A-152-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-152-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03598-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. T. su skundu (I t., b. l. 1-13), kurį patikslino (I t., b. l. 100-122; II t., b. l. 2-24), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 62 752,90 Lt žalos atlyginimo ir 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir prašyti ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti fiksuotų elektros energijos ir atsinaujinančių išteklių tarifų (toliau – Fiksuoti tarifai) didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. gegužės 12 d. priimto Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, AIEĮ) tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta skatinimo priemonė – Fiksuotas tarifas, kuris Įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis garantuojamas už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių.

Įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. sausio 31 d., buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už Fiksuotą tarifą, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, o šio straipsnio 4 dalyje, kad Fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į Įstatyme nustatytus Fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija).

Tos pačios redakcijos 20 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad Komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, o Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, yra peržiūrimi ir taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančiu energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.

Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“, 24 punkte nustatyta, kad įmonė, norinti gauti leidimą plėtrai, kiekvienu atveju turi pateikti atskirą prašymą:

1) statyti naujus elektros energijos gamybos pajėgumo objektus naujoje vietoje (nauju adresu);

2) išplėtoti esamą elektros energijos gamybos pajėgumą viršijantį apimtį, nustatytą anksčiau išduotame leidime. Saulės elektrinių statyba Lietuvoje galima tik gavus leidimą plėtrai. Pareiškėjas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus (toliau – ir Leidimas plėtoti) gavo 2012 m., galiojant 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifui elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW ir 1,8 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW.

Šie tarifai buvo patvirtinti Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ (toliau – Nutarimas I). Seimas 2012 m. sausio 17 d. ypatingos skubos tvarka priėmė Pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė teisinę padėtį gamintojų, kurie ketino statyti iki 30 kW įrengtosios galios saulės elektrines. Pataisomis panaikinti taikytini elektros energijos supirkimo tarifai, sutrumpintas elektrinės statybos terminas bei pareikalauta užtikrinimo priemonės – garantijos (15 000 Lt vienai 30 kW įrengtosios galios saulės elektrinei).

Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis, kuriuo buvo pakeistas Įstatymo 20 straipsnis, nustato, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, o Fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai peržiūrimi ir taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Pakeitimo įstatymu buvo pakeista Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d., bei poįstatyminių teisės aktų koncepcija. Pakeitimo įstatyme įtvirtinta, jog taikomas Fiksuotas tarifas, kuris galios leidimo gaminti išdavimo dieną. Ankstesniu Įstatymo reguliavimu elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėtrai išdavimo momentu, kadangi tik žinojęs garantuojamą supirkimo tarifą, pareiškėjas galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo.

Komisija 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 03-282 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metams“ (toliau – Nutarimas II) 2.1 punktu patvirtino 1,25 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, o 1.1 punktu – 1,6 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW.

Komisija 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“ (toliau – Nutarimas III) 1.2 punktu patvirtino 0,69 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra nuo 10 kW iki 100 kW, o 1.1 punktu – 0,87 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra nuo 10 kW iki 100 kW.

Pakeitus Fiksuoto tarifo nustatymo tvarką pareiškėjas buvo priverstas pagamintą elektros energiją parduoti ne leidimo plėtrai, o leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiais tarifais ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti elektros energiją mažesniais tarifais, nei buvo nustatyta iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje. Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu pažeidžiamos elektros energijos gamintojų, kuriems elektros energijos Fiksuotas tarifas jau buvo nustatyta, teisės. Pareiškėjas vertino, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija, Energetikos ministerija) Pakeitimo įstatymu pažeidė Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė žalą, o Ministerijai kilo civilinė atsakomybė.

Priimant Pakeitimo įstatymą, buvo pažeisti įstatymų negaliojimo atgal, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principai, teisėkūros reikalavimai. Pakeitimo įstatymu Ministerija nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013 m. sausio 31 d., Fiksuotas tarifas buvo susietas su Leidimo plėtoti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, tad šio Įstatymo redakcijos 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti V. T. išdavus Leidimą plėtoti.

Fiksuotas tarifas pareiškėjo parduodamai elektros energijai yra Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojęs tarifas, tad faktinis santykis, su kuriuo buvo susietas Fiksuotas tarifas, pasibaigė nuo pareiškėjui išduoto Leidimo plėtoti išdavimo momento. Nurodė, kad užsienio valstybių teismuose ginčai, kai elektros energijos gamintojai kreipiasi į teismines institucijas dėl atitinkamų institucijų neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių elektros energijos gamintojų teises, kurios yra pažeidžiamos atitinkamų institucijų priimtais naujais teisės aktais, taikomais retrospektyviai, yra išspręsti ne valstybinių institucijų naudai.

Pakeitimo įstatymas iš esmės pažeidžia visus teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes:

1) valstybė priimdama Pakeitimo įstatymą panaikina Leidimu plėtrai pareiškėjų turėtas teises, įgytas pagal iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją;

2) Pakeitimo įstatymas iš esmės yra taikomas atgal;

3) pareiškėjas, gavęs Leidimą plėtoti iki 2013 m. sausio 31 d., pagrįstai galėjo tikėtis, kad jam bus taikomas Fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo plėtoti išdavimo momentu. Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d., buvo teisėta ir joje įtvirtintos teisės normos neprieštaravo kitiems teisės aktams bei Konstitucijai, todėl galėjo lemti pareiškėjo teisėtų lūkesčių atsiradimą. Įstatymų leidėjo skuboti sprendimai dėl Pakeitimo įstatymo sukėlė teisinį neapibrėžtumą elektros energijos gamintojams, kadangi juo energetikos projekto įgyvendintojai bei jų finansuotojai sužinojo, kad projekto investicinė grąža bus ne tokia, kokia buvo nustatyta iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje.

Tik žinodamas garantuojamą supirkimo Fiksuotą tarifą, pareiškėjas galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Taip pat pažymėjo, jog Energetikos ministerija 2013 m. sausio 7 d. pateikė Vyriausybei Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. 13-64-01 (toliau – ir Projektas), kuris buvo įregistruotas teisės aktų projektų informacinėje sistemoje (toliau - TAPIS) tik 2013 m. sausio 7 d., t. y. vos prieš 10 dienų iki Pakeitimo įstatymo priėmimo.

Vyriausybės 2013 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 23 „Dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ nutarta prašyti Seimo Projektą svarstyti ypatingos skubos tvarka.

Taip buvo neįvertintas Projekto lemiamas teisinis, ekonominis ir socialinis poveikis, o teikiamas Projektas buvo nesuderintas su kitomis valstybės institucijomis ir visuomene. Teisingumo ministerija 2013 m. sausio 9 d. rašte Nr. (1.6)2T-23 nurodė, kad Projektas teikiamas Vyriausybei nesilaikant Vyriausybės darbo reglamento, Vyriausybės teisėkūros taisyklių nustatytos tvarkos ir terminų. Tokia teisės akto projekto pateikimo Vyriausybei ir jo svarstymo Vyriausybėje tvarka nesudaro galimybių visapusiškai ir išsamiai įvertinti siūlomo teisinio reguliavimo, neužtikrina teisės aktų kokybės ir teisėkūros proceso efektyvumo bei sistemiškumo.

Energetikos ministerija Projekto nesuderino su Teisingumo ministerija ir kitomis kompetentingomis valstybės institucijomis, Projektas nebuvo paskelbtas viešai susipažinti iki 2013 m. sausio 7 d. teikimo Vyriausybei. Atsakovo atstovas neatliko numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo, vadovaujantis Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodika. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateikti paaiškinimai yra abstraktūs ir paviršutiniški. 2013 m. sausio 15 d. aiškinamojo rašto dėl Projekto 5 punkte nurodyta, kad priėmus Projektą neigiamų pasekmių nenumatoma.

Asmenims, valdantiems jau veikiančias elektrines, šios veiklos sąlygos nesikeis. Asmenys, jau turintys leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, išduotus iki Projekto priėmimo, ir pradėję įgyvendinti projektus, galės juos baigti leidimo plėtoti metu nustatytomis sąlygomis, 7 punkte nurodyta, kad Projekto įgyvendinimas nepakeis verslo sąlygų ir neturės neigiamo poveikio investicijų atsinaujinančios energetikos sektoriuje plėtrai, kadangi galiojančių teisės aktų pakeitimai bus taikomi tik naujiems projektams, inicijuotiems po Projekto priėmimo, 13 punkte nurodyta, kad pirminis Įstatymo projektas buvo derintas su suinteresuotoms institucijomis.

Projekto trūkumai išdėstyti Ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 6 d. rašte Nr. (26.14-81)3-6733 „Dėl atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto“, Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2013 m. sausio 15 d. išvadoje Nr. XIIP-204 „Dėl atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto“ ir Seimo Ekonomikos komiteto Papildomo komiteto 2013 m. sausio 16 d. išvadoje Nr. 103-P-2 dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto (Nr. XIIP-204). 2013 m. sausio 17 d.

Seimo I (rudens) sesijos rytinio posėdžio Nr. 19 stenograma, patvirtina, kad įstatymų leidėjas žinojo apie galimas neigiamas finansinės pasekmes, kurios kiltų priėmus Projektą. Priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas proporcingumo principas. Pakeitimo įstatymu nebuvo poreikio apsaugoti ar užtikrinti kitų teisinių vertybių. Elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių skatinimo mechanizmas, kai elektros energijos gamyba skatinama vartotojo sąskaita, buvo numatytas dar 2011 m. priimant Įstatymą. Vartotojų teisių apsauga buvo užtikrinta įgyvendinant visumą teisinių priemonių, kurios įtvirtintos Įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose.

Valstybės interesas siekti energetinės nepriklausomybės ir „švarios“ energijos buvo suderintas su vartotojų interesais – elektros energijos gamybos skatinimas vartotojų sąskaita buvo siekis. Pakeitimo įstatymo svarstymo ar priėmimo metu, Lietuvos Respublikoje ypatingos situacijos nebuvo. Pakeitimo įstatymas, Projektas arba jo lydimieji raštai, komitetų, ministerijų išvados bei raštai, patvirtina, kad valstybėje ypatingos situacijos (sunkios ekonominės, finansinės padėties ar kt.) nebuvo. Atsakovas negali remtis šia aplinkybe, kaip pateisinančia Fiksuotų tarifų mažinimą atgaline tvarka, nes ji Pakeitimo įstatymo priėmimo metu objektyviai neegzistavo.

Pakeitimo įstatymu nebuvo nustatyta, jog Fiksuoti tarifai mažinami tik tam tikram laikotarpiui. Projekto lydimuosiuose raštuose Pakeitimo įstatymo poreikis grindžiamas siekiu užtikrinti darnią alternatyvios energetikos plėtrą. Pakeitimo įstatymu pakeisti Fiksuotų tarifų nustatymo principai nesusiję su alternatyvios energetikos plėtros rodikliais. Fiksuotų tarifų nustatymo principų pakeitimas nelemia išduotų leidimų plėtrai ir leidimų gamybai skaičiaus. Siekiant darnios plėtros alternatyvios energetikos srityje, Pakeitimo įstatymu buvo nustatytos kitos priemonės šiam tikslui siekti (prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių pateikimas, leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo terminų sutrumpinimas ir kt.).

Pakeitimo įstatymu gamintojų teisių ribojimas „ne didesniu mastu, nei būtina“ kriterijumi apskritai nevertintas. Pakeitimo įstatymo poveikio rinkai tyrimai ir ekspertinis vertinimas nebuvo atliekami. Energetinio nepriklausomumo didinimo, naudojant „švaresnę“ energijos gavybą, įvardinimas Įstatymo projekte suponuoja išvadą, kad atsakovas šią sritį laiko prioritetine ir atitinkančią viešąjį interesą. Pareiškėjas Leidimą plėtoti gavo tada, kai galiojo Nutarimu I patvirtintas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW bei 1,8 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW.

Remiantis iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusia Įstatymo redakcija, šis Fiksuotas tarifas V. T. turėjo būti taikomas 12 metų skatinamuoju laikotarpiu, tačiau, priėmus Pakeitimo įstatymą, pareiškėjas yra ir bus priverstas parduoti pagamintą elektros energiją ne Leidimo plėtoti išdavimo, o Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiais elektros energijos supirkimo Fiksuotais tarifais. V. T. patiriami nuostoliai pasireiškia Leidimo plėtrai ir Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusių elektros energijos supirkimo Fiksuotų tarifų skirtumu. 2013 m. spalio 22 d. iš UAB „Arginta“ buvo gauta pažyma apie saulės energetikos sistemų parametrus Lietuvos sąlygomis.

Pareiškėjo saulės elektrinės rangovo UAB „Mazgas“ 2013 m. spalio 21 d. atsakyme patvirtinama, jog pareiškėjo saulės elektrinė atitinka optimalias įrengimo sąlygas. V. T. įrengęs saulės elektrinę, kurios galingumas 29,28 kW, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patirs 62 752,90 Lt nuostolių, apskaičiuojamų taip: A x B x C x D, kur A – per 1 (vienerius) metus 1 kW įrengtosios galios saulės elektrinės (Lietuvos sąlygomis) pagamintas elektros energijos kiekis lygus 940 kWh; B – 12 metų laikotarpis, kurio metu gamintojui taikomas supirkimo Fiksuotas tarifas;

C – Leidimo plėtoti išdavimo metu galiojusio (1,44 Lt/kWb (be PVM)) ir Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusio (1,25 Lt/kWh (be PVM)) elektros energijos supirkimo Fiksuotų tarifų skirtumas, kuris lygus 0,19 Lt/kWh (be PVM); D – saulės elektrinių įrengtųjų galių suma, lygi 29,28 kW. V. T. 2013 m. liepos 11 d. sudarė su AB „Lesto“ Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231515, kurios 1.3. punktas nustato, kad pareiškėjas įsipareigoja patiekti į skirstomųjų tinklų operatoriaus tinklą elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, o AB „Lesto“ įsipareigoja sumokėti V.

T. 1,25 Lt, o ne 1,44 Lt už 1 kWh. Pareiškėjas yra pateikęs AB „Lesto“ 2013 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija VT Nr. 201307 22 303,33 Lt sumai, 2013 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija VT Nr. 201308 6 062,10 Lt sumai, 2013 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija VT Nr. 201309 3 881,08 Lt sumai, 2013 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija VT Nr. 201310 1 837,69 Lt sumai, 2013 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija VT Nr. 201311 viso 397,79 Lt sumai, 2013 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija VT Nr. 201312 232,93 Lt sumai.

V. T. yra patyręs 4 360,88 Lt nuostolių, apskaičiuojamų pagal formulę A x B, kur A – bendras pagamintas elektros energijos kiekis už laikotarpį nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio, t. y. 22,952 kWh; B – Leidimo plėtoti išdavimo metu galiojusio (1,44 Lt/kWh (be PVM)) ir Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusio (1,25 Lt/kVVh (be PVM)) elektros energijos supirkimo Fiksuotų tarifų skirtumas, kuris lygus 0,19 Lt/kWh (be PVM). Energetikos ministerija numatė ir galėjo bei turėjo numatyti, jog dėl jos veiksmų pareiškėjas patirs ar gali patirti nuostolių.

Atsakovas gerai žinojo ir suprato savo veiksmų pasekmes, kad ribojant kainą Leidimus plėtrai iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos gavusiems elektros energijoms gamintojams, bus pažeisti elektros energijos gamintojų teisėti lūkesčiai, nepaisant to, jis norėjo priimti neteisėtą Pakeitimo įstatymą ir šiuo įstatymu siekė sukelti neigiamas pasekmes elektros energijos gamintojams. Jeigu Pakeitimo įstatymas nebūtų priimtas, V. T. gautų tokias pajamas iš elektros energijos pardavimo, kokios buvo numatytos gauti pagal iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusią Įstatymo redakciją.

Energetikos ministerijos neteisėti veiksmai turi tiesioginį priežastinį ryšį tarp nuostolių pareiškėjui atsiradimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos, atsiliepimuose (I t., b. l. 42-52; 66-77; II t., b. l. 45-53; 45-53) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Paaiškino, kad nuo 2012 m. vasaros atsakovui buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Įstatymo 2013 m. vasario 1 d. redakcijos 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo lemti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln.

Lt., kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta tiek prašymų bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas kompensuojamas VIAP lėšomis.

Šios lėšos surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui, didelę įtaką turi elektros energijos kaina.

Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių – priimti Pakeitimo įstatymą. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus. Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota.

Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolių. Verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Vartotojas turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatos buvo pakeistos ginant silpnesnę sandorio šalį.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika. Reikalavimas, jog įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą. Konkuruojant keliems teisės principams, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Nuo 2012 m. vasaros spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis.

Energetikos ministerijos elektroniniame tinklalapyje buvo nuolat skelbiama informacija apie tūkstančius išduotų leidimų. Pareiškėjas dar prieš gaudamas Leidimą plėtoti, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu ir nelaikytina, kad jo teisinė padėtis pablogėjo. Energetikos ministerija 2013 m. sausio 11 d. raštu Nr. (8.1-10)-3-87 „Dėl pakartotino įstatymų projektų teikimo“ Vyriausybę informavo, kad Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas ir jų aiškinamieji raštai patikslinti pagal Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 9 d. rašte Nr. (1.6.)2T-23 pateiktas pastabas.

Taip pat informavo, kad tikslinant įstatymų projektus neatsižvelgta į Teisingumo ministerijos siūlymą nustatyti vėlesnę įstatymų projektų įsigaliojimo datą. Pažymėjo, kad atidėjus įstatymų įsigaliojimo datą, per atidėjimo laikotarpį dar išaugtų Įstatymo nustatyta tvarka pateiktų prašymų gauti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus bei išduotų leidimų skaičius. Projektas 2013 m. sausio 7 d. buvo įkeltas į Seimo TAIS Projektų registravimo posistemę. Vyriausybės teisėkūros taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244, 4 punktas nustatė, kad dėl TAIS Projektų registravimo posistemėje skelbiamų teisės aktų projektų pastabas ir pasiūlymus šių taisyklių 18 ir 19 punktuose nustatytais terminais gali teikti visi suinteresuoti asmenys.

Tad visuomenei buvo sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl Projekto. Minėtų taisyklių 31.4 punktas nustatė, kad numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma nerengiama, kai rengiamas įstatymo projektas. Vyriausybė 2013 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 23 1 punktu nutarė pritarti Įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, Įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektams ir pateikti juos Seimui.

Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjui žalą tiesiogiai sukėlė Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą. Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. 13-64-01 aiškinamajame rašte Energetikos ministerija deklaruoja tikrąjį Pakeitimo įstatymo tikslą – suteikti galimybę Komisijai greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. Tikslaus pareiškėjo nuostolių dydžio apskaičiuoti objektyviai neįmanoma, kadangi jis priklauso nuo faktiškai pagamintos ir parduotos elektros energijos kiekio ir pažeidimo termino.

Be to, faktiškai pagamintos elektros energijos kiekis taip pat priklauso nuo objektyvių priežasčių. Pareiškėjas informuoja apie su AB „Lesto“ sudarytą elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos žalos atlyginimą. Pareiškėjas ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą, įtvirtintą sutartyje, tačiau byloje nėra informacijos apie jo pateiktą ieškinį dėl sutarties sąlygų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą.

Elektros energijos jėgainės, naudojančios saulės energiją yra naujas reiškinys Lietuvoje. Energetikos ministerijai nėra žinomi objektyvūs, patikimi šaltiniai, nurodantys elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją, elektros gamybos pajėgumus, jų ilgaamžiškumą. Nesutiko ir su teiginiu, kad per vienerius metus 1 kw įrengtosios galios pagamintas elektros energijos kiekis yra lygus 900 kWh. Pareiškėjas nepateikė saulės elektrinės dokumentų, nurodančių kada ir kur yra pagamintos šios elektrinės dalys, taip pat nepateikė pirkimo, planavimo dokumentų, įrangos kokybę užtikrinančių dokumentų, neinformavo, kas atliko montavimo darbus.

Atsakovas nemanė, kad Pakeitimo įstatymas ir jo įgyvendinimo įstatymas, ta apimtimi, kuria elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną galiojančiu tarifu, o ne leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną, galiojančiu nustatytu fiksuotu tarifu, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 daliai bei konstituciniams principams todėl nematė poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėjo ir tai, kad akivaizdi papildomo kasmetinio VIAP lėšų poreikio viršijančio 400 mln.

Lt., kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, grėsmė, pagrindžia būtinos teisinės priemonės – Pakeitimo įstatymo, priėmimą. Aplinkybė, kad iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusios Įstatymo redakcijos 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas tikslas, vertinant įrengtąją suminę elektros galią pagal išduotus leidimus gaminti elektros energiją, jau buvo viršytas keletą kartų, patvirtina, kad ši teisinė priemonė nevaržo asmens teisių labiau, negu reikia Įstatymo tikslams pasiekti. Elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas Įstatymo kontekste.

Viešuoju interesu pripažintina taip pat galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Atsižvelgiant į iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusios redakcijos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų.

Pareiškėjas, dar prieš jam gaunant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdamas apdairus rinkos dalyvis galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė vienodai visiems asmenims, kurie iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės elektrinių ir gauti leidimų gaminti elektros energiją. Taip pat pažymėjo, kad Karališkieji teisingumo teismai nėra Europos Sąjungos teisminės institucijos, todėl negali formuoti Europos Sąjungos teismų praktikos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu (II t., b. l. 74-85) skundą atmetė.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Energetikos ministerija, atsižvelgusi į V. T. 2012 m. rugsėjo 5 d. prašymą (I t., b. l. 79), 2013 m. kovo 21 d. išdavė pareiškėjui leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-7002. Šiame leidime nurodyta, kad įrengiamos saulės elektrinės instaliuota galia – 0,03 MW. Leidime nurodyta, kad jis laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 8 d. Leidimu plėtoti reglamentuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (I t., b. l. 158). Pareiškėjas 2013 m. vasario 28 d. pateikė Energetikos ministerijai prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (I t., b. l. 85). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013 m. vasario 28 d. energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymoje Nr. 13ĮP2-36373 patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (I t., b. l. 87). Atsakovo atstovas 2013 m. kovo 29 d. V. T. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1636 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,02928 MW. Leidime gaminti pažymėta, kad jis yra išduotas Leidimo plėtoti pagrindu. Šio leidimo dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (I t., b. l. 17).

Teismas citavo Įstatymo 3 straipsnio 1, 4 dalis, pažymėjo, kad Leidimo plėtoti ir Leidimo gaminti išdavimo pareiškėjui procedūrų laikotarpiu pasikeitė tam tikros Įstatymo nuostatos. Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagal tos pačios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 7 dalį Komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą.

Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.

Pagal Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 8 dalį nustatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Taigi gamintojams buvo nustatyti fiksuoti tarifai 12 metų laikotarpiui atsižvelgiant į Leidimo plėtoti išdavimo metu Komisijos nustatytus tarifus. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Įstatymo pataisoms, buvo pakeistas saulės energetikos plėtros bei skatinimo reglamentavimas. Pagal šios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalį Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą.

Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Aptartos Įstatymo nuostatos suponavo išvadą, kad pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą tarifai elektros energijos supirkimui buvo taikomi pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, o nuo 2013 m. vasario 1 d. tarifai taikomi pagal leidimo gaminti elektros energiją išdavimo datą.

Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad, jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 buvo nustatyta, kad analogišku būdu besielgęs asmuo yra įgijęs teisėtą lūkestį, kokio buvimą šioje byloje įrodinėja pareiškėjas. V. T. reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo reiškia teigdamas, kad jo teisėti lūkesčiai pažeisti, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasis, jog pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.

Teismas pažymėjo, jog minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 buvo nurodyta, kad gamintojo konstitucinė teisė į teisėtų lūkesčių apsaugą yra paneigiama iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 6 dalių, kurios įpareigoja valstybę apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus bei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, kylančiu teisėtu viešuoju interesu užkirsti kelią ženkliam elektros energijos kainos didėjimui. Lietuvos vyriausias administracinis teismas pažymėjo, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų. Šiuo išaiškinimu teismas rėmėsi vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi.

Vertinta, jog išduodama Leidimą gaminti, Energetikos ministerija vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jai priskirtas funkcijas – teikė administracinę paslaugą. Vadovaujantis Taisyklių 16.1 punktu, Energetikos ministerija, išduodama leidimą, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovui yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę. Teisės doktrinoje numatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės.

Priimdamas sprendimą šioje byloje teismas, remdamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, vadovavosi teisės išaiškinimais, pateiktais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl negalėjimo remtis minėta nutartimi dėl bylų skirtingumo, teismas nurodė, kad nors nagrinėjamoje administracinėje byloje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pareikšti reikalavimai yra skirtingi, tačiau savo esme abi bylos yra tokios pačios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje reikalauta įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti įrašyti sąlygą, jog parduodant elektros energiją būtų taikomi fiksuoti tarifai, galioję Leidimo plėtoti išdavimo metu, tuo tarpu šioje byloje prašoma priteisti skirtumą tarp fiksuotų tarifų, kurie būtų galioję, jei Pakeitimo įstatymas nebūtų priimtas ir realiai taikomų. Taigi abiejose bylose yra siekiama, jog būtų taikomi iki Pakeitimo įstatymo priėmimo nustatyti fiksuoti tarifai, kas rodo abiejuose bylose nagrinėjamų teisinių santykių tapatumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje yra pasisakyta dėl turtinių teisių atsiradimo momento nuo leidimo plėtoti išdavimo, įvertinti ryšium su teisės įgyvendinimu kilę teisėti lūkesčiai ir kartu jie paneigti remiantis proporcingumo bei vartotojų apsaugos, o taip pat asmens ir visuomenės interesų derinimo principais. Tai rodo, jog buvo įvertinti ir pareiškėjo šioje byloje nurodomi motyvai.

Vertinta, jog Leidimas plėtoti pareiškėjui išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013 m. vasario 1 d., o Leidimas gaminti – 2013 m. kovo 29 d., t. y. galiojant Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcijai, galiojančiai nuo 2013 m. vasario 1 d. Dėl Leidimo gaminti energiją išdavimo pareiškėjas į atsakovą kreipėsi su 2013 m. vasario 28 d. prašymu, taigi taip pat galiojant Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcijai. Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Įvertinus šias aplinkybes, daryta išvada, kad Ministerija pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pažymėta, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas V. T. nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metu laikotarpiu (Įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Pareiškėjas net nėra atlikęs skaičiavimų, per kokį laiką jo investicijos bus padengtos. Nepaisant Ministerijos atsiliepime išdėstytų argumentų jis nepateikė duomenų apie elektrinės įsigijimo kaštus. Taigi, nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Pažymėta ir tai, jog Karališkieji teisingumo teismai nėra Europos Sąjungos teisminės institucijos ir negali formuoti Europos Sąjungos teismų praktikos, todėl pareiškėjo nurodytu Didžiosios Britanijos Apeliacinio teismo 2012 m. sausio 25 d. sprendimu byloje Nr. C1/2012/0023 nesivadovauta.

Dėl argumentų, jog turtinę žalą pareiškėjui sukėlė Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo veiklos. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, tačiau Seimas, leisdamas įstatymus, neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir negali būti laikomas viešojo administravimo subjektu. Atsižvelgiant į šias teisės akto nuostatas, prieita prie išvados, jog pareiškėjo ginčijami Seimo veiksmai, galimai jam sukėlę turtinės žalos atsiradimą, negali būti administracinės bylos dalyku, todėl teismas pareiškėjo nurodytų Seimo veiksmų neanalizavo.

Teismas nurodė, jog konstatavus, kad Leidimą gaminti atsakovas priėmė remdamasis jo išdavimo metu galiojusia Įstatymo redakcija ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti Energetikos ministerijos darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei turtinės žalos priteisimui, todėl V. T. skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo skundas netenkintas, nurodyta, kad nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas, remdamasis Konstitucijos 110 straipsnio 1, 2 dalimis, ABTĮ 4 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, pažymėjo, jog teismui pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti Pakeitimo įstatymo normos konstitucingumo nekyla. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje Nr. A-2834/2013 taip pat buvo nagrinėjama bei atmesta galimybė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kartu pažymėta, jog pareiškėjas nurodė daug argumentų dėl teisėkūros proceso pažeidimo. Tokio pobūdžio argumentai galėtų būti svarstomi tik Konstitucinio Teismo sprendžiant įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimą, o ne nagrinėjami teismų sistemoje veikiančių teismų. Kadangi nebuvo nustatytas galimas Pakeitimo įstatymo prieštaravimas Konstitucijai, teismas šioje byloje darė išvadą, kad pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, todėl šis pareiškėjo prašymas taip pat atmestas.

III. Pareiškėjas V. T. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 98-106), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. T. skundą tenkinti: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, 62 752,90 Lt žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, visas bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis, tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Konstituciją.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Pirmosios instancijos teismui nepasisakius dėl atsakovo veiksmų atitikties teisėkūros reikalavimams (kas yra viena esminių aplinkybių šioje byloje), nurodžius, kad tokio pobūdžio argumentai galėtų būti svarstomi tik Konstitucinio Teismo sprendžiant Įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimą, o ne nagrinėjami teismų sistemoje veikiančių teismų, teismas iš esmės atsisakė įvertinti aplinkybes, kurios yra esminės ir turi įtakos bylos baigčiai. Teismui neįvertinus esminių šiai bylai aplinkybių, priimtas nemotyvuotas ir neteisingas sprendimą. Be to, teismas motyvavo, kad pareiškėjo ginčijami Seimo veiksmai, galimai jam sukėlę turtinės žalos atsiradimą, negali būti administracinės bylos dalyku, todėl teismas pareiškėjo nurodytų Seimo veiksmų neanalizuoja. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija iš esmės užkerta kelią pareiškėjo reikalavimo išnagrinėjimui apskritai. Atsisakęs įvertinti pagrindinės civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. veiksmų neteisėtumo egzistavimo, aplinkybes, teismas paneigė pareiškėjo teisę į teismą. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kad pastarasis ištirtų atsakovo veiksmų teisėtumą, bet ir pats atsisakė ištirti ir įvertinti pareiškėjo nurodytus klausimus.

2) Teismas netinkamai vertino pareiškėją ir valstybę siejančius teisinius santykius. Pareiškėją ir valstybę sieja trijų rūšių teisiniai santykiai, t. y. susiję su Leidimo plėtrai išdavimu; su fiksuoto tarifo nustatymu ir su Leidimo gamybai išdavimu. Nepaisant to, jog Leidimą gamybai pareiškėjas gavo įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, Leidimo gamybai išdavimo juridinis faktas pakeitė su Fiksuotu tarifu susijusius ir šiai dienai galiojančius turtinio pobūdžio teisinius santykius, valstybę ir pareiškėją siejančius Leidimo plėtrai išdavimo pagrindu. Teismo išvada, kad su Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, nepagrįsta. Teismas nevertino pareiškėjo šiuo aspektu išdėstytų argumentų ir dėl jų nepasisakė. Teismas neteisingai aiškino teisinių santykių, susijusių su Leidimo gaminti išdavimu, pobūdį ir neįvertino, jog su Leidimo gaminti išdavimu susiformavo ne tik administracinis, bet ir turtinis teisinis santykis, nustatantis pareiškėjo ir valstybės teisinius santykius dėl elektros energijos supirkimo, kuris jau buvo susiformavęs Leidimo plėtrai išdavimo pagrindu. Be to, Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams. Teismas neįvertino, kaip Pakeitimo įstatymu buvo palengvinta pareiškėjo padėtis.

3) Teismas, vertindamas civilinės atsakomybės pagrindus, pažymėjo, jog „nėra pagrindo konstatuoti Energetikos ministerijos darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei turtinės žalos priteisimui“, tačiau šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra Energetikos ministerijos veiksmų teisėtumas. Pareiškėjas žalą kildina iš Seimo priimto teisinio reguliavimo, kurį įgyvendinant pareiškėjas prarado jam teisėtai priklausančias pajamas. Taip teismas priėmė sprendimą, grįstą ne bylos nagrinėjimo dalyką sudarančiais pagrindais, o bylos nagrinėjimo ribas peržengiančiais motyvais.

4) Teismas, cituodamas 2013 m. gruodžio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, nurodė, jog egzistuoja poreikis „ginti vartotojų teises ir teisėtus interesus bei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, kylančiu teisėtu viešuoju interesu užkirsti kelią ženkliam elektros energijos kainų didėjimui“. Tačiau minėtoje nutartyje (administracinė byla Nr. A143-2834/2013), nebuvo nagrinėjamos viešojo intereso gynimo būtinybę lemiančios aplinkybės, elektros energijos kainų jos vartotojams naštos pagrįstumas. Nei 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje konstatuota, nei šioje byloje įrodyta, jog elektros energijos kaina vartotojams tapo nepagrįsta. Atsakovui nepateikus, o teismui nenustačius jokių įrodymų, pagrindžiančių nepagrįstos naštos elektros energijos vartotojams mokėti už VIAP aplinkybių, nėra objektyvių galimybių prieiti prie išvados, jog Pakeitimo įstatymą apribojant pareiškėjo įgytas teises buvo būtina priimti dėl elektros energijos kainų jos vartotojams nepagrįsto (ženklaus) didėjimo, dėl viešo intereso gynimo poreikio.

5) Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos sprendimas negalės būti skundžiamas teismine tvarka, apeliacinės instancijos teismui privalu kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei vėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva) preambulės 25 ir 44 dalimis, 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva) preambulės 14 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi. Teigia, kad Seimas, priimdamas pareiškėjo atžvilgiu galiojantį Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; Pakeitimo įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei; Pakeitimo įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimu ir galiojimu pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; Pakeitimo įstatymas panaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; Pakeitimo įstatymu priėmimu ir galiojimu pareiškėjo atžvilgiu pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime (II t., b. l. 116-128) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Remiasi Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir nurodo, kad Seimas, siekdamas stabilizuoti bei reglamentuoti situaciją susidariusią elektros gaminamos iš saulės energijos srityje, 2013 m. sausio 17 d. pakeitė AIEĮ. 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt. per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Šiais veiksmais (nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP), būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Priimdamas Pakeitimo įstatymą, Seimas proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Atkreipia dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių. Negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius. AIEĮ buvo įgyvendinta Direktyva bei kiti Europos Sąjungos teisės aktai

2) Ginčui aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 priimtoje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas. Kaip ir pastarojoje byloje, šioje byloje, nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas Leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos, skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo V. T. atžvilgiu nebuvo panaikintas. Tai patvirtina pareiškėjo teismui pateiktos elektros energijos pardavimo AB „Lesto“ PVM sąskaitos faktūros, kuriose yra apskaičiuojama pareiškėjui mokama dalis pagal parduodamos elektros rinkos kainą ir mokama dalis – skatinimo VIAP lėšos. Pareiškėjo reikalavimo atlyginti, galimai susidarysiančią per 12 metų, žalą įvykdymas, sumokant 62 752,90 Lt iš VIAP lėšų, prieštarautų Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucinės nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims. Valstybės valdžios institucijų aktai, priimti vadovaujantis bei įgyvendinant Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalis, Elektros energetikos įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, negali būti pripažinti neteisėtais.

3) Nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad pareiškėją ir atsakovą sieja teisiniai santykiai susiję su fiksuoto tarifo nustatymu. Pareiškėjas neteisingai pažymi, jog su fiksuotu tarifu susiję turtinio pobūdžio teisiniai santykiai susiformavo įvykus AIEĮ 20 straipsnio 7 dalyje (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) nustatytoje taisyklėje nurodytam juridiniam faktui – Leidimo plėtoti išdavimui. Pareiškėjas neteisingai nurodo, kad šis turtinio pobūdžio teisinis santykis tarp pareiškėjo ir valstybės susiformavo Leidimo plėtoti išdavimo dieną, nustatė ne bet kokias pareiškėjo ir valstybės tarpusavio teises ir pareigas, o tas, kurios detaliai aptarė fiksuoto tarifo pareiškėjos atžvilgiu taikymą, dėl to yra galiojantis ir santykio dalyviams, pareiškėjui ir valstybei, sukeliantis teisines pasekmes. Pareiškėjo elektrinė, esanti (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) sen., Šakių raj., tik 2013 m. vasario 28 d. buvo pripažinta kaip sumontuota, išbandyta, atitinkanti projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei galinti būti naudojama pagal paskirtį. Tai yra pirmas oficialus pripažinimas, kad tokia elektrinė egzistuoja. Šiuo atveju taip pat turi būti keliamas klausimas kada ši elektrinė buvo prijungta prie elektros tinklų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjas, iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo tokios elektrinės neturėjęs, nepagrįstai teigia, kad jis jau 2012 m. gruodžio 31 d. buvo įgijęs teisę į 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą. AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 20 straipsnio 7 dalis pareiškėjui negalėjo būti taikoma, atitinkamai šią nuostatą pakeitus, pareiškėjo teisės negalėjo būti pažeistos.

4) Teismas neperžengė ABTĮ nustatytos kompetencijos, nes sprendime nepadarė išvados ir nenusprendė, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai, tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai.

5) Dėl kreipimosi į ESTT, remdamasis sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalimi, atsakovas nurodo, kad jam klausimų dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla. Apeliantas taip pat nenurodo jam dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos nuostatų. 2012 m. visa atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarė 21,72 procentus, taip beveik priartėjant prie nustatyto tikslo 23 proc., todėl Ministerijai neįžiūri Pakeitimo įstatymo neatitikimo Direktyvai. Apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta.

6) Remiasi ESTT praktika, pažymi, jog teisėtų lūkesčių principas gali būti taikomas daugelyje situacijų, todėl ESTT nustatė griežtus standartus tiems, kurie kreipiasi dėl šio principo pažeidimo. Pareiškėjas gali skųstis dėl tam tikrų administracijos veiksmų, nesutampančių su jo lūkesčiais, kurie, jo nuomone, yra pagrįsti. Tačiau kartais administracija tiesiog priversta atlikti kai kuriuos pakeitimus. Todėl ESTT yra nurodęs, kad gins tik tuos lūkesčius, kai pokyčiai negalėjo būti pagrįstai numatyti. Net jei pareiškėjo lūkesčiai pagrįsti, administracija gali argumentuoti, jog viešieji interesai yra viršesni. Teismas sprendžia, kiek tie konkretūs lūkesčiai verti apsaugos, atsižvelgiant į politikos pokyčius. Pretenzija bus patenkinta tik tuomet, jei administracijos įgyvendintos naujovės neabejotinai neracionalios, ir ji akivaizdžiai neatsižvelgė į individo lūkesčius.

7) Apelianto ir AB „Lesto“ 2013 m. liepos 11 d. sudarytoje Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje Nr. 80000/231515 nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 1,25 Lt. Galima teigti, kad šios sutarties šalys laisvai sudarė šią sutartį ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

8) Byloje nėra pateikta duomenų patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie saulės elektrinėje pagamintą, parduotą elektros energiją. Taip pat nepateikta objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas faktiniais duomenimis neįrodo, kad šiuo atveju pažeisti teisinės valstybės, proporcingumo principai. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą veikė savo kompetencijos ribose (Konstitucijos 46 str. 3 d. 5 d.), todėl nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo atstovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Lietuvos statistikos departamento 2013 m. spalio 14 d. rašto Nr. SD-978 „Dėl informacijos pateikimo ataskaitai apie pažangą skatinant ir naudojant atsinaujinančius energijos išteklius“, tačiau pagrindo pridėti jų prie nagrinėjamos bylos nėra.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Atsižvelgiantį į tai, kad nagrinėjamu atveju nei vienos iš įstatyme paminėtų aplinkybių nenustatyta, todėl minėtą raštą atsisakytina pridėti prie bylos medžiagos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su įstatymo leidėjo veiksmais pakeičiant elektros energijos pardavimo sąlygas ir šias sąlygas pritaikant pareiškėjui, priteisimo.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio pirmoji dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Kaip minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis), taigi aptariamoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė. Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Pareiškėjas žalą kildina iš Seimo nustatyto teisinio reguliavimo, t. y. priimto Pakeitimo įstatymo, kurį įgyvendinant pareiškėjas, jo teigimu, prarado jam teisėtai priklausančias pajamas.

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (žr. AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjui buvo išduotas Leidimas plėsti pajėgumus. Tuo tarpu nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (žr. AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Taigi, įsigaliojus minėtiems Įstatymo pakeitimams, leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimas apskritai nustojo būti ta faktine aplinkybe, kuri lemia atitinkamo fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo taikymą. Pažymėtina, kad sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė visiems asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės jėgainių ir gauti leidimus gaminti elektros energiją.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams sprendžia Konstitucinis Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str. 1 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog priimant Pakeitimo įstatymą, buvo pažeista teisėkūros procedūra. Mano, jog Pakeitimo įstatymo projektas parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas, 1993 m. lapkričio 8 d., 1997 m. gegužės 29 d., 2008 m. vasario 22 d. nutarimuose atskleisdamas įstatymų leidybos proceso sampratą, konstatavo: „Įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka. Visuotinai pripažintos yra šios pagrindinės įstatymų leidybos proceso stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas, įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas. Tik pasibaigus vienai stadijai nuosekliai prasideda kita stadija. Minėta nuosekli įstatymų leidybos proceso stadijų seka iš esmės yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas – 68 straipsnyje, įstatymų priėmimas – 69 straipsnyje, įstatymų promulgavimas ir įsigaliojimas – 70–72 straipsniuose.“. Pagal Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalį įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs (1993 m. lapkričio 8 d., 1998 m. balandžio 21 d., 2001 m. sausio 25 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimuose), kad: „įstatymų leidybos iniciatyvos teisės esmė ir paskirtis – inicijuoti įstatymų leidybos procesą; ši teisė įgyvendinama pateikiant Seimui įstatymo projektą; kai įstatymų leidybos iniciatyvos teisės Seime subjektas pateikia įstatymo projektą, įstatymų leidybos institucijai Seimui iškyla pareiga pradėti jį svarstyti“.

Energetikos ministerija rengdama įstatymo projektą veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o įgyvendino Vyriausybei Konstitucijoje (68 str. 1 d., 94 str. 5 p.) priskirtos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Pakeitimo įstatymo projektui pritarė ir Seimui pateikė Vyriausybė 2013 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 23. Taigi, pareiškėjo nurodomi įstatymo projekto rengimo veiksmai buvo atliekami įstatymų leidybos procese, pirmojoje jo stadijoje.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, jog teisėkūros reikalavimų laikymasis reikšmingas sprendžiant dėl priimamų teisės aktų teisėtumo. Kaip minėta, administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti įstatymų teisėtumą, taigi administraciniai teismai nevertina įstatymo teisėtumo ir atitikties įstatymų leidybos reikalavimams aspektu.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, nepripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti atsakovo – Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus. Nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, nespręstinas klausimas dėl civilinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog kaip minėta, prašomą atlyginti žalą pareiškėjas kildina iš įstatymu pakeisto teisinio reguliavimo. Taigi, nagrinėjamoje byloje nevertintini Energetikos ministerijos, kaip įgyvendinančios aptariamus teisės aktus institucijos, veiksmai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo vertinimas ir išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti Energetikos ministerijos darbuotojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei turtinės žalos priteisimui, šalintini iš sprendimo motyvų.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti fiksuotų elektros energijos ir atsinaujinančių išteklių tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (Įstatymo 20 str. 7 d.; 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir jo įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi, naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (Įstatymo 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 dienos.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 taip pat konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Taigi, minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pateikė ir nagrinėjamoje byloje taikytinų teisės normų aiškinimą. Šiais išaiškinimais nuosekliai remtasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014, 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1475/2014, 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1839/2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra iš esmės yra analogiškos aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, neturi pagrindo abejoti naujos tarifų dydžių nustatymo tvarkos, įtvirtintos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), teisėtumu.

Vertinant individualias nagrinėjamos bylos aplinkybes pažymėtina, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Pareiškėjas nurodė, jog priėmus Pakeitimo įstatymą, jis yra ir bus priverstas parduoti pagamintą elektros energiją ne Leidimo plėtoti išdavimo, o Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiais elektros energijos supirkimo Fiksuotais tarifais. Patiriami ir būsimi nuostoliai pasireiškia Leidimo plėtrai ir Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusių elektros energijos supirkimo Fiksuotų tarifų skirtumu. Teisėjų kolegija pripažįsta pareiškėjo nurodytų nuostolių susidarymo galimybę, tačiau byloje nėra duomenų jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Pažymėtina ir tai, jog AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui (2013 m. kovo 29 d.), todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti nuosavybės neliečiamumo, teisinės valstybės ar įstatymo negaliojimo atgal principams. Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl aptariamų Pakeitimo įstatymo nuostatų klausimą (žr. pvz. 2015 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A109-552/2015, 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648-14, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545-14).

Vadovaujantis išdėstytai motyvais, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į teismą nėra pažeidžiama. Pareiškėjo skundą administracinis teismas išnagrinėjo savo kompetencijos ribose ir kaip minėta, administraciniai teismai nėra įpareigoti kiekvienu atveju, kai pareiškėjas kelia abejones dėl įstatymo konstitucingumo, šiomis abejonėmis vadovautis ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsisakymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nagrinėjamu atveju pagrįstas išsamiais motyvais bei nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Pažymėtina, kad kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė dėl tokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos (nuostatų) aiškinimo, kuri turėtų būti taikoma konkrečioje byloje. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priedo 1 punkte yra nurodyta, kad šiuo įstatymu, be kita ko, įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16). Remdamasis būtent šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas mano, kad Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-169 prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą. Dėl nurodytų motyvų prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo yra atmestinas kaip nepagrįstas. Tokia teisėjų kolegijos pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. pvz. 2015 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A109-552/2015, 2014 m. lapkričio 19 d.).

Dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-146-14, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, iš kurio šalintina tik dalis anksčiau nurodytų motyvų, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus pareiškėjo skundą, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo spręsti bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimo klausimą.

Taip pat, teisėjų kolegija pažymi, jog

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas