A-430-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-430-602/2015

Teisminio proceso 3-61-3-00186-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos 6.6.2; 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. L. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (I t., b. l. 1-4), prašydamas panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo administracija, atsakovas) direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. V3-742 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ bei įpareigoti atsakovą išbraukti R. L. iš Fondo administracijos 2008 m. gruodžio 4 d. „Valstybės žinios“ Nr. 139 skelbtos informacijos, t. y. Asmenų, kurie nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir kurių gyvenamoji vieta yra nežinoma, sąrašo.

Pagrįsdamas savo reikalavimus, pareiškėjas nurodė, kad Fondo administracijos direktoriaus sprendimas, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 9 040,86 Lt jo dukrai M. S. L. išmokėtų išmokų, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. sprendimu buvo nuspręsta, kad pareiškėjas privalo išlaikyti savo dukrą nuo 2004 m. gegužės 24 d. iki jos pilnametystės, mokant 165 Lt periodinių išmokų. Iki 2007 metų birželio mėn. pareiškėjas gyveno tame pačiame bute, vedė bendrą ūkį, nepilnamečiams vaikams buvo perkamos visos reikalingos priemonės, rūbai, maistas, motinai D. L. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) buvo duodama grynųjų pinigų. Pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnį dėl vengimo pagal teismo sprendimą išlaikyti nepilnametį vaiką. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta M. S. L. patvirtino, kad su pareiškėju nuo 2007 m. birželio mėn. susitikdavo vieną, du kartus per savaitę, kaskart susitikus jai būdavo duodama 50 Lt, 100 Lt ar 200 Lt. Per mėnesį bendra suma būdavo apie 300 Lt. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta D. L. patvirtino, kad iki 2007 m. pareiškėjas ir ji vedė bendrą ūkį, kartu išlaikė šeimą, nuo 2007 metų pareiškėjas dukrai duodavo pinigų, nupirko kompiuterį, drabužių ir kitų reikalingų daiktų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. sprendime nebuvo nurodyta išlaikymą dukrai teikti pervedant nurodytą sumą į motinos banko sąskaitą, todėl priteistų sumų mokėjimas grynais pinigais, reikalingų daiktų pirkimas, negali būti pripažinti kaip vengimas teikti išlaikymą. Laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 25 d. iki 2007 m. sausio 22 d., kai pareiškėjas dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Golfo srovė“ (toliau – ir UAB „Golfo srovė“) išlaikymas M. S. L. buvo teikiamas piniginių lėšų pervedimais į D. L. sąskaitą. Kas mėnesį buvo pervedama 1 500 Lt suma. Iš viso per nurodytą laikotarpį D. L. buvo pervesta apie 15 000 Lt. Nepaisydama to, kad ji žinojo apie nepilnametei dukrai pareiškėjo teikiamą paramą, D. L. 2008 metais kreipėsi į Fondo administraciją ir nuo tada papildomai gaudavo po 165 Lt per mėnesį. D. L. neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į Fondo administraciją dėl išmokų mokėjimo.

Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 29–34) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, Fondo administracija turi teisę išieškoti nepagrįstai išmokėtų išmokų sumas iš asmens, kalto dėl nepagrįsto išmokų išmokėjimo, t. y. tiek iš skolininko, tiek iš pareiškėjo. Sprendimas mokėti M. S. L. nuo 2008 m. vasario 7 d. kiekvieną mėnesį 165 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo priimtas 2008 m. birželio 4 d., apie jį pareiškėjas buvo informuotas paštu, sprendimą išsiunčiant gyventojų registre nurodytu adresu. Minėtas laiškas pareiškėjui nebuvo įteiktas, todėl apie priimtą sprendimą pareiškėjas buvo informuotas „Valstybės žiniose“. Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo M. S. L. mokėjimas buvo nutrauktas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., po to, kai jos motina informavo apie dukters vardu atidarytą banko sąskaitą, į kurią pareiškėjas pervedė 300 Lt sumą. Kitų duomenų apie išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimą Fondo administracijai nebuvo pateikta, todėl buvo priimtas ginčijamas sprendimas dėl išmokėtų sumų ir 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko. Teismui nustačius aplinkybes, sudarančias pagrindą pripažinti, kad išlaikymas M. S. L. buvo teikiamas, Fondo administracija gali priimti ir kitokius sprendimus, t. y. nustačius, kad D. L. gavo dvigubas išlaikymo lėšas už tą patį laikotarpį, Fondo administracija nepagrįstai išmokėtas išmokas išieškos iš D. L.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. L. atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 27–28) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad pateiktame skunde pareiškėjas sąmoningai nutyli tam tikrus bylai reikšmingus faktus. Nuo 2004 m. vasario iki 2005 m. rugsėjo pareiškėjas kartu su šeima negyveno, o tuo metu, kai gyveno, komunalinių mokesčių nemokėjo ir prie vaikų išlaikymo neprisidėjo. Dukrai duoti pinigai negali būti vertinami, kaip pinigų sumos jos išlaikymui, nes prie išlaikymo dukra duotais pinigais neprisidėjo. Jokios pinigų sumos iš UAB „Golfo srovė“ į D. L. sąskaitą laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 25 d. iki 2007 m. sausio 22 d. pervedamos nebuvo. Ji neprašė, kad vyras pirktų dukrai fotoaparatą ar kitus daiktus. Pareiškėjo pasirinktas vaikų išlaikymo būdas D. L. nebuvo priimtinas, tačiau pareiškėjas niekuomet nesiteiravo, ar ji neprieštarauja dėl kitokios, nei teismo nustatyta, vaikų išlaikymo teikimo formos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. V3-742 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ ir įpareigojo atsakovą išbraukti R. L. iš Asmenų, kurie nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir kurių gyvenamoji vieta yra nežinoma, sąrašo.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas yra kilęs dėl Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. V3-742, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 9 040,86 Lt sumą, kuri M. S. L. buvo išmokėta iš Vaikų išlaikymo fondo laikotarpiu nuo 2008 metų vasario mėnesio iki 2012 metų rugpjūčio mėnesio, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, kad iš pateikto atsiliepimo į skundą matyti, jog D. L. į Fondo administraciją 2008 m. vasario 7 d. kreipėsi, nes pareiškėjas nevykdė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimo ir neteikė dukrai M. S. L. priteisto išlaikymo, o jo pasirinktas išlaikymo teikimo būdas, t. y. pinigų davimas tiesiogiai dukrai, daiktų pirkimas ir kt., ne tik neatitiko teismo priteisto išlaikymo teikimo būdo, bet D. L. nebuvo priimtinas. Prie prašymo trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė antstolės I. K. 2008 m. vasario 6 d. pažymą Nr. 0139/04/02878, kad pagal Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo vykdomąjį dokumentą Nr. N2-3467-11 iš R. L. 2007 m. sausio 1 d. – 2008 m. sausio 31 d. išieškotojai D. L. piniginių lėšų išmokėta nebuvo (I t., b. l. 36).

Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. birželio 29 d. išduoto vykdomojo rašto pagal Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. sprendimą pagrindu antstolė I. K. pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0139/04/02787, kurioje 2013 m. balandžio 4 d. priimtu patvarkymu „Dėl išlaikymo išieškojimo“ patvirtino, jog pareiškėjo R. L. įsiskolinimas D. L. 2013 m. balandžio 1 d. yra 3 238,14 Lt (I t., b. l. 80). Antstolių kontoroje 2013 m. balandžio 15 d. ir 2013 m. balandžio 18 d. buvo gauti R. L. skundai dėl 2013 m. balandžio 4 d. patvarkymo ir 2013 m. balandžio 11 d. patvarkymo areštuoti lėšas, kurių antstolė I. K. netenkino ir perdavė skundus bei vykdomąją bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui (I t., b. l. 88). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 11 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjas R. L. pažeidė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. sprendimo vykdymo tvarką, o dukrai mokėtos pinigų sumos ir daiktų pirkimas laikomas papildomu išlaikymu, teiktu pareiškėjo gera valia (I t., b. l. 101–103). Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo R. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nutarties, 2014 m. vasario 17 d. nutartyje konstatavo, kad, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (civilinė byla Nr. 3K-3-114/2010), kišenpinigiai (nedidelės vertės nuolat teikiamos lėšos, kurios skirtos vaiko būtiniems poreikiams užtikrinti ir kuriomis savarankiškai disponuoja pats vaikas) yra laisvalaikio reikmėms skiriamos lėšos, kurios sudaro išlaidų, skirtų vaiko išlaikymui dalį, ir kad jeigu įrodytas kišenpinigių teikimas, atsiranda pagrindas sumažinti dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolintą sumą, ir nors nepilnamečių vaikų pinigines lėšas kaip ir kitą vaikų turtą uzufrukto teise tvarko ir jų teisę į išlaikymo įsiskolinimą įgyvendina jų įstatyminiai atstovai (šiuo atveju D. L.), tikrasis kreditorius ir išieškotojas išlaikymo teisiniuose santykiuose yra vaikas, todėl nusprendė, kad vien ta aplinkybė, jog atitinkamos R. L. dukrai duotos pinigų sumos buvo naudojamos tiesiogiai M. S. L., nesudaro pagrindo konstatuoti, kad R. L. netinkamai vykdė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. sprendimu nustatytą išlaikymo pareigą (I t., b. l. 199–204).

D. L. atstovė teisingai pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 17 d. nutartyje nesprendė dėl pareiškėjo teikto išlaikymo kilusiam ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau, teismo nuomone, Vilniaus apygardos teismas pateikė nagrinėjamai bylą aktualų faktinių aplinkybių vertinimą ir teismo sprendimo vykdymo tinkamumo aiškinimą, kuriuo nėra pagrindo nesivadovauti nagrinėjamoje byloje. Vilniaus apygardos teismo nutarties motyvai yra reikšmingi sprendžiant, ar byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas tinkamai vykdė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. sprendimą ir teikė dukrai M. S. L. išlaikymą. Prie bylos prijungtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantis M. S. L. apklausos protokolas patvirtina, kad: nuo 2008 metų ji su pareiškėju R. L. susitinka vieną ar du kartus per savaitę, kartais vieną kartą per dvi savaites; kas mėnesį pareiškėjas jai duoda apie 300 Lt, taip pat perka drabužius; yra nupirkęs striukę, kelias poras džinsų, kelis megztinius, du mobiliuosius telefonus, kompiuterį, fotoaparatą, žieminius ir rudeninius batus, basutes (Ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 18-1-00985-12, b. l. 60). Trečiojo suinteresuoto asmens D. L. apklausos protokole nurodyta: jai buvo žinoma, jog pareiškėjas dukrai duoda pinigų; nupirko kompiuterį, keletą drabužių, mobiliojo ryšio telefoną (Ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 18-1-00985-12, b. l. 57, 59). Teismas taip pat pažymėjo, kad D. L. aplinkybių, jog pareiškėjas dukrai duodavo pinigų, nupirkdavo daiktų, drabužių, iš esmės neginčijo, tačiau teigė, kad tai laikytina ne dukros išlaikymu, o dovanomis, nes pinigai dukros išlaikymui turėjo būti duodami tiesiogiai jai. Kaip nurodyta anksčiau, Vilniaus apygardos teismas paneigė šiuos D. L. argumentus ir padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog R. L. netinkamai vykdė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. sprendimu nustatytą išlaikymo pareigą.

Šias teismo išvadas patvirtina ir tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūra 2012 m. spalio 8 d. nutraukė Fondo administracijos prašymo pagrindu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas R. L. vengė teikti išlaikymą M. S. L. (Ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 18-1-00985-12, b. l. 163–164).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi faktinė situacija lemia, jog nebuvo pagrindo M. S. L. skirti išlaikymą iš Vaikų išlaikymo fondo, nes pareiškėjas R. L. ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., teikė dukrai išlaikymą ir tinkamai vykdė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. sprendimą. Vadinasi, Fondo administracija neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėjamoje byloje ginčijamą sprendimą, nes pareiškėjas negali būti pripažįstamas skolininku fondui, kadangi jis vykdė teismo nustatytą pareigą ir nagrinėjamu atveju neegzistavo Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurioms esant išlaikymas vaikui gali būti skiriamas iš fondo lėšų. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodytais motyvais ir išdėstytu teisiniu reglamentavimu, teismas sprendė, kad Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. V3-742 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ naikintinas.

Pareiškėjas taip pat prašė teismą įpareigoti atsakovą išbraukti jį iš Asmenų, kurie nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir kurių gyvenamoji vieta yra nežinoma, sąrašo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepagrįstai buvo pripažintas skolininku, teismas sprendė, kad jis turėtų būti išbrauktas iš minėto sąrašo.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. L. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 29-32) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė vien tik Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartimi, kurioje išnagrinėtas pareiškėjo R. L. atskirasis skundas. Minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta dėl vėlesnių, nei aktualus nagrinėjamoje byloje, laikotarpių antstolės vykdymo veiksmų ir paremta iš esmės vien tik ikiteisminio tyrimo metu gautais parodymais. Minėta nutartis priimta civilinėje byloje, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, nedalyvaujant nei proceso šalims, nei kitiems proceso dalyviams. Ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės pagrįstos tik parodymais, tačiau nėra įrodytos jokiais kitais bylos duomenimis. Tuo tarpu M. S. L. banko sąskaitos išrašuose atsispindi tik keturi pavieniai lėšų pervedimo atvejai iš R. L. sąskaitos. Civilinėje byloje priimtos Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutarties nebuvo galimybės skųsti kasacine tvarka, kas lėmė, jog ji prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2010) ir buvo priimta neišnagrinėjus visų reikšmingų faktinių aplinkybių.

2. M. S. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negali būti pagrindas pripažinti R. L. vaikui teiktą išlaikymą tinkamu, nes jie neišsamūs, neapibrėžti, apklausiant nepilnametę, nedalyvavo nei jos įstatyminė atstovė, nei psichologas, nėra aišku, ar apklauso metu pareiškėjo dukrai buvo tinkamai išaiškintos jos teisės. Todėl teismas skundžiamame sprendime negalėjo remtis vien dukters ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais paaiškinimais. Be to, iš paaiškinimų nėra aišku, nuo kada pareiškėjas teikė išlaikymą, kokios apimties realiai suteikė, ar išlaikymas suteiktas už visą laikotarpį.

Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 37-42) prašo apeliacinį skundą tenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. D. L. buvo tinkamai informuota ir žinojo apie pareigą informuoti Fondo administraciją apie pažymoje minimų aplinkybių pasikeitimą. Tokį pranešimą Fondo administracija gavo 2012 m. rugsėjo 26 d. ir 2012 m. spalio 17 d. sprendimu nutraukė išmokų mokėjimą, kadangi skolininkas pradėjo teikti išlaikymą. Nagrinėjamoje byloje ginčijamu sprendimu nuspręsta iš R. L. išieškoti susidariusį įsiskolinimą Vaikų išlaikymo fondui. Išskyrus minėtą pranešimą, D. L. jokių papildomų dokumentų Fondo administracijai nepateikė.

2. Remiantis teisės aktuose įtvirtintomis nuostatomis, išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo gali būti skiriamos, pateikus visus dokumentus, būtinus išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti, kurių vienas svarbiausių yra antstolio išduota pažyma apie priteistinų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą.

3. Kol teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaikais kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, negali būti pripažintas tinkamu teismo sprendimo vykdymu. Įstatymai nesuteikia teisės pačiam skolininkui savavališkai nustatyti, kokia forma jis nori teikti išlaikymą, todėl R. L. mokėtos lėšos laikytinos papildomu išlaikymu, teiktu gera valia. Nustačius aplinkybes, kad D. L. gavo dvigubas išlaikymo lėšas už tą patį laikotarpį, Fondo administracija turi teisę nepagrįstai išmokėtas išmokas išieškoti iš D. L. Valstybė, teikdama nustatyto dydžio išlaikymą, kartu įgyja teisę reikalauti, kad asmenys, privalantys išlaikyti vaiką, sugrąžintų išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas.

Pareiškėjas R. L. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 67-69), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. D. L. apeliacinis skundas grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kad išlaikymas dukrai nebuvo teikiamas net ir grynaisiais pinigais, o pervedimai būdavo išgryninami ir grąžinami atgal, tačiau šios aplinkybės nebuvo nagrinėtos nei pirmosios instancijos teisme, nei nagrinėtose bylose bendrosios kompetencijos teismuose. D. L. pati nepasinaudojo savo procesinėmis teisėmis ir nesirėmė šiomis aplinkybėmis anksčiau.

2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir konstatavo, kad R. L. išlaikymą dukrai teikė. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga pranešti Fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kada sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Kadangi Vilniaus apygardos teismo sprendime nebuvo imperatyvios nuorodos apie prievolės įvykdymo būdą, todėl laikytina, kad pareiškėjas tinkamai vykdė savo pareigą išlaikyti dukrą. Be to, vien tai, kad piniginės lėšos buvo naudojamos tiesiogiai vaiko, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog netinkamai vykdyta teismo sprendimu nustatyta išlaikymo pareiga. Taigi, nustatęs, kad išlaikymas nepilnametei dukrai buvo teikiamas, teismas pagrįstai panaikino skundžiamą sprendimą, nes D. L. neturėjo teisinio pagrindo kreiptis dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. V3-742 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ teisėtumo bei įpareigojimo išbraukti R. L. iš Fondo administracijos 2008 m. gruodžio 4 d. „Valstybės žinios“ Nr. 139 skelbtos informacijos, t. y. Asmenų, kurie nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir kurių gyvenamoji vieta yra nežinoma, sąrašo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2004 m. gegužės 24 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3467-11/2004, iš pareiškėjo R. L. ieškovės D. L. naudai priteisė 165 Lt periodines išmokas M. S. L. išlaikymui, kurios turėjo būti mokamos kas mėnesį iki jos pilnametystės (I t., b. l. 71–72). Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2004 m. birželio 25 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. L. 2008 m. vasario 7 d. Fondo administracijai pateikė prašymą išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti (I t., b. l. 35). Fondo administracijos direktorius 2008 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 1.35-6262 nusprendė M. S. L. nuo 2008 m. vasario 7 d. kas mėnesį mokėti 165 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo (I t., b. l. 38). 2012 m. rugsėjo 26 d. gavus D. L. pranešimą, išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimas M. S. L. Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. V2-13455 nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo nutrauktas, kadangi skolininkas pradėjo teikti išlaikymą (I t., b. l. 46).

Ginčijamu Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. V3-742 nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo R. L. M. S. L. iš Vaikų išlaikymo fondo nuo 2008 metų vasario mėnesio iki 2012 metų rugpjūčio mėnesio išmokėtą išmokų sumą – 9 040,86 Lt (I t., b. l. 49–50).

Pareiškėjas su tokiu Fondo administracijos direktoriaus sprendimu nesutiko ir kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti ir įpareigoti išbraukti jį iš Asmenų, kurie nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir kurių gyvenamoji vieta yra nežinoma, sąrašo. Skunde teigė, kad nurodytą laikotarpį vykdė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. sprendimą ir teikė savo dukrai M. S. L. išlaikymą, kuris buvo didesnis, nei priteista 165 Lt suma.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. V3-742 ir įpareigojo atsakovą išbraukti R. L. iš Asmenų, kurie nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir kurių gyvenamoji vieta yra nežinoma, sąrašo.

Fondo išmokų mokėjimo pagrindai yra reglamentuoti Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 3 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, kad Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Abiem atvejais išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,5 MGL dydžio. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad antstolis, vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, išduoda išieškotojui nustatytos formos pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo.

Įstatymo 6 straipsnyje reglamentuotas Fondo išmokų mokėjimo nutraukimas. Jame numatyta, jog Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu inter alia išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje (1 d. 1 p.). To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga pareiškėjui raštu pranešti Fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą.

Fondo išmokų išieškojimas, kai skolininkas nevykdo teismo sprendimo arba teismo patvirtintos vaiko (vaikų) išlaikymo sutarties mokėti vaiko išlaikymo lėšas reglamentuotas Įstatymo 11 straipsnyje. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Fondo administratorius, šio įstatymo nustatyta tvarka mokantis Fondo išmokas, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos teisę reikalauti, kad skolininkas grąžintų išmokėtas Fondo išmokas, įgyja teisę iš skolininko išieškoti išmokėtas Fondo išmokas ir reikalauti 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojant nuo išmokėtų Fondo išmokų sumų nuo jų išmokėjimo šio įstatymo 3 straipsnio nustatyta tvarka iki jų visiško išieškojimo iš skolininko.

Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog Fondo administratorius turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.

Sprendimo dėl išmokėtų išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo išieškojimo priėmimo tvarką ir reikalavimus tokiam sprendimui detalizuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. A1-179 patvirtintas Išmokėtų iš Vaikų išlaikymo fondo išmokų atgavimo iš skolininkų tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 4 punkte numatyta, jog Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktorius arba jo įgaliotas valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko, jeigu nuo išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo pradžios praėjo ne mažiau kaip 24 mėnesiai arba vaikui iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų suma yra ne mažesnė kaip 2 500 litų.

Nagrinėjamu atveju byloje ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta Fondo administracijos teise iš skolininko išieškoti išmokėtas išmokas ir reikalauti 5 procentų metinių palūkanų. Pabrėžtina, kad nei Fondo administracijos direktoriaus 2008 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. 1.35-6262, kuriuo nuspręsta M. S. L. nuo 2008 m. vasario 7 d. kas mėnesį mokėti 165 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, nei Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 17 d. sprendimas Nr. V2-13455, kuriuo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo nutrauktas išmokų mokėjimas, kadangi skolininkas pradėjo teikti išlaikymą, nebuvo apskųsti ir jų teisėtumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo, ar buvo pagrindas M. S. L. skirti išlaikymą iš Vaikų išlaikymo fondo pagal Įstatymo 3 straipsnį. Išlaikymas M. S. L. skirtas neapskųstu ir galiojančiu Fondo administracijos direktorius 2008 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 1.35-6262. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiama tik dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš pareiškėjo teisėtumo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo teisinei situacijai yra aktualus Įstatymo 11 ir 12 straipsnių taikymas. Įvertinusi minėtas teisės aktų nuostatas, kolegija konstatuoja, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, numatanti Fondo administratoriaus teisę reikalauti, kad skolininkas grąžintų išmokėtas Fondo išmokas, laikytina bendrąja norma, nes, perėmusi skolininko pareigą mokėti teismo sprendimu priteistą arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, kartu valstybė įgyja teisę reikalauti, kad asmenys, privalantys išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas. Tuo tarpu Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra numatytas specialus atvejis, kai Fondo administratorius išmokėtas sumas gali išieškoti ne iš skolininko, tačiau iš asmens, kurio prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, jeigu šis pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą. Taigi Fondo administratorius, gavęs informaciją, jog galbūt išlaikymas nepilnamečiam asmeniui buvo teikiamas, turėtų pirmiausia patikrinti, ar nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti Įstatymo 12 straipsnį, ir tik nesant minėtų aplinkybių taikyti bendrąją normą, numatytą Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje.

Iš nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad nors 2012 m. rugsėjo 26 d. gautas D. L. pranešimas, jog skolininkas pradėjo teikti išlaikymą, priimant ginčijamą sprendimą buvo vadovautasi tik Įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, tačiau neįvertinta, ar nebuvo pagrindo taikyti Įstatymo 12 straipsnį. Fondo administracija turėjo aiškintis, ar D. L. negavo dvigubų išlaikymo lėšų už tą patį laikotarpį, nes tada Fondo administracija turėtų nepagrįstai išmokėtas išmokas išieškoti iš D. L., o ne iš pareiškėjo. Atsakovas Vaikų išlaikymo fondas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą pabrėžia, jog D. L. buvo tinkamai informuota ir žinojo apie pareigą informuoti Fondo administraciją apie pažymoje minimų aplinkybių pasikeitimą. Taigi tik išsiaiškinęs, ar D. L. nepažeidė minėtos pareigos ir ar nėra pagrindo išieškoti išmokėtų išmokų iš jos pagal Įstatymo 12 straipsnį, atsakovas galėjo priimti ginčijamą sprendimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir remdamasis neteisingais motyvais, iš esmės teisingai sprendė, jog yra pagrindas panaikinti Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. V3-742 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“. Viešojo administravimo subjektas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neįvertino visų aktualių aplinkybių ir neteisingai taikė teisės normas (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Pirmosios instancijos teismas taip pat tenkino pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą išbraukti jį iš Asmenų, kurie nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir kurių gyvenamoji vieta yra nežinoma, sąrašo. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nepagrįstai buvo pripažintas skolininku, todėl sprendė, kad jis turėtų būti išbrauktas iš minėto sąrašo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas negalėjo remtis motyvu dėl pareiškėjo pripažinimo skolininku, nes, kaip minėta, Fondo administracijos direktoriaus 2008 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 1.35-6262, kuriuo nuspręsta M. S. L. nuo 2008 m. vasario 7 d. kas mėnesį mokėti 165 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, teisėtumas nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Tuo tarpu pareiškėjas į Fondo administracijos 2008 m. gruodžio 4 d. „Valstybės žiniose“ Nr. 139 skelbtą informaciją, t. y. Asmenų, kurie nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir kurių gyvenamoji vieta yra nežinoma, sąrašą, įtrauktas remiantis būtent minėtu Fondo administracijos direktoriaus 2008 m. birželio 4 d. sprendimu.

Reikalavimu dėl išbraukimo iš Asmenų, kurie nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir kurių gyvenamoji vieta yra nežinoma, sąrašo pareiškėjas iš esmės siekia, kad teismas įpareigotų viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi, kad suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniame teisme nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Tai yra būtina kreipimosi teisminės gynybos prielaida. Šiuo atveju pareiškėjo reikalavimai yra dėl įpareigojimo atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, o tokie reikalavimai paprastai reiškiami tada, kai tam tikra institucija į ją kreipusis neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti.

Pagal bylos aplinkybes matyti, jog pareiškėjas nesikreipė į Fondo administraciją dėl jo išbraukimo iš Asmenų, kurie nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir kurių gyvenamoji vieta yra nežinoma, sąrašo. Taigi nėra pagrindo teigti, kad atsakovas ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme atsisakė atlikti veiksmus, ir, nesant atsisakymo atlikti veiksmus, nėra administracinio teismo vertinimo objekto. Vertinant situaciją priešingai, susidarytų ydinga situacija, nes teismas turėtų įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, nors jis jų neatsisakė atlikti.

Kadangi pareiškėjo skunde reiškiami reikalavimai nesiejami su atsakovo vilkinimu atlikti tam tikrus veiksmus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, negalima daryti išvados, jog pareiškėjas reiškia reikalavimus, kuriais būtų siekiama išspręsti tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį konkretų administracinį ginčą, bei kad tarp pareiškėjo ir atsakovo iš viso yra kilęs konkretus administracinis ginčas, kuris turėtų būti nagrinėjamas pagal ABTĮ nuostatas, todėl pareiškėjo skundą šioje dalyje turėjo būti atsisakyta priimti, o priėmus, ši bylos dalis nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, todėl trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir nutraukiant administracinės bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą išbraukti R. L. iš Asmenų, kurie nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir kurių gyvenamoji vieta yra nežinoma, sąrašo kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismas rėmėsi neteisingais motyvais, tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą, todėl sprendimo dalis dėl administracinio sprendimo panaikinimo paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens D. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo R. L. reikalavimo įpareigoti atsakovą išbraukti R. L. iš Fondo administracijos 2008 m. gruodžio 4 d. „Valstybės žinios“ Nr. 139 skelbtos informacijos, t. y. Asmenų, kurie nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir kurių gyvenamoji vieta yra nežinoma, sąrašo, panaikinti ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius