A-556-869-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-869/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01593-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.1.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 13–15), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. S-70(7-59/2013); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 68-25; 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-290; 4) atleisti pareiškėją nuo 2 559 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) baudos ir 15 026 GPM delspinigių.

Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-290 iš dalies patenkino jo prašymą ir atleido nuo apskaičiuotų 4 397,49 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių, tačiau nuo likusios delspinigių dalies (15 026 Lt) ir baudos (2 559 Lt) neatleido. Ginče pateikti duomenys, kad mokestinės prievolės tinkamas vykdymas nepriklausė nuo jo valios, yra pakankami, todėl atsakovas neturi teisės jų atmesti remdamasis formaliais pagrindais. Netinkamas mokestinės prievolės vykdymas atsirado todėl, kad mokesčių administratorius nepripažino jo pateiktų duomenų.

Šią aplinkybę pripažįsta ir atsakovas. Mokesčių administratorius, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi didesnę atidumo pareigą ir turi pasirūpinti tinkamu asmenų aptarnavimu, jis veikia kaip profesionalas ir turi prisiimti atsakomybę už savo netinkamai atliktus veiksmus. Tokiu atveju mokesčių administratorius yra atsakingas už tai, kad jis neįvykdė savo mokestinės prievolės. Todėl mokesčių administratoriaus veiksmai, kuriais jis nepripažino pateiktų duomenų, yra laikytini aplinkybe, nepriklausančia nuo jo valios.

Esant šioms aplinkybėms, jis nėra atsakingas už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą ir neatsako pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Bendradarbiavimą ir veiklos kryptingumą bei jos pobūdį patvirtina sutikimas sumokėti 5 000 Lt iškart po priimto sprendimo, sutarties su mokesčių administratoriumi sudarymas. Šios aplinkybės patvirtina, kad jis nuo pat pradžių buvo dėmesingas ir aktyvus, siekė vykdyti savo mokestines prievoles. Atsakovas, neturėdamas teisinio pagrindo, atmetė prašymą atleisti jį nuo delspinigių ir paskirtos baudos.

Mokesčių administratoriui pripažinus, kad jis nėra atsakingas už mokestinės prievolės tinkamą neįvykdymą, t. y. nėra kaltas, jis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pagrindais turėjo būti atleistas nuo delspinigių ir baudos mokėjimo. Mokestinių ginčų komisijos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto objektyvumo principo, priimtas formaliai laikantis teisės normų ir nebandant išsiaiškinti realiai susiklosčiusių aplinkybių, sprendime plačiau nepasisakyta dėl argumentų, kuriais atmetamas skundas, tiesiog nurodyta, kad Mokestinių ginčų komisija sutinka su VMI prie FM sprendime išdėstytais motyvais.

Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad jis su mokesčių administratoriumi sudarė Mokestinės paskolos sutartį Nr. 27, pagal kurią GPM likučio sumokėjimas išdėstytas laikotarpiu iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Kas mėnesį mokėdamas įmokas, jis mažina įsiskolinimą ir kartu sumoka palūkanas nuo sumokėtos dalies. Todėl delspinigiai nuo sumokėtos sumos negali būti skaičiuojami. Priešingu atveju susidaro situacija, kai apmokėdamas įsiskolinimą ir delspinigius, turi dar kartą (antrą kartą) mokėti tuos pačius delspinigius. Atsakovas apskaičiuodamas delspinigius už visą laikotarpį nuo tariamos mokestinės prievolės neįvykdymo, pažeidžia MAĮ 95 straipsnio 2 dalyje nustatytą imperatyvią nuostatą, ribojančią maksimalų delspinigių skaičiavimo laikotarpį.

Taigi, net ir pripažinus, kad jis yra atsakingas už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą, delspinigių dydis turėtų būti perskaičiuotas remiantis MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi ir delspinigiai skaičiuotini tik už 180 dienų laikotarpį.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 28–29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl GPM delspinigių apskaičiavimo pagrįstumo ir teisėtumo, kurių suma nustatyta pareiškėjo su mokesčių administratoriumi 2010 m. vasario 20 d. pasirašytu susitarimu, kuris patvirtintas Inspekcijos 2010 m. vasario 22 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (15.11-15)-T3-4. MAĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, pasirašius susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime.

