A-575-2901-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-2901/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01328-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2-3, 9), kuriuo prašė panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. SP-1443-(7.1183) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ ir įpareigoti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pateiktą 2014 m. balandžio 17 d. prašymą.

Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. balandžio 17 d. prašymu prašė Tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuri atsirado dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus darbuotojų atliktų nepagrįstų ir neteisėtų veiksmų, sprendžiant jos įdarbinimo klausimą. Vykdydama Viešųjų darbų priemonę, 2013 m. vasario 5 d. Šiaulių darbo birža išdavė pareiškėjai rekomendaciją jai pačiai pageidaujant įsidarbinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriuje pagal darbų pobūdį – dokumentų tvarkymas ir archyvavimas. 2013 m. vasario 7 d. pareiškėja nuvyko į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrių dėl įsidarbinimo ir pateikė rekomendaciją įsidarbinti.

Socialinės paramos skyriaus socialinių paslaugų poskyrio vedėja A. G. padavė jai 2013 m. vasario 7 d. jau parašytą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Personalo skyriaus vedėjos E. Č. Privalomo sveikatos patikrinimo medicininę pažymą Nr. 3, kurioje buvo nurodytas darbas pagal pobūdį „archyvų pagalbiniai tvarkymo darbai“, bet ne dokumentų tvarkymo ir archyvavimo darbai, į kuriuos ji buvo siunčiama, ir, nelaukdama kol atliks sveikatos patikrą medicinos įstaigoje, tą pačią dieną, tuoj pat, rekomendacijos įsidarbinti sprendime dėl įsidarbinimo padarė atžymą „Negali dėl sveikatos dirbti archyvo tvarkymo darbų“.

Vėliau pareiškėja sužinojo, kad iš darbo biržos į Socialinės paramos skyrių dirbti pagal darbų pobūdį dokumentų tvarkymas ir archyvavimas nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. kovo 29 d. buvo siųsta 10 asmenų, visi siųsti asmenys buvo įdarbinti skyriuose, kuriuose ir ji turėjo dirbti, o archyvo pagalbiniams tvarkymo darbams buvo darbinamas tik vienas žmogus ir tik nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2013 m. kovo 29 d. Socialinės paramos skyriaus archyvo patalpose adresu Trakų g. 34, Šiaulių m. Socialinės paramos skyriaus socialinių paslaugų poskyrio vedėja A.

G. pažeidė pareiškėjos teisę įsidarbinti ir gauti pajamas, nes, nebūdama medikė, priėmė nepagrįstą sprendimą, nulėmusį pareiškėjos įsidarbinimo galimybę, ir Privalomoje sveikatos patikrinimo pažymoje buvo nurodytas darbas, neatitinkantis tikrovės pagal darbų pobūdį. Dėl šių veiksmų pareiškėja patyrė ne tik turtinę žalą, kurią sudaro negautos pajamos, bet ir neturtinę žalą. Į Tarnybą pareiškėja kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje dėl padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o ne administracinėje byloje, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Pareiškėja nesutinka su Tarnybos priimtu sprendimu ir konstatavimu, kad nepateikė Tarnybai valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingos informacijos bei reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, reikalingi dokumentai buvo Tarnybai pateikti.

Atsakovas Tarnyba pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 23-26) nurodė, jog su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė atmesti, nes išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą bei pateiktus dokumentus, įvertinusi pareiškėjos reikalavimo pobūdį, nustatė, kad pareiškėjos reikalavimas susijęs su viešojo administravimo subjektų veikla, todėl paprašė pareiškėjos pateikti papildomą informaciją, susijusią su pareiškėjos reikalavimu – nurodyti, dėl kokių svarbių priežasčių ji praleido terminą skundui paduoti bei pateikti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus.

Pareiškėja 2014 m. balandžio 24 d. raštu atsisakė pateikti informaciją bei dokumentus, nurodydama, kad termino ji nėra praleidusi. Tarnyba, neturėdama išsamios informacijos, reikalingos antrinei teisinei pagalbai teikti bei negalėdama įvertinti pareiškėjos reikalavimo pagrįstumo bei atstovavimo byloje perspektyvumo, 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu atsisakė teikti jai antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Teisinės pagalbos įstatymas, VGTPĮ) 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu, kai pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikia reikalavimą pagrindžiančių dokumentų.

Iš pareiškėjos pateiktos informacijos akivaizdu, kad ginčas kyla iš administracinių teisinių santykių, pareiškėja nurodo, kad žala jai padaryta neteisėtais Šiaulių teritorinės darbo biržos, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus socialinių paslaugų poskyrio vedėjos, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos personalo skyriaus vedėjos veiksmais, šie asmenys yra viešo administravimo subjektai, valstybės tarnautojai, todėl jų veikla, vykdant viešo administravimo funkcijas, turi būti vertinama administraciniame teisme.

Tarnyba sprendimą priima tik įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes, ji turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai bei kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą, todėl Teisinės pagalbos įstatymas nustato pareigą pareiškėjams bendradarbiauti su tarnybomis bei teikti visą valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą informaciją bei teikti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus.

Pareiškėjos atveju Tarnyba privalėjo nustatyti, ar advokatas galės parengti skundą dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų apskundimo bei žalos, padarytos viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais, atlyginimo. Kadangi iš pareiškėjos pateiktų dokumentų buvo akivaizdu, kad ji praleido terminą skundui pateikti, advokatas, rengiantis procesinius dokumentus, kartu su skundu teismui turėtų pateikti prašymą atnaujinti praleistą procesinį terminą. Nepateikus tokio prašymo, teismas atsisakytų priimti nagrinėti pareiškėjos skundą.

Dėl šių priežasčių, siekiant įvertinti, ar pareiškėja apskritai turi prielaidų kreiptis į teismą, tarnyba paprašė pateikti informaciją, dėl kokių priežasčių ji praleido skundo padavimo terminą bei pateikti tai pagrindžiančius dokumentus, tačiau pareiškėja atsisakė juos pateikti. Pareiškėjos subjektyvi nuomonė, kad jos reikalavimas yra susijęs su civiliniais teisiniais santykiais ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, yra teisiškai nepagrįsta ir prieštaraujanti pareiškėjos prašyme nurodytoms faktinėms aplinkybėms.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Panaikino Tarnybos 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. SP-1443-(7.1183) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ ir įpareigojo atsakovą iš naujo svarstyti antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai klausimą. Skundą dalyje dėl atsakovo įpareigojimo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pateiktą 2014 m. balandžio 17 d. prašymą civilinėje byloje atmetė.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Atsižvelgęs į Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punkto nuostatas teismas taip pat pažymėjo, kad valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Tačiau sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti suteikti (kaip ir nutraukti) antrinę teisinę pagalbą, negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo kompetencijai. Atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai R. P. pagal jos 2014 m. balandžio 17 d. tarnyboje gautą prašymą, turėjo teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje. Kita vertus, atsakovas, spręsdamas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, privalėjo laikytis VGTPĮ įtvirtintų nuostatų bei, veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2014 m. balandžio 17 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (b. l. 14-16). Teismo posėdyje pareiškėja nurodė, kad kelti būtent tokio pobūdžio bylą jai patarė pirminę teisinę pagalbą suteikusi Šiaulių miesto savivaldybės teisės skyriaus vyr. specialistė I. A., nes reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tarnyba raštu Nr. SD-515(7.1183) pareikalavo per 5 dienas nuo pranešimo gavimo dienos pateikti tarnybai reikalingą informaciją bei reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, nes padarė išvadą, kad pareiškėja pageidauja skųsti 2013 m. vasario mėnesį atliktus viešojo administravimo subjektų veiksmus, nurodė, kad tokie skundai nagrinėjami administraciniame teisme, o skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo veiksmo atlikimo dienos, pareiškėja daugiau kaip metus praleido procesinį terminą kreiptis į teismą, o prašyme nenurodė, dėl kokių priežasčių praleido terminą skundui paduoti (b. l. 17). Į šį raštą pareiškėja atsakė 2014 m. balandžio 24 d. pareiškimu, kurį, pareiškėjos teigimu, surašė ta pati savivaldybės teisės skyriaus vyr. specialistė, ir kuriame pareiškėja nurodė, kad ji kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir kad tokiems reikalavimams yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas (b. l. 13). Gavusi šį pareiškėjos pareiškimą Tarnyba 2014 m. gegužės 2 d. priėmė sprendimą dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu, t. y. pareiškėjai nepateikus valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingos informacijos bei reikalavimą pagrindžiančių dokumentų (b. l. 18-19).

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog Tarnyba šiuo atveju turėjo nagrinėti, ar pagal pareiškėjos nurodytas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus pakako duomenų įstatymų reikalavimus atitinkančiam teismui teiktinam ieškiniui (skundui) dėl žalos atlyginimo parengti, tačiau Tarnyba nusprendė, kad pareiškėja pageidauja skųsti viešo administravimo subjekto veiksmus ir yra praleidusi įstatymo nustatytą terminą tokiam skundui paduoti.

Pagal pareiškėjos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą turinį teismas sprendė, jog pareiškėja nurodė neteisėtus veiksmus, iš kurių kildina žalą, įvardijo, ką laiko žala, nurodė asmenį, iš kurio siekia ją prisiteisti, taip pat pateikė dokumentus, kuriais grindžia savo reikalavimus. Įvertinusi pareiškėjos pateiktą informaciją bei dokumentus, taip pat civilinės atsakomybės klausimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, Tarnyba turėjo galimybę spręsti dėl pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo ir bei atstovavimo perspektyvumo ir tuo pagrindu priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ar nesuteikimo. Tarnyba, atsisakydama suteikti pareiškėjai valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tuo pagrindu, kad pareiškėja nepateikė informacijos ir dokumentų, pateisinančių termino skundui paduoti praleidimo priežastis, iš esmės perėmė teismo funkcijas, nes tik teismas gali spręsti, praleistas terminas skundui paduoti ar ne, ar termino praleidimo priežastis galima pripažinti svarbiomis ir priimti skundą (ieškinį) ar atsisakyti jį priimti. Nagrinėjamu atveju Tarnyba ėmėsi spręsti klausimus, kurie yra tik teismo konstitucinė funkcija, ir taip viršijo savo kompetenciją. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pasisakė, kad Tarnyba nepagrįstai atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jos 2014 m. balandžio 17 d. prašymą, todėl Tarnybos 2014 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. SP-1443-(7.1183) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, jis naikintinas, o atsakovas įpareigotinas iš naujo svarstyti antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai klausimą, nes priimti sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą ar jos neteikti gali Tarnyba tik įvertinusi visas aplinkybes ir pateiktus dokumentus.

III. Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba padavė apeliacinį skundą (b. l. 61-63), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog Tarnyba prieš priimdama sprendimą suteikti ar atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, privalo įvertinti, ar nėra antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų, vienas kurių pagal VGTPĮ yra reikalavimo nepagrįstumas ir atstovavimo byloje neperspektyvumas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog bylos perspektyvumas turėtų būti nulemtas ne konkrečios bylos įrodymų analize atliekama Tarnybos, o kitais pagrindais, kaip pavyzdžiui akivaizdžiu procedūros pažeidimu (pasibaigęs terminas paduoti skundą ir nebuvo prašyta atnaujinti; yra suėjęs skundui paduoti naikinamasis terminas ir pan.). Be to, Tarnyba turi teisę atlikti pirminį pareiškėjų reikalavimų vertinimą.

Teigia, kad jei praleistas terminas skundui paduoti, tai vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio, 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu nėra net prielaidos kreiptis į teismą. Jei Tarnyba nustato, jog nėra prielaidų kreiptis į teismą, ji privalo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Siekdama įvertinti, ar yra prielaidų kreiptis į teismą (pareiškėja prašys atnaujinti praleistą terminą) Tarnyba informavo pareiškėją, kad ji yra praleidusi terminą pateikti skundą, ir paprašė pateikti informaciją, dėl kokių priežasčių ji ši terminą praleido. Tačiau pareiškėja atsisakė bendradarbiausit su Tarnyba.

Nurodo, kad antrinė teisinė pagalba neapima konsultacijų teikimo. Vadovaujantis teisinės pagalbos ekonomiškumo ir efektyvumo principais Tarnyba turi užtikrinti, kad pas advokatus patektų tik tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai apibrėžti. Šiuo atveju pareiškėja nusprendė, jog jos skundą nagrinės bendrosios kompetencijos teismas ir kad ji nėra praleidusi nėra praleidusi termino skundui (ieškiniui) paduoti, todėl nepateikė jokių duomenų apie tai ar ji prašys atnaujinti praleistą terminą. Tarnyba nagrinėjamu atveju neanalizavo įrodymų bei nesprendė klausimų, priskirtų teismų kompetencijai – nevertino, ar yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Tarnyba prašė reikšmingos informacijos ir jos negavo.

Pareiškėja R. P. pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 67) nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pakartoja, jog prašė suteikti pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu, nes per Tarnybos nustatytą terminą pareiškėja nepateikė reikalavimą pagrindžiančių dokumentų.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Tarnyba 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. SP-1443-(7.1183) nepagrįstai atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus <...>. Pagal šią nuostatą darytina išvada, jog būtent pareiškėjui, pageidaujančiam pasinaudoti antrine teisine pagalba, tenka pareiga pagrįsti konkretaus poreikio ir pakankamų prielaidų kreiptis į teismą su tam tikro turinio reikalavimu egzistavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2447-14). Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, besikreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos asmuo pats apibrėžia savo reikštinų teisme reikalavimų pobūdį, turinį ir apimtį, pateikia reikalavimų pagrįstumo įrodymus.

Pripažintina, jog Tarnyba, pagal savo kompetenciją tikrina, ar nėra Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų neteikti antrinės teisinės pagalbos, tačiau šį pareiškėjo prašymo vertinimą turėtų atlikti būtent pareiškėjo suformuluotų reikalavimų ribose.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio, reglamentuojančio bylų priskirtinumą administracinių teismų kompetencijai, 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Taigi, pagal nagrinėjamoje byloje esančius duomenis apie pareiškėjos reikalavimus, kuriuos pateikdama ji ketino kreiptis į teismą, vertintina, kad pareiškėjos inicijuojamas ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme. Nepaisant to, nagrinėjamu atveju, Tarnybos atsisakymą suteikti antrinę teisinę pagalbą lėmė ne aplinkybė, jog pareiškėja kreipėsi dėl teisinės pagalbos civilinėje byloje, o tai, kad kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, Tarnyba pareiškėjos prašymą vertino pakeisdama patį pareiškėjos reikštinų reikalavimų dalyką – žalos atlyginimą į viešojo administravimo subjekto veiksmų neteisėtumo pripažinimą, dėl ko padarė išvadą, jog pareiškėja yra praleidusi terminą skundui paduoti, taigi, pareiškėja turėtų pagrįsti termino praleidimą.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2232-14, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Taigi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikytinas ne procesinis ieškinio (skundo) padavimo teismui terminas, o ieškinio senatis.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija sprendžia, jog aptartos Tarnybos išvados grindžiamos netinkamu pareiškėjos prašymo esmės vertinimu, todėl kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, Tarnyba nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai teisinę pagalbą tuo pagrindu, jog pareiškėja per Tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų reikiamų dokumentų.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, todėl jis paliktinas nekeistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius