A-438-290-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-290/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00454-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.9; 9.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. J. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 2–5), kurį patikslino (b. l. 35–28, 66–69), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. S-187(7-169/2012) (toliau – ir Komisijos sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 68-137 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (4.65)-256-89 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas) remiantis jos skunde nurodytais motyvais; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalis ta apimtimi, kurioje aiškiai nedetalizuojant teisės normų, tame tarpe ir sąvokos „tęstinė veikla“, yra suteiktos didelės galimybės VMI interpretuoti ir priimti sprendimus dėl gyventojų pajamų mokesčio subjektų ir objektų nustatymo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėja paaiškino, kad, nors Komisija ir panaikino VMI sprendimą, tačiau kaip motyvus nurodė tik procesinius pažeidimus, t. y., jog dėl jos patikrinimo jau buvo surašytas 2009 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktas Nr. (21.26)-04-77-95 ir 2009 m. lapkričio 23 d. patikrinimo pažyma Nr. (21.26)-109-13. Tačiau šiais dokumentais buvo užfiksuotas tik jos sutuoktinio A. J. mokestinis patikrinimas. Jos atžvilgiu tuo metu mokestinis patikrinimas nebuvo atliekamas, todėl VMI atlikto mokestinio patikrinimo, surašant 2012 m. kovo 21 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-480-2, negalima vertinti kaip pakartotinio. Pareiškėjos teigimu, ginčijami Vilniaus AVMI ir VMI sprendimai yra neobjektyvūs, prieštaraujantys Konstitucijos nuostatoms ir kitiems teisės aktams. Vertinti jos šeimos 2003–2007 metų veiklą kaip individualią (prekyba nekilnojamuoju turtu) yra neteisinga, nes jie, 2002–2003 m. įsigiję bankrutuojančių įmonių kelis urmu parduodamus ir fiziškai nusidėvėjusius nekilnojamojo turto kompleksus, pertvarkė šį turtą taip, jog jis būtų tinkamas naudoti. Dalį turto, kurio nebuvo įmanoma pritaikyti tolimesniam panaudojimui, pardavė. Likusį nekilnojamąjį turtą (apie 70 proc. nuo įsigytojo) naudoja iki šiol. Tai įrodo, jog prekyba (individuali veikla) nekilnojamuoju turtu nebuvo ir nėra jų tikslas bei pragyvenimo šaltinis. Jie tik disponavo savo asmeniniu nekilnojamuoju turtu. Du šalia vienas kito esančius sklypus įsigijo savo šeimos reikmėms, šešerius metus juos naudojo daržovėms auginti, planavo, kad suaugę sūnūs ten pasistatys namus, tačiau planams pasikeitus, sklypus pardavė.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 85–87) prašė skundo dalį dėl VMI sprendimo ir Vilniaus AVMI sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą, o skundo dalį dėl Komisijos sprendimo panaikinimo tenkinti.

Atsakovas nurodė, kad naujos aplinkybės dėl pajamų priskyrimo pareiškėjai ir jos sutuoktiniui buvo konstatuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2250/2011, todėl nėra pagrindo teigti, jog, įforminant 2009 m. lapkričio 23 d. patikrinimo pažymą Nr. (21.26)-109-13, buvo žinoma apie pareiškėjos pajamas, taigi yra pagrindas panaikinti ginčijamą Komisijos sprendimą. Nurodė, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis tikrinamuoju laikotarpiu sudarydami nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo bei nuomos sandorius, savarankiškai sprendė su šia veikla susijusius klausimus, dengė patirtas išlaidas, sudarytuose sandoriuose nenustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių (jie nebuvo atsakingi kitiems asmenims, nebuvo niekieno samdomi ar pan.), t. y. veiklą vykdė savarankiškai. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie priverstinį turto pardavimą, objektai nebuvo naudojami asmeninių poreikių tenkinimui. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas priklauso lygiomis dalimis abiems sutuoktiniams, juo disponuojama abiejų sutuoktinių bendra valia, todėl iš šio turto pardavimo gautos pajamos taip pat yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Individuali veikla, pasireiškianti sutuoktinių bendro turto pirkimu–pardavimu, yra laikoma savarankiška abiejų sutuoktinių atžvilgiu. Paaiškino, kad dėl ginčo turto iš viso buvo sudaryti 9 atskiri nekilnojamojo turto pirkimo ir 13 pardavimo sandorių. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriai ne atsitiktiniai, o pasikartojantys. Pareiškėjos vykdomai nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veiklai yra būdingas versliškumas, ekonominės naudos siekimas, nekilnojamojo turto pardavimo kaina buvo aukštesnė už įsigijimo kainą. Pareiškėja ir jos sutuoktinis 2003–2007 m. gavo 1 216 680 Lt turto pardavimo pajamų, kai šiam turtui įsigyti patirtos išlaidos sudarė 370 026 Lt, vadinasi, pareiškėja turėjo tikslą gauti ekonominės naudos, o ne tenkinti asmeninius poreikius. Pareiškėja, prieš parduodama dalį nekilnojamojo turto objektų (transformatorines pastotes), juos atnaujino, t. y. formavo patrauklius turto objektus. Nekilnojamojo turto pardavimo pajamas VMI apmokestino pagal individualios veiklos turto pardavimo tvarką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 90) nurodė, kad palaiko atsakovo VMI atsiliepime nurodytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu (b. l. 101‑104) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėjo, kad jam nekyla abejonių dėl GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies konstitucingumo, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su pareiškėjos prašymu nėra. Pabrėžė, kad LVAT administracinėse bylose Nr. A442-2250/2011, Nr. A556-934/2013 pagal skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėjo kilusį ginčą dėl A. J. pripažinimo vykdžius individualią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veiklą neabejodamas GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies konstitucingumu ir nesikreipdamas į Konstitucinį Teismą, todėl nėra pagrindo abejoti minėtos teisės normos konstitucingumu ir šioje analogiškoje byloje.

Teismas nurodė, kad ginčijamais Vilniaus AVMI ir VMI sprendimais pareiškėjai buvo apskaičiuotas 51 675 Lt gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM), 2 288 Lt pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), 4 986 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokos bazinei pensijai, 4 020 Lt VSD įmokos papildomai pensijos daliai, 2 493 Lt VSD įmokų bazinei pensijai bauda, 2 010 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai bauda, 36 897 Lt GPM delspinigiai, 2 171 Lt PVM delspinigiai, 5 168 Lt GPM bauda ir 229 Lt PVM bauda, nes konstatuota, jog pajamos buvo gautos iš individualios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veiklos. Ginčijamu Komisijos sprendimu buvo panaikintas VMI sprendimas dėl esminių procedūrinių mokestinio patikrinimo atlikimo pažeidimų.

Teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI patikrino pareiškėjos mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2009 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-94. Patikrinimo metu buvo konstatuota, kad 2003–2007 m. gautos pajamos už parduotą ir nuomojamą nekilnojamąjį turtą laikytinos pareiškėjos sutuoktinio A. J. pajamomis, gautomis vykdant individualią veiklą, pareiškėjai mokesčiai nebuvo apskaičiuoti ir mokestinio patikrinimo rezultatai Vilniaus AVMI buvo patvirtinti 2009 m. lapkričio 23 d. patikrinimo pažyma Nr. (21.26)-109-13. LVAT 2011 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2250/2011 pagal pareiškėjos sutuoktinio skundą nurodė, kad pajamas privaloma priskirti A. J. ir jo sutuoktinei R. J.. Vilniaus AVMI 2011 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į VMI siekdama gauti leidimą pareiškėjos pakartotiniam patikrinimui. VMI 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu tokį leidimą suteikė. Vilniaus AVMI surašė 2012 m. kovo 21 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-480-2, kuriuo apskaičiavo pareiškėjai mokėtinus mokesčius bei su jais susijusias sumas, kuris Vilniaus AVMI sprendimu buvo patvirtintas, kartu apskaičiuojant papildomai mokėtinas sumas. VMI sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą. Komisija sprendimu panaikino VMI sprendimą dėl esminių procedūrinių mokestinio patikrinimo atlikimo pažeidimų, pripažinus, kad pareiškėjos pakartotinis mokestinis patikrinimas buvo atliktas neteisėtai.

Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 118 straipsnio 1 dalies ir 118 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, konstatavo, kad viena iš sąlygų pripažinti pakartotinį mokestinį patikrinimą teisėtu yra naujų aplinkybių paaiškėjimas, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos mokestinis patikrinimas buvo atliktas 2009 metais. Kartu buvo atliekamas pareiškėjos sutuoktinio mokestinis patikrinimas. Patikrinimo metu mokesčių apskaičiavimo bei sumokėjimo pažeidimų pareiškėjos atžvilgiu nebuvo nustatyta, todėl patikrinimo akto rezultatai buvo patvirtinti 2009 m. lapkričio 23 d. patikrinimo pažyma. Tačiau LVAT 2011 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2250/2011 pagal pareiškėjos sutuoktinio skundą nurodė, kad pajamas privaloma priskirti A. J. ir jo sutuoktinei. Tokia aplinkybė negali būti pripažinta kaip naujai paaiškėjusi, todėl negali būti atliekamas ir pakartotinis patikrinimas, nes Vilniaus AVMI, atlikdama pareiškėjos mokestinį patikrinimą 2009 m., padarė klaidą, netinkamai taikė teismų praktiką, pagal kurią pajamos, gautos disponavimo bendru turtu sandorių pagrindu, veikiant sąžiningai ir teisėtai, yra bendraturčių, o ne vieno iš jų pajamos, į kurias kiekvienas iš jų turi lygias teises (LVAT 2010 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-376/2010), todėl pripažinus, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veikla yra individuali, pajamos priskiriamos abiems sutuoktiniams. Teismas, remdamasis MAĮ, bylos medžiaga bei LVAT praktika, padarė išvadą, kad visą informaciją apie pareiškėjos veiksmus Vilniaus AVMI ir VMI žinojo dar 2009 metais atliekant jos mokestinį patikrinimą, tačiau padarė klaidą, kurios paaiškėjimas nelaikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme, t. y. pareiškėjos pakartotinis patikrinimas atliktas neteisėtai. Taigi Komisija pagrįstai panaikino VMI sprendimą dėl esminių procedūrinių patikrinimo atlikimo pažeidimų, todėl Komisijos sprendimas paliekamas nepakeistas, o Vilniaus AVMI ir VMI sprendimų teisėtumas nevertinamas.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 111–114), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir pareiškėjos skundą tenkinti – panaikinti Komisijos sprendimą, VMI sprendimą ir Kauno AVMI sprendimą, remiantis skunde nurodytais motyvais, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2 straipsnio 7 dalis ta apimtimi, kurioje nedetalizuojant teisės normų, tame tarpe sąvokos „tęstinė veikla“, yra suteiktos neadekvačiai didelės galimybės Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interpretuoti, piktnaudžiauti ir priimti sprendimus, turinčius naujų įstatymų galią dėl gyventojų pajamų mokesčio subjektų ir objektų nustatymo, neprieštarauja Konstitucijos 127 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėja pažymi, kad mokestinis patikrinimas buvo atliktas ir 2009 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktas buvo surašytas tik jos sutuoktinio A. J. atžvilgiu. Šiame patikrinimo akte ji nėra nurodyta kaip mokesčių mokėtoja. Taigi neteisingas yra ir vertinimas, kad jos atžvilgiu atliktas mokestinis patikrinimas ir surašytas 2012 m. kovo 21 d. patikrinimo aktas buvo pakartotinis. Iš to seka, kad Komisijos sprendimas, kuriuo buvo panaikintas VMI sprendimas dėl procedūrinių pažeidimų, buvo neteisingai motyvuotas. Iš tiesų pareiškėja su sutuoktiniu nevykdė jokios individualios veiklos. Mokesčių administratorius nurodė jai ir jos sutuoktiniui įvykdyti mokestines prievoles pagal dviprasmiškai ir neaiškiai suformuluotą nebegaliojančią GPMĮ nuostatą.

Pareiškėjos nuomone, GPMĮ nebuvo konkrečiai ir aiškiai apibrėžtas mokesčių mokėtojų ratas, todėl nesant ir konkrečių poįstatyminių aktų, įstatymas buvo aiškinamas labai įvairiai. T. y. nebuvo teisinės bazės, kuria remdamiesi asmenys galėtų suprasti, kokia veikla yra apmokestinama, kokia veikla yra individuali ir kokia veikla, net jeigu ir gaunama pajamų, nelaikoma individualia. Neaišku, koks laiko tarpas gali praeiti tarp atskirų asmens vykdomos veiklos epizodų, kad veikla nebūtų vertinama kaip tęstinė. Neaišku, kada ir kaip apmokestinamas siekis gauti pajamų. Apmokestinus siekį gauti pajamų ir mokesčių administratoriui plačiai interpretuojant šią nuostatą, atsiranda daug savivalės. Tuo tarpu teisės aktai turi būti aiškūs, nedviprasmiški, suprantami.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 135–137) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti: pareiškėjos apeliacinio skundo dalį dėl Komisijos sprendimo panaikinimo tenkinti, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Atsakovas pažymi, kad mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma. Ši nuostata netaikoma paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams. Šiuo atveju, prieš pradedant pakartotinį patikrinimą, būtinas centrinio mokesčių administratoriaus leidimas minėtą patikrinimą atlikti. Reikalavimas turėti leidimą atlikti pakartotinį patikrinimą netaikomas tais atvejais, kai atliekamo pakartotinio patikrinimo metu paaiškėja, kad vieno arba kelių mokesčių apskaičiavimas (perskaičiavimas) turi įtakos atitinkamo mokestinio laikotarpio kito mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui) (MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atsakovas, vykdydamas LVAT 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2250/2011, 2011 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 68-103 pavedė atlikti pakartotinį pareiškėjos sutuoktinio patikrinimą ir, atsižvelgus į LVAT nutartyje išdėstytas nuostatas, kad pajamos, gautos iš individualios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veiklos, priskirtinos pareiškėjai ir jos sutuoktiniui, priimti naują sprendimą. Taigi naujos aplinkybės dėl pajamų priskyrimo pareiškėjai ir jos sutuoktiniui buvo konstatuotos minėta LVAT nutartimi, todėl nėra pagrindo teigti, jog įforminant 2009 m. lapkričio 3 d. patikrinimo pažymą Nr. (21.26)‑109-13 buvo žinoma apie pareiškėjos pajamas. Taigi šiuo atveju yra pagrindas panaikinti Komisijos sprendimą.

Nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog pareiškėja vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veiklą, todėl, sprendžiant jos apmokestinimo klausimą, negali būti taikomos GPMĮ nuostatos, reglamentuojančios ne individualios veiklos turto pardavimo pajamų apmokestinimą. Pareiškėjos individualios veiklos turto pardavimo pajamos buvo apmokestinamos atsižvelgiant į GPMĮ 10, 16, 18 straipsnius ir kitas nuostatas. Taigi pareiškėjos gautas nekilnojamojo turto pardavimo pajamas mokesčių administratorius apmokestino remdamasis aiškiomis GPMĮ nuostatomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 132) nurodo, kad palaiko atsakovo VMI atsiliepime nurodytus argumentus ir prašo apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja nesutinka su Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 23 d. sprendimu „Dėl R. J. 2012-08-14 skundo“ Nr. S-187(7-169/2012) (b. l. 7–14), kuriuo buvo panaikintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. 68-137 (b. l. 15–19) dėl esminių procedūrinių patikrinimo atlikimo procedūrų pažeidimų (t. y. dėl to, kad pakartotinis mokestinis patikrinimas buvo atliktas neteisėtai). Pareiškėjos nuomone, Komisija turėjo panaikinti VMI sprendimą pripažinusi, kad nepagrįstai ir neteisėtai buvo konstatuota, jog ji vykdė prekybos nekilnojamuoju turtu individualią veiklą. Pareiškėja prašo minėtu pagrindu panaikinti tiek pirmosios instancijos teismo sprendimą (kuriuo Komisijos sprendimas buvo pripažintas teisėtu, b. l. 101–104), tiek Komisijos sprendimą, tiek VMI sprendimą ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (4.65)-256-89 (b. l. 42–46).

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad mokestinis patikrinimas buvo atliktas ir 2009 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktas buvo surašytas tik jos sutuoktinio atžvilgiu, todėl jos atžvilgiu atliktas mokestinis patikrinimas ir 2012 m. kovo 21 d. surašytas patikrinimo aktas nebuvo pakartotinis, taigi Komisijos sprendimas, kuriuo buvo panaikintas VMI sprendimas dėl procedūrinių pažeidimų, buvo neteisingai motyvuotas.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad „mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma. Ši nuostata netaikoma paaiškėjus naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams. Šiuo atveju prieš pradedant pakartotinį patikrinimą būtinas centrinio mokesčių administratoriaus leidimas minėtą patikrinimą atlikti <...>“.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 16 d. atliko du atskirus mokestinius patikrinimus už 2003–2007 m., t. y. pareiškėjos ir jos sutuoktinio atžvilgiu (MGK b. l. 210–212). Pareiškėjos atžvilgiu atlikto mokestinio patikrinimo metu mokesčių apskaičiavimo bei sumokėjimo pažeidimų nebuvo nustatyta, todėl patikrinimo akto Nr. (21.26)‑04‑77-94 rezultatai buvo patvirtinti 2009 m. lapkričio 23 d. patikrinimo pažyma Nr. (21.26)-109-13. Tačiau atlikus pareiškėjos sutuoktinio mokestinį patikrinimą, jam buvo apskaičiuoti mokesčiai bei su jais susijusios sumos.

Pareiškėjos sutuoktiniui inicijavus mokestinį ginčą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2250/2011 konstatavo, kad „iš Mokestinių ginčų komisijos byloje esančių pirkimo–pardavimo sutarčių matyti, kad nagrinėjamu atveju nekilnojamojo turto, kurio pardavimą mokesčių administratoriai pripažino pareiškėjo individualia veikla, pirkimo–pardavimo sutartis sudarė ne tik pareiškėjas, bet ir jo sutuoktinė. Nors sutartys pasirašytos pareiškėjo, tačiau jose nurodyta, kad pardavėjai yra abu sutuoktiniai, o pareiškėjas veikia savo ir savo sutuoktinės vardu pagal jos išduotą įgaliojimą.

Šiose sutartyse taip pat nurodyta, kad parduodamas turtas priklauso pareiškėjui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Todėl, nepriklausomai nuo pareiškėjo ir jo sutuoktinės veiksmų, atliktų su nekilnojamuoju turtu, pobūdžio, mokesčių administratoriai, pripažinę, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veikla yra individuali, privalėjo pajamas priskirti ne tik pareiškėjui, bet ir jo sutuoktinei. Minėtas pažeidimas, susijęs su netinkamu pajamų paskirstymu, yra pagrindas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos bei centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų dalis, dėl kurių šioje administracinėje byloje keliamas ginčas, ir įpareigoti centrinį mokesčių administratorių situaciją, susijusią su nagrinėjamu atveju ginčijamais nurodymais, įvertinti iš naujo.

Priėmus tokį procesinį sprendimą, kiti šioje byloje keliami klausimai nesvarstytini.“ Vietos mokesčių administratorius, argumentuodamas tuo, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje suformuluoti išaiškinimai yra naujos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, kreipėsi į centrinį mokesčių administratorių su prašymu leisti atlikti pareiškėjos pakartotinį patikrinimą už 2003–2007 m. Centriniam mokesčių administratoriui tokį leidimą davus, buvo atliktas pakartotinis pareiškėjos mokestinis patikrinimas ir priimti nagrinėjamoje byloje pareiškėjos ginčijami sprendimai.

Iš to, kas išdėstyta prieš tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos teiginiai, jog jos atžvilgiu buvo atliekamas tik vienas mokestinis patikrinimas, yra nepagrįsti ir prieštarauja byloje esančiai medžiagai. Pareiškėjos atžvilgiu 2009 m. lapkričio 16 d. atlikto mokestinio patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti 2009 m. lapkričio 23 d. patikrinimo pažyma Nr. (21.26)-109-13. Todėl 2012 m. kovo 21 d. atliktas pareiškėjos mokestinis patikrinimas (patikrinimo aktas Nr. (4.65)-480-2; MGK b. l. 59–62) dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, laikytinas pakartotiniu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ir Komisijos sprendimuose padaryta išvada dėl to, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2250/2011 konstatuotos aplinkybės nėra naujos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui, todėl pakartotinis pareiškėjos mokestinis patikrinimas buvo atliktas neteisėtai. Teisėjų kolegija, sutikdama su minėtą išvadą pagrindžiančia pirmosios instancijos teismo ir Komisijos sprendimų argumentacija bei vengdama nereikalingo kartojimosi, jos iš naujo neperrašo. Konstatavus, kad pareiškėjos mokestinis patikrinimas buvo atliktas neteisėtai (taigi VMI sprendimas, kuriuo pareiškėjai buvo nurodyta sumokėti mokesčius ir su jais susijusias sumas, Komisijos sprendimu buvo panaikintas pagrįstai), VMI ir Vilniaus AVMI sprendimų teisėtumas nevertinamas, o dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su jos vykdytos nekilnojamojo turto pardavimo veiklos teisiniu vertinimu, nepasisakoma.

Pareiškėja apeliaciniame skunde suformulavo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2 straipsnio 7 dalis ta apimtimi, kurioje nedetalizuojant teisės normų, tame tarpe sąvokos „tęstinė veikla“, yra suteiktos neadekvačiai didelės galimybės Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interpretuoti, piktnaudžiauti ir priimti sprendimus, turinčius naujų įstatymų galią dėl gyventojų pajamų mokesčio subjektų ir objektų nustatymo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi tokiai teismų iniciatyvai pasireikšti reikalinga: pirma, teismo abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje.

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. Nr. IX‑1007) 7 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog „individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla“. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai Vilniaus AVMI ir VMI sprendimais buvo nurodyta sumokėti mokesčius bei su jais susijusias sumas pripažinus, jog ji 2003–2007 m. vykdė prekybos nekilnojamuoju turtu individualią veiklą.

Tačiau teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo konstitucingumo, minėto teisės akto nuostatos šioje byloje netaikomos, todėl pareiškėjos prašymas atmetamas. Pabrėžtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos šio įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjos pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos R. J. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas