A-858-266-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-266/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00006-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 38. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 19;

2) įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti (duomenys neskelbtini) gatvių, tinkamų sunkiojo transporto eismui, įrengimo (tiesimo) techninius projektus ir šias gatves nutiesti.

Pareiškėjas paaiškino, jog jis dovanojimo sutarties pagrindu įgijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Šiaurinė sklypo dalis ribojasi su numatyta įrengti (duomenys neskelbtini) gatve, o rytinė – su numatyta įrengti (duomenys neskelbtini) gatve. Pareiškėjas žemės sklype ketina statyti gyvenamąjį namą ir turi statybos leidimą, tačiau namo statyti negali, nes drėgnuoju metų sezonu iki jo žemės sklypo negali privažiuoti sunkiasvorės transporto priemonės ir pareiškėjas negali įgyvendinti savo kaip statytojo teisių.

Pareiškėjo teigimu, drėgnuoju metų laiku sunkiuoju transportu yra neprivažiuojami trys su numatytomis nutiesti(duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėmis besiribojantys žemės sklypai. Iš jų – dviejų sklypų savininkai, iš kurių vienas yra pats pareiškėjas, domisi gatvių įrengimu. Pareiškėjas nurodė, kad jo įvardintos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių atkarpos prie kitų šiose gatvėse jau pastatytų gyvenamųjų namų yra įrengtos.

Pareiškėjas manė, kad atsakovas privalo nutiesti gatves ir iki jo žemės sklypo, nes tokią pareigą atsakovui nustato Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas), Lietuvos Respublikos kelių įstatymas (toliau – ir Kelių įstatymas), o atsakovas, teikdamas pirmumą pagrindinių miesto gatvių remontui ir tiesimui, o neatsižvelgdamas į pagalbinių miesto gatvių gyventojų interesus, pažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą, įstatymo viršenybės, objektyvumo, lygių galimybių principus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) bei Vietos savivaldos įstatyme.

Nurodė, jog pareiškėjas su skundu dėl atsakovo įpareigojimo parengti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių techninius projektus ir jų nutiesimo kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos visuomeninę administracinių ginčų komisiją, kuri 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 19 jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nesutinka su šiuo sprendimu, nes Panevėžio miesto savivaldybės administracijos visuomeninė administracinių ginčų komisija vadovavosi tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 35-37) su pateiktu skundu nesutiko.

Paaiškino, jog atsakovas pagal Panevėžio miesto savivaldybės tarybos patvirtintą Panevėžio miesto savivaldybės biudžetą miesto infrastruktūros objektų plėtros, modernizavimo ir priežiūros programos lėšas 2010–2012 metais naudojo esamų gatvių remontui ir kelio ženklų priežiūrai. Pagal 2011, 2012 metais Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimais patvirtintus objektų sąrašus buvo naudojamos Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšos. Turimos lėšos yra ribotos, todėl atsakovas jas naudoja priskirtų funkcijų vykdymui atsižvelgdamas į prioritetus, t. y. pirmiausia lėšos yra skiriamos jau esamų pagrindinių gatvių remontui ir rekonstravimui bei eismo saugumui, kur yra dideli transporto srautai ir tai yra svarbu visai Panevėžio miesto bendruomenei bei į miestą atvykstančiųjų asmenų būtinoms reikmėms.

Nurodė, jog pareiškėjo reikalaujamos įrengti gatvės pagal Panevėžio miesto bendrąjį planą yra priskiriamos prie rekomenduojamų pagalbinių (D kategorijos) gatvių, todėl nepakankant lėšų neracionalu jas skirti tik pareiškėjo ir dar kelių asmenų poreikiams tenkinti, ignoruojant visos Panevėžio miesto bendruomenės prioritetinius interesus.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 5 d. sprendimu (b. l. 168-171) pareiškėjo M. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. lapkričio 8 d. dovanojimo sutarties pagrindu pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į 0,0540 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. 2012 m. gruodžio 11 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos leidimu Nr. LNS-51-121211-00235 pareiškėjui buvo leista naujo statinio – gyvenamojo namo – statyba pagal parengtą projektą. Pareiškėjas kreipėsi su prašymu į atsakovą, kad pastarasis įrengtų privažiavimą sunkiajam transportui prie jo sklypo. Tačiau atsakovas atsakydamas į pateiktą prašymą nurodė, jog artimiausiu metu tiesti pagalbinės (duomenys neskelbtini) gatvės neplanuoja, nes naujų gatvių tiesimas vykdomas atsižvelgiant į finansavimą, o pirmumas yra teikiamas pagrindinėms miesto gatvėms prižiūrėti. Pareiškėjas atsakovo atsisakymą apskundė Panevėžio miesto savivaldybės visuomeninei administracinių ginčų komisijai, kuri 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 19 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog atsakovas neneigia, kad gatvės projektavimas ir tiesimas yra priskiriamas jo kompetencijai, tačiau nurodo aplinkybes dėl negalimumo vykdyti pareiškėjo reikalavimų, o taip pat remiasi pareiškėjo reikalavimų neproporcingumu visos savivaldybės bendruomenės ir atskirų gyventojų interesų derinimo aspektu. Atitinkamai, teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu ir nurodė, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija. Atsakovui priskirto savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo ir saugaus eismo organizavimo vykdymas yra reglamentuojamas Kelių įstatymu, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymu (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašu (toliau – ir Kelių priežiūros tvarkos aprašas) ir kitais teisės aktais.

Teismas pabrėžė, jog savivaldybei priskirtų funkcijų vykdymas yra neatsiejamas nuo finansinių išteklių. Nustatė, kad atsakovas savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo ir saugaus eismo organizavimo funkciją vykdė panaudodamas savivaldybės tarybos patvirtintos Miesto infrastruktūros objektų plėtros, modernizavimo ir priežiūros programos įgyvendinimui savivaldybės biudžete numatytas lėšas (Vietos savivaldos įstatymo 50, 51 str.), o taip pat Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo (toliau – ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas) bei Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 (toliau – ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašas), nustatyta tvarka skirtas lėšas. Teismas nenustatė, kad šioje byloje aktualiai atsakovo funkcijai vykdyti skirtos lėšos ar jų dalis buvo nepanaudotos.

Nurodė, kad pareiškėjas savo pažeistas teises sieja su negalėjimu vykdyti statybas 2012 m. lapkričio 8 d. įgytame žemės sklype pagal 2012 m. gruodžio 11 d. leidimą naujai statybai. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčui aktualus 2012 ir 2013 metų laikotarpis. Pabrėžė, jog Panevėžio miesto savivaldybės taryba Miesto infrastruktūros objektų plėtros, modernizavimo ir priežiūros programai įgyvendinti biudžete lėšas numatė taip: 2012 metams – 20758,3 tūkst. Lt (2012 m. gruodžio 21 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu patikslinus biudžetą, ši suma buvo padidinta 200,0 tūkst. Lt.), 2013 metams – 12817,8 tūkst. Lt. (žr. http://www.panevezys.lt/aktai/). 2012 metais programos lėšos buvo naudojamos tik esamų gatvių remontui ir kelio ženklų priežiūrai. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas, kurio tikslas – kaupti ir naudoti lėšas automobilių kelių tinklui plėsti, modernizuoti ir užtikrinti, kad šis tinklas veiktų, numato programos finansavimo lėšų naudojimo sritis. Programos lėšų naudojimo tvarką nustato Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašas. Šio aprašo 6 punktas numato, kad vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti, remontuoti, prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti skirtos lėšos naudojamos pagal savivaldybių atitinkamų institucijų vadovų pateiktus ir su Lietuvos automobilių direkcija suderintus objektų sąrašus. 2012 m. spalio 10 d. Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus įsakymu Nr. V-83 paskirta 3 594 700 Lt iš Kelių priežiūros ir plėtros programos Panevėžio miesto savivaldybei vietinės reikšmės keliams ir gatvėms tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti 2012 metams. Šios lėšos paskirstytos 2012 m. lapkričio 8 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-262. 2013 m. kovo 21 d. Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus įsakymu Nr. V-126 paskirta 3 812 300 Lt iš Kelių priežiūros ir plėtros programos Panevėžio miesto savivaldybei vietinės reikšmės keliams ir gatvėms tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti 2013 metams. Šios lėšos paskirstytos 2013 m. balandžio 11 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-118.

Pažymėjo, jog pagal Kelių įstatymo 9 straipsnį vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) kategorijas nustato savivaldybės. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos” (toliau – ir STR 2.06.01:1999) 2.3 punktas nustatė susisiekimo linijų klasifikaciją, kurioje gatvės yra suskirstytos į 6 kategorijas: t. y. į A kategorijos – greito eismo gatves, kurių paskirtis užtikrinti ilgus ir pastovius transporto ryšius bei ryšius su užmiesčio svarbiausiais keliais bei tranzitinį eismą; B kategorijos – pagrindines gatves, kurių paskirtis užtikrinti susisiekimą tarp miesto funkcinių zonų, rajonų, centrų, didžiųjų transporto stočių, ryšius su užmiesčiu; C kategorijos – aptarnaujančias gatves, kurios yra miesto plano funkcinės ir kompozicinės ašys, pagrindinės keleivių viešojo susisekimo linijos bei miesto vidaus transporto ryšiai; D kategorijos – pagalbines gatves, kurios yra lokalinės funkcinės kompozicinės ašys, jomis paskirstomi srautai į smulkias teritorijas, privažiavimai prie atskirų statinių ir kitų objektų. 2008 m. spalio 30 d. Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo” patvirtino Panevėžio miesto bendrąjį planą (korektūrą), kuriame (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės numatytos kaip rekomenduojamos pagalbinės (D kategorijos) gatvės. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog nėra nustatyti terminai šių rekomenduojamų pagalbinių gatvių nutiesimui.

Teismas nustatė, kad tiek Miesto infrastruktūros objektų plėtros, modernizavimo ir priežiūros programai biudžete skirtos lėšos, tiek ir iš Kelių priežiūros ir plėtros programos Panevėžio miesto savivaldybei skirtos lėšos Panevėžio miesto savivaldybės tarybos paskirstytos atsižvelgiant į būtiniausius, prioritetinius miesto poreikius, t. y. lėšos skirtos ir panaudotos toms reikmėms, kurios yra svarbios ir būtinos viso miesto ir visos Panevėžio bendruomenės, kurios narys yra ir pats pareiškėjas, reikmėms tenkinti: jau esamų miesto pagrindinių ir aptarnaujančių gatvių, kuriose yra didžiausi transporto srautai ir kuriomis naudojasi dauguma miesto gyventojų, priežiūrai, rekonstrukcijai, remontui, eksploatacijai, eismo saugumo mieste didinimui.

Nurodė, jog pagal Teritorijų planavimo registro duomenis bei viešą informaciją Panevėžio savivaldybės tinklalapyje Panevėžio mieste buvo parengti trijų gatvių detalieji planai: Smėlynės gatvės atkarpos, kuri pagal Panevėžio miesto teritorijos bendrąjį planą priskiriama aptarnaujančios gatvės (C1 kategorijai) ir pagrindinių gatvių kategorijai (B1) priskiriamų gatvių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių atkarpų. Iš jų įgyvendinti J. Janonio g. atkarpos detaliojo plano sprendiniai, o (duomenys neskelbtini) gatvės detaliojo plano sprendiniai įgyvendinti dalinai. Tuo tarpu lėšos dėl jų stygiaus naujų gatvių tiesimui iš viso nebuvo skiriamos.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, jog savivaldybės vykdo ne tik vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo ir saugaus eismo organizavimo, bet ir kitas joms priskirtas funkcijas įvairiose srityse (Vietos savivaldos įstatymo 5–7 str.). Iš savivaldybės negali būti reikalaujama, kad ji prisiimtų jos finansines galimybes neatitinkančių įsipareigojimų, jeigu dėl to nebūtų galima įgyvendinti kitų savivaldybės funkcijų arba savivaldybei taptų sunkiau jas vykdyti. Atitinkamai, teismas sprendė, kad atsakovas turimų finansinių išteklių ribose panaudodamas tikslines tam skirtas lėšas vykdė jam priskirtą savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo ir saugaus eismo organizavimo funkciją. Šioje veikloje priimamus sprendimus atsakovas pirmiausia grindė visos Panevėžio bendruomenės, kurios nariu yra ir pats pareiškėjas, interesais, neišskirdamas atskirų asmenų ar jų grupių interesų. Nurodė, jog atsakovas nepažeidė teisės aktų reikalavimų, laikėsi bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo bei kitų savivaldos, viešojo administravimo principų.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas M. J. apeliaciniu skundu (b. l. 174-176) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimą ir tenkinti jo pateiktą skundą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog Kelių įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad gatvių, kurios nėra valstybinės reikšmės kelių tąsa, projektavimo, tiesimo, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbus organizuoja ir užsakovo funkcijas atlieka savivaldybės. Ši teisės norma ir saisto savivaldybių laisvę kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo ir saugaus eismo organizavimo srityje.

Remiasi Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo 2.1 punktu ir nurodo, kad jame yra numatyta galimybė fiziniams asmenims prisidėti, o ne projektuoti ir tiesti kelius, taip pat reglamentuojama galimybė prisidėti ne prie vietinės reikšmės gatvių, o tik prie valstybinės reikšmės kelių juostoje esančių kelių objektų projektavimo, rekonstravimo, taisymo, remonto. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovas patvirtino, kad tokios tvarkos atsakovas nėra parengęs ir šiuo metu nėra aiški savivaldybei fizinių asmenų pervestų piniginių lėšų panaudojimo vietinės reikšmės kelių (gatvių) tiesimui tvarka, t. y. kur ir kokią pinigų sumą būtų galima pervesti, per kiek laiko nuo pinigų pervedimo savivaldybė pradėtų rengti projektą, kada būtų nutiestos gatvės ir ar iš viso tokios lėšos būtų panaudotos prašomų, o ne kitų gatvių tiesimui ar remontui bei kitoms reikmėms. Be to, atsakovo atstovas nurodė, jog toks pareiškėjo projektas turėtų būti su visa gatvės infrastuktūra – šaligatviais, apšvietimu, kanalizacija, taip pat turėtų būti tiesiama visa gatvė, o ne jos dalis, t. y. gatvė ne tik ties pareiškėjo sklypu, bet ir ties kitais sklypais. Atitinkamai, tokie darbai kainuotų daug ir pareiškėjas neturi tokių lėšų.

Pareiškėjas pabrėžia, jog jo reikalavimas nėra finansiškai nepakeliamas atsakovui, prašomi darbai gali būti atliekami palaipsniui ir savivaldybės funkcijų įgyvendinimas nebūtų nutrauktas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios aplinkybės kaip lėšų stygius negali būti laikomos pagrindu atsisakyti atlikti savo pareigas (žr. administracinę bylą Nr. A6-3425/2011).

Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas tiek pareiškėjo, tiek ir kitų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėse esančių žemės sklypų savininkų interesus ignoruoja. Kitos šio kvartalo gatvės – (duomenys neskelbtini) g. dalis, ir kitos gatvės – yra nutiestos (tik be asfalto dangos). Taigi šiuo aspektu įžvelgtinas akivaizdus ne tik mažiau svarbiose (pagalbinėse) gatvėse, bet ir nenutiestoje ir nesutvarkytoje (duomenys neskelbtini) gatvės dalyje esančių žemės sklypų ir gyvenamųjų namų savininkų, jų tarpe ir pareiškėjo, interesų diskriminavimas. Tokia atsakovo pozicija iš esmės prieštarauja Konstitucijos preambulėje ir jos 29 straipsnyje įtvirtintiems teisinės valstybės, visų asmenų lygybės prieš įstatymą principams, VAĮ 3 straipsnio 1, 2 punktuose įtvirtintiems įstatymų viršenybės ir objektyvumo principams, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintiems vietos savivaldos principams, įskaitant ir 12 punkte numatytą žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principą.

Pabrėžia, jog pareiškėjas turi atsakovo išduotą leidimą vykdyti statybas žemės sklype, šios savo teisės tinkamai realizuoti neturi galimybės, nes nesant tinkamo privažiavimo sunkiasvorės transporto priemonės negali privažiuoti prie pareiškėjo žemės sklypo ir tiekti tam būtinas statybines medžiagas. Mano, jog atsakovas vilkindamas nutiesti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatves pažeidžia teisėtus pareiškėjo interesus – teisę į kokybiškas, netrukdomas ir savalaikes statybas jo žemės sklype.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, jog jis pažeistas teises sieja su negalėjimu vykdyti statybų 2012 m. lapkričio 8 d. įgytame žemės sklype pagal 2012 m. lapkričio 11 d. leidimą naujai statybai, todėl keliamam ginčui aktualus 2012 ir 2013 metų laikotarpis. Nurodo, jog pareiškėjo kaimynas A. B. dėl (duomenys neskelbtini) gatvės tiesimo kreipėsi jau 2009 metais. Be to, apie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatves atsakovui buvo žinoma nuo 1996 metų, bet jis neprojektuoja ir netiesia šių gatvių jau 16 metų. Taigi atsakovas minėtų gatvių netiesia ne dėl jo deklaruojamo pinigų stygiaus ar kitų prioritetinių tikslų, o vien tik dėl savo neveiklumo.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo ir iš esmės nieko nepasisakė apie jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Pareiškėjas ginčijo paties asignavimų skirstymo principus, t. y. kad atsakovas pinigus skirsto netinkamai, ignoruodamas mažesnės visuomenės narių grupės, tame tarpe ir pareiškėjo, teisėtus lūkesčius ir interesus. Nurodo, jog įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui atsakovas motyvuodamas pinigų stygiumi ar tariamais prioritetais galėtų visus jam skirtus asignavimus skirti kitų savo funkcijų įgyvendinimui, o pareigą tiesti ir remontuoti kelius perkelti bendruomenės nariams.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 182-184) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pareiškėjas skunde išdėstytais argumentais siekia apriboti Konstitucijos ir Vietos savivaldos įstatymu savivaldybės tarybai suteiktos vietos savivaldos teisę, kuri garantuoja pagal jai suteiktą kompetenciją veikti laisvai ir savarankiškai. Savivaldybė yra atstovaujamoji institucija, kuri atstovauja ją išrinkusių asmenų interesus, todėl negali tenkinti tik vieno asmens interesų, nes būtų pažeistas lygiateisiškumo principas.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai prieštarauja viešajam interesui. Pareiškėjas akcentuoja tai, kad savivaldybė turėdama ribotas finansines galimybes visas kelių tiesimui skirtas lėšas skirtų būtent jam aktualių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių tiesimui. Tokiu atveju atsakovas pažeistų viešą interesą, būtų ignoruojami visos Panevėžio bendruomenės interesai turėti tinkamai sutvarkytas, suremontuotas Panevėžio miesto pagrindines gatves.

Nurodo, jog visuomenei reikšminga, reikalinga ir vertinga turėti tinkamai eksploatuojamas pagrindines ir aptarnaujančias gatves, kuriomis naudojasi didelė dalis Panevėžio bendruomenės bei atvykstantys asmenys, kur yra dideli transporto srautai. Be to, Panevėžio miesto savivaldybės taryba tvirtindama biudžetą negali visų lėšų skirti tik gatvių tiesimui, nes yra ir kitų ne mažai svarbių savivaldybės funkcijoms priskirtų sričių: socialinės parama, švietimas ir ugdymas, kultūra ir menas, informacinės visuomenės plėtros įgyvendinimas ir kita.

Pažymi, jog pareiškėjas neįrodė, kad yra pažeidžiama jo teisė į kokybiškas, netrukdomas ir savalaikes statybas. Pareiškėjas gaudamas leidimą statyboms turėjo įvertinti, kad privažiavimui prie statomo namo nutiestų gatvių nėra. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad tik drėgnu metų sezonu sunkiasvorės transporto priemonės nebegali privažiuoti priėjo žemės sklypo, todėl galima daryti išvadą, kad prie pareiškėjo žemės sklypo negalima sunkiasvorėms transporto priemonėms privažiuoti tik epizodiškai, esant nepalankioms oro sąlygoms. Be to, pareiškėjas teisę į statybas galėtų tinkamai įgyvendinti pasirinkdamas kitas transporto priemones, todėl statybas pareiškėjas vykdyti gali.

Nurodo, jog byloje pateikti įrodymai rodo, kad pareiškėjo prašomos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nutiesti gatvės nėra vienintelės nenutiestos Panevėžio mieste gatvės, kurios numatytos Panevėžio miesto bendrajame plane. Panevėžio miesto savivaldybė jai priskirtas funkcijas vykdo pagal turimas lėšas, kurios yra ribotos ir jų nepakanka visoms suplanuotoms gatvėms nutiesti, todėl yra skiriamas prioritetas jau esančių gatvių remontui ir rekonstravimui.

Remiasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimu įstatymo (toliau – ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimu įstatymas) 6 straipsnio 5 punktu, 20 straipsnio 7 dalimi ir nurodo, jog Panevėžio miesto savivaldybėje turto perleidimo tvarka yra rengiama, tačiau ji iš esmės bus analogiška kitų miestų tvarkoms. Atsakovas atsakyme į pareiškėjo raštą akcentavo galimybę savo lėšomis įsirengti privažiavimą, tačiau pareiškėjas tuo neketina naudotis ir nesikreipė į savivaldybę dėl tokios teisės realizavimo, tariamai teikdamas, kad tai draudžia įstatymai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės pareigos parengti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, tinkamų sunkiojo transporto eismui, įrengimo (tiesimo) techninius projektus ir šias gatves nutiesti.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nurodęs, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo įvardintus veiksmus.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir pažymi, jog teismas netinkamai vertino ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, nepagrįstai netenkino jo pateiktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija tokiai pareiškėjo pozicijai nepritaria ir atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Šiuo atveju atsižvelgusi į nustatytą teisinį reguliavimą ir teismui suteikiamas galias teisėjų kolegija įvertina administracinės bylos aplinkybes ir nesivadovauja vien tik proceso šalių pateiktais argumentais dėl bylos esmės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai pareiškėjas savo reikalavimą grindžia savo privačių subjektyvių teisių ar interesų pažeidimu, vertintina, jog pareiškėjas kreipėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies tvarka gindamas savo paties galimai pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą. Šiame kontekste asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas visų pirma yra suprantama kaip konkretaus asmens vertybė, ji yra reikšminga, reikalinga, vertinga konkrečiam teisės subjektui. Tačiau yra galima situacija, kad asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas bus akumuliuota tam tikru mastu su tuo, kas reikšminga, reikalinga, vertinga ne tik konkrečiam subjektui, bet ir kitiems subjektams, visuomenei ir jos daliai; o asmuo, teisme apgindamas savo subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą, tuo pačiu tam tikru mastu turėtų įtakos ir kitų asmenų interesams. Tokiu atveju negalima teigti, kad esant tokioms aplinkybėms asmuo praranda teisę kreiptis į teismą gindamas savo galimai pažeistą subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą, kadangi tai nėra nustatyta įstatymu.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo pateiktų procesinių dokumentų matyti, jog pareiškėjas atsakovo pareigos parengti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, tinkamų sunkiojo transporto eismui, įrengimo (tiesimo) techninius projektus ir šias gatves nutiesti pažeidimą sieja su negalėjimu vykdyti jam priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, statybos darbų pagal jam 2012 m. gruodžio 11 d. išduotą statybos leidimą Nr. LNS-51-121211-00235 (buvusio statybą leidžiančio dokumento išdavimo data – 2012 m. balandžio 4 d.), su negalėjimu privažiuoti prie jo žemės sklypo sunkiasvoriams automobiliams (b. l. 2-5). Atitinkamai, teisėjų kolegija pastebi, jog šiuo atveju yra nagrinėjama administracinė byla pagal pareiškėjo pateiktą skundą, kai reikalavimai yra kildinami iš pareiškėjo nurodyto galimo jo teisių ir (ar) teisėtų interesų pažeidimo (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl pareiškėjo argumentai dėl to, kad jo kaimynas A. B. dėl (duomenys neskelbtini) gatvės tiesimo kreipėsi jau 2009 metais ir gatvė nebuvo įrengta, yra nenagrinėti ir dėl jų nepasisakytina. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas yra įgaliotas taip pat atstovauti ir A. B. galimai pažeistas teises. Taigi vertinant byloje keliamus klausimus, jie visų pirma vertintini tuo aspektu – ar buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės bei įstatymų saugomi interesai ar ne, o teisiniai argumentai, kurie susiję išimtinai su A. B. pateiktais atsakymais (b. l. 166-167, 174-176), išeina iš šios administracinės bylos nagrinėjimo ribų. Dėl šių aplinkybių administracinė byla yra nagrinėjama tiek, kiek ji susijusi su pareiškėjo galimai pažeistomis teisėmis, jo nuomone, atsakovui nepagrįstai atsisakant atlikti jo prašomus veiksmus.

Vertindama byloje susiklosčiusią situaciją teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog ginčo teisiniams santykiams yra taikytinos Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2012 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Kelių įstatymas), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas), kitų aktų, susijusių su gatvių projektavimu, tiesimu ir šių darbų finansavimu, nuostatos.

Kelių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius. Vietinės reikšmės keliai naudojami vietiniam susisiekimui ir yra skirstomi į: 1) viešuosius kelius, t. y. keliai, jungiantys rajoninius kelius, gyvenamąsias vietoves, sąvartynus, rekreacijos objektus, lankomus gamtos, kultūros paminklus, bei gatvės gyvenamosiose vietovėse ir kiti keliai, nepriskirti valstybinės reikšmės keliams; 2) vidaus kelius, t. y. juridinių ir (ar) fizinių asmenų reikmėms naudojami keliai (miškų, nacionalinių parkų, valstybės saugomų teritorijų, pasienio, karjerų, privažiavimo prie hidrotechninių įrenginių, ribotų teritorijų – kiemų keliai ir visi kiti keliai, nepriskirti viešiesiems keliams) (Kelių įstatymo 3 str. 3 d.).

Keliai nuosavybės teise gali priklausyti valstybei, savivaldybėms, juridiniams ar fiziniams asmenims (Kelių įstatymo 4 str. 1 d.). Vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims (Kelių įstatymo 4 str. 3 d.).

Ginčui aktuali Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto redakcija numato, jog savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta) savivaldybių funkcija yra savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Kelių įstatymo 5 straipsnio 7 dalis taip pat nustato, jog gatvių, kurios nėra valstybinės reikšmės kelių tąsa, projektavimo, tiesimo, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbus organizuoja ir užsakovo funkcijas atlieka savivaldybės.

Pažymėtina, jog keliai projektuojami remiantis patvirtintais teritorijų planavimo bei Lietuvos kelių projektavimo normatyviniais dokumentais. Kelių tiesimo, statybos, rekonstrukcijos, taisymo (remonto) projektų ekspertizės atliekamos Vyriausybės nustatyta tvarka (Kelių įstatymo 8 str. 1 d.). Nutiesti, rekonstruoti, sutaisyti (suremontuoti) keliai pripažįstami tinkamais naudoti Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Kelių įstatymo 14 str.). Kelių įstatymo 16 straipsnis taip pat aiškiai numato, jog kelių ir statinių projektavimas, tiesimas, statyba, rekonstravimas, taisymas (remontas) ir priežiūra yra finansuojama įstatymų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog iš žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, plano matyti, kad pareiškėjo žemės sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve ir (duomenys neskelbtini) gatve (b. l. 105). Remiantis detaliuoju planu, patvirtintu Panevėžio miesto valdybos 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 420v „Dėl detalaus planavimo projektų patvirtinimo“, nustatyta, kad įvažiavimas į nurodytą sklypą yra numatytas iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Detaliuoju planu numatytos gatvės ((duomenys neskelbtini) g.) yra valstybinė žemė (b. l. 113-114). Iš Panevėžio miesto teritorijos bendrojo plano matyti, kad (duomenys neskelbtini) gatvė yra pažymėta kaip rekomenduojama pagalbinė (D kategorijos) gatvė (b. l. 112), t. y. gatvė, kuri yra lokalinės funkcinės kompozicinės ašis, ja paskirstomi srautai į smulkias teritorijas, privažiavimai prie atskirų statinių ir kitų objektų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos” 2.3 p.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisinį reguliavimą, sutinka su tuo, kad pareiškėjo įvardinti teisės aktai numato būtent atsakovo funkciją suprojektuoti ir nutiesti jo nurodomas gatves, be to, byloje atsakovas nekvestionuoja šios jo funkcijos, t. y. kad pareiškėjo įvardintų gatvių projektavimas ir tiesimas yra priskirtinas būtent jo kompetencijai.

Kita vertus, pažymėtina, jog atsakovas nurodo aplinkybes dėl negalimumo šiuo metu suprojektuoti ir nutiesti pareiškėjo įvardintas gatves, t. y. kad nesant pakankamai finansinių išteklių šiuo metu prioritetas yra skiriamas jau esančių pagrindinių gatvių remontui ir rekonstravimui, o ne naujų gatvių tiesimui.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, šiuo aspektu konstatavo, jog atsakovas turimų finansinių išteklių ribose panaudodamas tikslines tam skirtas lėšas vykdė jam priskirtą savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo ir saugaus eismo organizavimo funkciją. Šioje veikloje priimamus sprendimus atsakovas pagrįstai pirmiausia grindė visos Panevėžio bendruomenės, kurios nariu yra ir pats pareiškėjas, interesais, t. y. savivaldybės biudžeto lėšos pagrįstai buvo skirtos ir panaudotos toms reikmėms, kurios yra svarbios ir būtinos viso miesto ir visos Panevėžio bendruomenės, kurios narys yra ir pats pareiškėjas, reikmėms tenkinti: jau esamų miesto pagrindinių ir aptarnaujančių gatvių, kuriose yra didžiausi transporto srautai ir kuriomis naudojasi dauguma miesto gyventojų, priežiūrai, rekonstrukcijai, remontui, eksploatacijai, eismo saugumo mieste didinimui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje analizuojamą situaciją, teisinį reguliavimą, tokiai pirmosios instancijos teismo argumentacijai nepritaria ir vertina, jog teismas tokias išvadas pateikė iš esmės pažeisdamas jam nustatytą kompetenciją.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2012 m. gegužės 1 d. redakcija) (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 10 straipsnio 8 dalies 4 punktas numato, jog užtikrindamas eismo saugumą savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims. Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punktas iš esmės patvirtina šį reguliavimą, numatydamas, kad savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos nustatyta tvarka administruoja savivaldybės biudžeto asignavimus ir kitus piniginius išteklius, organizuoja savivaldybės biudžeto vykdymą ir atsako už savivaldybės ūkinę ir finansinę veiklą, administruoja savivaldybės turtą, tuo tarpu pagal 7 punktą jis koordinuoja ir kontroliuoja viešąsias paslaugas teikiančių subjektų darbą, atlieka kitas pagal įstatymus ir savivaldybės tarybos sprendimus jam priskirtas savivaldybės juridinių asmenų valdymo funkcijas. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į byloje esančius duomenis nurodo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo įvardintų gatvių tiesimui lėšos iš viso nebuvo numatytos, taigi pagrįstai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ūkio skyrius nurodė, jog artimiausiu metu savivaldybė pagalbinių gatvių tiesti neplanuoja, be to, paaiškino, jog naujų gatvių tiesimas vykdomas atsižvelgiant į turimą finansavimą, pirmumą teikiant pagrindinėms gatvėms (b. l. 25). Taigi atsižvelgus į tai, kad lėšos pareiškėjo įvardintų gatvių tiesimui nebuvo paskirtos nėra pagrindo teigti, kad savivaldybės administracija, jos direktorius nevykdo ar vilkina vykdyti jam priskirtas pareigas šiuo nurodytu aspektu.

Kiek tai susiję su atsakovo bendra funkcija tiesti pareiškėjo įvardintas gatves, teisėjų kolegija pažymi, jog asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl savo tikrai ar tariamai pažeistų subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų gynybos, turi įrodyti, kad jo subjektinės teisės ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-679/2008). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad atsakovas nepagrįstai atsisako atlikti, vilkina atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Tačiau šiame kontekste pastebėtina, jog viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks jo neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo, vengia atlikti veiksmus prašomu išspręsti klausimu per teisės aktų nustatytą ar išplaukiantį iš teisinio reguliavimo terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus, kaip teisinės sąvokos, nėra tapačios. Pirmuoju atveju atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 4, 296 p.).

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateiktuose procesiniuose dokumentuose remiasi teisės aktais, įtvirtinančiais atsakovo funkciją tiesti gatves, bet juose nėra numatyta jokių konkrečių terminų dėl gatvių tiesimo, jie nenumato jokio laiko momento, iki kada nurodyti veiksmai turi būti atliekami, kuriam praėjus būtų galima teigti, kad atsakovas pažeidė jam priskirtas funkcijas. Pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepagrindė to, kad teisės aktuose yra numatyti terminai rekomenduojamų pagalbinių gatvių tiesimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisės aktai nesukuria pareiškėjui subjektinės teisės reikalauti konkrečiu metu nutiesti konkretų kelią, iš esmės sukuria tik tam tikrą atskaitomybę, kad klausimai dėl kelių tiesimo būtų svarstomi ir įvertinami. Papildomai pabrėžtina, jog atsakovas savo pateiktais atsakymais taip pat nesukūrė pareiškėjui ir teisėto lūkesčio, nežadėjo būtent tam tikru metu nutiesti prašomų gatvių. Priešingai, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad atsakovas pareiškėjui aiškiai nurodė, jog naujų gatvių tiesimas yra vykdomas atsižvelgus į turimą finansavimą ir artimiausiu metu tiesti pagalbines gatves neplanuoja, be to, buvo pažymėta, jog gatvių projektavimui planuojamos lėšos 2013 metams ir jas gavus Panevėžio miesto taryba spręs, kurioms iš jų rengti techninius projektus (b. l. 9). Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas šiuo metu nurodytu aspektu neturi subjektinės teisės reikalauti, jog atsakovas atliktu jo nurodytus veiksmus.

Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl netinkamo Panevėžio miesto savivaldybės biudžeto lėšų skirstymo (t. y. kad nepagrįstai lėšos jo įvardintų gatvių tiesimui nėra skiriamos, o yra tvarkomos pagrindinės miesto gatvės, taip ignoruojant jo interesus), teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal Konstituciją valstybės valdymas ir vietos savivalda – tai dvi viešosios valdžios sistemos (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą).

Konstitucijos 119 straipsnis numato, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai (Konstitucijos 120 str.). Konstitucijoje yra įtvirtintas savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principas. Taigi pagal Konstituciją savivaldybių kompetencija gali ir turi būti apibrėžiama įstatymuose.

Konstitucinis Teismas taip pat yra aiškinęs, jog įstatymų leidėjas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus įstatymuose apibrėžti savivaldybių funkcijas bei kompetenciją, gali įstatymu nustatyti savivaldybių funkcijas bei jų rūšis ir pagal sprendimų priėmimo laisvę. Konstitucijoje įtvirtinti savivaldybių veiklos savarankiškumo pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją bei savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principai suponuoja tai, kad savivaldybių savarankiškumo laipsnis vykdant įvairias įstatymuose nustatytas funkcijas gali būti skirtingas. Kadangi visos savivaldybių funkcijos yra vykdomos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją, šiuo atžvilgiu jos visos yra priskirtos savivaldybėms vykdyti; nė viena jų nereiškia savivaldybių absoliutaus savarankiškumo atitinkamoje srityje. Pati savivaldos teisės prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą).

Pažymėtina, jog pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo. Vietos valdžios funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba. Viešojo administravimo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos), kiti savivaldybės įstaigų ir tarnybų vadovai, valstybės tarnautojai, kuriems teisės aktai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje. Viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal sudarytas sutartis kiti viešai pasirenkami fiziniai ar juridiniai asmenys.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą. Visuotinai pripažįstama, kad savivaldybių biudžetai yra šių savivaldybių pajamų ir išlaidų (asignavimų) planai tam tikram laikotarpiui (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutarimą). Savivaldybės biudžetas sudaromas ir tvirtinamas vieniems biudžetiniams metams. Savivaldybių biudžetų rengimo, svarstymo ir tvirtinimo procedūra nustatyta Biudžeto sandaros įstatyme ir Vyriausybės nutarimu patvirtintose taisyklėse (Vietos savivaldos įstatymo 51 str. 1 d.). Biudžetiniais metais savivaldybės taryba biudžetą taip pat gali tikslinti (Vietos savivaldos įstatymo 51 str. 2 d.). Savivaldybės biudžeto sudarymo pagrindas yra savivaldybės tarybos patvirtintos socialinės, ekonominės ir kitos programos, taip pat savivaldybių funkcijoms įgyvendinti reikalingų lėšų skaičiavimai (Vietos savivaldos įstatymo 51 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą reguliavimą, pažymi, jog tai, ar savivaldybės biudžete lėšų tam tikroms reikmėms (tikslams) numatoma pakankamai, ar ne, kokia dalis jo turi būti skiriama tam tikroms reikmėms (atitinkamos gatvės konkrečiu metu tiesimui ar jos priežiūrai) yra biudžeto planavimo, savivaldybės ir visuomenės poreikių įvertinimo, jų subalansavimo su visuomenės ir savivaldybės galimybėmis, taigi socialinio ir ekonominio tikslingumo, klausimai. Tačiau administraciniams teismams yra suteikiami įgaliojimai nagrinėti tik ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administraciniams teismams nėra suteikta galimybė vertinti ginčijamą aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, be to, teismams nėra suteikta teisė spręsti išimtinai politinių ar ekonominių klausimų. Suteikta teisė tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Atitinkamai, manytina, jog vertinimu, ar pagrįstai buvo skirtos savivaldybės biudžeto lėšos tam tikrų pagrindinių Panevėžio miesto gatvių tvarkymui, o ne naujų gatvių tiesimui, būtų atliekamas ABTĮ 3 straipsnyje nurodytas vertinimas, būtų įsiterpiama į savivaldybių vietos valdžios vykdymo funkciją. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija negali pateikti vertinimo, ar pagrįstai ir tinkamai atsakovas skirstė savo biudžeto lėšas kiek tai yra susiję su gatvių tiesimu ar jų priežiūra. Be to, šie klausimai nėra atskiru šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais išaiškinimais, taip pat šalina pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, susijusius su tam tikru pateiktu politiniu, ekonominiu vertinimu, t. y. motyvus dėl to, ar tikslingai buvo paskirstytos savivaldybės biudžeto lėšos, gauti asignavimai.

Dėl nurodytų aplinkybių šiuo aspektu nevertinami administracinėje byloje pateikti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimai dėl Panevėžio miesto savivaldybės 2012 metų biudžeto tvirtinimo (b. l. 40-56), jo tikslinimo (b. l. 57-59), dėl 2011 metų biudžeto tvirtinimo (b. l. 60-67), jo tikslinimo (b. l. 68-71), dėl 2010 metų biudžeto tvirtinimo (b. l. 72-88), jo tikslinimo (b. l. 89-91), Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 21 d. sprendimas Nr. 1-169, kuriuo buvo nuspręsta patvirtinti 2012 metų lėšų, skirtų iš Kelių priežiūros ir plėtros programos, paskirstymą savivaldybės vietinės reikšmės keliams ir gatvėms tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (b. l. 92-93). Be to, nevertinami ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Panevėžio miesto savivaldybės biudžeto galimu netinkamu skirstymu, t. y. prioritetu pasirenkant tvarkyti pagrindines gatves, o ne mažesnes gatves ir taip ignoruojant atskirų subjektų interesus.

Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog šiuo atveju nėra akivaizdžiai nustatyta, kad nesant nutiestų reikalaujamų gatvių pareiškėjui atimta ar neteisėtai apribota susisiekimo galimybė patekti į jo žemės sklypą. Šiuo atveju pagrįstai atsakovas taip pat nurodo, jog pareiškėjui turint statybą leidžiantį dokumentą, jį išduodant buvo galima suvokti jo galimybės vykdyti statybos darbus gali būti apsunkintos, nes prie jo žemės sklypo gatvės nėra nutiestos. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjui buvo žadama jas nutiesti iki tam tikro laiko ar buvo atliekami dėl to kokie nors teisės aktuose numatyti veiksmai prieš išduodant statybą leidžiantį dokumentą. Be to, iš pareiškėjo pateiktų procesinių dokumentų turinio galima spręsti, kad prie pareiškėjo žemės sklypo negalima sunkiasvorėms transporto priemonėms privažiuoti tik epizodiškai, esant nepalankioms oro sąlygoms (b. l. 2-3). Taigi negalima teigti, kad yra visiškai apribotos pareiškėjo galimybės vykdyti statybas jam priklausančiame žemės sklype nesant nutiestų gatvių.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nors pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-3425/2011 pateiktais išaiškinimais, kad tokios aplinkybės kaip lėšų stygius negali būti laikomos pagrindu atsisakyti atlikti savo pareigas, tačiau šių bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos ir šia byla kaip teismo precedentu šiuo atveju negalima tiesiogiai remtis. Pažymėtina, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Šiuo atveju administracinėje byloje Nr. A63-3425/2011 buvo nustatyta, kad atsakovas būdamas statytojas neužtikrino, kad techninis projektas būtų ruošiamas atidžiai ir rūpestingai, įvertinant ir faktinius, ir kadastro duomenis, ir nepagrįstai šiame projekte nuovaža nebuvo suprojektuota. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas konstatavo, jog atsisakymas atlikti veiksmus motyvuojant lėšų stygiumi yra nepagrįstas. Tuo tarpu šioje administracinėje byloje, kaip jau buvo minėta, nėra nustatyta teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą šiuo metu atlikti pareiškėjo įvardintus veiksmus.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai keistini, o sprendimo rezoliucinė dalis paliktina nepakeista. Dėl šių priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti ir pareiškėjo M. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme teismo posėdis įvyko 2014 m. balandžio 28 d. ir teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas. 2014 m. balandžio 30 d., jau atidėjus teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą, buvo gauti pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, šie pateikti dokumentai nėra prijungiami prie administracinės bylos ir nėra vertinami. Be to, šiuo atveju nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti šią situaciją.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys