2K-129-699/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-129/2015 Teisminio proceso Nr.: 1-49-1-00262-2011-9 Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. (V. U.) kasacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Nukentėjusiosios A. K. ir jos motinos S. K. pareikštas 25 000 Lt civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš V. U. A. K. priteista 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, S. K. priteista 2 500 Lt neturtinei žalai bei 300 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 13 d. nutartis, kuria nuteistojo V. U. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. U. nuteistas už tai, kad išžagino nepilnametį asmenį, t. y. 2011 m. gegužės 25 d., apie 21 val., Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo kambaryje, lovoje, žinodamas, kad A. K., gimusi (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle – girtumu, dėl kurio ji negalėjo visiškai suprasti su ja daromų veiksmų reikšmės ir aktyviau priešintis įtariamajam, įkišo savo varpą jai į makštį ir prieš nukentėjusiosios valią lytiškai su ja santykiavo. Nukentėjusiajai buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas – 1 x 1,5 centimetro dydžio mėlyna kraujosruva kairės blauzdos viršutinio trečdalio nugariniame paviršiuje.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. U. prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartį panaikinti, jį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis neteisėti ir nepagrįsti. Teismai pažeidė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, kuriose numatyta, kad asmuo gali būti traukiamas baudžiamojoj atsakomybėn tik esant jo kaltei ir veikai atitinkant nusikaltimo sudėtį. Byloje buvo atliktas vienpusiškas ikiteisminis tyrimas, teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų, pažeidė 324 straipsnio 6 dalį, buvo šališki, rėmėsi vien tik nukentėjusiosios parodymais, nesiėmė priemonių surinkti objektyvių buvusių lytinių santykių įrodymų.

Nukentėjusiosios A. K. parodymams teismai suteikė pranašumą prieš kitus byloje esančius įrodymus. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos vertino tendencingai, neatkreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusioji nuolat painiojosi savo parodymuose, vieną kartą nurodydama, kad į lovą buvo nuteistojo nešama ant rankų, kitą kartą, kad tempiama. Teismas tinkamai neanalizavo kitų bylos duomenų, nevertino to, jog visi vakarėlyje dalyvavę liudytojai yra nukentėjusiosios draugai, tačiau visi jie liudijo ne jos naudai.

Kasatorius teigia, kad nukentėjusioji su juo lytiškai santykiavo savo noru ir pati rodė didelę iniciatyvą, todėl nebūtų kreipusis į teisėsaugos institucijas dėl išžaginimo, tačiau tuo metu atvyko jos patėvis ir ją užklupo, dėl to nukentėjusioji ėmė aiškinti, kad tai prievartavimas. Kasatorius nurodo, kad teismai šių aplinkybių nesiaiškino, neįvertino nukentėjusiosios asmenybės ir jos elgesio prieš nusikalstamos veikos padarymą ir po jo. Nukentėjusioji pati pareiškė norą važiuoti švęsti gimtadienį, pati sėdo į automobilį bei nuvažiavusi pati prašė, kad jai duotų išgerti, savo noru gėrė, neįvertino jos motyvų dėl kreipimosi į policiją.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas nevertino ekspertizės, kurioje teigiama, kad A. K. linkusi bendrauti su vyresniaisiais, 14 metų amžiaus turėjo pirmuosius lytinius santykius, dėl problemiško seksualiai aktyvaus elgesio konsultuota vaikų ir paauglių psichiatro. Teismas remiasi tik viena iš byloje esančių dviejų ekspertizių. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusioji apie padarytą nusikaltimą meluoja, siekdama pasipelnyti, nes ji ir jos motina nuo pat pradžių yra pareiškusios civilinius ieškinius patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Kasatorius nurodo, kad nukentėjusiosios tėvai prašė jo pinigų ir žadėjo šią bylą nutraukti, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu šios aplinkybės nebuvo tiriamos.

Kasatorius nurodo nepadaręs jam inkriminuoto nusikaltimo, tai patvirtino ir Panevėžio apygardos teismas, 2013 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu panaikinęs Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir jį išteisinęs, kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai ar lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią. Jei asmuo nesuvokė bent vieno išžaginimo ar seksualinio prievartavimo pagrindinės sudėties požymio, veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad vakarėlyje dalyvavę liudytojai (V. V., A. F.) parodė, jog pati nukentėjusioji iš pat pradžių reiškė norą pasimylėti, lindo bučiuotis, glamonėjo nuteistąjį. Pasak kasatoriaus, teismas šių parodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė, nevertino aplinkybių, kad pati nukentėjusioji liudytojų akivaizdoje sutiko ir net prašė su ja pasimylėti, nurodė, kad ji jau ne mergaitė ir seniai miega su vyrais, tuo skatindama lytinius santykius ir paaiškindama, kad yra prieinama. Teismas nevertino ir kitų liudytojų (nedalyvavusių vakarėlyje) parodymų, jog nukentėjusioji iki šio įvykio sekiojo nuteistąjį, sakė, kad jis jai patinka ir ji nori pasimylėti, vaikščiojo pas kaimynus ir kalbėjo apie pasimylėjimą.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netiksliai pateikė jo parodymus, nurodydamas, jog pirmosios apklausos metu nuteistasis pripažino žinojęs nukentėjusiosios amžių. Pasak kasatoriaus, ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistas BPK 8 straipsnio 2 dalis, kuri nustato, kad lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka. Visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis BPK nustatyta tvarka.

Kasatorius nurodo pirmosios apklausos metu pažymėjęs, jog apie tai, kad nukentėjusiajai šešiolika metų, sužinojęs tik po šių įvykių iš policininkų. Tyrėjas nuteistąjį apklausė be vertėjo, vertė jis pats, kas antrą ar net kas trečią sakinį, taip pažeisdamas 8 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasatoriaus nuomone, dėl šio tyrėjo veiksmų turėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad vakarėlyje dalyvavę asmenys patvirtino, jog nukentėjusioji nurodė, kad jai yra aštuoniolika metų.

Kasatoriaus teigimu, tai rodo, kad nukentėjusioji dar prieš pavartodama alkoholio buvo sumaniusi pasimylėti, tačiau teismas šių parodymų neanalizavo, nevertino, o tik pabrėžė, kad nuteistasis žinojo, jog nukentėjusioji mokosi mokykloje. Kasatorius pažymi, kad mokykloje gali mokytis ir aštuoniolikos metų amžiaus sulaukęs asmuo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji nuo pat pradžių meluoja, jog padarė nuteistajam kūno sužalojimus. Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu kasatorius prašęs ištirti nukentėjusiosios panagių turinį, tačiau tai nebuvo padaryta, viskas įrodinėjama tik nukentėjusiosios parodymais. Teismas neatsižvelgė į jo parodymus, jog įbrėžimas jo kakle atsirado konflikto su sugyventine metu. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prieštaringais jo sugyventinės I. L. parodymais, kurie buvo gauti pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus: liudytojai nebuvo paaiškinta, kad pagal įstatymus ji turi teisę atsisakyti duoti parodymus, protokolo surašymo metu nebuvo vertėjo, ji nesuprato, ką tyrėjas užrašė. Pirmosios instancijos teisme buvo įrodyta, kad liudytoja buvo neblaivi, tačiau jos parodymais remiamasi priimant sprendimą, taip šiurkščiai pažeidžiant esmines BPK normas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nėra aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinantis, nutartis neatitinka BPK 332 straipsnio 3, 5 dalyse numatytų reikalavimų – joje tik pakartojamos ekspertizių išvados ir teigiama, kad jos yra pagrįstos, tačiau akivaizdūs prieštaravimai ekspertizių aktų aprašomosiose dalyse teismo nutartyje neaptarti ir nepaneigti. Kasatorius teigia, kad teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį. Kasatoriaus nuomone, teismas, vadovaudamasis BPK 286 straipsnio 7 dalimi, turėjo paskirti pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Taip pat kasatorius nurodo, kad ekspertizių išvados ir liudytojų parodymai dėl nukentėjusiosios amžiaus prieštarauja vieni kitiems, tačiau teismas nepasinaudojo teise teismo posėdyje apklausti ekspertą, taip pažeisdamas BPK 285 straipsnį. Teismas nevertino gautų išvadų prieštaravimų, motyvuotai jų nepagrindė, nepagrįstai suteikdamas prioritetą ekspertizių išvadoms (kurios yra išvestiniai parodymai) prieš liudytojų parodymus (tiesioginius įrodymus), pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teismai nesilaikė praktikos, kad visos abejonės turi būti aiškinamos nusikaltimu apkaltinto asmens, o ne prieštaringus parodymus duodančios nukentėjusiosios naudai. Kasatoriaus teigimu, tyrimo metu buvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas buvo apeliacinės instancijos teismo dalykas. Pasak prokurorės, esminius nuteistojo skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo išsamiai ir į juos motyvuotai atsakė. Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kurios nėra palankios nuteistajam, nėra pagrindas teigti, kad byla išnagrinėta neišsamiai ir šališkai, kaip teigiama kasaciniame skunde.

Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus teiginiai, jog teismai buvo šališki, nes tinkamai neatsižvelgė į liudytojų parodymus, kad būtent nukentėjusioji rodė iniciatyvą dėl artimų santykių su kasatoriumi, slėpė tikrąjį savo amžių, nurodydama, kad jai yra 18 metų, nevertino ekspertų išvadų apie nukentėjusios potraukį bendrauti su vyresniais ir kad būdama 14 metų ji jau yra turėjusi lytinių santykių, nepagrįsti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai kruopščiai ištyrė ir nuosprendyje išanalizavo visus bylai teisingai išspręsti reikšmingus įrodymus ir dėl jų išsamiai pasisakė baigiamuosiuose aktuose. V. U. nuteistas už tai, kad pasinaudojęs nukentėjusiosios A. K. bejėgiška būkle dėl girtumo, taip paneigdamas jos laisvą valią apsispręsti dėl lytinių santykių su juo, ją išžagino. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų juos renkant, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė tinkamai, vertinimo klaidų nepadarė. Išanalizavęs nukentėjusios A. K. parodymus, teismas konstatavo, kad netikėti jais nėra pagrindo, nes juos patvirtina kiti bylos duomenys (specialistų išvados dėl nukentėjusiajai ir nuteistajam padarytų kūno sužalojimų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė aktas, ekspertės V. K. paaiškinimai teisme ir kt.). Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad su nukentėjusiąją nepilnamete A. K. nuteistasis V. U. atliko prievartinį lytinį aktą, apeliacinės instancijos teismas patvirtino įvertinęs ne pavienius bylos įrodymus, o jų visumą.

Atsiliepime nurodoma, kad klausimas, ar nuteistasis žinojo, jog nukentėjusioji nepilnametė, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo kruopščiai ištirtas ir teismų baigiamuosiuose aktuose apie tai motyvuotai pasisakyta. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji A. K. gimė (duomenys neskelbtini). Nusikalstamos veikos padarymo metu jai suėjo 16 metų. Apie tai, kad V. U. suprato, jog lytiškai santykiauja su nepilnamete, teismai sprendė ne tik iš nukentėjusios parodymų. Teismai atsižvelgė ir į liudytojų A. F., V. V. parodymus apie tai, kad jie žinojo, jog nukentėjusioji yra nepilnametė, įvykio dieną buvo švenčiamas jos 16–asis gimtadienis ir V. U. girdint buvo kalbama apie jos amžių. Taip pat buvo įvertinti paties nuteistojo V. U. parodymai apie tai, kad jis neneigė žinoję, jog nukentėjusioji dar lanko mokyklą ir kiek jai metų. Atsiliepime nurodoma, kad teismai motyvuotai pasisakė, kodėl darydami išvadą, kad V. U. žinojo, jog nukentėjusioji A. K. yra nepilnametė, nesirėmė liudytojų L. R., R. B. parodymais apie nukentėjusios išvaizdą ir jų nuomone apie nukentėjusiosios amžių. Atsiliepime pažymima, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles įrodymų vertinimas ir jais grindžiamų išvadų baudžiamojoje byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo išimtinė teisė ir pareiga. Nagrinėjimo teisme metu proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir daromų išvadų teismui nėra privalomos. Svarbu, kad nuosprendyje būtų išdėstyti išsamūs ir logiški įrodymų vertinimo motyvai. Šių nuostatų, pasak prokurorės, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nepažeidė. Ta aplinkybė, kad nukentėjusios, paties kasatoriaus ir jo nurodytų liudytojų parodymus teismas įvertino ne taip, kaip pageidavo kasatorius, neduoda pagrindo teigti, kad jie buvo neištirti.

Prokurorė nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatliko įrodymų tyrimo ir taip pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nurodo, kad šio straipsnio nuostatos taikomos teismams, bylas nagrinėjantiems apeliacine tvarka. Įrodymų tyrimą pirmojoje instancijoje reglamentuoja BPK XXI skyriuje nustatytos taisyklės, šių taisyklių pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas kasatoriaus bylą nepažeidė, išsamiai ir nešališkai teismo posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos įvertino apkaltinamajame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ne tik kaltinimo įrodymus, tačiau papildomai apklausė ir gynybos prašomus liudytojus. Teismas taip pat svarstė prašymą teisiamajame posėdyje apklausti nukentėjusiąją nepilnametę A. K. ir protokoline nutartimi šį prašymą atmetė pateikdamas tokio sprendimo motyvus. Kasatorius nenurodo, kokie įrodymai nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme, o ištirtų įrodymų įvertinimas ne taip, kaip pageidavo nuteistasis, negali būti traktuojamas kaip neišsamaus bylos išnagrinėjimo išdava.

Atsiliepime pažymima, kad, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Priimdamas sprendimą, ar atlikti įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į proceso dalyvių prašymus, nagrinėjamos bylos aplinkybes. Prokurorės nuomone, V. U. byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nutarė įrodymų tyrimo neatlikti, nes visos ginčijamos aplinkybės buvo tinkamai ištirtos pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas įrodymų tyrimo nepageidavo, to neprašė ir kiti proceso dalyviai. Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis netvirtino, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, o tik teigė, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusios parodymais, neteisingai įvertino surinktus įrodymus, dėl to priėmė jam nepalankų nuosprendį. Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teisme V. U. baudžiamoji byla išnagrinėta vadovaujantis BPK 320 ir 324 straipsnių nuostatomis ir į visus esminius apeliacinio skundo argumentus motyvuotai atsakyta nutartyje.

Prokurorės nuomone, bylos duomenys rodo, kad proceso metu tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas įvertinto kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Vertindami įrodymus teisėjai vadovavosi įstatymais, logikos dėsniais ir pagal savo vidinį įsitikinimą padarė nešališkas išvadas. Byla išnagrinėta nepažeidžiant rungimosi principo, išsamiai ištirta nuteistojo kelta versija ir ji argumentuotai atmesta.

Kasacinis skundas atmestinas

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 149 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis V. U. prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 3 d. nutartį panaikinti, jį išteisinti ir bylą nutraukti (teisėjų kolegija pažymi, kad prašymas suformuluotas netinkamai, nes kasacinės instancijos teismas priima tik tokius sprendimus, kurie numatyti BPK 382 straipsnyje).

Kasatorius teigia, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, kad teismų išvados padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad netinkamas BK 149 straipsnio 3 dalies taikymas grindžiamas argumentais, kuriais iš esmės yra ginčijamas įrodymų vertinimas, teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje sutrinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismai faktines bylos aplinkybes nustatė pažeisdami BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, kad teismų sprendimai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų, keliamų nuosprendžio bei nutarties surašymo turiniui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi bylos duomenys buvo išsamiai ištirti, visi įrodymai – nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, specialistų išvados, kompleksinės teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizės akto išvados, teisme apklaustos ekspertės paaiškinimai ir kt., nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Nuosprendyje nuteistojo gynybos versija, kad jis nežinojo, jog nukentėjusioji yra nepilnametė, kad lytiškai su ja santykiavo ne prie jos valią, o jos pačios iniciatyva, įvertinus ištirtų įrodymų visumą motyvuotai atmesta, motyvuotai pasisakyta ir dėl to, kodėl atmetami kaip nepatikimi ir neobjektyvūs kasatoriaus minimų liudytojų A. F. ir V. V. parodymai. Apeliaciniu skundu nuteistasis, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, kad V. U. padaryta veika pagrįstai ir tinkamai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 3 dalį. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad esminiai apeliacinio skundo argumentai dėl nuosprendžio pagrįstumo, įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo teismo išvadoms padaryti yra išsamiai išnagrinėti, į apeliacinio skundo argumentus atsakyta, motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, nurodyti.

Atmesdamas nuteistojo V. U. argumentus, jog jis nežinojo, kad nukentėjusiajai 16 metų, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir paties V. U. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Kasatorius teigia, kad jis buvo apklausiamas be vertėjo, taip buvo pažeistos BPK 8 straipsnio 2 dalies nuostatos, protokolai suklastoti, todėl jais remtis negalima. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, V. U. kaip įtariamasis buvo apklausiamas dalyvaujant ir vertėjui, ir jo gynėjui bei pats yra pasirašęs, kad protokolas jam perskaitytas, išverstas ir surašytas teisingai. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl V. U. kaltumo darė vertindamas jo parodymus, duotus teisme, lygindamas juos su duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių, o ne ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. U. sugyventinė I. L. davė parodymus, kurie skyrėsi nuo jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, todėl teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus, juos perskaitė. Ikiteisminio tyrimo metu I. L. nebuvo informuota, kad ji gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus (BPK 82 straipsnio 2 dalis), tačiau tai nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kurį būtų galima pripažinti sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl I. L. parodymų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad iš byloje ištirtų įrodymų visumos matyti, jog ji siekė padėti V. U. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kad jos teisme duoti parodymai prieštaravo ne tik jos pačios ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, bet ir kitiems bylos duomenims.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, kad vadovaudamasis BPK 286 straipsnio 7 dalimi turėjo paskirti pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, gali (bet neprivalo) atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atlikto neišsamiai. Įrodymų tyrimas gali būti atliekamas tiek teismo, nagrinėjančio bylą, iniciatyva, tiek proceso dalyvių prašymu. Konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą – vadovaudamasis BPK 286 straipsnio 7 dalimi paskirti pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kompleksinės teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizės akto išvados nėra prieštaringos, ekspertė buvo apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje, teisė užduoti jai klausimus kaltinamajam ir jo gynėjui nebuvo atimta ar suvaržyta. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nei nuteistasis, nei jo gynėjas atlikti įrodymų tyrimą neprašė.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad V. U. baudžiamasis įstatymas – BK 149 straipsnio 3 dalis – pritaikytas netinkamai. Remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti teismų sprendimus bei bylą nutraukti – nėra BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų teismų sprendimų panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. U. (V. U.) kasacinį skundą.

Teisėjai:

Aurelijus Gutauskas Vytautas Piesliakas Aldona Rakauskienė