AS-822-1211-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-1211/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04426-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 61.2; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. S. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. spalio 3 d (pagal spaudą ant voko, teisme gautas – 2014 m. spalio 6 d.) skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 1D-6697 (11), priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2 169,46 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies padavimo teismui terminą. Prašymą grindžia tuo, kad iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priimto nutarimo jis manė, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai ir buvo susitaikęs su pensijos dalies praradimu. Be to, buvo įsitikinęs, kad neteisėtai sumažinta pensijos dalis vadovaujantis minėtu Konstitucinio teismo nutarimu bus grąžinta automatiškai, nesikreipiant į teismus. Tuo pačiu nurodo esantis invalidas, serga išsėtine skleroze, 2012, 2013 ir 2014 metais su pertraukomis gydęsis Abromiškio reabilitacijos ligoninės Neurologijos skyriuje ir Rokiškio rajono centrinėje ligoninėje, liga progresuoja, sunkiai juda.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą ir atsisakė priimti jo skundą.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuota pozicija, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Nustatyta, kad pirmąją sumažintąją pensiją pareiškėjas G. S. gavo už 2010 m. sausio mėn., todėl pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau, kaip pirmosios perskaičiuotos pensijos gavimo metu. Pareiškėjas skundą teismui pateikė praėjus daugiau, nei pusantrų metų tokio pobūdžio reikalavimams reikšti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo tikėjimasis, kad visiems valstybines pensijas gaunantiems pensininkams bus išmokėtas susidaręs skirtumas nėra susijęs su termino skundui paduoti praleidimu. Priešingai, pareiškėjas dar 2010 m. turėjo žinoti apie inicijuojamus teisminius ginčus dėl pensijų nepriemokų priteisimo, todėl būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus ir siekdamas teisminės savo pažeistų teisių gynybos, galėjo skundą teismui pateikti įstatyme nustatytu terminu. Be to, pareiškėjas skunde aiškiai nurodė, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, todėl tuo metu ėmęsis realizuoti ginti pažeistas savo teises nebūtų praleidęs termino skundui paduoti, nes nuo šio Konstitucinio Teismo, taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti, kad jo teisės galimai yra pažeidžiamos. Pažymėtina dar ir tai, kad praėjo pusantrų metų nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria buvo pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas ir kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo; praėjo daugiau nei 11 mėnesių po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktiką dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo, tačiau pareiškėjas nesiėmė aktyvių veiksmų savo pažeistoms teisėms apginti. Į Vidaus reikalų ministeriją išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 3 d., į teismą – 2014 m. spalio 6 d., t. y. gerokai praleidęs 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Įvertinęs pareiškėjo argumentus ir pateiktus medicininius dokumentus dėl jo ligos, teismas pažymėjo, kad jam diagnozuota išsėtinė sklerozė, laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 17 d. iki 2014 m. balandžio 27 d. gydėsi Rokiškio ligoninėje, laikotarpyje nuo 2014 m. liepos 28 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. – Abromiškių reabilitacijos ligoninėje. Jokių duomenų apie savo prašyme nurodytą gydymąsi 2012, 2013 metais, pareiškėjas nepateikė. Iš Medicinos dokumentų išrašo matyti, kad pareiškėjo gydymasis buvo momentinis – 2014 metais jis gydėsi du kartus, viso apie du mėnesius. Kodėl negalėjo įgyvendinti savo teisės kreiptis į teismą 2012, 2013 ir 2014 metais, kai pareiškėjas nebuvo gydęsis medicinos įstaigų stacionare, pareiškėjas nenurodė.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl terminą praleido ne dėl objektyvių ir nuo jo valio nepriklausančių aplinkybių, o savo teisės kreiptis į teismą, tiesiogiai nerealizavo vien tik dėl nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių. Esant šioms aplinkybėms, prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti laikytinas nepagrįstu, todėl netenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 8 p.). Kadangi prašymas atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos netenkinamas, pareiškėjo skundą šioje dalyje atsisakytina priimti.

Dėl reikalavimo panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 1D-6697(11) teismas pažymėjo, kad pareiškėjas termino šiam viešojo administravimo subjekto aktui apskųsti nepraleido. Tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktą aiškinimą 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, teismas padarė išvadą, kad Vidaus reikalų ministerijos rašto į pareiškėjo prašymo nenuginčijimas neužkerta kelio pareiškėjui reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, taigi nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, šį reikalavimą atsisakyta priimti, kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas G. S. atskirajame skunde (b. l. 21–22) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį, atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti.

Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą. Nurodo, kad pagrindinė priežastis, sutrukdžiusi jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, yra jo neįgalumas ir progresuojanti liga. Nuo 2004 m. gruodžio 20 d. jam diagnozuota išsėtinė sklerozė. 2010–2014 metais pastoviai, su nedidelėmis pertraukomis gydėsi stacionare, sveikata blogėjo, liko praktiškai nedarbingas, pastoviai kankina skausmai, apriboti judesiai, todėl iki šiol neturėjo galimybės imtis aktyvių veiksmų. Šiuo metu sveikata šiek tiek pagerėjusi. Mano, kad jo konstitucinė teisė kreiptis į teismą neturi ir negali būti dirbtinai suvaržoma ir jam turi būti suteikta galimybė ginti pažeistas teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartimi, kuria teismas atsisakė priimti jos skundo dalį dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą. Todėl šiuo atveju spręstina, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikomas 3 metų procesinis terminas. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 18 d. pažymos Nr. 11DP(P)-4583 (b. l. 6–7) matyti, kad pareiškėjo valstybinė pensija pagal buvo pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. spalio 3 d (pagal spaudą ant voko, b. l. 13), todėl teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido minėtą 3 metų procesinį terminą skundui paduoti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pažymėtina, kad ABTĮ nėra įtvirtinta, kokios aplinkybės, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, laikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šis klausimas yra paliktas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus beveik 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjų skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus beveik 11 mėnesių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą grindžia savo sveikatos būkle. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apriboja pareiškėjo galimybės pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galimai pažeistas jo teises. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo pateiktus medicininius dokumentus ir pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kodėl negalėjo įgyvendinti savo teisės kreiptis į teismą 2012, 2013 ir 2014 metais, kai nesigydė medicinos įstaigų stacionare. Nėra duomenų, kad pareiškėjui diagnozuota liga – išsėtinė sklerozė, buvo tokio pobūdžio, kad sutrukdė pareiškėjui pačiam ar per atstovą anksčiau kreiptis į atsakovą, o vėliau ir į teismą, dėl savo teisių gynimo. Net laikant, jog kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo galutinai suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjo kreipimosi į teismą 2014 m. spalio 3 d. yra nepateisinamai ilgas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, objektyvių priežasčių, sukliudžiusių ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenustatyta. Termino skundui paduoti praleidimą lėmė pareiškėjo pasirinktas elgesys, jos nepakankamas aktyvumas ginant galimai pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė