A-1856-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1856-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02473-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSAT) 2014 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (21)-14-1214 (toliau – ir sprendimas) ir įpareigoti atsakovą per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo supažindinti pareiškėją su operatyvinio tyrimo byla Nr. PS-3-005-04.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ginčijamu sprendimu nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo supažindinti jį su kriminalinės žvalgybos metu surinktais duomenimis pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 5 straipsnio 6 dalį.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. balandžio 27 d. įsakymu buvo paskirtas į pareigas, kurias užimti buvo reikalinga turėti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „slaptai“ ir asmens patikimumo pažymėjimą, kurie jam buvo išduoti 2002 m. sausio 19 d. Vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymu pareiškėjui buvo panaikintas 2002 m. sausio 29 d. išduotas leidimas dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, o pareiškėjas VSAT 2006 m. spalio 20 d. įsakymu buvo atleistas iš tarnybos. Pareiškėjas inicijavo teisminį ginčą, kurio metu paaiškėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas operatyvinis tyrimas, kurio operatyvinio sekimo bylos turinys įslaptintas ir pareiškėjui nebuvo atskleistas. Lietuvos Respublikos Seimo operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisija 2012 m. spalio 4 d. raštu pareiškėją informavo, kad operatyvinis tyrimas buvo nutrauktas 2007 m. liepos 13 d., ikiteisminis tyrimas nepradėtas. Pareiškėja teigė, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra nepagrįstas konkrečiais faktais / duomenimis, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pareiškėjas taip pat neinformuotas apie jokį ikiteisminį tyrimą dėl jo pareigų VSAT.

Pareiškėjo manymu, pagal KŽĮ 5 straipsnio 6 dalį pasitvirtinusia gali būti laikoma tik tokia informacija, dėl kurios buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jo eigoje nustatyti asmens nusikalstami veiksmai. Priešingai aiškinant šią įstatymo nuostatą, KŽĮ subjektams būtų palikta neribota diskrecijos teisė spręsti, kada informacija laikytina pasitvirtinusia / nepasitvirtinusia, t. y. kada asmuo turi teisę susipažinti su baigto operatyvinio tyrimo duomenimis. Pareiškėjo tvirtinimu, jo reikalavimas atitinka KŽĮ 5 straipsnio 6 dalies reikalavimus, taip pat tai, kad nepasitvirtinus kriminalinės žvalgybos metu gautai informacijai ir nepradėjus ikiteisminio tyrimo, pareiškėjui atsirado neigiamų teisinių pasekmių: būtent dėl atlikto operatyvinio tyrimo pareiškėjui buvo atimta speciali teisė ir jis atleistas iš tarnybos VSAT. Atsakovas, atsisakydamas supažindinti pareiškėją su operatyvinio tyrimo duomenimis, neteisėtai atsisako vykdyti KŽĮ 5 straipsnio 6 dalį, todėl sprendimas turi būti panaikintas, o atsakovas įpareigotas per protingą terminą supažindinti pareiškėją su vykdyto operatyvinio tyrimo byla.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 21 d. kreipėsi į VSAT, prašydamas supažindinti jį su operatyvinio sekimo byla ir operatyvinio tyrimo duomenimis. Išnagrinėjus prašymą, pareiškėjui buvo atsakyta 2014 m. kovo 26 d. raštu Nr. (21)-14-1214. Pagal KŽĮ nuostatas, kriminalinės žvalgybos metu apie asmenį surinkti duomenys pateikiami tik tuomet, jeigu gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas. Pažymėjo, kad 2004 m. liepos 13 d. VSAT Vilniaus rinktinės Operatyvinės veiklos skyriuje pareiškėjo atžvilgiu pradėtas operatyvinis tyrimas turint duomenų apie pareiškėjo piktnaudžiavimą tarnyba. VSAT 2006 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. TE-390 pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos nuo 2006 m. spalio 20 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą, t. y. kai įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Kadangi atleistas iš tarnybos pareiškėjas prarado galimybę vykdyti nusikalstamas veikas (piktnaudžiauti tarnyba), operatyvinio sekimo byla buvo nutraukta, o ikiteisminis tyrimas nepradėtas. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo nutraukimas dėl šios priežasties nereiškia, kad tyrimo metu surinkta informacija nepasitvirtino, priešingai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą, o teismui buvo pateikta susipažinti operatyvinio sekimo byla. Visi aspektai buvo išanalizuoti ir aptarti minėtame apeliacinės instancijos teismo sprendime, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad tiek įslaptintų, tiek neslaptų įrodymų visuma, liudijanti ne pareiškėjo naudai, sudaro pagrindą konstatuoti, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas pagrįstai. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad Generalinė prokuratūra, reaguodama į pareiškėjo skundus dėl galimų žmogaus teisių pažeidimų vykdant operatyvinę veiklą, susipažino su visa operatyvinio sekimo byla ir pateikė pareiškėjui atsakymą, kuriame konstatavo, kad operatyvinio sekimo byla buvo pradėta teisėtai, t. y. laikantis įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų, bei pagrįstai, esant pakankamai informacijos, leidžiančios konstatuoti Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio nuostatose įtvirtintų operatyvinio tyrimo pagrindų buvimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog, gavus duomenų apie pareiškėjo piktnaudžiavimą tarnyba, 2004 m. liepos 13 d. VSAT Vilniaus rinktinės Operatyvinės veiklos skyriuje jo atžvilgiu buvo pradėtas operatyvinis tyrimas. 2006 m. spalio 18 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-395 buvo panaikintas 2002 m. sausio 29 d. pareiškėjui išduotas leidimas Nr. 61 dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, o 2006 m. spalio 20 d. VSAT vado įsakymu Nr. TE-390 jis buvo atleistas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą. Nesutikdamas su minėtais įsakymais, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas juos panaikinti, grąžinti jį į VSAT Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos vado pareigas ir priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d sprendimu pareiškėjo skundas buvo tenkintas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir pareiškėjo skundas atmestas, operatyvinis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas 2007 m. liepos 13 d.

Pareiškėjas 2014 m. vasario 21 d. kreipėsi į VSAT vadą, nurodydamas, jog, nagrinėjant administracines bylas, 2010 m. liepos mėnesį jam tapo žinoma, kad VSAT operatyviniai pareigūnai nuo 2004 m. liepos 13 d. vykdė jo operatyvinį stebėjimą, kuris buvo nutrauktas 2007 m. liepos 13 d. Vadovaudamasis KŽĮ 5 straipsnio 6 dalimi, pateiktame prašyme pareiškėjas VSAT vado prašė pavesti nesuinteresuotiems pareigūnams įvertinti buvusio operatyvinio tyrimo jo atžvilgiu medžiagą, įvertinant operatyvinio tyrimo pradėjimo ir tęsimo pagrįstumą, jį vykdžiusių pareigūnų veiksmus ir sudaryti galimybę susipažinti su vykdyto operatyvinio tyrimo duomenimis. VSAT 2014 m. kovo 6 d. raštu Nr. (21)-14-1214 informavo pareiškėją, kad operatyvinio tyrimo metu surinkta medžiaga jam negali būti pateikta, kadangi operatyvinis tyrimas nutrauktas ne operatyvinei informacijai nepasitvirtinus, o kitais pagrindais.

Vadovaudamasis KŽĮ 5 straipsnio 6 punktu, teismas nurodė, kad kriminalinės žvalgybos metu surinktų duomenų pateikimas asmeniui, apie kurį ji buvo renkama, galimas tik tuomet, kai yra visos trys sąlygos: gauta informacija nepasitvirtino, nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, asmeniui atsirado teisinės neigiamos pasekmės. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad pagal kriminalinės žvalgybos metu surinktus duomenis pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nėra, teisinių neigiamų pasekmių atsiradimą pareiškėjui patvirtina tai, kad vadovaujantis operatyvinio sekimo byloje surinkta medžiaga 2006 m. spalio 18 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu jam buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, dėl ko VSAT vado 2006 m. spalio 20 d. įsakymu jis buvo atleistas iš tarnybos.

Išanalizavęs 2010 m. spalio 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010, teismas nustatė, kad apeliacinės instancijos teismui susipažinti buvo pateikta įslaptinta medžiaga – operatyvinio sekimo byla Nr. PS-3-005-04, tai yra ta pati byla, dėl susipažinimo su kuria pareiškėjas kreipėsi į VSAT. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo, be kita ko, pripažino, kad pareiškėjui leidimas dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija buvo panaikintas pagrįstai, nurodė, kad tokią išvadą patvirtina tiek įslaptintų, tiek išvardintų išslaptintų įrodymų visuma, liudijanti ne pareiškėjo naudai, o iš operatyvinio sekimo medžiagos matyti, kad pareiškėjo veikla nesuderinama su valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų laikymusi. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad neturi pagrindo nesivadovauti minėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadomis, todėl darė išvadą, kad kriminalinės žvalgybos metu apie pareiškėją surinkta informacija laikytina pasitvirtinusia. Teismas konstatavo, kad nesant vienos iš KŽĮ 5 straipsnio 6 punkto nurodytų sąlygų, kurioms esant turi būti pateikiama apie asmenį kriminalinės žvalgybos metu rinkta informacija, atsakovas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo.

Teismas pripažino, jog ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes yra motyvuotas, pagrįstas objektyviais išnagrinėtoje administracinėje nustatytais duomenimis ir teisės aktų normomis.

III. Pareiškėjas G. J., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą – panaikinti atsakovo 2014 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (21)-14-1214 ir įpareigoti atsakovą per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo supažindinti pareiškėją su operatyvinio tyrimo byla Nr. PS-3-005-04.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde vadovaujasi iš esmės analogiškais argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendime ir atsakovo sprendime nėra nurodyti jokie kriminalinės žvalgybos metu apie pareiškėją surinkti ir pasitvirtinę faktai, lėmę specialiosios teisės atėmimą ir atleidimą iš tarnybos.

2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino KŽĮ 5 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas normos taikymo sąlygas: pareiškėjo vertinimu, normoje įtvirtintos sąlygos nėra kumuliatyvios. Pasitvirtinusia gali būti laikoma tik tokia informacija, dėl kurios buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jam vykstant nustatyti asmens nusikalstami veiksmai. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytas minėtos normos aiškinimas prieštarauja proporcingumo principui.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas vadovaujasi atsiliepime į pareiškėjo skundą bei pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais. Atsakovas akcentuoja, kad atskleisti pareiškėjui kriminalinės žvalgybos metu surinktos informacijos nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. (21)-14-1214, kuriuo buvo atsisakyta supažindinti pareiškėją su operatyvinio tyrimo byla Nr. PS-3-005-04.

Byloje nustatyta, kad 2004 m. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas operatyvinis tyrimas, kurio metu surinktų duomenų pagrindu pareiškėjui 2006 m. spalio 18 d. buvo panaikintas leidimas dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. Atitinkamai netekus šio leidimo, jis 2006 m. spalio 20 d. buvo atleistas iš darbo valstybės sienos apsaugos tarnyboje pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą.

2014 m. vasario 21 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą leisti jam susipažinti su minėto operatyvinio tyrimo duomenimis. Šį prašymą grindė Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatomis. Ginčijamu atsakovo sprendimu buvo atsisakyta tenkinti šį pareiškėjo prašymą.

Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „Asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus šio įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatytus duomenis.“

Iš šios teisės normos matyti, kad ji reglamentuoja specialios informacijos – surinktos kriminalinės žvalgybos priemonėmis, pateikimo susipažinti asmenims sąlygas ir tvarką.

Pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 7 punktą Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, netaikomas informacijai, kurios teikimą reglamentuoja kiti įstatymai.

Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendžiant informacijos, kuri yra surinkta kriminalinės žvalgybos priemonėmis, pateikimo susipažinti asmenims klausimą, turi būti vadovaujamasi Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatomis.

Šio įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje (2013 12 23 įstatymo Nr. XII-729 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 03 01) nustatyta, kad „Asmuo, manantis, kad kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises ir laisves, gali apskųsti šiuos veiksmus kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui. Šis skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos. Asmuo, nesutinkantis su kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo ar prokuroro sprendimu, gali per 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos paduoti skundą apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui. Galutinis sprendimas priimamas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos.“

Iš šios teisės normos matyti, kad joje yra įtvirtinta speciali ginčų, kurie kyla žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje, vykdant kriminalinę žvalgybą, tame tarpe ir aptariamos informacijos pateikimo susipažinti asmenims atveju, nagrinėjimo tvarka. Pagal šią tvarką asmuo kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus gali pasirinktinai skųsti kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui, o pastarųjų sprendimus - apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui.

Šis teisinis reguliavimas savo ruožtu lemia, kad administracinių teismų kompetencijai nėra priskirta nagrinėti ginčų, kurie kyla iš teisinių santykių, reglamentuojamų Kriminalinės žvalgybos įstatymo normomis.

Byloje nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, arba pradėtą tokį ydingą teisminį procesą nutraukti (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.; 101 str. 1p.). Kadangi pirmosios instancijos teismas tokių veiksmų neatliko, todėl jo atliktas šio ginčo teisminis nagrinėjimas yra neteisėtas, o tuo pačiu neteisėtas yra ir priimtas jo sprendimas šioje byloje, kuris yra naikintinas, o byla nutrauktina.

Šios išvados pagrįstumo nepaneigia ir ta aplinkybė, kad atsakovas ginčijamame sprendime nurodė, jog šį jo sprendimą galima skųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, nes tokia jo nuoroda, neatitinka minėtų Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą, o bylą pagal pareiškėjo G. J. skundą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys