eAS-247-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-247-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05098-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija: 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agentas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agentas“ skundą, kuriame prašoma panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos sprendimus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjo UAB „Agentas” atstovas advokatas A. B. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 3R-450(AG-367/01-2014) ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. SKP-69.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams šalinti ir įpareigojo pateikti teismui skundą, kuriame būtų suformuluotas teismo nutartyje pateiktą aiškinimą atitinkantis reikalavimas.

Teisme 2014 m. gruodžio 5 d. gautas UAB „Agentas“ skundas, kuriame prašoma: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 3R-450(AG-367/01-2014); 2) panaikinti Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 3JA-285-236; 3) panaikinti NMA 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. SKP-69; 4) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti NMA 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. SKP-69 galiojimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi priėmė pareiškėjo UAB „Agentas” skundą, tačiau netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad gali būti taikomos tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės: uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus (1 p.), išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas (2 p.) ir ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Pareiškėjas prašo taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo laikinai sustabdyti ginčijamo NMA 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. SKP-69 galiojimą. Šis pareiškėjo prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad jis jau yra gavęs atsakovo raštą dėl susidariusios 1 725 882,08 Lt skolos grąžinimo. Tokios sumos išieškojimas neabejotinai apsunkintų galimą pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, nes išieškotų sumų nebūtų galimybės susigrąžinti, be to, pareiškėjas bankrutuotų, nebeliktų darbo vietų.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra siejamas su konkrečiais byloje pateiktais įrodymais dėl teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba apsunkinimo tuo atveju, jeigu teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, o reikalavimo užtikrinimo priemonės nebūtų pritaikytos. Tokius įrodymus pateikti privalo ir atitinkamai turi pagrįsti būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones subjektas, kuris kreipiasi dėl šių priemonių taikymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra išaiškinęs, kad prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami ir yra atmestini (administracines bylos Nr. AS525-242/2009, Nr. AS858-922/2011).

Įvertinęs pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teismas konstatuoja, kad jis nėra motyvuotas ir pagrįstas objektyviais duomenis. Pareiškėjas remiasi abstraktaus pobūdžio argumentais bei prielaidomis apie galimai jam kilsiančias neigiamas pasekmes, tačiau nepateikia jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas. Pažymėtina, kad argumentai, jog išieškotų sumų negalima bus susigrąžinti yra visiškai nepagrįsti, nes, pagal ABTĮ 92 straipsnio nuostatas, administracinio akto panaikinimas atkuria iki tol buvusią padėtį, t. y. grąžina šalis į status quo. Nustačius, kad ginčijamu NMA sprendimu pareiškėjas nepagrįstai įpareigotas grąžinti paramos lėšas, iš pareiškėjo išieškotos pinigų sumos jam turės būti grąžintos.

III. Pareiškėjas UAB „Agentas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties dalį, kuria netaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, ir sustabdyti ginčijamo NMA 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. SKP-69 vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjo manymu, nutartis dalyje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo yra priimta neatsižvelgus į visas bylos aplinkybes apie pareiškėjo finansinę padėtį, neįvertinus šio sprendimo neigiamų padarinių masto ir pažeidžiant proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principą. Ginčijamu sprendimu buvo pritaikyta pati griežčiausia iš numatytų sankcijų paramos gavėjui – paramos teikimo nutraukimas, sugrąžinant paramos gavėjui išmokėtas lėšas – 1 725 882,08 Lt. 2014 m. gegužės 29 d. gautas atsakovo raštas, kuriuo prašoma grąžinti minėtas lėšas, taip pat nurodyta, kad negrąžinus skolos bus pradėtos skaičiuoti palūkanos. Tokiu būdu NMA įgijo teisę reikalauti iš pareiškėjo už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 29 d. ir palūkanas, todėl mokėtina suma šiai dienai yra apie 2 000 000 Lt. Reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas artimiausiu metu gali lemti objektyvias ir itin reikšmingas pareiškėjui neigiamas ekonomines pasekmes: šiuo metu pareiškėjas neturi finansinių galimybių sumokėti išieškomą paramos sumą bei palūkanas, todėl ją išieškojus priverstinai pareiškėjas bankrutuotų, o tai reikštų, kad pareiškėjo darbuotojai netektų darbo. Teismas neįvertino, kad sprendimas pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę padarys kur kas mažiau žalos nei sprendimas jos netaikyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, jog iškėlus ginčą administraciniame teisme, proceso dalyvių prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjami vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo normomis. ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą susiejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių (2013 m. vasario 28 d. nutartis adm. byloje Nr. AS146-246/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (2012 m. balandžio 18 d. nutartis adm. byloje Nr. AS525-272/2012). LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartis adm. byloje Nr. AS858-13/2011), o pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. AS525-801/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas remiasi tuo, jog priverstinai išieškojus ginčijamame sprendime nurodytą paramos išmoką bei palūkanas, jo finansinė būklė taptų kritine, jis turėtų didelių sunkumų ir bankrutuotų.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (2009 m. sausio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2011 m. gegužės 27 d. nutartis adm. byloje Nr. AS63-416/2011). Taigi, aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartis adm. byloje Nr. AS146-149/2012).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su galimų finansinių nuostolių susidarymu, yra nekonkrečios, nedetalizuotos, pagrįstos prielaidomis (turės nutraukti veiklą, negalės vykdyti įsipareigojimų, finansinė padėtis taps kritine). Pareiškėjo argumentai dėl blogos finansinės būklės nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nes pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai susiję būtent su pareiškėjo finansine padėtimi, o ne su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu. Be to, jokių objektyvių duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtų pradėti priverstinio išieškojimo veiksmai pareiškėjo atžvilgiu, nėra pateikta. Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė ir atskirojo skundo padavimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui metu.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios, nesiėmus užtikrinimo priemonių, trukdytų įvykdyti būsimą teismo sprendimą, o atskirajame skunde pareiškėjas iš esmės remiasi prielaidomis, kad bus atlikti veiksmai, kurie apsunkins jo finansinę padėtį ir, jo manymu, kliudys įvykdyti būsimą teismo sprendimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrindas imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, jog, remiantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi, motyvuotą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas gali pateikti bet kurioje proceso stadijoje. Pareiškėjas turi teisę pateikti pakartotinius prašymus, jeigu paaiškėja naujos aplinkybės. LVAT praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012).

Atsižvelgiant į visus nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo akto veikimą, panaikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Agentas“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė