2K-167/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-167/2014

Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00149-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.1;

2.1.7.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Jono Stankevičiaus ir nuteistojo Ž. Ž. gynėjo advokato Mindaugo Beinaravičiaus kasacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose; pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

Ž. Ž. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš M. Š. ir Ž. Ž. solidariai priteista 13 500 Lt D. Č. neturtinei žalai ir 2946,61 Lt Valstybinei ligonių kasai turtinei žalai atlyginti, iš kiekvieno priteista po 750 Lt D. Č. atstovavimo išlaidoms ir po 26,85 Lt valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis, kuria nuteistųjų gynėjų apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

M. Š. ir Ž. Ž. nuteisti už tai, kad 2012 m. kovo 24 d., apie 21.30 val., A. M. priklausančio buto Rokiškyje, (duomenys neskelbtini), kambaryje, M. Š. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdami kartu, Ž. Ž. sudavė vieną kartą kumščiu D. Č. į kairės akies voką, M. Š. taip pat sudavė vieną smūgį D. Č. į kairės akies voką, taip bendrais veiksmais padarė D. Č. muštinę žaizdą kairės akies viršutiniame voke, kraujosruvą obuolio junginėje, odenos plyšimą, trauminį rainelės ir stiklakūnio iškritimą, tinklainės plyšimą ir atšokimą, t. y. tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. Č. sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistojo M. Š. gynėjas advokatas J. Stankevičius prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį, pakeisti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir sumažinti M. Š. paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Kasaciniame skunde nuteistojo M. Š. gynėjas nurodo, kad teismai nagrinėdami bylą pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimus.

Nuteistojo M. Š. gynėjas teigia, kad teismai pritaikė įstatyme nenustatytus kriterijus ir netinkamai kvalifikavo nukentėjusiojo D. Č. dėl sužalojimo vienos akies regos susilpnėjimą iki 0,03 kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl prarasto 30 proc. bendro darbingumo. BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas yra tada, jeigu asmuo dėl sužalojimo praranda regėjimą (t. y. apanka). Tuo atveju, jeigu asmuo praranda regėjimą tik viena akimi, sveikatos sutrikdymas negali būti kvalifikuojamas kaip sunkus.

Kasatorius pažymi, kad 2013 m. kovo 13 d. teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas nurodė, jog suduodant kumščiu į akį galimas rankos odos nubrozdinimas. Akivaizdu, kad nubrozdinimu gilesni žmogaus kūno aidiniai nepažeidžiami, todėl jam užgijus rando nelieka. M. Š. kaltę pripažino iš dalies ir neneigė, jog, purtydamas D. Č., kad nutrauktų grasinimus panaudoti peilį, sugniaužta ranka sudavė jam į dantis. Kad M. Š. taip prakirto dešinės plaštakos smiliaus krumplį, ant kurio liko išliko 7 milimetrų randas, yra užfiksuota asmens apžiūros protokole. D. Č. asmens sveikatos istorijos 2012 m. kovo 24 d. įraše nurodyta, kad jis patyrė kairės akies traumą, buvo sužalotas aštriu daiktu. Teismai nepašalino šių prieštaravimų byloje, todėl išlikusi abejonė, ar galima prasikirsti krumplį suduodant ranka į akį, vertintina nuteistojo M. Š. naudai, sprendžiant, kad, suduodamas D. Č. į veidą, realiai prasikirsti krumplį galėjo tik į šio dantis.

Kasaciniame skunde gynėjas taip pat nurodo, kad M. Š. turėjo būti skirta švelnesnė bausmė, nes jis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nieko nenuslėpdamas atskleidė visas, tarp jų tik jam vienam žinomas (dėl jo patirto krumplio sužalojimo), aplinkybes, o kitas nuteistasis slėpėsi nuo policijos, įvairiais būdais klaidino, neigė bet kokį kontaktą su nukentėjusiuoju.

Kasaciniu skundu nuteistojo Ž. Ž. gynėjas advokatas M. Beinaravičius prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžio bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties dalis dėl Ž. Ž. nuteisimo ir bylą nutraukti, nes jis nepadarė veikos, už kurią nuteistas.

Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpciją, in dubio pro reo principą, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 241 straipsnio 2 dalies reikalavimus, BPK 20, 276 straipsniuose nustatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes byloje neištirta svarbi aplinkybė dėl D. Č. suduotų smūgių skaičiaus ir nepašalintos abejonės, ginamąjį Ž. Ž. teisinantys įrodymai nevertinti ir neatsakyta į apeliacinio skundo argumentus dėl jų. Pirmosios instancijos teismas atmetė gynybos prašymą užtikrinti nukentėjusiojo dalyvavimą teismo posėdyje, galimybę jį apklausti ir patenkino nukentėjusiojo prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, motyvavęs tuo, kad iš ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog nukentėjusysis neprisimena įvykio aplinkybių, to, kas jam sudavė smūgį, tik nurodo, kad smūgis jam buvo suduotas ir kad įvykio metu dingo jo sidabrinė grandinėlė, tačiau taip pat nenurodė, kas ją pavogė.

Prašymą balsu perskaityti nukentėjusiojo parodymus šis teismas atmetė nurodęs, kad šiais parodymais remtis negalės. Apeliacinės instancijos teismas patenkino gynėjo prašymą ištirti nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau jų visiškai nevertino ir neanalizavo. Pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nagrinėjamoje byloje teismams nusprendus, jog nukentėjusiojo apklausti teismo posėdžio metu nėra galimybės, nes šis yra suimtas užsienio valstybėje dėl nusikalstamos veikos padarymo ir visiškai neaišku, kada galėtų būti grąžintas į Lietuvos Respubliką, turėjo būti tiriami ir vertinami nukentėjusiojo D.

Č. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Gynėjas pažymi, kad nukentėjusysis D. Č. ikiteisminio tyrimo metu, t. y. pareiškime policijos komisariatui ir tą pačią dieną apklaustas kaip liudytojas, įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, protokole nurodė, kad jam buvo suduotas tik vienas smūgis į veidą, o šiuos nukentėjusiojo parodymus visiškai patvirtina sutampantys Ž. Ž. ir M. Š. parodymai, liudytojos G. Š. parodymai teisme, kad M. Š. supurtė D. Č., kurie taip pat nebuvo vertinami. Teisme apklaustas ekspertas nurodė, kad nuo tokio akies sužalojimo, kokį patyrė D.

Č., tuoj pat prasideda intensyvus kraujavimas, bet M. Š. teisme nurodė, kad prieš suduodamas smūgį D. Č. jokio kraujavimo nepastebėjo. Dėl to atmestina galimybė, kad prieš M. Š. suduotą smūgį D. Č. šiam jau buvo sudavęs Ž. Ž., o Ž. Ž. pateiktas kaltinimas nepagrįstas. Pagal teismo medicinos tarnybos komisijos ekspertizės aktą sužalojimai D. Č. padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, t. y. neatmesta galimybė, kad sužalojimai padaryti vienu trauminiu poveikiu. Kasatorius nurodo, kad netinkamu laiku į nepažįstamų asmenų, iš kurių pažinojo tik „Č.“ vadinamą M.

Š., draugiją patekusio ginamojo Ž. Ž. įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo metu jį kaltinančiais parodymais liudytojos G. Š. ir A. B. siekė apsaugoti nuo baudžiamosios atsakomybės draugijoje buvusį M. Š. Teismų išvados, kad G. Š. teisingus parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu, o teisme pakeitė parodymus, nes yra M. Š. kaimynė, kad iš jos parodymų teisme išplaukia, jog A. M. bute D. Č. iš viso nebuvo sužalotas, o tai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, nepagrįstos. Kasatoriaus manymu, liudytoja G. Š., kurios su Ž.

Ž. nesieja jokie tarpusavio ryšiai, neturi tikslo, kad jis išvengtų baudžiamosios atsakomybės, o teisme atskleisdama tiesą siekė, jog nebūtų nuteistas melagingai apkaltintas asmuo. Be to, G. Š. teisme nurodė, jog matė kaip M. Š. supurtė D. Č., o nuteistasis M. Š. taip pat pripažino, kad purtydamas D. Č. sudavė smūgį. Taigi G. Š. galėjo ir nepastebėti, kaip M. Š. sudavė smūgį D. Č., ypač dėl to, kad įvykio metu ji buvo neblaivi. Taip pat nepagrįsta ir teismų išvada, kad liudytoja A. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės davė analogiškus parodymus, nes pradžioje ji teigė, kad M.

Š. nesudavė D. Č. į akį, tik išmetė jį, o tai prieštarauja M. Š. parodymams, vėliau teigė, jog D. Č. į veidą po vieną kartą sudavė M. Š. ir Ž. Ž., bei pabrėžė, jog daugiau nematė, kad kas nors būtų sudavęs D. Č. ar kitaip jį žalotų. Teisme A. B. vėl pakeitė parodymus ir nurodė, kad D. Č. po kelis smūgius sudavė Ž. Ž. ir po to M. Š., kad ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai nesutampa, nes ji gydosi psichiatrijos ligoninėje ir apklausos metu galėjo būti tokios būklės, jog tinkamai nesuvokė savo duodamų parodymų, be to, kategoriškai nurodė, kad būtent teismo posėdžio metu jos duoti parodymai dėl D.

Č. suduotų smūgių skaičiaus yra teisingi. Tokie A. B. pasisakymai ir duotų parodymų keitimas kelia pagrįstų abejonių jų tikrumu ir tinkamo suvokimo galimybe. Nenustačius daugiau sužalojimų D. Č., neįtikėtina, kad nuteistieji galėjo suduoti jam po kelis smūgius į kairę akį. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad įvykio metu A. B., kuri buvo neblaivi, turėjo vartoti paskirtus vaistus, dėl kurių alkoholio poveikis stipresnis.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo Ž. Ž. gynėjo advokato M. Beinaravičiaus ir nuteistojo M. Š. gynėjo advokato J. Stankevičiaus kasacinius skundus atmesti.

Prokurorė nurodo, kad byloje BPK 301 straipsnio 1 dalies, 271–292 straipsnių reikalavimai nepažeisti. Teismas ėmėsi priemonių iškviesti ir apklausti nukentėjusįjį D. Č., tačiau paaiškėjo, kad jis suimtas užsienio valstybėje ir nėra galimybės apklausti jį teisme. Dėl to byloje esantiems įrodymams patikrinti apeliacinės instancijos teisme perskaitytas jo protokolas pareiškimas policijai ir parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tai atitinka BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus ir teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012). Prokurorė pažymi, kad šioje byloje nusikaltimo aplinkybės nustatytos ne tik iš nukentėjusiojo D. Č. parodymų, bet ir kitų bylos įrodymų (nuteistųjų, liudytojų A. B., M. Š., M. S., A. L. parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo, teismo medicinos ekspertizės išvadų ir kt.) analize, jų tarpusavio palyginimu ir iš to išplaukiančiomis loginėmis išvadomis. Teismai vertino visus Ž. Ž. ir M. Š. parodymus, palygino su kitais bylos įrodymais ir sprendimuose aptarė. Iš nuteistųjų parodymų teisme tektų padaryti išvadą, kad nukentėjusiajam D. Č. įvykio metu į akį smūgių iš viso niekas nesudavė ir jis nebuvo sužalotas, bet tai prieštarauja neginčytinai nustatytoms bylos aplinkybėms. Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad nukentėjusiojo sužalojimai (muštinė žaizda kairės akies viršutiniame voke, kraujosruvos obuolio junginėje, odenos plyšimas, trauminis rainelės ir stiklakūnio iškritimas, tinklainės plyšimas ir atšokimas) padaryti ne mažiau kaip vienu trauminiu poveikiu, sunkus sveikatos sutrikdymas nustatytas dėl regėjimo kaire akimi netekimo, vertinamo kaip 30 ir daugiau procentų bendro darbingumo netekimas. Be to, teismo posėdyje ekspertas N. R. paaiškino, kad toks akies sužalojimas atsirado ne nuo vieno trauminio poveikio į tą pačią vietą. Taigi, ekspertų išvados nepaneigia galimybės, jog sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas ne vienu, o keliais smūgiais. Teismai nustatė, kad M. Š. ir Ž. Ž. sunkų sveikatos sutrikdymą D. Č. padarė veikdami bendrininkų grupe ir jų veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas liudytojų G. Š. ir A. B. parodymus išanalizavo bei motyvuotai pasisakė dėl jų vertinimo, išsamiai atsakė į visus esminius Ž. Ž. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo vertinant įrodymus ir apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo, todėl BPK 320-324 straipsniuose įtvirtintų normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme tvarką, nepažeidė.

Nuteistajam M. Š. bausmė paskirta tinkamai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, bausmės individualizavimo motyvai išdėstyti tinkamai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadaryta, todėl nėra pagrindo laikyti ją aiškiai per griežta ir švelninti.

Nuteistųjų gynėjų kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. Č. į R. M. butą atėjo sveikas, tačiau iš šio buto išėjo jau sužalotas, šiame bute buvo asmenų, kurie dėl girtumo miegojo ir konflikto nematė bei negirdėjo, o kambaryje, kur įvyko konfliktas, sėdėjo ir nemiegojo M. Š., Ž. Ž., A. B., A. Š. ir R. M. Jokių duomenų byloje, kad D. Č. būtų sužaloję A. B., A. Š. ir R. M. nėra, todėl vien iš to aišku, kad D. Č. sužalojo M. Š. ar Ž. Ž. Tai, kad M. Š. sudavė smūgį D. Č. į veidą patvirtino Ž. Ž., liudytoja A. B., M. Š. smurtinius veiksmus patvirtina ir ant jo rankos likęs randas. Tai, kad Ž. Ž. sudavė smūgį D. Č. į veidą, patvirtino liudytojos A. B. ir G. Š.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad nėra pagrindo netikėti liudytojos A. B. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios analogiškais parodymais, jog ji matė kaip D. Č. smūgius į veidą sudavė Ž. Ž. ir M. Š., kad Ž. Ž. parodymai bei iš dalies ir M. Š. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra prieštaringi, todėl vertintini kaip jų pasirinkta gynybos taktika, kad aplinkybė, jog iš karto po D. Č. sužalojimo atvykus policijai Ž. Ž. slėpėsi spintoje, paaiškinama tik tuo, kad Ž. Ž., panaudojęs smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, nenorėjo būti surastas policijos pareigūnų. Vertindamas iš esmės pakeistus liudytojos G. Š. parodymus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jos parodymai viso ikiteisminio tyrimo metu (apklausiant kaip liudytoją, parodymų patikrinimo vietoje metu, akistatoje su A. B. ) buvo nuoseklūs, ji juos pakeitė tik teisme. G. Š., kaip ji patvirtino, yra M. Š. kaimynė, todėl, teismo nuomone, pakeisdama ir duodama palankius kaltinamiesiems parodymus, ji siekė, kad šie išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Pagal teisme duotus G. Š. parodymus, R. M. bute D. Č. iš viso nebuvo sužalotas, o tai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl teismas padarė išvadą, kad G. Š. teisingus parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu. Išdėstytų įrodymų bei motyvų pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. Š. ir Ž. Ž. sudavė smūgius nukentėjusiajam D. Č. į gyvybiškai pavojingą kūno vietą (veidą) ir dėl to jam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, tai darė pritardami vienas kito veiksmams, todėl tokią jų veiką kvalifikavo kaip tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaitytas nukentėjusiojo D. Č. protokolas pareiškimas policijai ir parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Šie duomenys nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau reikšmingi tikrinant ir vertinant kitus bylos įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012).

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta išsamia įrodymų analize, jų vertinimu ir motyvais, tarp jų liudytojų A. B. ir G. Š. parodymų vertinimu. Šis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojos A. B. teisme duotais parodymais, nes jie iš esmės atitinka ikiteisminio tyrimo metu papildomoje apklausoje, parodymų patikrinimo metu, akistatoje su G. Š. duotus jos parodymus, jog po Ž. Ž. nukentėjusiajam smūgius į veidą sudavė ir M. Š., be to, pirmosios instancijos teisme A. B. paaiškino, kad pirmą kartą parodymus davė gydydamasi ligoninėje, todėl jie nėra tikslūs, bei patvirtino, jog teisiamojo posėdžio metu davė teisingus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad A. B. teisme duotus parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai: M. Š. parodymai, kuriais jis pripažino įvykio metu sudavęs nukentėjusiajam į veidą, nors ir teigdamas, kad akies D. Č. jis nesužalojo, liudytojos G. Š. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kad Ž. Ž. sudavė smūgį D. Č. į veidą, po Ž. Ž. smūgio D. Č. veidas buvo kruvinas ir jai atrodė, jog žaizda buvo ties kairiąja akimi, kuriuos ji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat akistatoje su A. B. Teismo posėdyje G. Š. davė parodymus, kad M. Š. tik papurtė D. Č., prašė jo išeiti, po to abu nuteistieji jį išvedė pro duris, kad ikiteisminio tyrimo metu ji melavo, jog Ž. Ž. smūgiavo į veidą D. Č., nes taip sakyti vertė tyrėja. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos G. Š. parodymus įvertino kritiškai ir jais nesivadovavo, nes kaip liudytoja apklausta tyrėja A. L. nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiama G. Š. parodymus davė niekieno neverčiama, be to, pagal teismo posėdyje duotus G. Š. parodymus, šio įvykio metu D. Č. smūgių iš viso niekas nesudavė ir nukentėjusysis sužalotas nebuvo, o tai aiškiai prieštarauja kitiems bylos duomenims.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad teismo medicinos ekspertų išvada, jog D. Č. padaryti sužalojimai (muštinė žaizda kairės akies viršutiniame voke, kraujosruvos obuolio junginėje, odenos plyšimas, trauminis rainelės ir stiklakūnio iškritimas, tinklainės plyšimas ir atšokimas) susiformavo nuo ne mažiau kaip vieno trauminio poveikio, nepaneigia galimybės, kad sunkus sveikatos sutrikdymas D. Č. galėjo būti padarytas ne vienu, o keliais smūgiais.

Šioje byloje teismai, nuteistųjų veiką kvalifikavę kaip sunkų nukentėjusiojo D. Č., dėl regėjimo netekimo kaire akimi praradusio virš 30 procentų bendro darbingumo, sveikatos sutrikdymą, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Sužalojimas ar susargdinimas, dėl kurio prarandama didelė dalis – 30 procentų ir daugiau – bendro darbingumo, yra sveikatos sutrikdymo masto kriterijus, numatytas Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išvadas dėl nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo grindė ištirtų įrodymų visuma, nurodė išsamius argumentus, kaip to reikalauja BPK nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK taisyklių, reglamentuojančių baudžiamosios bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, patikrino nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir jį paliko nepakeistą.

Dėl bausmės

Teismų praktikoje, remiantis BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir 58 straipsniu, bausmės nusikaltimo bendrininkams skiriamos bendra tvarka, atsižvelgiant į kiekvieno iš bendrininkų rūšį, bendrininkavimo formą, bendrininkų vaidmenį ir veiksmų pobūdį. Griežtesnės bausmės paprastai skiriamos nusikaltimo organizatoriams, taip pat asmenims, atlikusiems kelis BK 24 straipsnyje nurodytų bendrininkų vaidmenis, o jeigu nusikaltimą kartu padaro keli vykdytojai – tiems vykdytojams, kurie intensyviau naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ar buvo šių veiksmų iniciatoriai. Nusikaltimas laikomas padarytu bendrininkų grupės (BK 25 straipsnio 2 dalis), kai bent du asmenys yra šio nusikaltimo vykdytojai. Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai, bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo procese, visi jie yra šio nusikaltimo vykdytojai. Byloje nustatyta, jog įvykio metu M. Š. ir Ž. Ž. kiekvienas kumščiais sudavė nukentėjusiajam D. Č. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. Š. bausmę, atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas nustatė M. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), bei nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). M. Š. paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra artimesnė BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo iki dešimties metų bausmės minimumui. Taigi bausmė M. Š. tinkamai individualizuota, ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų gynėjų kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti byloje priimtus teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Jono Stankevičiaus ir nuteistojo Ž. Ž. gynėjo advokato Mindaugo Beinaravičiaus kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Rimantas Baumilas

Albinas Sirvydis