Taigi pareiškėjo nurodyti argumentai dėl delspinigių skaičiavimo trukmės nėra susiję su šios bylos ginčo dalyku. Įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe. Delspinigiai pradedami skaičiuoti tada, kai atsiranda įstatymų numatyti pagrindai – mokestinės prievolės neįvykdymas.

Mokestinės prievolės neįvykdymas gali būti sąlygotas įvairių priežasčių (finansinė krizė, trečiųjų suinteresuotų asmenų neorganizuotumas, aplaidumas ir pan.) ir šios bylos nagrinėjimo plotmėje yra aktualu tai, ar pareiškėjas buvo kaltas dėl padaryto mokestinio pažeidimo – įstatymo nustatytu terminu GPM nesumokėjimo, sąlygojusio ir delspinigių apskaičiavimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas iš esmės nenurodo aplinkybių leidžiančių daryti išvadą, jog dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios jis neturėjo galimybės deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti GPM nuo gautų pajamų.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, t. y. 2010 m. vasario 20 d. susitarimo Nr. R5-316 pasirašymas neeliminuoja jo kaltės. Mokesčių mokėtojo kaltė yra preziumuojama. Pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo šiuo pagrindu (kai „įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo“). Delspinigių skaičiavimas priklausė tik nuo paties pareiškėjo. Jam nebuvo jokios pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jo patikrinimą ir apskaičiuos mokėtinas į biudžetą sumas. Priešingai, vadovaujantis MAĮ 40 straipsnio 1 ir 5 punktais, mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus.

Iš 2009 m. gruodžio 10 d. patikrinimo akto Nr. A5-09-25 turinio matyti, jog mokestinė prievolė susiformavo dėl pareiškėjo vykdomos veiklos, todėl jis negali būti laikomas nekaltu dėl padaryto pažeidimo. Be to, mokesčių pareigūnų veiksmai nelaikytini aplinkybe, nepriklausančia nuo mokesčio mokėtojo valios, kurios jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Kitų aplinkybių, kurios galėtų būti siejamos su nenugalimos jėgos ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu, kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti, byloje nenustatyta.

Inspekcija 2012 m. lapkričio 21 d. sprendime Nr. (04.7.2)-K3-290 nurodė ir kitus atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindus (MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. (MAĮ 141 str. 1 d. 3 ir 4 p.), juos išsamiai išanalizavo ir konstatavo, kad atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų mokėjimo teisinio pagrindo nėra. Atsakovas sutikdamas su Inspekcijos nurodytu teisiniu pagrindu ir pateiktų faktinių aplinkybių vertinimu, siekdamas racionalumo ir vengdamas teksto atkartojimo, 2013 m. vasario 5 d. sprendime Nr. 68-25 Inspekcijos nurodytų motyvų dėl neatleidimo pareiškėjo nuo delspinigių ir baudų mokėjimo aukščiau nurodytais pagrindais dar kartą nebeminėjo ir konstatavo, kad jie yra teisėti ir pagrįsti.

Pareiškėjas yra dirbantis, vykdo individualią veiklą, iš darbinės ir individualios veiklos gauna pakankamai pajamų, kartu su sutuoktine turi didelės vertės registruotino nekilnojamojo turto, todėl pareiškėjas negali būti atleistas nuo ginčo delspinigių mokėjimo 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte (MAĮ 113 str. 1 d. 3 p.) nurodytu pagrindu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu (b. l. 38–42) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl pareiškėjo atleidimo nuo apskaičiuotų GPM delspinigių ir šio mokesčio baudos. Delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti pasibaigus mokestiniam ginčui dėl pareiškėjui apskaičiuotos ir įregistruotos mokestinės prievolės. Pareiškėjo teigimu, jis turėtų būti atleistas nuo apskaičiuotų GPM delspinigių ir šio mokesčio baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 36 straipsnio 2 dalį už šio Įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Delspinigiai, remiantis MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas ir jų skaičiavimas siejamas tik su mokesčių mokėtojo neteisėtu elgesiu mokant mokesčius. Delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (MAĮ 96 str. 2 d.). Delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos (MAĮ 97 str. 2 d.).

Atleidimo nuo mokesčių mokėtojui apskaičiuotų delspinigių teisiniai pagrindai įtvirtinti MAĮ 100 straipsnyje bei VMI prie FM viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintose Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalį bei Taisyklių 7 punktą, mokesčių mokėtojai atleidžiami nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu:

1) yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas;

2) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-364/2011 pažymėjo, kad „<...> įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti.

Įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe“. Pareiškėjas nepateikė ir byloje nenustatyta objektyvių įrodymų, jog jis nėra kaltas dėl padarytų mokestinių pažeidimų. Kaltės nebuvimą pareiškėjas grindžia 2010 m. vasario 20 d. susitarimo Nr. R5-316 pasirašymu. Teismas akcentavo, kad minėtas susitarimas neeliminuoja pareiškėjo kaltės, neįrodo, jog pareiškėjas mokestinio pažeidimo nepadarė. Byloje pateiktas Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. vasario 22 d. sprendimas Nr. (15.11-15)-T3-4 patvirtina, kad, atlikęs GPM ir VSDĮ apskaičiavimo teisingumo ir sumokėjimo savalaikiškumo mokestinį patikrinimą, mokesčių administratorius papildomai apskaičiavo 149 701 GPM ir 74 532 Lt jų delspinigių, 4 930 Lt VSDĮ bazinei pensijos daliai ir 3 953 VSDĮ papildomai pensijos daliai.

Pareiškėjas su mokesčių administratoriumi dėl papildomai apskaičiuotų mokesčių pasirašė susitarimą dėl mokesčių sumokėjimo, sutiko, kad tuo pačiu praranda teisę ginčyti sutartų mokesčių sumų apskaičiavimo teisingumą. Sutarties pasirašymas patvirtina, kad pareiškėjas padarė mokesčių pažeidimą ir jį pripažino, bei sutiko geranoriškai sumokėti laiku nesumokėtus mokesčius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad nėra atleidimo nuo delspinigių pagrindo, nustatyto MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pareiškėjas nuo delspinigių mokėjimo taip pat negali būti atleistas. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas mokesčių įstatymus pažeidė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė bei negalėjo numatyti. Mokesčių mokėtojo veiksmai ar neveikimas nelaikomi tokiomis aplinkybėmis. Norint nustatyti, ar galima taikyti minėtą atleidimo nuo delspinigių pagrindą, svarbu nustatyti, ar aplinkybė, dėl kurios mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčių įstatymą, atitinka konkrečius požymius: ar minėta aplinkybė nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios, ar mokesčių mokėtojas jos nenumatė ir negalėjo numatyti.

Pagal LVAT praktiką, šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas sietinas su nenugalima jėga ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu, kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veikai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas, kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (LVAT 2005 m. vasario 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-141/2005).

MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atleidimo nuo baudų pagrindai yra tapatūs delspinigių atleidimo pagrindams. Nuo baudos atleidžiama tik, kai mokesčio, susijusio su paskirta bauda, suma yra sumokėta (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas (MAĮ 141 str. 2 d.). Pareiškėjas yra sumokėjęs dalį GPM, todėl iš dalies atitinka MAĮ 141 straipsnio 2 dalies nuostatas, tačiau, kaip nurodyta sprendžiant klausimą dėl delspinigių atleidimo, nėra pagrindų, įtvirtintų MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje.

Todėl teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo paskirtų GPM įmokų baudų. Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad VMI prie FM ginčijamame sprendime išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą atleisti nuo GPM delspinigių ir baudos mokėjimo, t. y. VMI prie FM pasisakė dėl kiekvieno MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje ir 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų pagrindų, įvertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir konstatavo, kad nėra MAĮ minėtuose straipsniuose bei Taisyklių 7 punkte nurodytų pagrindų, kuriais remiantis pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų mokėjimo.

Pareiškėjas prašydamas Mokestinių ginčų komisijos atleisti jį nuo ginčo delspinigių ir baudų mokėjimo, faktiškai nurodė tuos pačius motyvus ir argumentus, kaip ir skunde VMI prie FM. Mokestinių ginčų komisija, sutikdama su VMI prie FM pateiktu pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimu, kuris atliktas remiantis LVAT praktika tokio pobūdžio bylose (sprendžiant mokesčių mokėtojų prašymus dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudų mokėjimo), pagrįstai, siekdama racionalumo ir vengdama teksto atkartojimo, VMI prie FM motyvų neatleisti pareiškėjo nuo ginčo delspinigių ir baudų dar kartą nebeminėjo.

Pareiškėjo argumentai dėl delspinigių skaičiavimo trukmės nėra susiję su šios bylos ginčo dalyku. Kaip minėta, pareiškėjas su mokesčių administratoriumi 2010 m. vasario 20 d. pasirašytu susitarimu nustatė mokėtinų sumų dydžius, tuo pačiu pareiškėjas prarado teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Todėl byloje ginčo dėl GPM delspinigių apskaičiavimo pagrįstumo ir teisėtumo nėra. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl naikinti juos pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 46–47) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą ir atleisti jį nuo 2 559 Lt GPM baudos ir 15 026 Lt GPM delspinigių mokėjimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Mokesčių administratoriaus (jo darbuotojų) veiksmai yra ne jo veiklos sritis, kurių jis negali kontroliuoti bei neturi teisės bandyti daryti vienokią ar kitokią įtaką. Visus įmanomus savo veiksmus pareiškėjas atliko taip, kaip nurodyta įstatymuose, todėl pagrįstai tikėjosi, kad mokesčių administratorius bei jo darbuotojai tinkamai atliks savo pareigas.

2. Teismas nurodė LVAT praktiką, pagal kurią atleidimo nuo delspinigių pagrindas yra siejamas su nenugalima jėga ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu. Pareiškėjas prašo teismo atkreipti dėmesį ne vien į force majeure aplinkybes, bet ir į kitas jo nurodomas aplinkybes, t. y. veiksmus, kuriems jis negali daryti absoliučiai jokios įtakos ir dėl kurių yra atsiradęs netinkamas mokestinės prievolės vykdymas.

3. Pareiškėjas nesutinka su skundžiamame sprendime nurodomais argumentais apie neginčijamą jo prievolę mokėti baudą (bei delspinigius). MAĮ 138 straipsnio nustatyta, kad mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. LVAT savo praktikoje pažymi, kad administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog mokesčių teisė priskiriama prie viešosios teisės šakų, todėl jai būdingas imperatyvus santykių reguliavimo pobūdis, inter alia, pasireiškiantis griežtų valstybės prievartos priemonių taikymu, siekiant apsaugoti mokesčių teisės ginamas vertybes. Nagrinėjamu atveju atsakovas (bei teismas) nevertina pareiškėjo teisėtų ir pagrįstų interesų, o iškelia tik mokesčių administratoriaus teises. Tokiu atveju ne tik yra nepaisoma nurodytos teismų praktikos, tačiau ir pažeidžiami MAĮ 7, 8 ir 9 straipsniuose nurodyti mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo bei apmokestinimo aiškumo principai. Remiantis nurodytomis teisės normomis, darytina išvada, kad egzistuoja faktiniai pagrindai atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių bei baudos mokėjimo. Pareiškėjas nėra ir negali būti laikomas atsakingu už netinkamą mokesčių administratoriaus darbą, todėl laikytina, kad mokestinė jo prievolė yra įvykdyta dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, taigi jis negali būti laikomas atsakingu už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

4. Delspinigiai, remiantis MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo patikrinimo būdų, o bauda, pagal MAĮ 139 straipsnį – kaip atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus įgyvendinimo priemonė. Pareiškėjas savo veiksmais patvirtina suinteresuotumą įvykdyti mokestines priemones. Pareiškėjas su mokesčių administratoriumi sudarė Mokestinės paskolos sutartį Nr. 27, pagal kurią GPM likučio sumokėjimas išdėstytas laikotarpiu iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Kas mėnesį mokėdamas įmokas, pareiškėjas mažina savo įsiskolinimą ir kartu sumoka palūkanas nuo sumokėtos dalies. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pripažįsta tinkamai neįvykdęs pirminės savo mokestinės prievolės, iš kurios ir kilo nurodytas įsiskolinimas, tačiau dar kartą pabrėžia, kad nesutinka su nurodytų institucijų bei teismo sprendimu neatleisti jo nuo GPM delspinigių ir GPM baudos mokėjimo.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 54–55) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinė byla buvo pradėta dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo atleisti pareiškėją (apeliantą) nuo atitinkamos dalies GPM delspinigių bei šio mokesčio baudos.

Prašymas atleisti nuo baudos bei delspinigių grįstas Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, taip pat 2 dalimi (apibrėžia subjektus, turinčius teisę priimti sprendimą dėl atleidimo nuo delspinigių) Mokestinės bylos 12-13 lapai).

Mokesčių administratorius analizavo galimybę tenkinti prašymą ne tik nurodytais teisiniais pagrindais, bet ir kitais galimais, įvardytais Mokesčių administravimo įstatyme, tačiau palankaus sprendimo priėmimui pagrindų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs priimtus skundžiamus mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimus, Vyriausiojo administracinio teismo nuomone, padarė pagrįstas išvadas – prašymo tenkinimas nebuvo galimas.

Dėl atleidimo nuo delspinigių nesant mokesčių mokėtojo kaltės.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo). Įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti aptariama atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe.

Pareiškėjas skunde minėjo esąs nekaltas, tačiau tai neįrodė. 2010 m. vasario 20 d. susitarimas, kuris neva, apelianto nuomone, tarnauja prašymo tenkinimui, suponuoja priešingą išvadą – pareiškėjas iš principo pripažįsta ne visiškai tinkamai laikęsis mokestinius santykius reguliuojančių teisės normų ir sutinka sumokėti atitinkamas mokesčio bei su juo susijusias sumas. Pareiškėjas, vykdydamas ūkinę komercinę veiklą, prisiėmė atitinkamą riziką bei atsakomybę už teisės aktų laikymąsi veiklos vykdymo metu. Vadinasi, sąlyga įtvirtinta MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte, faktiniais duomenis nebuvo pagrįsta, o tai ir pašalino galimybę tenkinti prašymą atleisti nuo delspinigių aptariamu pagrindu.

Tinkamas bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi buvo viena iš sąlygų iš dalies pareiškėją atleisti nuo delspinigių, bet ši aplinkybė nėra besąlyginis pagrindas visiškam atleidimui nuo delspinigių, todėl šis argumentas, kaip kaltės nebuvimo sudėtinė dalis, negali tarnauti apeliacinio skundo atitinkama apimtimi tenkinimui.

Dėl atleidimo nuo baudos pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Atleidimas nuo baudos pagal šią taisyklę siejamas su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu dėl padaryto pažeidimo. Kaltės aspektas ką tik aukščiau aptartas, todėl pateikta argumentacija nebeatkartotina. Pažymėtina, buvus pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjui neįrodžius dėl padaryto pažeidimo buvus nekaltam, prašymas dėl atleidimo nuo baudos aptariamu teisiniu pagrindu turėjo būti paneigtas.

Dėl atleidimo nuo baudos pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo palaikytina bei tęstina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15-141/2005 suformuluota teisės aiškinimo taisyklė (atkartota ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vėliau nagrinėtose panašiose administracinėse bylose).

Tikrinamoje administracinėje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, pagal formuojamą administracinių teismų praktiką, reikalingų atleidimui nuo baudos, t. y. atitinkančių force majeure (atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu; tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas) ar cas fortuit (atsitiktinių aplinkybių poveikis, kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir šių aplinkybių poveikio išdavoje atsiradę padariniai negalėjo būti įtakojami mokesčių mokėtojo valios; minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis; žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas, kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti) sąvokas. Nesant pagrindo kitokiam teisės normos dėl atleidimo nuo baudos aiškinimui, nebuvo pagrindo ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas; Teismų įstatymo 33 str. 4 d. - teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose).

Vadinasi, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o G. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius