įstaiga yra gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis arba (ir) neturinčių gyvenamosios vietos asmenų apskaitą tvarkanti institucija. Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų ir neturinčių gyvenamosios vietos asmenų apskaitos tvarkymo funkciją atlieka savivaldybės. Savivaldybėse, kuriose yra įsteigtos seniūnijos, deklaravimo įstaigos funkciją įgyvendina seniūnija, o savivaldybėse, kuriose seniūnijos neįsteigtos, arba savivaldybių teritorijose, kurios nepriskirtos seniūnijoms, deklaravimo įstaigos funkciją įgyvendina kitas savivaldybės administracijos padalinys (1 d.). Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju sprendimą panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis priėmė kompetentinga institucija neviršydama savo įgaliojimų.

Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, jog deklaravimo duomenys taisomi, keičiami ir naikinami, jeigu gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą pakeisti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio asmens deklaravimo duomenis (Įstatymo 8 str. 1 d. 3 p.). Prašymą ištaisyti, pakeisti ar panaikinti deklaravimo duomenis nagrinėja ir sprendimą dėl jų taisymo, keitimo ir panaikinimo priima deklaravimo įstaiga (Įstatymo 8 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju ginčo, jog A. S. yra Sodybos savininkas nėra, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog (duomenys neskelbtini) seniūnija pagrįstai priėmė nagrinėti jo prašymą panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaracijos duomenis. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys gali būti taisomi, keičiami bei naikinami gyvenamosios patalpos savininko (bendraturčio) prašymu, tačiau tik tuo atveju, kai savininkui priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravęs asmuo pakeitė savo gyvenamąją vietą, t. y. asmenys turi nebegyventi gyvenamosios patalpos savininkui (bendraturčiams) priklausančioje gyvenamojoje patalpoje, kurioje jų gyvenamoji vieta buvo deklaruota. Analogiška sąlyga įtvirtina ir Taisyklių 70.3 punkte. Taigi, siekiant teisingai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, svarbu nustatyti, ar buvo Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Taisyklių 70.3 punkte (asmuo nebegyvena gyvenamojoje patalpoje ir dėl to nekyla jokių ginčų) taikymo sąlyga panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog sprendimas panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis priimtas remiantis tuo, kad jis faktiškai negyvena Sodyboje, kurios savininkas kreipėsi į viešojo administravimo subjektą su prašymu dėl pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos panaikinimo. Pareiškėjas savo reikalavimus grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir konstatavo, jog pareiškėjas negyvena A. S. priklausančioje Sodyboje.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog faktas, kad asmuo, kurio deklaruotą gyvenamąją vietą yra prašoma panaikinti negyvena savininko, besikreipiančio administracine tvarka dėl tokių duomenų panaikinimo, gyvenamojoje patalpoje, turi būti akivaizdus ir neginčijamas. Minėtą faktą patvirtinančiu įrodymu gali būti teismo sprendimas dėl asmens iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos arba kiti akivaizdūs įrodymai patvirtinantys, kad asmuo negyvena gyvenamojoje patalpoje (pvz., asmuo ilgą laiką negyvena gyvenamojoje patalpoje). Be to, kilus ginčui tarp fizinių asmenų dėl naudojimosi gyvenamąja patalpa minėtų įrodymų rinkimo procesas administracinėje procedūroje neturėtų būti daromas pernelyg sudėtingu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, jog jis iki priverstinio jo iškraustymo tebegyveno Sodyboje, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šį faktą teismui nepateikė. Tuo tarpu, liudytojų paaiškinimuose vieningai teigiama, jog pareiškėjas Sodyboje nebegyvena nuo 2011 m. rudens (b. l. 59, 60, 117–119). Atsižvelgiant į tai, jog liudytojais buvo (duomenys neskelbtini) seniūnijos darbuotoja, kuri buvo nuvykusi į Sodybą, laiškus į sodybą pristatinėjanti paštininkė bei buvusi pareiškėjo kaimynė, apeliacinės instancijos teismo kolegijai nekyla abejonių dėl šių liudytojų šališkumo. Taip pat, nėra pagrindo abejoti nurodytų asmenų pateiktų paaiškinimų teisingumu, nes jie yra nuoseklūs, tarp jų nėra prieštaravimų. Be kita ko, liudytojų teiginį, jog pareiškėjas Sodyboje nebegyvena nuo rudens patvirtina ir buvusios pareiškėjo žmonos paaiškinimas (b. l. 117–119) bei byloje esantis vokas, kuriame pareiškėjas 2011 m. spalio mėnesį siuntė laišką V. D. (b. l. 65). Nors ant voko užrašytas (duomenys neskelbtini) seniūnijos adresas, tačiau iš pašto spaudo matyti, kad laiškas buvo išsiųstas iš Šeduvos, kurioje, pagal asmenų paaiškinimus, jis nuo 2011 m. rudens gyveno.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra neteisėti veiksmai. Bylos medžiaga rodo, kad pareiškėjo nurodytos žalos kilimo aplinkybės negali būti siejamos su (duomenys neskelbtini) seniūnijos veiksmais. Pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų (šiuo atveju (duomenys neskelbtini) seniūnijos) neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė