A-556-1302-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1302/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01729-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7) prašydama panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, ir Klaipėdos apskrities VMI) 2012 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (6.5)-61, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 68-33 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, ir MGK) 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. S-74(7-52/2013).

Pareiškėja nurodė, kad MGK neįsigilino į mokestinio ginčo aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ), Pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ), Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjos nuomone, MGK neatsižvelgė į jos argumentus, kad jai galbūt buvo priskirta jos sutuoktinio F. S. gautų pajamų už 2005-2006 m. mokestinį laikotarpį, nors pareiškėjos mokestinis patikrinimas buvo atliekamas tik už 2007-2009 m. laikotarpį, todėl, pareiškėjos nuomone, jai apskaičiuotos mokesčių ir su jais susijusios sumos nuo sandorių, kurie nepatenka į tikrintą laikotarpį, turi būti panaikintos, kaip apskaičiuotos neteisėtai ir nepagrįstai.

Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai jai apskaičiavo mokėtiną GPM nuo A. S. (jos sutuoktinio motinos) 2006 m. lapkričio 27 d. dovanoto turto (žemės sklypo, su 50 proc. baigtumo gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini)) pardavimo pajamų. 2006 m. lapkričio 27 d. dovanoto turto vertė buvo 139 000 Lt, tuo tarpu turtas parduotas 2008 m. gruodžio 10 d. ir 2009 m. birželio 2 d. sandoriais iš viso už 100 000 Lt (30 000 Lt ir 70 000 Lt), todėl pajamos, gautos už turto pardavimą (100 000 Lt), neviršijo jų įsigijimo išlaidų (139 000 Lt).

Dėl šios priežasties pareiškėjai mokesčiai nuo dovanoto turto pardavimo pajamų neturėjo būti skaičiuojami. Pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus pozicija dėl 2005 m. kovo 21 d. dovanojimo sandorio, kuriuo pareiškėjos sutuoktinis padovanojo motinai A. S. pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), mokestiniu vertinimu. Pareiškėjai mokesčiai nuo dovanojimo sandoriu dovanoto ir A. S. parduoto turto negali būti skaičiuojami apskritai, kadangi 2005-2006 m. nebuvo atliktas pareiškėjos mokestinis patikrinimas už atitinkamą laikotarpį ir yra suėjusi senatis.

Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai 2009 m. sausio 23 d., 2009 m. sausio 30 d., 2009 m. vasario 4 d. ir 2009 m. sausio 20 d. dovanojimo sandorius vertina kaip sudarytus siekiant mokestinės naudos (MAĮ 69 str. 1 d.) ir pajamas už minėtais sandoriais padovanotų turtų pardavimą priskiria pareiškėjai ir jos sutuoktiniui. Paaiškino, kad nei ji, nei jos sutuoktinis jokių pajamų ar ekonominės naudos iš padovanotų turtų, kurie vėliau buvo parduoti, negavo. Taip pat pažymėjo, kad jai nuo turto pardavimo sandorių PVM negali būti skaičiuojamas, kadangi pareiškėja nedalyvavo parduodant nurodytus nekilnojamojo turto objektus ir pajamų nuo turtų pardavimo negavo.

Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino dalies jos ir jos sutuoktinio patirtų sąnaudų už daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), statybas. Paaiškino, kad pareiškėja 2007-2009 m. butus minėtame pastate pardavinėjo nebaigtus statyti (nuo 45-75 proc. baigtumo). Visose nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyse buvo numatytas įpareigojimas statytojams (pareiškėjai ir jos sutuoktiniui) užbaigti parduodamus butus iki 100 proc. baigtumo. Pastatas pripažintas tinkamu naudoti ir įregistruotas kaip baigtas tik 2010 m. rugpjūčio mėnesį.

Tai reiškia, kad pareiškėja nebaigtus butus 2006-2009 metais pardavinėjo su įsipareigojimu juos užbaigti ir pareiškėjos bei jos sutuoktinio išlaidos pastato statybai po butų pardavimo sandorių (2006-2009) taip pat turėtų būti priskirtinos prie pareiškėjos sąnaudų už parduotus butus 2006-2009 m. Dėl šios priežasties, siekiant apskaičiuoti pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautas pajamas už 2006-2009 m., yra būtina įvertinti viso pastato statybos išlaidas (9 852 625 Lt) ir šias išlaidas proporcingai paskirstyti parduotiems butams 2006-2011 metais, pagal tai, kiek kainavo sukurti 1 kv. m buto.

Todėl, pareiškėjos nuomone, jos ir sutuoktinio išlaidos turėtų būti perskaičiuotos atsižvelgiant į jos ir sutuoktiniui pateiktus paskaičiavimus. Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad ji ir jos sutuoktinis yra pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtojai, todėl jie naudojosi teise į PVM atskaitą nuo išlaidų, patirtų pastato statybai. Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatomis, teisę į PVM atskaitą pareiškėjai įgijo nuo faktiškai patirtų išlaidų (pirkimo PVM sumokėjimo momento).

Tuo tarpu mokesčių administratorius atsisako pripažinti pareiškėjų patirtas išlaidas pastato statybai nuo faktinio išlaidų patyrimo momento. Tokios pozicijos mokesčių administratorius laikosi dėl to, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis nėra juridinis asmuo ir negali pasirinkti savikainos apskaičiavimo politikos, nors akivaizdu, jog tiek fiziniams asmenims, vykdantiems individualią veiklą, taip pat ir juridiniams asmenims turi būti sudarytos vienodos sąlygos atskaityti patirtas sąnaudas pajamų uždirbimui. Dėl šios priežasties, pareiškėjos teigimu, jai ir jos sutuoktiniui turi būti sudaryta teisė išlaidas pripažinti nuo išlaidų faktinio patyrimo momento.

Tokiu atveju pareiškėjai ir jos sutuoktiniui GPM už 2007-2009 m. parduotus butus pastate ((duomenys neskelbtini)) papildomai neturi būti skaičiuojamas. Pareiškėja taip pat prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl GPMĮ 18 straipsnio nuostatų, kurios užkerta kelią analogišką veiklą kaip ir juridiniai asmenys vykdantiems fiziniams asmenims pasinaudoti teise iš gautų pajamų į leidžiamus įskaitymus įtraukti faktines išlaidas, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinam konstituciniam asmenų lygybės principui.

Pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus ir MGK GPMĮ 18 straipsnio nuostatų taikymu ir aiškinimu. Pareiškėja daugiabutį gyvenamąjį namą statė kaip verslininkė, t. y. pelno siekiantis asmuo, patyrė sąnaudų ir gavo pajamų, tačiau iš jos nepagrįstai atimama galimybė iš faktiškai gautų pajamų 2007-2009 m. atskaityti faktiškai patirtas išlaidas. PMĮ 7 straipsnio 1 dalis nenumato jokių apribojimų juridiniams asmenims pripažinti faktiškai patirtas išlaidas šių išlaidų patyrimo metu, t. y. juridiniai asmenys, vykdydami analogišką pareiškėjos veiklai, turi teisę į sąnaudas įtraukti faktiškai patirtas išlaidas, tuo tarpu pareiškėja tokios teisės neturi vien dėl to, kad ji tokią veiklą vykdė kaip fizinis asmuo.

Pareiškėja prašo teismo atsižvelgti ir į tai, kad dėl šiame skunde nurodytų priežasčių ji ir jos sutuoktinis negalėjo tiksliai apskaičiuoti pajamų, gautų nuo 2007-2009 m. parduotų butų pastate ((duomenys neskelbtini)), todėl jeigu pareiškėjai būtų papildomai apskaičiuoti mokėtini mokesčiai nuo šių pajamų, ji prašo vadovautis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir atleisti ją ir jos sutuoktinį nuo jai apskaičiuotų delspinigių ir baudų, kadangi dėl sąnaudų pripažinimo tvarkos nebuvimo, taip pat dėl objektyvių kliūčių tiksliai apskaičiuoti patirtas išlaidas kiekvienam butui pastatyti 2007-2009 m., pareiškėja objektyviai negalėjo tiksliai apskaičiuoti apmokestinamųjų pajamų.

Dėl šios priežasties laikytina, kad pareiškėja mokestinius pažeidimus padarė dėl neaiškaus GPMĮ nustatyto teisinio reglamentavimo (MAĮ 3 str. 5 d.), taip pat nebūdama kalta dėl pažeidimų (MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėja taip pat prašė vadovautis teisingumo ir proporcingumo teisiniais principais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl per didelių delspinigių sumažinimo ir sumažinti jai bei jos sutuoktiniui apskaičiuotas delspinigių sumas, kaip neproporcingai dideles, atsižvelgiant į jos ir jos sutuoktinio padarytų pažeidimų mastą.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 40–45) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas dėl pareiškėjos argumentų, jog jai priskirta jos sutuoktinio gautų pajamų dalis už 2005-2006 m. laikotarpį, paaiškino, kad Klaipėdos apskrities VMI 2012 m. balandžio 30 d. patikrinimo akte Nr. AC16-7 nurodyta, jog tikrintas mokesčių laikotarpis yra nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir mokėtini mokesčiai pareiškėjai yra apskaičiuoti tik už nurodytą mokestinį laikotarpį. Aplinkybė, kad atliekant pareiškėjos sutuoktinio mokestinį patikrinimą buvo vertinamos abiejų sutuoktinių gautos pajamos ir patirtos išlaidos už 2005-2006 m. laikotarpį, šias pajamas ir išlaidas lygiomis dalimis priskiriant tiek pareiškėjai, tiek jos sutuoktiniui ir pastarajam nuo jam priskirtos pajamų dalies apskaičiuojant mokėtinus mokesčius, pareiškėjai jokių mokestinių pasekmių nesukelia.

Dėl parduoto turto, esančio Palangoje, Mokyklos g. 4, nurodė, jog pareiškėjai mokesčiai nuo nurodyto turto pardavimo pajamų nėra apskaičiuoti. Pažymėjo, jog pareiškėjos atstovas kartu atstovauja ir jos sutuoktiniui mokestiniame ginče, todėl atstovas tikrai turėjo būti susipažinęs ir su pareiškėjos sutuoktinio patikrinimo aktu (2012 m. gegužės 11 d. patikrinimo aktas Nr. AC16-8), iš kurio turinio aiškiai matyti, kad nuo minėto nekilnojamojo turto objekto pardavimo pajamų mokėtini mokesčiai apskaičiuoti tik pareiškėjos sutuoktiniui.

Dėl 2009 m. sausio 23 d., 2009 m. sausio 30 d., 2009 m. vasario 4 d., 2009 m. sausio 20 d. dovanojimo sandorių vertinimo atsakovas nurodė, kad atsižvelgus į sandorių sudarymą laike to paties nekilnojamojo turto perleidimas iš vieno asmens kitam, o po to trečiam vyko sparčiu tempu. Pareiškėjos ir jos artimųjų atliktų veiksmų seka, atsižvelgiant į dokumentiškai kintančią turto vertę, suponuoja išvadą, kad tokiu būdu siekta mokestinės naudos iš pareiškėjos ir jos sutuoktinio pusės, todėl tai yra pakankamas pagrindas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, t. y. taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalį.

Atsakovo nuomone, pareiškėja dovanodama sutuoktiniui, pastarasis motinai, o pastaroji anūkams, bei pareiškėja su sutuoktiniu dovanodami dukrai nekilnojamąjį turtą, siekė formaliai atitikti GPMĮ 17 straipsnio „Neapmokestinamos pajamos“ 1 dalies 26 punkto reikalavimams, numatantiems, kad dovanojimo būdu iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų ir senelių gautos pajamos yra neapmokestinamos ir tokiu būdu išvengti nuo visų už parduotus per grandinę nekilnojamojo turto gautų pajamų mokėtino GPM.

Atsakovo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog 2009 m. sausio 23 d., 2009 m. sausio 30 d., 2009 m. vasario 4 d., 2009 m. sausio 20 d. dovanojimo sandoriais pareiškėja su sutuoktiniu siekė sumažinti nekilnojamojo turto pardavimo sandorių skaičių, turintį įtakos individualios veiklos požymiams, ir išvengti GPM, PVM, PSD bei VSD įmokų mokėjimo nuo pajamų gautų už parduotą turtą. Dėl pareiškėjos gautų pajamų už nekilnojamojo turto pardavimą priskyrimą individualios veiklos pajamoms ir dėl šių gautų pajamų apmokestinimo PVM atsakovas paaiškino, kad pareiškėja 2007 m. balandžio 16 d.

įregistravo individualią veiklą, o nuo 2007 m. balandžio 23 d. yra registruota PVM mokėtoja. Pajamos iš anksčiau minėto turto pardavimo, taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, pripažintos iš individualios veiklos pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautomis pajamomis. Turtas buvo parduodamas 2009 metais, t. y. pareiškėjai vykdant individualią veiklą ir esant PVM mokėtoja. Todėl, atsakovo nuomone, mokesčių administratorius pagrįstai nuo turto pardavimo individualios veiklos pajamų pareiškėjai apskaičiavo PVM. Pareiškėjai mokesčiai nuo gautų pajamų už pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimą nėra apskaičiuoti.

Dėl pareiškėjos argumentų mokesčių administratoriui nustatant 1 kv. m savikainą objekte (duomenys neskelbtini), atsakovas nurodė, kad mokesčių administratorius nurodyto ginčo namo (tiek butų, tiek garažų) 1 kv. m savikainą nustatė pagal pareiškėjos įgalioto asmens pateiktą savikainos apskaičiavimo lentelę. Mokesčių administratorius, įvertinęs bendrą patirtų išlaidų 9 852 625 Lt sumą (dėl kurios ginčo nėra) ir bendrą naudingą plotą, apskaičiavo 1 kv. m kainą. Iš patikrinimo akto 3 priedo matyti, kad išlaidos, patirtos konkrečiam butui pastatyti, priskirtos konkrečiam laikotarpiui, kada butas buvo parduotas (padovanotas), be to, tiek pareiškėja, tiek jos sutuoktinis už 2011 metus yra deklaravę parduoto nekilnojamojo daikto pardavimo pajamas ir to turto įsigijimo išlaidas (po 356 988 Lt), kurios atitinka patikrinimo akto 3 priede nurodytą tikrintinu laikotarpiu neparduoto turto savikainą.

Paaiškino ir tai, kad pareiškėja yra fizinis asmuo, vykdanti individualią veiklą, todėl jos iš individualios veiklos gaunamų pajamų ir su šiomis pajamomis susijusių leidžiamų atskaitymų nustatymui yra taikomos GPMĮ nuostatos, šiuo atveju - įstatymo 18 straipsnis. GPMĮ nėra numatyta galimybė iš individualios veiklos gaunamų apmokestinamųjų pajamų dydžio nustatymui taikyti ir PMĮ nuostatas, išskyrus GPMĮ IV skyriuje nustatytas specialias nuostatas, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos. Todėl pareiškėjos atstovo teiginys dėl ginčo atveju nustatant patirtas išlaidas namo statybai taikytinų PMĮ nuostatų turėtų būti atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucini Teismą dėl GPMĮ 18 straipsnio atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygybės principui atsakovas nurodė, jog minėto įstatymo nuostatos vienodai aiškinamos tiek pareiškėjai, tiek kitiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams, kurie verčiasi individualia veikla. Dėl pareiškėjos prašymo atleisti nuo ginčo delspinigių ir baudų mokėjimo nurodė, jog pareiškėjai apskaičiuoti 21 255 Lt PVM delspinigiai, 199 830 Lt GPM delspinigiai, 980 Lt PSD įmokų delspinigiai, skirtos: 8 031 Lt PVM bauda, 40 596 Lt GPM bauda, 420 Lt PSD įmokų bauda, 2 914 Lt VSD įmokų bauda (toliau – ir ginčo delspinigiai ir baudos).

Dėl pareiškėjai skirtos 2 914 Lt VSD įmokų baudos paaiškino, kad atleisti nuo VSD įmokų baudų pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 5 punktą gali tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Todėl MGK pagrįstai pareiškėjos prašymą atleisti nuo 2 914 Lt VSD įmokų baudos paliko nenagrinėtą ir tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl atleidimo nuo ginčo PVM baudos, GPM baudos ir PSD įmokų baudos nurodė, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas (MAĮ 141 str. 2 d.).

Kadangi pareiškėjos atstovas įrodymų apie ginčo mokesčių sumokėjimą (įskaitymą) ar sumokėjimo termino atidėjimą (išdėstymą) nei MGK, nei teismui nepateikė, todėl, VMI prie FM nuomone, teismas neturi pagrindo svarstyti klausimo dėl pareiškėjos atleidimo nuo ginčo baudų sumokėjimo. VMI prie FM vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl neaiškių GPMĮ nuostatų neatitinka MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo sąlygų, todėl pareiškėja nurodytu pagrindu negali būti atleista nuo ginčo delspinigių mokėjimo.

Be to, pareiškėja neįvardijo, kurios GPMĮ nuostatos dėl išlaidų apskaičiavimo yra neaiškios. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėją atstovauja kvalifikuotas teisininkas, todėl ji asmeniškai ar pasitelkdama ją atstovaujantį teisininką turėjo galimybę iškilus neaiškumams iš mokesčių administratoriaus gauti jai aktualios teisės normos išaiškinimą. Pareiškėjos teiginys dėl sąnaudų pripažinimo tvarkos nebuvimo taip pat nėra teisingas. Su nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos pajamų gavimu susiję leidžiami atskaitymai, jų apskaičiavimo tvarka nustatyta tiek GPMĮ IV skyriuje „Apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo tvarka“ (16-21 straipsniai), tiek LR finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d.

įsakymu Nr. 303 patvirtintoje Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarkoje (ginčo laikotarpiu galiojusi 2004 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 1K-210 redakcija). Tam, kad nagrinėjamu atveju būtų galima taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareiškėja turi nurodyti bei įrodymais pagrįsti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius. Pareiškėja skunde minėjo esanti nekalta, tačiau tai nepagrindė faktiniais duomenimis, todėl nurodytu pagrindu ji taip pat negali būti atleista nuo ginčo delspinigių mokėjimo.

VMI prie FM vertinimu, pareiškėjai apskaičiuotų delspinigių dydis yra adekvatus padarytiems mokesčių įstatymų pažeidimams. Su pareiškėjos elgesiu susijusios aplinkybės negali būti pripažintos kaip sudarančios pagrindą atleisti ją nuo PVM, GPM ir PSD įmokų delspinigių mokėjimo remiantis protingumo ir teisingumo principais. Pareiškėjos teiginiai dėl jos 2010-2011 metais deklaruotų didesnių nei priklauso nekilnojamojo turto pardavimo pajamų yra nereikšmingi, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjos mokestinis patikrinimas atliktas už 2007 m. sausio 1 d.

– 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į skundą (b. l. 51) nurodė palaikanti atsakovo VMI prie FM poziciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu (b. l. 107–116) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjos argumentai grindžiant reikalavimą panaikinti mokesčių administratorių sprendimus suskirstyti tokiomis grupėmis: dėl mokestinio patikrinimo laikotarpio; dėl A. S. dovanoto turto pardavimo sandorių; dėl 2005 m. kovo 21 d. dovanojimo sandorio vertinimo; dėl 2009 m. sausio 23 d., 2009 m. sausio 30 d., 2009 m. vasario 4 d. ir 2009 m. sausio 20 d. dovanojimo sutarčių vertinimo; dėl pridėtinės vertės mokesčio skaičiavimo; dėl sąnaudų pripažinimo ir dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudų. Be to, pareiškėja skundu kelia klausimą ir dėl galimo GPMĮ 18 straipsnio prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Teismas, pasisakydamas dėl mokestinio laikotarpio, nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo tikrinama pareiškėjos nekilnojamojo turto pardavimo individuali veikla 2007-2009 metais. Pareiškėja skunde teismui nurodo, jog jai galbūt buvo priskirta jos sutuoktinio F. S. gautos pajamos už 2005-2006 m., tačiau nenurodo jokių objektyvių duomenų ir šiuos nuogąstavimus pagrindžiančių įrodymų. MGK, nagrinėdama pareiškėjos skundą, šį pareiškėjos argumentą įvertino, tačiau teikdama skundą teismui pareiškėja jokių naudingų duomenų šiuo klausimu į bylą nepateikė, todėl teismas šiuos pareiškėjos argumentus vertino kaip neįrodytus ir todėl nepagrįstus.

Teismas, pasisakydamas dėl A. S. dovanoto turto pardavimo sandorių, nurodė, kad tiek iš Inspekcijos 2012 m. balandžio 30 d. patikrinimo akto Nr. AC16-7, tiek vėliau sekusių mokesčių administratoriaus sprendimų akivaizdu, jog pareiškėjai mokesčiai nuo A. S. 2006 m. lapkričio 27 d. dovanoto turto sandorio nėra apskaičiuoti. Todėl šie pareiškėjos argumentai nevertintini, kaip nesusiję su nagrinėjamu ginču. Teismas, pasisakydamas dėl 2005 m. kovo 21 d. dovanojimo sandorio vertinimo, nurodė, kad iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog 2005 m. kovo 21 d. tarp F.

S. ir A. S. buvo sudaryta sutartis, kuria F. S. padovanojo A. S. jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį poilsio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš anksčiau paminėtų mokesčio administratoriaus sprendimų matyti, kad pareiškėjos nurodytas 2005 m. kovo 21 d. dovanojimo sandoris ginčijamo mokestinio patikrinimo metu vertinamas nebuvo ir jokie mokesčiai pareiškėjai nuo šio sandorio apskaičiuoti nebuvo. Todėl teismas taip pat neatliko šio sandorio teisinio vertinimo. Teismas, pasisakydamas dėl 2009 m. sausio 23 d., 2009 m. sausio 30 d., 2009 m. vasario 4 d. ir 2009 m. sausio 20 d. dovanojimo sutarčių vertinimo, konstatavo, kad ginčo išsprendimui yra aktualūs sandoriai: 2009 m. sausio 23 d. sudarytas tarp pareiškėjos ir F.

S. dėl ½ buto, adresu: (duomenys neskelbtini), dovanojimo, 2009 m. sausio 30 d. sudarytas tarp F. S. ir A. S. dėl buto adresu: (duomenys neskelbtini), dovanojimo, 2009 m. vasario 4 d. sudarytas tarp A. S. ir E. T. dėl to paties turto (buto adresu: (duomenys neskelbtini)) dovanojimo ir 2009 m. sausio 20 d. sudaryto tarp pareiškėjos, jos sutuoktinio F. S. ir S. S. dėl buto adresu: (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) dalių žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini) dovanojimo. Paminėtus sandorius mokesčių administratorius įvertino, kaip sudarytus siekiant mokestinės naudos, t. y. nuslėpti vykdomą nekilnojamojo turto pardavimo veiklą ir išvengti PVM bei GPM mokėjimų nuo pajamų, gautų už parduotą nebaigtą statyti nekilnojamąjį turtą.

Be to, mokesčių administratorius konstatavo, kad šiais dovanojimo sandoriais pareiškėja siekė įteisinti didesnę nekilnojamojo turto įsigijimo vertę. Vadovaudamasis MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintu santykių dalyvių veiklos turinio prieš formalią išraišką viršenybės principu, mokesčių administratorius pritaikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatą. Tiek mokesčių administratorius, tiek MGK nustatytas aplinkybes apie perleidimo sandorių spartą, su kiekvienu sandoriu didėjančią turto vertę bei tai, kad sandoriai išskirtinai buvo sudaryti tarp artimų giminaičių, pagrįstai vertino, kaip siekį formaliai atitikti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkto nuostatas.

Byloje esantys mokesčių administratoriaus sprendimai ir MGK sprendimas leidžia daryti išvadą, kad ginčo dovanojimo sandoriai buvo išnagrinėti ir įvertinti visapusiškai. Jokių naujų aplinkybių, kurias teismas galėtų vertinti kaip įrodymus, jog pareiškėja aptariamais sandoriais siekė kitų, ekonomiškai arba kitaip pagrįstų tikslų, išskyrus naudos siekimą, pareiškėja į bylą nepateikė. Teismas, pasisakydamas dėl pridėtinės vertės mokesčio skaičiavimo, nurodė, kad ginčijamu Inspekcijos 2012 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. (6.5)-61 pareiškėjai nurodyta sumokėti 80 311 Lt PVM.

Pareiškėja nurodo, kad PVM nuo anksčiau teismo sprendime aptartų sandorių jos atžvilgiu neskaičiuotinas, kadangi ji nedalyvavo parduodant nurodytus nekilnojamojo turto objektus ir pajamų iš šio turto pardavimo negavo. Pareiškėja nuo 2007 m. balandžio 23 d. yra registruota PVM mokėtoja. Dėl anksčiau sprendime išdėstytų motyvų padarius išvadą, kad pajamos iš nekilnojamojo turto perleidimo pripažintinos iš individualios veiklos pareiškėjos gautomis pajamomis, jos pagrįstai ir teisėtai buvo apmokestintos PVM. Ginčo dėl mokesčio dydžio ir paskaičiavimo nėra.

PVM nebuvo apmokestinamos pajamos gautos pardavus pastatą (duomenys neskelbtini), todėl su tuo susijusių pareiškėjos argumentų teismas nevertino. Teismas, pasisakydamas dėl sąnaudų pripažinimo, nurodo, kad, pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino dalies jos patirtų sąnaudų už daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), statybas. Iš individualios veiklos gaunamų pajamų ir su šiomis pajamomis susijusių leidžiamų atskaitymų nustatymui pareiškėjos, kaip fizinio asmens, vykdančio individualią veiklą, atžvilgiu taikytinos GPMĮ 18 straipsnio nuostatos.

GPMĮ nėra numatyta galimybė iš individualios veiklos gaunamų apmokestinamųjų pajamų dydžio nustatymui taikyti ir Pelno mokesčio įstatymo nuostatas. Todėl MGK pagrįstai atmetė pareiškėjos argumentus, kad ginčo atveju nustatant patirtas išlaidas namo statybai taikytinos Pelno mokesčio įstatymo nuostatos dėl atskaitymų, kaip nepagrįstus. Be to, pareiškėja nesutinka ir su mokesčio administratoriaus apskaičiuota ginčo namo 1 kv. m savikaina. Mokesčių administratorius nurodė, kad savikainą nustatė pagal pareiškėjos pateiktą savikainos apskaičiavimo lentelę.

Kaip matyti iš ginčijamo MGK sprendimo, pareiškėjai buvo pasiūlyta pateikti mokesčių administratoriaus išvadas paneigiančius skaičiavimus, tačiau MGK pareiškėjos reikalavimo pagrindimas nebuvo pateiktas. Todėl MGK padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė mokesčių administratoriaus apskaičiuotos ginčo turto 1 kv. m savikainos klaidingumo. Tokie įrodymai nebuvo pateikti į nagrinėjamą administracinę bylą, todėl teismas nusprendė, kad pareiškėja neišpildė MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti mokesčių administratoriaus paskaičiuotų sumų neteisingumą.

Teismas, pasisakydamas dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudų, nurodė, kad pareiškėja prašo vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais atleisti ją nuo jai apskaičiuotų delspinigių ir baudų. Pareiškėjos vertinimu, mokestinius pažeidimus ji padarė dėl neaiškaus GPMĮ nustatyto teisinio reglamentavimo ir yra nekalta dėl šių pažeidimų. Pareiškėja prašo, be kita ko, vadovautis teisingumo ir proporcingumo teisiniais principais. Teismas konstatavo, kad MGK padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kad mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas (MAĮ 141 str. 2 d.).

Nei ginčą nagrinėjant MGK, nei nagrinėjant administracinę bylą teisme, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie mokesčių sumokėjimą arba išieškojimą, arba atidėjimą ar išdėstymą, todėl tenkinti pareiškėjos reikalavimą atleisti ją nuo paskirtų baudų mokėjimo atmestinas kaip nepagrįstas. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas baigtinis atleidimo nuo baudos (delspinigių) pagrindų sąrašas. Iš esmės tie patys pagrindai yra išvardyti ir Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių, patvirtintų VMI prie FM viršininko 2004 m. liepos 26 d.

įsakymu Nr. VA-144, 5 ir 7 punktuose. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas yra sąlygotas ne tik mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimo, bet ir pareiškėjos pareigos šią faktinę aplinkybę įrodyti. Paminėtos teisės normos taikymui reikalinga nustatyti duomenis objektyviai sukliudžiusius mokesčių mokėtojui tinkamai įvykdyti mokestinę prievolę (MAĮ 40 str.). Kaip teisingai nurodyta MGK sprendime, pareiškėja aplinkybių, eliminuojančių jos kaltę dėl padarytų pažeidimų, nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Aplinkybių, dėl kurių pareiškėja nebūtų galėjusi savalaikiai apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti mokesčių nuo gautų pajamų, nenustatyta ir nagrinėjant administracinę bylą teisme.

Taigi, nenustačius aplinkybių, šalinančių pareiškėjos kaltę dėl GPMĮ pažeidimo, jos atžvilgiu netaikytinos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos. Nors siekdama MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo jos atžvilgiu, pareiškėja skunde teismui nėra detalizavusi argumentų dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais, tačiau teismas nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste sutiko su VMI prie FM ir MGK pozicija, kad pareiškėja tinkamai nepagrindė kokios jos atžvilgiu pritaikytos įstatyminės nuostatos yra neaiškios, taip pat kokia mokesčių administratoriaus konsultacija ją suklaidino.

Visa tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės neatitinka MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo sąlygų. Teismas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl GPMĮ 18 straipsnio nuostatų, kurios užkerta kelią analogišką veiklą kaip ir juridiniai asmenys vykdantiems fiziniams asmenims pasinaudoti teise iš gautų pajamų į leidžiamus atskaitymus įtraukti faktines išlaidas, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygybės principui nurodė, kad prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl norminio administracinio akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams išsprendimas yra individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d.).

Nagrinėjant bylą ir vertinant faktines aplinkybes bei aktualų teisinį reglamentavimą, teismui abejonių dėl GPMĮ 18 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai nekilo. Teismas pareiškėjos argumentus dėl paminėtų GPMĮ nuostatų konstitucingumo vertino kaip subjektyvų pareiškėjos vertinimą konkrečioje situacijoje mokesčių administratoriui priimant jos netenkinančius administracinius sprendimus, kurie negali būti laikomi pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti GPMĮ 18 straipsnio nuostatų atitiktį Konstitucijai.

MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, tinkamai nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, tinkamai aiškino aktualias teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti jį nėra pagrindo. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, remdamasis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaudamasis MAĮ, GPMĮ, PVMĮ nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimai panaikinti skundžiamus mokesčių administratorių sprendimus laikytini nepagrįstais, todėl jos skundą atmetė.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 123–128) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos skundą patenkinti visiškai; priteisti pareiškėjai procese susidarysiančias bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas neištyrė visų bylai reikšmingų įrodymų ir netinkamai vertino susiklosčiusią situaciją, neteisingai aiškino teisės aktų nuostatas.

2. Teismas netinkamai vertino dovanojimo sutartis. Ginčą nagrinėjančios institucijos nepagrįstai ir neteisėtai 2009 m. sausio 23 d., 2009 m. sausio 30 d., 2009 m. vasario 4 d., 2009 m. sausio 20 d. dovanojimo sandorius vertina kaip sudarytus siekiant mokestinės naudos (MAĮ 69 str. 1 d.) ir pajamas už minėtais sandoriais padovanoto turto pardavimą priskiria pareiškėjai ir jos sutuoktiniui.

3. Pareiškėja nesutinka su teismo ir mokesčių administratoriaus pozicija, kad nuo pajamų, gautų už pastato, esančio (duomenys neskelbtini), turėtų būtų apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis. Pastato pardavimas buvo atsitiktinis sandoris, taip pat pastatas nelaikytinas PVM objektu. PVM pareiškėjai nuo kito nekilnojamojo turto pardavimo sandorių neskaičiuotinas, kadangi pareiškėja nedalyvavo parduodant nurodytus nekilnojamojo turto objektus ir pajamų nuo turto pardavimo negavo.

4. Pareiškėjos nuomone, tiek mokesčių administratorius, tiek teismas nepagrįstai nepripažino dalies pareiškėjos ir jos sutuoktinio patirtų sąnaudų už daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), statybas.

5. Teismas neteisingai, neproporcingai ir neadekvačiai aiškina Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnio nuostatas. Mokesčių administratoriaus ir teismo GPMĮ 18 straipsnio nuostatų taikymas ir aiškinimas yra neteisingas ir prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kurios įtvirtina konstitucinį lygiateisiškumo principą. Pareiškėja daugiabutį gyvenamąjį namą statė kaip verslininkė, t. y. pelno siekiantis asmuo, patyrė sąnaudų ir gavo pajamų, tačiau iš pareiškėjos nepagrįstai atimama galimybė iš faktiškai gautų pajamų 2007-2009 m. atskaityti faktiškai patirtas išlaidas. Pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl GPMĮ 18 straipsnio nuostatų, kurios užkerta kelią analogišką veiklą kaip ir juridiniai asmenys vykdantiems fiziniams asmenims pasinaudoti teise iš gautų pajamų į leidžiamus įskaitymus įtraukti faktines išlaidas, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinam konstituciniam asmenų lygybės principui.

6. Pareiškėja ir jos sutuoktinis negalėjo tiksliai apskaičiuoti pajamų, gautų nuo 2007-2009 m. parduotų butų pastate ((duomenys neskelbtini)), todėl jeigu pareiškėjai būtų papildomai apskaičiuoti mokėtini mokesčiai nuo šių pajamų, pareiškėja prašo vadovautis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir atleisti pareiškėją ir jos sutuoktinį nuo jai apskaičiuotų delspinigių ir baudų, kadangi dėl sąnaudų pripažinimo tvarkos nebuvimo, taip pat dėl objektyvių kliūčių tiksliai apskaičiuoti patirtas išlaidas kiekvienam butui pastatyti 2007-2009 m., pareiškėja objektyviai negalėjo tiksliai apskaičiuoti apmokestinamųjų pajamų. Dėl šios priežasties laikytina, kad pareiškėja mokestinius pažeidimus padarė dėl neaiškaus GPMĮ nustatyto teisinio reglamentavimo (MAĮ 3 str. 5 d.), taip pat nebūdama kalta dėl pažeidimų (MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėja taip pat prašo vadovautis teisingumo ir proporcingumo teisiniais principais ir LVAT praktika dėl per didelių delspinigių sumažinimo ir sumažinti pareiškėjai bei jos sutuoktiniui apskaičiuotas delspinigių sumas, kaip neproporcingai dideles, atsižvelgiant į pareiškėjos ir jos sutuoktinio padarytų pažeidimų mastą. Pareiškėja taip pat mano, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjai delspinigius, o teismas jų nesumažindamas, neįvertino aplinkybės, kad pareiškėja 2010-2011 m. deklaravo didesnes nei priklauso nekilnojamojo turto pardavimo pajamas (neatskaitė išlaidų už parduotus butus 2010-2011 m.), todėl faktiškai biudžetas nuostolių nepatyrė – bendras pareiškėjos gautų pajamų ir patirtų išlaidų parduodant ginčo butus balansas už 2007-2011 metus atitinka faktinį ir turi būti vertinamas ne išskaidytas dalimis (už 2007-2009 ir 2010-2011 m.), o visas iš karto, t. y. visos pareiškėjos patirtos išlaidos ir gautos pajamos už 2007-2011 m. parduotus butus. Tokiu atveju bendra pareiškėjos sumokėtų mokesčių suma už 2007-2011 m. parduotus butus atitinka pareiškėjos faktiškai mokėtiną mokesčių sumą, kurią apskaičiavo mokesčių administratorius, nepagrįstai išskaidęs butų pardavimą į du skirtingus laikotarpius (2007-2009 m. ir 2010-2011 m.).

Atsakovas VMI prie FM Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. vasario 12 d. pateikė informacinį raštą Nr. (24.9-31-5)-R-1237, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsniu 2014 m. vasario 10 d. tarp Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir pareiškėjos J. S. pasirašytas susitarimas Nr. 210-1.

Pareiškėja 2014 m. balandžio 29 d. pateikė (išsiuntė 2014 m. balandžio 28 d.) teismui pareiškimą, kuriame nurodė, kad atsisako apeliacinio skundo šioje byloje ir prašo bylą nutraukti. Patvirtino, jog jai yra žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės. Paaiškino, kad 2014 m. vasario 10 d. su mokesčių administratoriumi sudarė susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius. Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės (132 str. 3 d.). Pareiškėja 2014 m. balandžio 29 d. pateikė (išsiuntė paštu 2014 m. balandžio 28 d.) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškimą dėl apeliacinio skundo atsisakymo, kuriame nurodė, kad atsisako savo apeliacinio skundo ir prašo bylą nutraukti, nurodė, kad jai žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsisakymas nuo apeliacinio skundo pateiktas iki bylos nagrinėjimo pradžios, jis atitinka ABTĮ reikalavimus, pareiškime nurodyta, jog pareiškėjai žinomos atsisakymo nuo apeliacinio skundo pasekmės, taip pat atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė, atsisakymas nuo apeliacinio skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, kliūčių, dėl kurių pareiškėjos prašymas negalėtų būti patenkintas, nėra, pareiškėjos prašymą dėl apeliacinio skundo atsisakymo priima ir apeliacinį procesą pagal pareiškėjos apeliacinį skundą šioje administracinėje byloje nutraukia (ABTĮ 132 str. 1 ir 2 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos J. S. atsisakymą nuo apeliacinio skundo priimti.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius