AS-261-170-15 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-170-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05127-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovė „Litgrid“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Litgrid“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas akcinė bendrovė „Litgrid“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Litgrid“) elektroninėmis ryšio priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, VKEKK) 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3-879 „Dėl Elektros energijos perdavimo paslaugų kainų ir jų taikymo tvarkos paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas, skundžiamas Nutarimas) 2.3 punktą ir 3 punktą; 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo galutinio sprendimo byloje priėmimo dienos laikinai sustabdyti VKEKK 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3-879 „Dėl Elektros energijos perdavimo paslaugų kainų ir jų taikymo tvarkos paskelbimo“ 2.3 punkto ir 3 punkto galiojimą; 3) pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymo atveju įpareigoti VKEKK pašalinti padarytą pažeidimą – nustatant pareiškėjo viršutines perdavimo paslaugos kainos ribas kitam laikotarpiui, į kainos ribų skaičiavimams naudojamą pajamų lygį įtraukti už 2015 m. susidariusį skirtumą dėl neteisėto VKEKK 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3-879 „Dėl Elektros energijos perdavimo paslaugų kainų ir jų taikymo tvarkos paskelbimo“ – 34 mln. Lt.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas grindė tuo, kad teismui tenkinus jo skundą ir pripažinus skundžiamo Nutarimo punktus neteisėtais, sprendimas negalėtų būti vykdomas be apsunkinimų, žalingai pasikeistų situacija ir nebebūtų įmanoma atkurti pradinės padėties. Pareiškėjo teigimu, skundžiamo Nutarimo punktų įgyvendinimas reikš pareiškėjo pajamų sumažinimą bent jau ta dalimi, kuria nustatytos naujos nepagrįstos kainos viršutinės ribos, vartotojai nepagrįstai mokės pareiškėjui mažiau, negu turėtų sumokėti, pareiškėjas negalės naudotis pinigais, neįmanomu taps būtinasis skolinimasis iš trečiųjų asmenų. Reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas, pareiškėjo įsitikinimu, sukeltų didelio masto žalą jam pačiam ir su jo veikla susijusiam viešajam interesui. Atkreipė dėmesį, kad efektyvaus žalos atlyginimo ir neigiamų padarinių atkūrimo mechanizmas šioje situacijoje neegzistuoja, todėl sugrąžinti pareiškėją į pradinę padėtį tuo atveju, jeigu skundžiamas Nutarimas būtų pripažintas neteisėtu, būtų neįmanoma. Pabrėžė, kad pareiškėjui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, tik teoriškai egzistuotų galimybė prisiteisti patirtus nuostolius, nes teismų praktika šiuo klausimu yra abejotina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3-879 „Dėl Elektros energijos perdavimo paslaugų kainų ir jų taikymo tvarkos paskelbimo“ 2.3 punktą ir 3 punktą, o kitą skundo dalį atsisakė priimti. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Pareiškėjo reikalavimas prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymo atveju įpareigoti VKEKK pašalinti padarytą pažeidimą – nustatant pareiškėjo viršutines perdavimo paslaugos kainos ribas kitam laikotarpiui, į kainos ribų skaičiavimams naudojamą pajamų lygį įtraukti už 2015 m. susidariusį skirtumą dėl neteisėto VKEKK 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3-879 „Dėl Elektros energijos perdavimo paslaugų kainų ir jų taikymo tvarkos paskelbimo“ – 34 mln. Lt, neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) skundo reikalavimui keliamų aiškumo ir konkretumo kriterijų, nes nėra nurodyta, su kokiais atsakovo veiksmais (neveikimu) ar priimtu aktu pareiškėjas sieja savo teisių pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (2006 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006), nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (2012 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje AS756-868/2011). Prašydamas teismo įpareigoti atsakovą atlikti jo prašomus veiksmus, pareiškėjas turėtų reikšti reikalavimą dėl administracinio akto (prašyti jį panaikinti ar pakeisti), kuriuo atsakovas atsisakė tokius veiksmus atlikti. Teismas pažymėjo, kad iš suformuluoto reikalavimo matyti, jog pareiškėjas reiškia jį į ateitį. Taigi, nereiškiant reikalavimo dėl administracinio akto panaikinimo, negali būti reiškiamas ir reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus. Teismo vertinimu, toks reikalavimas teisme negali būti nagrinėjamas, nes iš esmės nėra ginčo, todėl teismas šį reikalavimą atsisakė priimti.

Vertindamas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentus, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, šiuo atveju, tik nurodė galimas reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmes, kurios vertintinos daugiau kaip prielaidos ir negali būti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrindu.

Teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė, kad jie negali būti laikomi pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas. Pateikta rašytinė medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjas turės dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, arba, kad bendrovė apskritai bankrutuos. Taip pat nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kaip minėtas pajamų skirtumas konkrečiai paveiktų bendrovės bendrą finansinę padėtį. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad galimi pareiškėjo nuostoliai, jeigu atsirastų, galėtų būti atlyginami teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjo nurodomi argumentai, kad efektyvaus žalos atlyginimo ir neigiamų padarinių atkūrimo mechanizmas šioje situacijoje neegzistuoja, kad teismų praktika šiuo klausimu yra abejotina, vertinti kaip nepagrįsti, nes nepaneigia galimybės pareiškėjo galimus materialinius nuostolius atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad kiekvienu konkrečiu atveju yra vertinama to ginčo situacija ir atsižvelgiama į to ginčo (bylos) konkrečias faktines aplinkybes, jas pagrindžiančius įrodymus.

Teismas, įvertinęs prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, jos įtaką kitiems asmenims, sprendė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

III. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Litgrid“ elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymo atveju, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą, ir šio reikalavimo priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui pripažinti neteisėtu ir panaikinti VKEKK 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 03-879 „Dėl Elektros energijos perdavimo paslaugų kainų ir jų taikymo tvarkos paskelbimo“ 2.3 ir 3 punktus, kuriais nustatyta, jog pareiškėjo diferencijuotos kainos viršija VKEKK nustatytą 2015 m. perdavimo veiklai pajamų lygį bei pareiškėjui per 10 kalendorinių dienų nurodyta pakoreguoti elektros energijos pardavimo kainas pareiškėjo vartotojams, kad jos neviršytų VKEKK patvirtintos perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos (1,858 ct/kWh be PVM) bei VKEKK 2015 m. nustatyto perdavimo veiklos pajamų lygio, užtikrinti būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir iki galutinio teismo sprendimo priėmimo laikinai sustabdyti skundžiamo Nutarimo 2.3 ir 3 punktų galiojimą, kadangi priešingu atveju pareiškėjas bus priverstas taikyti žemesnes ir, jo vertinimu, neteisingai nustatytas kainas elektros energijos vartotojams, o tai sukels itin didelę žalą ne tik pareiškėjui, bet ir visai Lietuvos visuomenei (pareiškėjas vykdo reikšmingus Lietuvai strateginius projektus, kurie, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir dėl to suprastėjus jo finansinei padėčiai, gali užsitęsti ar net likti neužbaigti). Tokiomis aplinkybėmis žalos atitaisymas bus sudėtingas ar net negalimas.

Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nepagrįstai žemų kainų taikymas lemia itin ženklų pareiškėjo pajamų sumažinimą, t. y. pareiškėjo skaičiavimais, skirtumas tarp planuojamų elektros perdavimo paslaugos pajamų 2015 m. ir dėl skundžiamo Nutarimo galiojimo įmanomų gauti elektros perdavimo paslaugos pajamų 2015 m. gali siekti net 34 mln. Lt. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į šią sumą ir jos dydį, padarydamas neteisingą bei nelogišką išvadą, neva minėtas kainų skirtumas nepaveiktų bendrovės finansinės padėties. Priešingai, akivaizdu, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas, negaudamas šių pinigų, negalės jais naudotis, jų investuoti, o tai savaime sukelia pareiškėjui itin didelių nuostolių.

Pažymi, jog elektros energijos perdavimas yra pagrindinė pareiškėjo veikla, todėl kitų pajamų, kurios tokia apimtimi kompensuotų iš elektros energijos perdavimo veiklos gaunamų pajamų praradimą, pareiškėjas neturi. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 1 dalimi bei VKEKK 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 03-139 patvirtinta Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodika, nustatydama elektros energijos perdavimo paslaugų kainų viršutines ribas, VKEKK privalo atsižvelgti į šių paslaugų teikimo sąnaudas. Kitaip tariant, VKEKK nustatomos elektros energijos perdavimo paslaugos kainų ribos turi kompensuoti pareiškėjo sąnaudas, būtinas vykdant elektros energijos perdavimo veiklą. Priešingu atveju, VKEKK nustatyta elektros energijos perdavimo paslaugos kainų viršutinė riba (tuo pačiu ir leistinas pajamų lygis) nekompensuos pareiškėjo sąnaudų, patiriamų vykdant elektros energijos perdavimo veiklą. Tokių kainų taikymas ne tik sumažintų pareiškėjo gaunamas pajamas, bet ir savaime komplikuotų jo jau prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymą, atitinkamai galėtų padaryti neįmanomu būtiną skolinimąsi iš trečiųjų asmenų. Blogiausiu atveju, dėl įmonės finansinių rodiklių blogėjimo ir kreditavimo įstaigų nustatytų sąlygų pažeidimo pareiškėjas gali būti įpareigotas anksčiau laiko grąžinti suteiktas paskolas taip pat pareiškėjui gali būti taikomos kitos finansavimo sutartyse numatytos sankcijos.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kad pareiškėjas, būdamas Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatoriumi, atsako už Lietuvos elektros energetikos sistemos integraciją į Europos elektros infrastruktūrą ir bendrą elektros rinką, įgyvendina strateginius tarptautinių jungčių „NordBalt“ (Lietuva-Švedija) ir „LitPol Link“ (Lietuva-Lenkija) ir kitus svarbius projektus. Akivaizdu, kad šie strateginiai projektai bei prisiimti įsipareigojimai yra itin svarbūs ne tik pareiškėjui, bet ir visai Lietuvos valstybei. Pareiškėjo investicijos, skiriamos perdavimo tinklo plėtrai ir atstatymui 2013-2022 m., turėtų sudaryti apie 2 908 mln. Lt, todėl staigus ir netikėtas, nuo pareiškėjo nepriklausantis pajamų (ir atitinkamai pelno) sumažėjimas apsunkins pareiškėjo galimybes toliau vykdyti šiuos svarbius projektus, atsiskaityti su jam paskolas suteikusiais kreditoriais, ir visai komplikuos ir pabrangins šių projektų įgyvendinimą bei tinkamą vykdymą. Tokios pasekmės prieštarauja fundamentaliems Baltijos energijos rinkos jungčių plano tikslams sukurti tinkamai veikiančią ir integruotą energijos rinką bei būtiną energetikos infrastruktūrą, pasiekti, kad ši sukurta Baltijos jūros regiono energijos rinka būtų konkurencinga, tvari ir saugi. Dėl skundžiamo Nutarimo 2.3 ir 3 punktų vykdymo pareiškėjas bus priverstas atsargiau vertinti savo galimybes ir apriboti investicijas net ir į esminę svarbą valstybei bei visuomenei turinčius, su energetiniu saugumu, šalies elektros ūkio efektyvumu susijusius projektus, o esami bei potencialūs finansuotojai/paramos teikėjai/partneriai nebebus suinteresuoti bendradarbiauti su pareiškėju, kurio veiklos apimtis, finansinės galimybės priklausys ne nuo jo paties, o nuo VKEKK sprendimų.

Be to, nagrinėjamoje byloje teismui priėmus galimai pareiškėjui palankų sprendimą, iki skundžiamo VKEKK Nutarimo punktų priėmimo buvusios padėties atstatymas būtų iš esmės neįmanomas, kadangi dėl skundžiamo Nutarimo punktų įgyvendinimo pareiškėjas jau bus suteikęs elektros energijos paslaugą tinklų vartotojams 2015 m., o galimybė prisiteisti pareiškėjo dėl skundžiamų nutarimų įgyvendinimo patirtus nuostolius iš Lietuvos Respublikos, įvertinus pareiškėjo skundo 87-90 punktuose nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotus precedentus, yra tik teorinė. Tačiau pirmosios instancijos teismas nei vieno iš tokių argumentų ne tik nevertino, bet ir niekaip neaptarė savo nutartyje, tepadarydamas jiems priešingą lakonišką išvadą, jog pareiškėjui galimi materialiniai nuostoliai gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo metu suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl ABTĮ 15 straipsnyje numatytos teisės į žalos atlyginimą už neteisėtus administravimo subjektų veiksmus (2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-50/2014, 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011, 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009) neužtikrina pareiškėjo galimų nuostolių, kilsiančių pripažinus neteisėtu ir panaikinus Nutarimą, atlyginimo.

Taip pat, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra neadekvatus ir neproporcingas, tačiau šios savo išvados visiškai nemotyvavo ir nepagrindė. Pareiškėjo vertinimu, teismui sustabdžius skundžiamų Nutarimo punktų galiojimą, o vėliau pripažinus, kad pastarieji visgi yra teisėti ir vykdytini, laikinas jų sustabdymas nesukels jokių neigiamų pasekmių nei VKEKK, nei bet kokiems tretiesiems asmenims. Teismui palikus skundžiamą Nutarimą galioti visa apimtimi, tas pajamas, kurių nebūtų „atėmusi“ iš pareiškėjo bylos nagrinėjimo metu dėl Nutarimo nuostatų laikino sustabdymo, VKEKK galėtų atimti iš pareiškėjo gautinų pajamų bet kuriais vėlesniais metais, nustatydama tam tikslui skirtą atitinkamą kainų viršutinę ribą, vadovaudamasi tokiu pačiu principu kaip ir priimdama skundžiamą Nutarimą. Dėl to skundžiamo Nutarimo punktų galiojimo sustabdymas yra adekvatus ir proporcingas siekiamam tikslui.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai net neįvertino ir neatsižvelgė, jog pareiškėjo skundo 14-47 ir 51-58 punktuose išdėstyti išsamūs motyvai pagrindžia VKEKK 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 03-879 „Dėl Elektros energijos perdavimo paslaugų kainų ir jų taikymo tvarkos paskelbimo“ 2.3 ir 3 punktų prima facie neteisėtumą, o prie skundo pridėti dokumentai (2 priedo – pareiškėjo skundo administracinėje byloje Nr. I-10361-484/2014 44-47, 62-76 punktai) patvirtina dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo atsirasiančius neigiamus padarinius.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymo atveju įpareigoti VKEKK pašalinti padarytą pažeidimą – nustatant pareiškėjo viršutines perdavimo paslaugos kainos ribas kitam laikotarpiui, į kainos ribų skaičiavimams naudojamą pajamų lygį įtraukti už 2015 m. susidariusį skirtumą dėl neteisėto VKEKK 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3-879 „Dėl Elektros energijos perdavimo paslaugų kainų ir jų taikymo tvarkos paskelbimo“ – 34 mln.

Lt, pažymėjo, jog toks reikalavimas pagrįstas ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta teismo teise sprendimu įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą, todėl negali būti atsisakoma priimti jį nagrinėti teisme. Nesant konkrečiam įstatymui, o tik negausiai praktikai, dėl kainų korekcijos už būsimą reguliavimo epizodą, kai yra panaikinamas kaip neteisėtas ankstesnis aktas, pareiškėjas neturi galimybės formuluoti skunde reikalavimų duodant nuorodą, kokių konkrečiai teisės aktų nesilaiko VKEKK.

Bet esant tokiai situacijai, kad teismui išnagrinėjus pareiškėjo skundą ir pripažinus, kad Nutarimo skundžiami punktai yra neteisėti ir naikintini, įstatymo leidėjas ir numatė galimybę teismo sprendime iš karto įpareigoti administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą, kuris yra protingas ir racionalus gautinam ginčo išnagrinėjimui ir teisminei taikai atstatyti. Kadangi šis reikalavimas sietinas su skundžiamo VKEKK 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 03-879 teisėtumo ir galiojimo klausimu, jis yra tiksliai ir aiškiai suformuluotas bei konkretus.

Juo labiau, pirmosios instancijos teismui ir manant priešingai, reikalavimo suformulavimo netikslumai ar neaiškumai negali būti pagrindu pareiškėjo skundo šioje dalyje nepriimti, tačiau gali būti pagrindu nustatyti terminą trūkumams pašalinti (ABTĮ 37 str. 1 d.). Be to, pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti reikalavimą dėl įpareigojimo pašalinti pažeidimą, remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, yra visiškai nepagrįstas ir prieštarauja Vilniaus apygardos administracinio teismo praktikai tokiose bylose.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas būtent ir siekia, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir pripažinus, kad skundžiamo VKEKK 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 03-879 2.3 ir 3 punktai yra neteisėti, įpareigoti VKEKK pašalinti padarytą pažeidimą, toks reikalavimas, įvertinus ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, neabejotinai nagrinėtinas administracinio proceso tvarka.

Vadovaujantis pirmosios instancijos teismo logika, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą ir pripažinus, kad VKEKK Nutarimo dalis dėl elektros energijos kainų nustatymo yra neteisėta, tačiau bylos nagrinėjimo metu netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir nesustabdžius šio Nutarimo galiojimo, t. y. visą bylos nagrinėjimo laiką taikius pareiškėjo ginčijamas elektros energijos perdavimo kainas, pareiškėjas dėl tokiu Nutarimu jam padarytų nuostolių turėtų iš naujo kreiptis į VKEKK, prašydamas kainų skirtumą įtraukti į paslaugų kainą kitam laikotarpiui, ir tiksliai atsisakius tą padaryti tokį VKEKK atsisakymą vėl skųsti teismui bei bylinėtis keliose teisminėse instancijos, kas yra visiškai nesuderinama su efektyvaus ir operatyvaus teisminio proceso principais, efektyvia pareiškėjo teisių gynyba. Akivaizdu, kad nesustabdžius šių Nutarimo punktų galiojimo ir VKEKK nustatytas mažesnes elektros energijos perdavimo paslaugų kainas taikius 2015 m., vien tik panaikinus VKEKK 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 03-879 2.3 ir 3 punktus, pareiškėjo pažeistos teisės ir teisėti interesai iš esmės nebūtų apginami ir ginčas nebūtų teisingai išspręstas. Teisminis bylinėjimasis sprendžiant dėl VKEKK kainų nustatymo, įvertinus administracinių teisės bylų nagrinėjimo trukmę, gali užsitęsti ilgiau nei metus, todėl jau šiuo metu atsisakius priimti reikalavimą dėl pažeidimo pašalinimo, vartotojams sumokėjus už elektros energijos perdavimo paslaugas pagal skundžiamu Nutarimu patvirtintas mažesnes kainas, pareiškėjui toks teismo sprendimas iš esmės bus tik formalus. Toks teismo sprendimas savaime neatstatys pareiškėjo buvusios padėties iki skundžiamo Nutarimo priėmimo ir tik galbūt galėtų būti pagrindu iš naujo kreiptis bei pradėti teisminį procesą dėl pažeidimo pašalinimo ir/ar nuostolių teorinio atlyginimo, kas šiuo atveju yra itin komplikuota.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Pažymi, kad pareiškėjas pateiktą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę išskirtinai grindžia tik didele žala ir nuostoliais, kurie jam atsirastų nesustabdžius atitinkamų skundžiamo Nutarimo punktų galiojimo, t. y. pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą sieja ne su realia galimybe įvykdyti teismo sprendimą, o su galimomis neigiamomis skundžiamo Nutarimo pasekmėmis pareiškėjo finansinei padėčiai. Pareiškėjas nepateikė jokių išsamių ir visapusiškų faktinių duomenų bei įrodymų, patvirtinančių jo finansinę padėtį, kuriuos įvertinus, būtų galima spręsti apie realią skundžiamu Nutarimu keliamų neigiamų padarinių grėsmę. Pareiškėjo pateikti skaičiavimai ir nurodytos aplinkybės, susijusios su galimos finansinės žalos ir nuostolių susidarymu, yra abstrakčios, nedetalizuotos ir pagrįstos prielaidomis bei spėjimais, todėl jos negali būti vertinamos kaip pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 67 straipsnio 2 dalimi ir 69 straipsnio 1 ir 2 dalimis, VKEKK yra įtvirtinta išimtinė kompetencija nustatyti elektros energijos perdavimo paslaugos kainų viršutinę ribą konkrečiam reguliavimo laikotarpiui. Pagal Elektros energetikos įstatymo 67 straipsnio 2 dalį, konkrečią elektros energijos perdavimo paslaugos kainą nustato ir keičia paslaugos teikėjas, tačiau, vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 6 dalimi, paslaugų teikėjas, diferencijuodamas perdavimo paslaugos kainas, privalo laikytis nediskriminavimo principo ir tinkamai atsižvelgti į energijos vartojimo efektyvumo didinimo principą, o paslaugų teikėjo nustatytą elektros energijos perdavimo paslaugos kainų diferencijavimo tvarką tvirtina atsakovas. Dar daugiau, pagal to paties straipsnio 8 dalį VKEKK privalo patikrinti, ar paslaugos teikėjui nustatant elektros energijos perdavimo paslaugos kainas nebuvo pažeisti kainų nustatymo reikalavimai, ar nediskriminuojami vartotojai. Nustačiusi, kad paslaugos teikėjo pateiktos elektros energijos perdavimo paslaugos kainos nustatytos nesilaikant kainų nustatymo reikalavimų arba kad yra diskriminuojami vartotojai, VKEKK nurodo paslaugų teikėjui klaidas, kurias šis turi ištaisyti, o jeigu paslaugų teikėjas per nustatytą terminą neištaiso nurodytų klaidų, VKEKK paslaugų kainas nustato vienašališkai ir jas paskelbia. Būtent skundžiamo Nutarimo 3.2 punktu, atsakovas nutarė vienašališkai nuo 2015 m. sausio 1 d. nustatyti pareiškėjo elektros energijos perdavimo paslaugų kainas, o 3.3 punktu – pareiškėjui neįvykdžius šio nutarimo 3.1 punkto nustatytų nurodymų, nuo 2015 m. sausio 1 d. taikyti pareiškėjo Elektros energijos perdavimo paslaugų kainas ir jų taikymo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neįvykdė skundžiamo Nutarimo 3.1 punkto reikalavimų, laikinas skundžiamo Nutarimo 3 punkto galiojimo sustabdymas reikštų, kad 2015 m. nebūtų nustatyta pareiškėjo elektros energijos perdavimo paslaugos kaina ir nebūtų nustatytos jos taikymo tvarkos. Vadinasi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju prieštarautų viešajam interesui – elektros energetikos sektoriaus stabilumui bei vartotojų teisei ir teisėtam interesui elektros energijos perdavimo paslaugą gauti už pagrįstą ir teisėtą kainą.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su įpareigojimu atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą, pažymi, jog teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria yra formuluojamas reikalavimas VKEKK dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – nustatant pareiškėjo viršutines perdavimo paslaugos kainos ribas kitam laikotarpiui, į kainos ribų skaičiavimams naudojamą pajamų lygį įtraukti už 2015 m. susidariusį skirtumą dėl neteisėto skundžiamo Nutarimo – 34 mln. Lt. Skundžiamu Nutarimu pareiškėjui perdavimo paslaugos kainos viršutinė riba 2015 m. nebuvo nustatyta, o atsakovo Nutarimas dėl kainos viršutinės ribos 2015 m., šioje byloje nėra skundžiamas. Nutarimo dėl kainos viršutinės ribos 2015 m. teisėtumas ir pagrįstumas šiuo metu yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-10361-484/2014. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą, nustatant pareiškėjo viršutines perdavimo paslaugos kainos ribas kitam laikotarpiui, į kainos ribų skaičiavimams naudojamą pajamų lygį įtraukti už 2015 m. susidariusį 34 mln. Lt skirtumą niekaip nėra susijęs su skundžiamu Nutarimu ir toks pareiškėjo reikalavimas turėjo būti reiškiamas administracinėje byloje Nr. I-10361-484/2014. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reiškiant reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, pareiškėjas turėtų reikšti reikalavimą dėl administracinio akto, kuriuo VKEKK atsisakė tokius veiksmus atlikti, t. y. prašyti panaikinti ar pakeisti nutarimą dėl kainos viršutinės ribos 2015 m. Pareiškėjui nagrinėjamoje byloje nereiškiant reikalavimo panaikinti ar pakeisti tokį atsakovo nutarimą, negali būti reiškiamas ir reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus, susijusius su perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos nustatymu kitam reguliavimo laikotarpiui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalys, kuriomis atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą pašalinti pažeidimą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.) ir atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti skundžiamo atsakovo Nutarimo dalių (atitinkamų punktų) galiojimą (ABTĮ 71 str.).

Bendra norma dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose yra įtvirtinta ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, tokiu būdu įgyvendinant Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijos Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ nuostatą, suteikiančią teisę užtikrinti asmenims, jei tai būtina, laikinąją teisminę apsaugą administraciniuose ginčuose.

Taigi, ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.) iš esmės yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-70/2007).

Taigi, tiek Administracinių bylų teisenos įstatymas, tiek administracinių teismų praktika reikalavimo užtikrinimo priemonių (šiuo atveju ginčijamo akto dalių galiojimo laikino sustabdymo) taikymą pirmiausia sieja būtent su būsimo galutinio teismo sprendimo įvykdymo galimybe, t. y. apsunkinimu arba negalimumu.

Pažymėtina, jog šiuo atveju pagrindinis pareiškėjo skundo reikalavimas yra panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3-879 „Dėl Elektros energijos perdavimo paslaugų kainų ir jų taikymo tvarkos paskelbimo“ 2.3 punktą, kuriuo konstatuota, jog pareiškėjo nustatytos elektros energijos perdavimo paslaugų kainos, galiosiančios nuo 2015 m. sausio 1 d., neatitinka VKEKK 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. O3-822 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos 2015 metams perskaičiavimo“ patvirtintos perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos – 1,858 ct/kWh (0,538 euro ct/kWh) (be PVM), ir 3 punktą, kuriuo nutarta nurodyti pareiškėjui per 10 kalendorinių dienų ištaisyti minėtą klaidą, o to nepadarius, vienašališkai nustatyti pareiškėjui atitinkamas elektros perdavimo paslaugos kainas, galiosiančias nuo 2015 m. sausio 1 d., ir taikyti pareiškėjui Elektros energijos perdavimo paslaugos kainas ir jų taikymo tvarką.

Prašydamas laikinai sustabdyti minėtų skundžiamo atsakovo 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3-879 punktų galiojimą, pareiškėjas nurodo, kad jų įgyvendinimas reikš pareiškėjo pajamų sumažinimą bent jau ta dalimi, kuria nustatytos naujos nepagrįstos kainos viršutinės ribos, vartotojai nepagrįstai mokės pareiškėjui mažiau, negu turėtų sumokėti, pareiškėjas negalės naudotis pinigais, neįmanomu taps būtinasis skolinimasis iš trečiųjų asmenų, staigus pareiškėjo pajamų sumažėjimas apsunkintų svarbių investicinių projektų, įsipareigojimų vykdymą. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas, pareiškėjo įsitikinimu, sukeltų didelio masto žalą jam pačiam ir su jo veikla susijusiam viešajam interesui. Atkreipia dėmesį, kad efektyvaus žalos atlyginimo ir neigiamų padarinių atkūrimo mechanizmas šioje situacijoje neegzistuoja (tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika), todėl sugrąžinti pareiškėją į pradinę padėtį tuo atveju, jeigu skundžiamas Nutarimas būtų pripažintas neteisėtu, būtų neįmanoma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra tik galimos reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmės, kurios laikytinos kaip prielaidos ir negali būti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrindu. Šią poziciją būtent ir pagrindžia pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyti prielaidinio pobūdžio teiginiai apie tai, kad žemesnių kainų vartotojams taikymas sukels itin didelę žalą ne tik pareiškėjui, bet ir visai Lietuvos visuomenei; skirtumas tarp planuojamų elektros perdavimo paslaugos pajamų 2015 m. ir dėl skundžiamų nutarimų galiojimo įmanomų gauti elektros perdavimo paslaugos pajamų 2015 m. gali siekti net 34 mln. Lt; staigus ir netikėtas, nuo pareiškėjo nepriklausantis pajamų (ir atitinkamai pelno) sumažėjimas apsunkins pareiškėjo galimybes toliau vykdyti šiuos svarbius projektus, atsiskaityti su jam paskolas suteikusiais kreditoriais, ir visai komplikuos ir pabrangins šių projektų įgyvendinimą bei tinkamą vykdymą; dėl skundžiamo Nutarimo 2.3 ir 3 punktų vykdymo pareiškėjas bus priverstas atsargiau vertinti savo galimybes ir apriboti investicijas net ir į esminę svarbą valstybei nei visuomenei turinčius, su energetiniu saugumu, šalies elektros ūkio efektyvumu susijusius projektus, o esami bei potencialūs finansuotojai/paramos teikėjai/partneriai nebebus suinteresuoti bendradarbiauti su pareiškėju, kurio veiklos apimtis, finansinės galimybės priklausys ne nuo jo paties, o nuo VKEKK sprendimų.

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009).

Pažymėtina, kad pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010; 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011).

Šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad skundžiamo atsakovo Nutarimo galiojimas (jo atitinkamų punktų įgyvendinimas) turėtų itin neigiamą finansinę įtaką pareiškėjo veiklai ir šios bendrovės galimybėms gauti bei užtikrinti jos jau vykdomų (bei vykdytinų) strateginių projektų finansavimą bei sėkmingą įgyvendinimą, t. y. žymiai sumažėtų pareiškėjo pajamos, kadangi skirtumas tarp pareiškėjo apskaičiuotų planuojamų elektros perdavimo paslaugos pajamų 2015 m. ir dėl skundžiamo Nutarimo galiojimo įmanomų gauti elektros perdavimo paslaugos pajamų 2015 m. gali siekti 34 mln.

Lt. Šiai aplinkybei pagrįsti pateikė savo Finansų planavimo ir analizės skyriaus vadovo pateiktą pažymą, t. y. apskaičiavimą, kas sudarytų minėtą 34 mln. Lt pajamų skirtumą (skundo priedas Nr. 12). Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įvertinęs taip pat ir šią pažymą, tai negali būti laikoma pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į minėtą 34 mln.

Lt sumą bei padarė neteisingą bei nelogišką išvadą, neva minėtas kainų skirtumas nepaveiktų bendrovės finansinės padėties. Pirmosios instancijos teismas būtent ir teigė, jog pateikta rašytinė medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjas turės dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, arba, kad bendrovė apskritai bankrutuos. Tokie teismo teiginiai nepaneigia to, jog dėl skundžiamo atsakovo Nutarimo galiojimo pareiškėjui gali atsirasti kokie nors neigiami turtiniai padariniai (nuostoliai), tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jie turi būti tokio masto ir pobūdžio, kad bendrovės finansinė padėtis iš esmės ir itin smarkiai neigiamai finansiškai pakistų, kas galėtų lemti net ir jos egzistavimo pabaigą.

Todėl visiškai pagrįstai pripažinta, jog šiuo atveju byloje nesant įrodymų, patvirtinančių, kaip minėtas pareiškėjo nurodytas pajamų skirtumas konkrečiai paveiktų bendrovės bendrą finansinę padėtį (taip pat ir strateginių projektų įgyvendinimą) bei kokią dalį apskritai (iš viso) per 2015 m. gautų (planuojamų) pareiškėjo pajamų sudarytų minėti 34 mln. Lt ir panašiai, nėra aišku, ar iš esmės ir kaip smarkiai (ženkliai) neigiamai finansiškai pakistų pareiškėjo finansinė padėtis, kas galėtų lemti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Tai, kad, kaip nurodo pareiškėjas, kai kuriose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose panašiais atvejais iš valstybės žalos atlyginimas nebuvo priteistas, dar nereiškia, jog, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą ir panaikinus skundžiamo VKEKK Nutarimo punktus, dėl jų įgyvendinimo pareiškėjo patirta žala objektyviai negalėtų būti eliminuojama/kompensuojama. Pareiškėjo nurodytos kelios Lietuvos vyriausiojo administracinio nagrinėtos teismo bylos nepaneigia galimybės pareiškėjo galimus materialinius nuostolius atlyginti įstatymų nustatyta tvarka, kadangi kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiama į to ginčo (bylos) konkrečias faktines aplinkybes, jas pagrindžiančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bei neaptarė jo argumentų dėl galimybės prisiteisti dėl skundžiamo Nutarimo įgyvendinimo pareiškėjo patirtus nuostolius iš Lietuvos Respublikos teorinio pobūdžio.

Teisėjų kolegija sutinka ir su atsakovo argumentais, kad Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 67 straipsnio 2 dalimi ir 69 straipsnio 1 ir 2 dalimis VKEKK yra įtvirtinta išimtinė kompetencija nustatyti elektros energijos perdavimo paslaugos kainų viršutinę ribą konkrečiam reguliavimo laikotarpiui, todėl jeigu skundžiamas Nutarimas galiotų ginčo metu, o vėliau teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, VKEKK nustatytų naują reguliavimo laikotarpį ir apskaičiuotų elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą naujam reguliavimo laikotarpiui, įvertinusi pareiškėjo ginčo laikotarpiu galimai faktiškai patirtas pagrįstas reguliuojamos veiklos sąnaudas. Todėl šiuo atveju visiškai nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir, vėliau, teismui palikus skundžiamą Nutarimą galioti visa apimtimi, atsakovui tas pajamas atimti iš pareiškėjo gautinų pajamų bet kuriais vėlesniais metais, nustatant tam tikslui skirtą atitinkamą kainų viršutinę ribą.

Pastebėtina ir tai, kad priešingai, nei nurodo pareiškėjas, būtent teismui nesustabdžius skundžiamo Nutarimo punktų galiojimo, ir vėliau pripažinus, kad pastarieji yra teisėti ir vykdytini, laikinas jų nesustabdymas nesukels neigiamų pasekmių nei VKEKK, nei bet kokiems tretiesiems asmenims, kadangi šiuo atveju pareiškėjo nustatyta didesnė nei VKEKK 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. O3-822 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos 2015 metams perskaičiavimo“ patvirtinta perdavimo paslaugos kainos viršutinė riba (1,858 ct/kWh (0,538 euro ct/kWh)) pažeidžia viešąjį interesą, o ne jį užtikrina.

Atsižvelgiant į tai, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012), kaip yra šiuo atveju, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas jo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymo atveju įpareigoti VKEKK pašalinti padarytą pažeidimą – nustatant pareiškėjo viršutines perdavimo paslaugos kainos ribas kitam laikotarpiui, į kainos ribų skaičiavimams naudojamą pajamų lygį įtraukti už 2015 m. susidariusį skirtumą dėl neteisėto VKEKK 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3-879 „Dėl Elektros energijos perdavimo paslaugų kainų ir jų taikymo tvarkos paskelbimo“ – 34 mln.

Lt, pažymėtina, jog teismas pagrįstai atsisakė priimti šią pareiškėjo skundo dalį, kadangi, kaip teisingai nurodė atsakovas, skundžiamu Nutarimu (jo 2.3 ir 3 punktais) pareiškėjui perdavimo paslaugos kainos viršutinė riba 2015 m. nebuvo nustatyta. Kaip minėta, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3-879 „Dėl Elektros energijos perdavimo paslaugų kainų ir jų taikymo tvarkos paskelbimo“ 2.3 punktu konstatuota, jog pareiškėjo nustatytos elektros energijos perdavimo paslaugų kainos, galiosiančios nuo 2015 m. sausio 1 d., neatitinka VKEKK 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. O3-822 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos 2015 metams perskaičiavimo“ patvirtintos perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos – 1,858 ct/kWh (0,538 euro ct/kWh) (be PVM), o 3 punktu nutarta nurodyti pareiškėjui per 10 kalendorinių dienų ištaisyti minėtą klaidą, o to nepadarius, vienašališkai nustatyti pareiškėjui atitinkamas elektros perdavimo paslaugos kainas, galiosiančias nuo 2015 m. sausio 1 d., ir taikyti pareiškėjui Elektros energijos perdavimo paslaugos kainas ir jų taikymo tvarką.

Taigi, šiuo atveju nėra skundžiamas atsakovo Nutarimas dėl kainos viršutinės ribos 2015 m. Tokio nutarimo dėl kainos viršutinės ribos 2015 m. teisėtumas ir pagrįstumas yra nagrinėjamas kitoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-10361-484/2014. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą, nustatant pareiškėjo viršutines perdavimo paslaugos kainos ribas kitam laikotarpiui, į kainos ribų skaičiavimams naudojamą pajamų lygį įtraukti už 2015 m. susidariusį 34 mln. Lt skirtumą niekaip nėra susijęs su skundžiamu Nutarimu.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, reikšdamas reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, pareiškėjas turėtų reikšti ir reikalavimą dėl administracinio akto, kuriuo VKEKK atsisakė tokius veiksmus atlikti, t. y. prašyti panaikinti ar pakeisti nutarimą dėl kainos viršutinės ribos 2015 m., tačiau pareiškėjui nagrinėjamoje byloje nereiškiant reikalavimo panaikinti ar pakeisti tokį atsakovo nutarimą, negali būti reiškiamas ir reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus, susijusius su perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos nustatymu kitam reguliavimo laikotarpiui.

Taigi, toks reikalavimas teisme negali būti nagrinėjamas, todėl teismas šį reikalavimą pagrįstai atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo akcinės bendrovės „Litgrid“ atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys