AS-438-1269-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS438-1269/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04025-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos B. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. S. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja B. S. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. rugsėjo 1 d. paštu pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–3, 4), kurį patikslino (b. l. 10–11), be kita ko, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir atsakovas) generalinio direktoriaus 2014 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. 1V-1 ir įpareigoti atsakovą pakartotinai svarstyti pareiškėjos prašymą pripažinti jai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – buvusio beglobio vaiko teisinį statusą; taip pat atnaujinti praleistą terminą skundui dėl minėto įsakymo paduoti.

Nurodė, kad yra senyvo amžiaus, neįgali, nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis, lietuvių kalbą moka nedaug, ginčijamo įsakymo nėra gavusi iki šiol, todėl praleido terminą jį apskųsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartimi (b. l. 39–41), be kita ko, atsisakė priimti pareiškėjos skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl įsakymo panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja teismui pateikė voką, kuris patvirtina, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2014 m. sausio 8 d. pranešimas Nr. 38R-n-17 apie sprendimą nepripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – buvusio beglobio vaiko teisinio statuso jai buvo įteiktas 2014 m. sausio 13 d., todėl pareiškėja, 2014 m. spalio 23 d. kreipdamasi į teismą dėl šio sprendimo panaikinimo, praleido įstatyme nustatytą terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti.

Pažymėjo, kad pareiškėja 2014 m. spalio 2 d. teisme gautu patikslintu skundu prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, nurodė, jog yra neįgali, senyvo amžiaus, jai nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, lietuvių kalbą moka silpnai, o skundžiamas įsakymas jai nebuvo siunčiamas. Tik gavusi atsakovo 2014 m. sausio 8 d. pranešimą, pareiškėja su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau, nepašalinus skundo trūkumų, 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi jis laikytas nepaduotu. 2014 m. liepos mėnesį pareiškėja pakartotinai kreipėsi į teismą, tačiau vėl nepašalinus skundo trūkumų, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi jis laikytas nepaduotu. Pareiškėja pateikė 2014 m. spalio 17 d. išrašą iš VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos medicinos dokumentų, kuriame nurodyta, kad ji serga epilepsija, triukšmalige, lėtiniu klausos nervo uždegimu, klubo sąnario artroze, jai nustatyti liekamieji reiškiniai po galvos trauminės ligos.

Teismas nurodė, kad nors pareiškėja, prašydama atnaujinti skundo padavimo terminą, prašė atsižvelgti į jos garbingą amžių, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, garbus pareiškėjos amžius yra aplinkybė, kuri gali turėti tam tikros įtakos jos teisių gynimui, tačiau pati savaime negali būti pripažinta sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo bei protingumo kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-393/2012).

Be to, teismo vertinimu, pareiškėjos pateiktas 2014 m. spalio 17 d. išrašas iš VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos medicinos dokumentų nepatvirtina, kad jos sveikatos būklė buvo tokia, jog ribojo jos galimybes pačiai arba pasitelkus kitus asmenis kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti jos galimai pažeistas teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-393/2012). Pareiškėja taip pat nepateikė įrodymų, kad per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 8 d. pranešimo gavimo iki 2014 m. rugsėjo 2 d. kreipimosi į teismą, jos sveikatos būklė būtų pablogėjusi, kilę epilepsijos priepuolių, kurie galėtų objektyviai apsunkinti galimybę įstatymų nustatytais terminais apginti galimai pažeistas teises.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad pareiškėja dėjo gana aktyvias pastangas, siekdama apginti savo teises – 2014 m. sausio 13 d. gavusi atsakovo 2014 m. sausio 8 d. pranešimą, jau 2014 m. sausio 16 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau per nustatytą terminą nepašalinus skundo trūkumų, skundas 2014 m. balandžio 24 d. teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. I-5764-426/2014 laikytas nepaduotu, ši nutartis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartimi palikta nepakeista.

Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 5 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau ir vėl per nustatytą terminą nepašalino skundo trūkumų, todėl teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-9326-208/2014 skundas laikytas nepaduotu. Trečią kartą pareiškėja kreipėsi į teismą 2014 m. rugsėjo 2 d. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tiek pareiškėjos sveikatos būklė, tiek silpnas lietuvių kalbos žinojimas ir garbus amžius nesutrukdė jai aktyviai kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, tačiau skundo padavimo terminą pareiškėja praleido dėl jos pačios netinkamo procesinio elgesio – per teismo nustatytą terminą, net ir jį pratęsus (administracinėje byloje Nr. I-5764-426/2014), skundo trūkumų nepašalindavo.

Nežiūrint į tai, kad tokiu atveju įstatymas nedraudžia pareiškėjai pakartotinai pasinaudoti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje nustatyta teise į teisminę gynybą, pateikiant skundo formai bei turiniui įstatymo keliamus reikalavimus atitinkantį skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-87/2012), tačiau tokia situacija negali tęstis neribotą laiką ir pateisinti įstatyme nustatyto kreipimosi į teismą termino praleidimą, juo labiau, kad net du kartus teismas pareiškėjos skundą paliko nenagrinėtu dėl jos pačios kaltės. Laiku nepašalindama skundo trūkumų, pareiškėja elgėsi aplaidžiai ir neatsakingai, todėl iki skundo padavimo šioje administracinėje byloje vykę teisminiai procesai nelaikytini objektyviomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą teismui atnaujinti skundo pateikimo terminą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti netenkintas, pareiškėjos skundą atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 43–44), prašydama šią nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2014 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1V-1 paduoti ir priimti jos skundą nagrinėti.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ji, laiku nepašalindama prieš tai pateiktų skundų trūkumų, elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai. Iš tiesų pareiškėja dėl savo ligų, senyvo amžiaus ir silpo lietuvių kalbos mokėjimo nesuprato, ką reiškia „pašalinti trūkumus“, todėl juos šalino taip, kaip suprato, t. y. paduodama naujus skundus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjos skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl 2014 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1V-1 panaikinimo, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą ir nenustačius pagrindo minėtą terminą atnaujinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas), teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos <...>. Taigi ši taisyklė suponuoja išvadą, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Pasibaigus šiam terminui teisminės gynybos realizavimo teisė eliminuojama, paliekant teisinę galimybę taikyti termino atnaujinimo institutą (ABTĮ 34 straipsnis).

Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimą dėl nukentėjusio asmens statuso pripažinimo ar nepripažinimo asmuo gali apskųsti administraciniam teismui per 30 dienų nuo pranešimo gavimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pavyzdžiui, 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012 ir kt.). Pabrėžtina, kad sprendžiant dėl praleisto termino atnaujinimo, teismui suteikta diskrecija (sprendimo laisvė), atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, spręsti dėl termino praleidimo priežasčių pripažinimo (nepripažinimo) svarbiomis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Teismas turi įvertinti aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką asmens realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; turi įvertinti, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė kreiptis į teismą iki įstatymu nustatyto termino).

Įrodymus, kad procesinis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismui turi pateikti asmuo, prašantis atnaujinti praleistą terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad visi prašymo atnaujinti praleistą terminą teiginiai dėl termino praleidimo priežasčių privalo būti pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pavyzdžiui, 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA442-9/2012, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-39/2011).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2014 m. sausio 8 d. pranešimą „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens – buvusio beglobio vaiko“ (b. l. 17) gavo 2014 m. sausio 13 d. (b. l. 26). Minėtame pranešime nurodytas ginčijamas įsakymas, jo priėmimo data bei numeris, įsakymą priėmusi institucija, įsakymo priėmimo pagrindas bei turinys, taip pat detaliai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai. Nagrinėjamu atveju pareiškėja su skundu dėl minėto įsakymo panaikinimo į teismą kreipėsi 2014 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 4), t. y. praleidusi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą ginčijamo akto apskundimo terminą daugiau kaip šešis mėnesius.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad pareiškėja dėjo gana aktyvias pastangas, siekdama apginti savo teises – 2014 m. sausio 13 d. gavusi atsakovo 2014 m. sausio 8 d. pranešimą, jau 2014 m. sausio 16 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau per nustatytą terminą nepašalinus skundo trūkumų, skundas 2014 m. balandžio 24 d. teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. I-5764-426/2014 laikytas nepaduotu, ši nutartis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartimi palikta nepakeista. Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 5 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau ir vėl per nustatytą terminą nepašalino skundo trūkumų, todėl teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-9326-208/2014 skundas laikytas nepaduotu. Trečią kartą pareiškėja kreipėsi į teismą 2014 m. rugsėjo 1 d. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tiek pareiškėjos sveikatos būklė, tiek silpnas lietuvių kalbos žinojimas ir garbus amžius nesutrukdė jai aktyviai kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, tuo tarpu skundo padavimo terminą pareiškėja praleido dėl jos pačios netinkamo procesinio elgesio – per teismo nustatytą terminą, net ir jį pratęsus (administracinėje byloje Nr. I-5764-426/2014), skundo trūkumų nepašalindavo.

Pareiškėja su minėtu pirmosios instancijos teismo aplinkybių vertinimu nesutinka ir nurodo, kad dėl savo ligų, senyvo amžiaus ir silpo lietuvių kalbos mokėjimo nesuprato, ką reiškia „pašalinti trūkumus“, todėl juos šalino taip, kaip suprato, t. y. paduodama naujus skundus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos pareiškėjos argumentus vertina kritiškai. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjos prieš tai inicijuotose administracinėse bylose Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nutartis, reikalaujančias pašalinti nustatytus pareiškėjos skundo trūkumus, jose nurodyti nustatyti konkretūs skundo trūkumai, taip pat aiškūs terminai, per kuriuos šie trūkumai turėjo būti pašalinti (b. l. 29, 33). Tačiau pareiškėja nustatytų trūkumų nepašalino, todėl jos skundai buvo laikomi nepaduotais ir grąžinti pareiškėjai (b. l. 31, 35). Pažymėtina, kad pirmojoje pareiškėjos inicijuotoje administracinėje byloje jos skundas (su trūkumais) teisme buvo gautas 2014 m. sausio 16 d., antrą kartą – tik 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. daugiau kaip po 6 mėnesių, o trečią kartą – tik 2014 m. rugsėjo 1 d., t. y. beveik po mėnesio. Tokia situacija (ilgi laikotarpiai tarp skundų padavimo) nesuponuoja išvados, kad tokiu būdu pareiškėja siekė pašalinti skundų trūkumus. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad laiku nepašalindama skundo trūkumų, pareiškėja elgėsi aplaidžiai ir neatsakingai, todėl iki skundo padavimo šioje administracinėje byloje vykę teisminiai procesai nelaikytini objektyviomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą teismui atnaujinti skundo pateikimo terminą.

Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad pareiškėja, veikdama pakankamai rūpestingai, turėjo galimybę laiku pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, tačiau to nepadarė ne dėl objektyvių priežasčių, todėl atnaujinti terminą paduoti skundą teismui dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2014 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1V-1 nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir įvertino taikytinų teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisėtą nutartį. Pareiškėjos B. S. atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos B. S. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys