AS-438-127-15 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-127-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04804-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. P. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Z. P. (toliau – ir pareiškėja) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–14; teisme gautas 2014 m. lapkričio 3 d.), prašydama:

1. pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais:

i) Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. I714V;

ii) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 29 d. įsakymą „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui tvirtinimo“ Nr. 30-1343;

iii) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą „Dėl žemės sklypo, esančio greta žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimo nekilnojamojo turto registre“ Nr. 49SK‑(14.49.109.)-1815;

iv) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 12 d. įsakymą „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniaus m. sav. pardavimo V. R. ir R. R.“ Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-191;

v) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav. Vilniaus m. ir žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav. Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), pertvarkymo sujungimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ Nr. 49SK-(14.49.109.)-676;

2. pripažinti negaliojančiomis:

i) 1994 m. gruodžio 22 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PO 1/95-1776;

ii) 1994 m. gruodžio 22 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P01/95-2777;

iii) 2013 m. kovo 1 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 49SU‑(14.49.55.)‑120;

iv) 2013 m. birželio 12 d. žemės sklypų sujungimo sutartį;

3. panaikinti 1994 m. gruodžio 22 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių Nr. P01/95-1776 ir Nr. P01/95-2777 bei 2013 m. kovo 1 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 49SU-(14.49.55.)-120 ir 2013 m. birželio 12 d. žemės sklypų sujungimo sutarties pagrindu atliktą teisinę registraciją VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre;

4. taikyti restituciją natūra, t. y. atidalinti ir grąžinti valstybės nuosavybėn suinteresuotų asmenų R. R., R. R. ir V. R. valdomo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 434 kv. m dydžio dalį, įsigytą pagal prieš tai nurodytas pirkimo–pardavimo sutartis;

5. įpareigoti atsakovus:

i) savo lėšomis parengti naują žemės sklypo, įsiterpusio tarp sklypų, (duomenys neskelbtini),Vilniuje, ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detalųjį planą;

ii) netaikant jokių papildomų mokesčių, su pareiškėja sudaryti pagal 1992 m. balandžio 28 d. susitarimą jai ir jos sutuoktiniui leistą privatizuoti 255 kv. m ploto žemės sklypo, esančio šalia (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo–pardavimo sutartį;

iii) išduoti pareiškėjai leidimą įregistruoti nuosavybės teisę į prieš tai minėtą žemės sklypą VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre;

iv) teismui nustačius, jog restitucija natūra šioje byloje negalima, priteisti iš atsakovų pareiškėjos naudai ekvivalentą pinigais, t. y. 71 440 Lt;

6. taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant suinteresuotiesiems asmenims – R. R., V. R., R. R. imtis veiksmų, kurie pablogintų neteisėtai jiems privatizuotos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), dalies (434 kv. m) būklę arba padidintų jos vertę, siekiant išvengti išlaidų kompensavimo už atliktus veiksmus ateityje;

7. atlyginti patirtą žalą dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, priteisiant pareiškėjos naudai iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas ir 5 000 Lt dydžio neturtinę žalą;

8. teismui nustačius, kad terminas skundui administraciniam teismui pateikti yra pasibaigęs, terminą atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalies pagrindu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi (b. l. 108‑112), be kita ko, pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti jos skundą dalyje dėl 1–5 punktų reikalavimų, kitą skundo dalį (7 reikalavimas) priėmė, taip pat atmetė pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja kelia mišraus pobūdžio ginčą, tačiau, vertinant su skundu pateiktų rašytinių įrodymų visumą, matyti, jog vyraujantis yra administracinis santykis. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo pagrindu laikytini prašomi panaikinti atsakovų priimti administraciniai sprendimai, todėl tik tuomet, kai bus išspręstas klausimas dėl jų teisėtumo, galėtų būti sprendžiami reikalavimai dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių negaliojimo ir restitucijos taikymo. Iš to teismas padarė išvadą, kad pirmiausia turėtų būti išspręstas klausimas dėl reikalavimų, susijusių su administracinių aktų teisėtumu, priėmimo nagrinėti teisme.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kuriomis ji grindžia prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (įrodymų rinkimas, kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, ginčo klausimų nagrinėjimas Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje), negali būti laikomos nepriklausančiomis nuo jos valios ir pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjos teiginiai bei prie jos skundo pateikti rašytiniai įrodymai (skundo priedai Nr. 7, 9, 10) patvirtina, kad pareiškėja nuolat komunikavo tiek su Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tiek su Nacionaline žemės tarnyba, ir tik vėliau su 2012 m. balandžio 17 d. skundu kreipėsi į Seimo kontrolierių.

Taigi pareiškėjai iš esmės buvo žinoma ginčo situacija ir jo apimtis (faktinės aplinkybės). Tuo tarpu skunde nėra nurodytos priežastys, pareiškėjai sukliudžiusios ginčyti priimtų administracinių aktų teisėtumą įstatymo nustatytais terminais ir tvarka. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo situacija tęsiasi nuo 1992 metų, pareiškėja ginčą kelia dėl 1994, 2012, 2013 metais priimtų sprendimų, tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 3 d. Toks pasirinktas galbūt pažeistų teisių gynimo būdas yra pernelyg uždelstas.

Pareiškėja nepagrįstai ilgai delsė įgyvendinti savo teises, susijusias su ginčijamų aktų apskundimu ir neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią ginčo išsprendimą, todėl tokiais veiksmais sukūrė sau neigiamų teisinių pasekmių. Taigi pareiškėja praleido įstatymu nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl savo neatidumo, nerūpestingumo ar kitų subjektyvaus pobūdžio priežasčių, dėl kurių terminas administraciniams sprendimams apskųsti negali būti atnaujintas. Teismas, netenkinęs prašymo dėl termino atnaujinimo, pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimų, išdėstytų 1 punkte, atsisakė priimti.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčo pagrindu laikytini prašomi panaikinti atsakovų administraciniai sprendimai, o reikalavimai dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių negaliojimo ir restitucijos taikymo galėtų būti priimti nagrinėti tik prieš tai priėmus nagrinėti reikalavimus dėl administracinių aktų teisėtumo, atitinkamai negali būti priimti ir reikalavimai, išdėstyti skundo 2, 3 (šis reikalavimas yra išvestinis iš 2, todėl jo nepriėmus, negali būti priimtas ir 3), 4 ir 5 (šis reikalavimas yra išvestinis iš 1 reikalavimo) punktuose.

Nepriėmus pagrindinių reikalavimų (sprendimų panaikinimas, restitucijos taikymas), reikalavimo užtikrinimo priemonės taip pat netaikytinos.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 124–129), prašydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundą ir netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinti, ir šioje dalyje priimti naują nutartį – pareiškėjos skundą priimti, prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti tenkinti, priimti pareiškėjos skundą dalyje dėl 1–5 punktų reikalavimų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant suinteresuotiems asmenims – R. R., V. R., R. R. imtis veiksmų, kurie pablogintų neteisėtai jiems privatizuotos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), dalies (434 kv. m) būklę arba padidintų jos vertę, siekiant išvengti išlaidų kompensavimo už atliktus veiksmus ateityje, priteisti iš atsakovų pareiškėjos naudai visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, kad jos skundžiami administraciniai teisės aktai bei sutartys buvo priimti ne jos atžvilgiu, o (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sklypo naudotojų V. R., R. R. ir R. R. atžvilgiu. Todėl termino eiga tokiems sprendimams apskųsti turi būti skaičiuojama nuo to momento, kai pareiškėja sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamų sprendimų turinį. Tam, kad pareiškėja galėtų pateikti skundą dėl 1994, 2012, 2013 metais priimtų įsakymų ir sprendimų (iš viso 5 administraciniai teisės aktai), pirmiausia reikėjo juos išsireikalauti. Tokių dokumentų gavimas buvo apsunkintas dėl asmens duomenų apsaugos, todėl pareiškėjai teko kreiptis net į kelis teisininkus.

Teigia, kad ji apie savo teisių pažeidimą, t. y., jog tretieji suinteresuoti asmenys įsigijo ginčo sklypą (255 kv. m), sužinojo tik 2013 m. rugpjūčio 13 d., kai gavo iš trečiųjų suinteresuotų asmenų pranešimą pašalinti ginčo sklype jai priklausančius daiktus. Iki to laiko pareiškėja tikėjosi visus klausimus dėl jos ir jos sutuoktinio J. S. P. 1992 m. išpirkto žemės sklypo įteisinimo jų nuosavybėn išspręsti tiesiogiai komunikuojant su Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Nacionaline žemės tarnyba. Pareiškėja, 2013 m. rugpjūčio 13 d. gavusi prieš tai paminėtą pranešimą, buvo šokiruota, manė, kad čia įsivėlusi kažkokia klaida.

Akcentuoja, kad 0,2 ha teritorijos, esančios šalia (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detalusis planas, kurio iniciatoriai ir rengėjai buvo R. R. ir V. R., buvo pradėtas rengti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui priėmus 2005 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. 30-1671. Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybės administracijai buvo pateikusi prašymą neišduoti leidimo suinteresuotiems asmenims dėl detaliojo plano rengimo, kol nėra išspręstas įsiterpusio valstybės žemės sklypo klausimas, bei teikė prašymus dėl veiksmų tęsimo pareiškėjos atžvilgiu.

Pažymi, kad ji, pastebėjusi atsakovų neveikimą ir delsimą atlikti veiksmus, jau 2011 m. spalio 28 d. kreipėsi į Seimo kontrolierių. Pareiškėja 2012 m. vasario 23 d. gavo iš Seimo kontrolieriaus pažymą. Pareiškėja 2012 m. kovo 26 d. dar kartą pateikė prašymą ištirti jos skundą išsamiai. Seimo kontrolierius galutinę išvadą pareiškėjai pateikė 2014 m. gegužės 8 d., kurioje nustatė, kad tuometinė Vilniaus miesto valdyba, priėmusi 1994 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 1714V dėl 0,09 ha namų valdos žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavimo suinteresuotiems asmenims R. R. ir R. R., pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas, dėl ko R. R. ir R. R. neteisėtai tapo minėto sklypo dalies (0,0300 ha) savininkais.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja, prieš Seimo kontrolieriui pateikiant prieš tai minėtą pažymą, savo pažeistas teises bandė ginti 2013 m. spalio 9 d. kreipdamasi su pareiškimu į bendrosios kompetencijos teismą ypatingosios teisenos tvarka, tačiau pareiškimas, nepašalinus jo trūkumų, buvo paliktas nenagrinėtas.

Teigia, kad tik teisininkų pagalba 2014 m. spalio 9 d. gavusi paskutinį dokumentą (Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 1714V), kurio turinio išnagrinėjimas galutinai leido pareiškėjai apsispręsti dėl kreipimosi į teismą, pareiškėja, nepraleisdama 1 mėnesio termino, 2014 m. lapkričio 3 d. pateikė skundą teismui. Atsižvelgiant į tai, kad terminas skundui paduoti nėra praleistas, skundas turėtų būti priimtas pilna apimtimi, t. y. kartu tenkinant ir pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, juo labiau, jog šiuo atveju yra galimas net nusikalstamos veikos padarymas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad ginčijamu Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 8 d. potvarkiu Nr. 1714V buvo nuspręsta nustatyti privačių namų valdų žemės sklypų plotus ir parduoti šiuos žemės sklypus ne aukciono tvarka privačių namų valdų savininkams pagal 1–3 priedelius; 2 priedelio 2 ir 3 punktuose numatyta, jog 405 kv. m ir 450 kv. m sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), ne aukciono tvarka parduodami R. R. ir R. R.. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 30-1343 buvo patvirtintas 1034 kv. m žemės sklypo (900 kv. m privatus žemės sklypas ir 134 kv. m laisvoje valstybinėje žemėje įsiterpęs žemės sklypas) planas.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 49V1-(14.49.2.)-191 buvo nutarta parduoti 134 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu buvo nuspręsta pertvarkyti 134 kv. m žemės sklypą bei 900 kv. m žemės sklypą juos sujungiant. Anot pareiškėjos, šiais teisės aktais buvo pažeista jos teisė privatizuoti 255 kv. m įsiterpusį valstybinės žemės sklypą, nes, pirma, tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo leista išpirkti didesnį, negu jiems priklausė, žemės sklypą (900 kv. m), antra, buvo leista padalinti, pareiškėjos teigimu, jai priskirtą 255 kv. m įsiterpusio žemės sklypo plotą, t. y. 134 kv. m, prijungiant prie tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausančio 900 kv. m žemės sklypo.

Vertinant pateiktus į bylą įrodymus nekyla abejonių, kad faktas, jog tretieji suinteresuoti asmenys privatizavo minėto dydžio sklypą (t. y., jog buvo priimtas ginčijamas Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 8 d. potvarkis Nr. 1714V) ir dėl to tarp namų valdų įsiterpęs valstybinės žemės plotas sumažėjo bei tai, kad ketinama dar kartą padalinti 255 kv. m valstybinės žemės plotą ir dalį jo prijungti prie trečiųjų asmenų privatizuoto ploto, pareiškėjai buvo žinomas dar 2008 metais. Tą patvirtina pareiškėjos 2008 m. balandžio 11 d. pateiktas prašymas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuriame ji nurodo:

„Daug kartų lankiausi (nuo 2005 m.) miesto ir apskrities žemėtvarkos institucijose dėl žemės įteisinimo. Mirus vyrui teko iš naujo forminti paveldėjimą savo ir vaikų vardu. Per šį laiką kaimynai tokį patį plotą išpirko ir pretendavo ir į mano pusėje esantį 255 kv. m plotą“. Taip pat tai patvirtina 2011 m. spalio 28 d. pareiškėjos skundas Seimo kontrolieriui, kuriame ji aiškiai nurodo, kad „namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendraturčiai su jų sklypu besiribojančią valstybinę žemę privatizavę, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, be jokio teisinio pagrindo pretenduoja įsigyti dalį 1992 m. balandžio 28 d.

J. S. P. ir R. R. susitarime nurodytos J. S. P. tenkančios valstybinės žemės dalies“, ir kt. dokumentai. Taigi pareiškėjai buvo žinomos teisinės kliūtys, dėl kurių ji negali privatizuoti 255 kv. m tarp žemės valdų įsiterpusio valstybinės žemės sklypo, todėl laikytina, kad visiškai pagrįsta yra Vilniaus apygardos administracinio teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog byloje pateikti rašytiniai įrodymai tik patvirtina, kad pareiškėjai iš esmės buvo žinoma ginčo situacija ir apimtis.

Pažymi, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji objektyviai negalėjo ginčijamų sprendimų gauti anksčiau. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad 1 mėnesio terminas Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 8 d. potvarkiui Nr. 1714V nuginčyti turėtų būti skaičiuojamas nuo 2014 m. spalio 8 d.

Teigia, kad aplinkybė, jog tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo parduotas ir prie jų turimo sklypo prijungtas tarp namų valdų įsiterpęs 134 kv. m valstybinės žemės plotas, t. y. apie 2012 ir 2013 metais priimtus ginčijamus aktus, pareiškėjai buvo žinoma jau 2013 m. rugpjūčio mėnesį, jai komunikuojant su trečiais asmenims, to neginčija ir pati pareiškėja. Iš pateiktų raštų aiškiai matyti, kad pareiškėjai buvo žinoma apie trečiųjų asmenų inicijuotą detalaus plano suderinimo procesą. Be to, Seimo kontrolieriaus 2014 m. gegužės 8 d. išvadoje yra aiškiai nurodyta, kad žemės sklypo privatizavimo teisėtumo klausimas nagrinėtinas teismo tvarka (52 punktas). Nepaisant to, pareiškėja delsė ir į teismą dėl minėtų administracinių aktų nuginčijimo kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 3 d., t. y. akivaizdžiai ir ženkliai praleidusi 1 mėnesio terminą.

Nurodo, kad į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie tai, jog pareiškėja įgyvendino savo teisę gauti informaciją apie ginčo sklypo privatizavimą, kurią jai suteikia Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1, 3, 12 straipsniai, ir atitinkamai įstaigai pateikė nustatytos formos prašymą pateikti jai administracinius aktus, kurių pagrindu buvo privatizuotas ginčo žemės sklypas. Taip pat byloje nėra duomenų, kad minėtos įstaigos jai atsisakė pateikti prašomus dokumentus. Be to, pareiškėja advokato paslaugomis naudojosi jau 2011 m., tačiau atitinkamoms institucijoms prašymai dėl dokumentų pateikimo buvo pateikti tik 2014 m. kovo 10 d. ir 2014 m. balandžio 30 d. Kaip termino praleidimą pateisinančias aplinkybes pareiškėja nurodė jos kreipimąsi į Seimo kontrolierių, pareiškimo pateikimą bendrosios kompetencijos teismui, ginčo klausimų nagrinėjimą Generalinėje prokuratūroje. Akivaizdu, kad pareiškėja sąmoningai pasirinko tokį savo galimai pažeistų teisių gynimo modelį, tačiau tai negali būti laikoma objektyvia kliūtimi inicijuoti teisminį procesą. Priešingai, tai tik įrodo, jog pareiškėja suvokė galimą savo teisių pažeidimą, tačiau pasirinko netinkamą elgesio modelį.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra teisėtumas ir pagrįstumas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą apskųsti atsakovų priimtus administracinius aktus (skundo 1 reikalavimas); dėl šios priežasties teismas šio reikalavimo bei išvestinių skundo reikalavimų (skundo 2–5 reikalavimai) nagrinėti nepriėmė, taip pat nepritaikė pareiškėjos prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo argumentus, kodėl, jos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino jos prašymo atnaujinti terminą apskųsti atsakovų priimtus administracinius aktus, t. y. nepriėmė nagrinėti skundo 1 reikalavimo. Atskirų motyvų, kodėl nepagrįstai ir neteisėtai nebuvo priimti nagrinėti likę jos skundo reikalavimai, taip pat nepritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėja nenurodo.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad sprendžiant pareiškėjos skundo 1–5 reikalavimų priėmimo nagrinėti ir reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, pirmiausia turėjo būti išsiaiškinta, ar pareiškėja, skųsdama atsakovų priimtus administracinius aktus, nepraleido įstatymų nustatyto termino juos apskųsti.

Pareiškėjos nuomone, ji termino apskųsti Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 8 d. potvarkį Nr. I714V nepraleido, nes jo nuorašą gavo tik 2014 m. spalio 9 d., kas ir leido jai iki galo apsispręsti savo teises ginti teisme, o apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2013 m. rugpjūčio 13 d., kai gavo iš trečiųjų suinteresuotų asmenų pranešimą pašalinti ginčo sklype jai priklausančius daiktus. Pareiškėja nurodo, kad ginčijamų administracinių aktų apskundimas buvo apsunkintas, nes jie buvo priimti ne jos atžvilgiu, be to, savo teises bandė ginti kreipdamasi į Seimo kontrolierių, Generalinę prokuratūrą bei bendrosios kompetencijos teismą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos <...>. Taigi ši taisyklė suponuoja išvadą, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Pasibaigus šiam terminui teisminės gynybos realizavimo teisė eliminuojama, paliekant teisinę galimybę taikyti termino atnaujinimo institutą (ABTĮ 34 straipsnis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pavyzdžiui, 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012 ir kt.). Pabrėžtina, kad sprendžiant dėl praleisto termino atnaujinimo, teismui suteikta diskrecija (sprendimo laisvė), atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, spręsti dėl termino praleidimo priežasčių pripažinimo (nepripažinimo) svarbiomis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Teismas turi įvertinti aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką asmens realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; turi įvertinti, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė kreiptis į teismą iki įstatymu nustatyto termino).

Įrodymus, kad procesinis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismui turi pateikti asmuo, prašantis atnaujinti praleistą terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad visi prašymo atnaujinti praleistą terminą teiginiai dėl termino praleidimo priežasčių privalo būti pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pavyzdžiui, 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA442-9/2012, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-39/2011).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja siekia apskųsti viešojo administravimo subjektų 1994 m., 2012 m. ir 2013 m. priimtus administracinius aktus: 1) Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 8 d. potvarkį Nr. I714V; 2) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 29 d. įsakymą „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui tvirtinimo“ Nr. 30-1343; 3) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą „Dėl žemės sklypo, esančio greta žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimo nekilnojamojo turto registre“ Nr. 49SK-(14.49.109.)-1815; 4) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 12 d. įsakymą „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniaus m. sav. pardavimo V. R. ir R. R.“ Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-191; 5) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav. Vilniaus m. ir žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav. Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), pertvarkymo sujungimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ Nr. 49SK-(14.49.109.)-676. Šie aktai buvo priimti trečiųjų suinteresuotų asmenų R. R., V. R. ir R. R. atžvilgiu, todėl yra svarbu nustatyti, kada pareiškėja sužinojo apie šių aktų turinį, galimą jos teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad skundą su reikalavimu panaikinti minėtus aktus pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2014 m. lapkričio 3 d. (b. l. 1).

Kaip savo atskirajame skunde patvirtino pati pareiškėja, apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo 2013 m. rugpjūčio 13 d. (b. l. 127). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja nenurodė jokių įtikinimų argumentų, kodėl ji, ginčydama minėtus administracinius aktus, į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 3 d., t. y. praėjus daugiau kaip 14 mėnesių nuo jos pačios nurodytos sužinojimo apie savo teisių pažeidimą dienos (kaip jau minėta, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ginčijamo akto apskundimo terminas yra 1 mėnuo). Juo labiau, kad ginčo situacija tarp pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų tęsiasi jau nuo 1992 metų. Tuo tarpu iš prie pareiškėjos skundo ir atskirojo skundo turinio bei prie jų pridėtų dokumentų matyti, kad ji jau nuo 2005 m. komunikavo su abiem atsakovais, rašė jiems įvairius raštus, skundėsi Seimo kontrolieriui, Generalinei prokuratūrai, bendrosios kompetencijos teismui, nurodydama faktines aplinkybes, sudarančias ginčijamų administracinių aktų turinį. Nors pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad apie Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 8 d. potvarkį Nr. 1714V (b. l. 53–56) sužinojo 2014 m. spalio 9 d. gavusi jo nuorašą, tačiau vėlgi pačios pareiškėjos į bylą pateikta medžiaga patvirtina, jog šio potvarkio turinys jai buvo žinomas daug anksčiau (pavyzdžiui, b. l. 31–33). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja bent jau nuo 2011 m. naudojasi ir profesionalių teisininkų pagalba (b. l. 165). Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad pareiškėja nepagrįstai ilgai delsė įgyvendinti savo teises, susijusias su ginčijamų aktų apskundimu ir neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią ginčo išsprendimą, todėl tokiais veiksmais sukūrė sau neigiamų teisinių pasekmių. Taigi pareiškėja praleido įstatymu nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl savo neatidumo, nerūpestingumo ar kitų subjektyvaus pobūdžio priežasčių, dėl kurių terminas administraciniams sprendimams apskųsti pagrįstai nebuvo atnaujintas, atitinkamai pagrįstai ir teisėtai nebuvo priimti nagrinėti pareiškėjos skundo 1–5 reikalavimai bei nepritaikytos jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir įvertino taikytinų teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pareiškėjos Z. P. atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos Z. P. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys