AS-1135-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1135-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03691-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. liepos 14 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus apsk. VPK) viršininką tinkamai išnagrinėti ir priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2015 m. kovo 25 d. surašyto ir 2015 m. kovo 26 d. pateikto prašymo atleisti jį iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją, pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą bei pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2015 m. balandžio 9 d. Vilniaus apsk. VPK viršininko įsakymą Nr. 10-TE-260.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, argumentuodamas, kad 2015 m. kovo 21 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl ko jis buvo sulaikytas ir iki 2015 m. kovo 26 d. laikomas areštinėje. 2015 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams. Sulaikymo ir suėmimo metu ėjo Vilniaus apsk. VPK Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas. 2015 m. kovo 23 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas. 2015 m. kovo 26 d. pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą dėl išėjimo į pensiją. Pareiškėjui būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2015 m. balandžio 13 d. jam buvo įteiktas registruotas laiškas su Vilniaus apskrities VPK tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-IS-59 (toliau – ir Išvada) ir 2015 m. balandžio 9 d. Vilniaus apskrities VPK įsakymu Nr. 10-TE-260 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjas, vadovaujantis Vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi atleistas iš vidaus tarnybos. 2015 m. kovo 26 d. pareiškėjo prašymas dėl išėjimo į pensiją nagrinėtas nebuvo. Iki 2015 m. gegužės 21 d. pareiškėjas buvo izoliuotas Lukiškių TI-K, todėl neturėjo galimybės laiku pateikti skundo dėl atsakovo neveikimo, neturėjo galimybės susipažinti su surinkta tarnybinio patikrinimo medžiaga, gauti informaciją apie pateikto prašymo išleisti į pensiją, nagrinėjimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 21 d. nutartimi netenkino pareiškėjo A. N. prašymo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti bei atsisakė skundą priimti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui Įsakymas ir Išvada buvo įteikti 2015 m. balandžio 13 d., jam esant Lukiškių TI-K. Įsakyme yra nurodytas apskundimo terminas, todėl skundas teismui dėl šio Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo turėjo būti paduotas iki 2015 m. gegužės 13 d.

Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Vilniaus apskrities VPK viršininką tinkamai išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 25 d. prašymą atleisti pareiškėją iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, teismas nurodė, kad remiantis Vidaus tarnybos statuto 53 ir 55 straipsniais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalimi, vėliausiai sprendimas į pareiškėjo 2015 m. kovo 25 d. prašymą (pateiktą atsakovui 2015 m. kovo 26 d.) turėjo būti priimtas iki 2015 m. balandžio 10 d. imtinai, o pareiškėjas skundą teismui dėl atsakovo vilkinimo atsakyti į jo 2015 m. kovo 25 d. prašymą galėjo pateikti iki 2015 m. birželio 10 d., tačiau pareiškėjas skundą teismui pateikė 2015 m. liepos 14 d.

Teismas pažymėjo, kad pasibaigus kardomosios priemonės (suėmimas) taikymo terminui 2015 m. gegužės 21 d., pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2015 m. liepos 14 d., t. y. praėjus daugiau nei 1,5 mėnesio nuo suėmimo pasibaigimo. Pareiškėjas į teismą dėl atsakovo vilkinimo atlikti veiksmus galėjo kreiptis iki 2015 m. birželio 10 d., tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, o į teismą kreipėsi praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų (įrodymų) kodėl į teismą nesikreipė laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. liepos 14 d., t. y. pasibaigus kardomosios priemonės suėmimo termino taikymui.

III. Pareiškėjas 2015 m. liepos 28 d. (b. l. 24-27) pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartį ir atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas nurodo, kad iki 2015 m. gegužės 21 d. buvo izoliuotas Lukiškių TI-K, todėl neturėjo jokios galimybės per įstatymų nustatytus terminus pateikti skundo dėl atsakovo neveikimo, be to, neturėjo galimybės susipažinti su tarnybinio patikrinimo medžiaga, naujausia jurisprudencija. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui nebuvo suteikta teisė susitikti su advokatu, buvo visiškai atribotas nuo teisinės pagalbos. Teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu, kuris sako, kad visi asmenys yra lygus, pasibaigus kardomojo kalinimo terminui pareiškėjas turėjo ne 2 mėnesius neveikimui apskųsti, o tik 20 dienų.

Paaiškina, kad teismas neteisingai paskaičiavo 2015 m. kovo 25 d. prašymo išnagrinėjimo terminus, nurodo, kad prašymų nagrinėjimų datos skaičiuojamos imtinai, todėl pareiškėjo prašymą atsakovas turėjo išnagrinėti iki 2015 m. balandžio 9 d. Skundžiamoje Išvadoje atsakovas nepasisakė apie pareiškėjo prašymą išleisti į pensiją, tik priėmė Įsakymą atleisti pareiškėją iš tarnybos, tuo pažeisdamas Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 21 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apsk. VPK viršininko 2015 m. balandžio 9 d. įsakymą Nr. 10-TE-260 bei įpareigoti atsakovą tinkamai išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 25 d. prašymą dėl išėjimo į pensiją.

ABTĮ 33 straipsnis, reglamentuojantis skundų (prašymų) padavimo administraciniam teismui terminus, nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas vilkina atitinkamo klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas skundžiamą 2015 m. balandžio 9 d. Įsakymą gavo 2015 m. balandžio 13 d., Įsakyme yra nurodyta apskundimo tvarka ir terminai. Paskutinė šio Įsakymo apskundimo diena, skaičiuojant terminą nuo sužinojimo apie Įsakymą dienos yra 2015 m. gegužės 13 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad net pasibaigus kardomosios priemonės (suėmimas) terminui 2015 m. gegužės 21 d., pareiškėjas nebuvo operatyvus ir rūpestingas norėdamas apginti galimai pažeistas savo teises, o į teismą kreipėsi tik 2015 m. liepos 14 d., t. y. po vieno su puse mėnesio.

Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą išnagrinėti 2015 m. kovo 25 d. prašymą atleisti pareiškėją iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu. Pagal Vidaus Tarnybos statuto 55 straipsnyje įtvirtintas nuostatas pareigūnas ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų pateikia prašymą vadovui nutraukti vidaus tarnybą. Pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną pasibaigus 14 dienų terminui. Pareiškėjo argumentas, kad atsakovas vėliausiai sprendimą turėjo priimti iki 2015 m. balandžio 9 d., o teismo nutartyje nurodyta 2015 m. balandžio 10 d. vertintinas kritiškai, kadangi pirmosios instancijos teismas apskundimo terminą paskaičiavo pareiškėjo naudai pailgindamas jį viena diena. Pareiškėjas skundą teismui dėl atsakovo vilkinimo atsakyti į jo 2015 m. kovo 25 d. (Vilniaus VPK pateikto 2015 m. kovo 26 d.) prašymą galėjo pateikti iki 2015 m. birželio 10 d., t. y. 2015 m. gegužės 21 d. pasibaigus kardomosios priemonės - suėmimo terminui, turėjo dar 20 dienų terminą laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išanalizavus prašyme nurodytas priežastis, daroma išvada, kad pagrindo jas vertinti kaip objektyvias ir nepriklausančias nuo pareiškėjo valios nėra.

Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012), ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir padarė. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, termino praleidimo fakto konstatavimas yra pakankama sąlyga atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą).

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. N. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė