2K-35-697/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-35-697/2015 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-50-2-00201-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2.1;

2.4.2.1;

2.6.7.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutarties.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendžiu V. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį vienerių metų ir vieno mėnesio laisvės apribojimu. Iš V. L. nukentėjusiajam S. K. priteista 52,46 Lt (15,19 Eur) turtinės, 2000 Lt (579,24 Eur) neturtinės žalos atlyginimo ir 2500 Lt (724,05 Eur) advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartimi nuteistojo V. L. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

V. L. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 26 d., apie 1.00 val., prie naktinio klubo (duomenys neskelbtini), dirbdamas šio klubo apsaugos darbuotoju, viešoje vietoje įžūliu elgesiu, susijusiu su asmens sveikatos sutrikdymu, sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį: papurškė cheminių dujų S. K. ir E. J. į veidą, taip nukentėjusiajam S. K. nudegindamas akių jungines ir ragenas nežymiai sutrikdė jo sveikatą, o nukentėjusiajai E. J. sukėlė fizinį skausmą.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kasatorių kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, veikos kvalifikacijos niekaip nepagrindė, nenurodė visų veikai kvalifikuoti būtinų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, apkaltinamasis nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose keliamų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų.

Pasak kasatoriaus, teismai cheminių dujų papurškimą S. K. ir E. J. į veidą nepagrįstai vertino kaip tyčinį vandališką veiksmą, neįsigilino į susiklosčiusią situaciją. Teismai darbo pareigų vykdymą, turto ir sveikatos saugojimą, atsižvelgiant į susiklosčiusią grėsmingą situaciją, laikė moralės požiūriu nepriimtinu veikimu. Anot kasatoriaus, pagal BK 28 straipsnio 2 dalį vertybė, kuri yra saugoma baudžiamojo įstatymo bei gali būti ginama, yra ir visuomenės interesai, tad neabejotinai visuomenės interesas yra tai, kad viešoje vietoje būtų užtikrinta visuomenės rimtis ir tvarka.

Prie įėjimo į klubą besibūriavusių asmenų veiksmai suponavo apsaugos darbuotojų teisę duoti atkirtį asmenims, pažeidinėjantiems viešąją tvarką, t. y. iš esmės teisę į būtinąją gintį, kuri gali būti įgyvendinta neatsižvelgiant į tai, ar buvo galima išvengti kėsinimosi ar kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-313/2012). Teismai nenustatinėjo nusikalstamų padarinių kilimo, darė tik prezumpciją, jog tokie padariniai esant tokiai situacijai savaime kyla. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai turėjo neigiamų padarinių visuomenei, būtina atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, koks buvo nukentėjusiųjų skaičius ir kas nukentėjo, viešosios vietos specifiką, ar veika padaryta vieno asmens, ar grupės. Taip pat svarbu nustatyti, ar visuomenės rimties sutrikdymas buvo realus.

Teismai nepadarė aiškios išvados, kad nuteistojo V. L. veiksmai turėjo realios įtakos visuomenės rimčiai ir tvarkai. Nei visuomenės rimtis, nei tvarka, anot kasatoriaus, nebuvo sutrikdyti (nebuvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, nebuvo padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan.). Abejotina, ar teismų nurodytos vertybės – teisė į ramybę, poilsį, netrukdomą buvimą, laikytinos visuomenės tvarkos ir rimties pažeidimo objektais.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad įvykis vyko prie naktinio klubo, kur daug triukšmo, neblaivaus jaunimo, o V. L. pareiga pagal susiklosčiusias aplinkybes buvo ginti saugomą turtą, naktinio klubo klientus. Apeliacinės instancijos teismas bylos duomenis nutartyje pateikė interpretuodamas ir klaidindamas. Sąmyšis už naktinio klubo durų buvo, tai akivaizdžiai matyti vaizdo įraše, tačiau vertinta tik viena tariamų nukentėjusiųjų versija, vaizdo įrašas neperteikia garso, neužfiksuoti už naktinio klubo durų stovėjusių asmenų keiksmažodžiai, agresyvus tonas, pasakytų žodžių turinys.

Naktinio klubo durys matinės, neperregimos, tad suprasti, kokie žmonės stovi už durų, kiek jų, kokiu atstumu, nebuvo jokios galimybės. Nuosprendyje teismas nenurodė kaltininko tyčios apibrėžtumo ar neapibrėžtumo, kaltė preziumuota. Kasatorius akcentuoja, kad baudžiamosios atsakomybės be kaltės nėra (BK 2 straipsnio 3 dalis). BK 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas principas nėra absoliutus. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai turėjo įvertinti tai, kad V. L. atveju įstatymo nežinojimas susijęs su pateisinama priežastimi.

Kasatoriaus nuomone, jei jis, atlikdamas savo darbo pareigas, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, įstatymas numato drausminę atsakomybę, galimas ir žalos atlyginimas civiline tvarka, tačiau už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla. Be to, vaizdo įrašas negali būti kaltės įrodymas, nes jis susijęs su fakto klausimu. Viešosios tvarkos pažeidimo motyvai yra chuliganiškos paskatos; tai neišprovokuota agresija, kuriai būdingas atliekamų veiksmų nepagrįstumas, jų neadekvatumas. Šiuo konkrečiu atveju, jei būtų manoma, kad ašarines dujas purškė būtent V.

L., jos buvo panaudotos turint aiškią priežastį ir tikslą – atremti agresyvų kėsinimąsi sugadinti svetimą turtą ir (ar) sutrikdyti klubo klientų, darbuotojų sveikatą. Konfliktas kilo jaunuoliams ėmus mėtyti į naktinio klubo langus ledą, trankyti duris ir rodyti nepadorius gestus, apsaugos darbuotojai tokį agresyvų elgesį atrėmė. Šioje konfliktinėje situacijoje nenustatytų jaunuolių, taip pat ir nukentėjusiojo S. K., padaryti agresyvūs veiksmai laikytini pavojingu kėsinimusi, nes jais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, kilo grėsmė naktinio klubo turtui, apsaugos darbuotojų ir klubo klientų saugumui, prie įėjimo į klubą dirbo moteris, jai taip pat grėsė pavojus sveikatai.

Atsižvelgiant į tai, kad jaunuoliai į naktinio klubo langus mėtė ledus be aiškios priežasties, buvo agresyviai nusiteikę, pirmieji panaudojo smurtą ir gavo atkirtį kėsinimuisi nepasibaigus, toks kėsinimasis laikytinas akivaizdžiu ir realiu. Priešingai, nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, byloje nustatyta, kad nukentėjusysis galėjo būti neblaivus.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visiškai nevertino visų būtinųjų BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos požymių, neargumentavo subjektyviosios šios nusikalstamos veikos sudėties pusės, susiklosčiusią situaciją vertino šališkai, remdamasis vien nukentėjusiųjų subjektyviais išgyvenimais.

Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, ar yra galimybė atleisti kasatorių nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsniu. Kasatorius, cituodamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimus, pabrėždamas baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės pobūdį, teigia, kad šiuo atveju toks veiksmas kaip dujų papurškimas, siekiant apsaugoti saugomą turtą ir klientus, pagal tokių veiksmų objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnyje numatytos veikos požymių V. L. veikoje. Kasatorius cituoja Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje ir teigia, kad už tokius pačius veiksmus asmuo buvo nubaustas administracine tvarka. V. L. jam inkriminuotus veiksmus galėjo padaryti vykdydamas savo darbo pareigas, tad lieka neaišku, kodėl Panevėžio miesto apylinkės teismas nesvarstė Asmens ir turto saugos įstatymo nuostatų, darbo sutarties ir Darbo kodekso normų. Teismas nesvarstė V. L. darbdavio atsakomybės už savo darbuotojų padarytą žalą darbo metu.

Taip pat kasatorius pabrėžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nei kokybiškai, nei kiekybiškai neatitinka įrodinėjimo dalyko bei įrodinėjimo ribų reikalavimų. Tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas nuosprendyje rėmėsi nukentėjusiųjų ir jų draugų parodymais, prieštaraujančiais vienų kitiems, specialisto išvada ir vaizdo įrašu, rodo nuosprendžio nepagrįstumą ir būtinumą priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Teismas nuosprendį grindė tik kaltinimui palankiais įrodymais, nevertino įrodymų visumos, šališkai išnagrinėjo bylą, padarė prielaidomis grįstas išvadas, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai, duoti teisme, skyrėsi nuo pirminės apklausos metu duotų parodymų. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų prieštaravimai yra esminiai. Nukentėjusiųjų parodymai prieštaravo nuteistojo parodymams ir vaizdo įrašui.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė neginčijamų įrodymų, kad chemines medžiagas purškė būtent V. L., rėmėsi tik suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymais. 2010 m. gruodžio 27 d. S. K. pareiškime nurodyti visiškai kitokie duomenys nei vėlesniame jo skunde teismui privataus kaltinimo tvarka bei liudytojų apklausos protokoluose; nukentėjusiosios E. J. 2010 m. gruodžio 31 d. paaiškinime pateikta V. L. aiškinta buvusios situacijos versija. Pasak kasatoriaus, esant tokiems pareiškimui ir paaiškinimams, ikiteisminio tyrimo pareigūnai pagrįstai ir teisėtai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, o vėliau nutraukė nepagrįstai pradėtą ikiteisminį tyrimą.

Ikiteisminio tyrimo teisėjui nepagrįstai panaikinus vieną prokuroro nutarimą, ikiteisminis tyrimas buvo baigtas, tačiau duomenų apie tariamą V. L. padarytą nusikalstamą veiką nesurinkta. Vėlesnė (2012 m. birželio 1 d.) S. K. apklausa yra priderinta prie vaizdo įrašo medžiagos ir kitos ikiteisminio tyrimo medžiagos, su kuria jis susipažino. Kasatorius skunde atkreipia dėmesį į tai, kad iš byloje esančio vaizdo įrašo nematyti, kas purškė dujas, purškusio dujas asmens konkrečiai nenurodo ir liudytojai V. Li. ir V. B., A.

Š. ir M. M., D. D. Liudytojų parodymai teisme taip pat keitėsi. Kasatorius skunde atkreipia dėmesį į liudytojo M. M. apklausą teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2013 m. balandžio 3 d.), kurioje nurodytos įvykio aplinkybės skiriasi nuo pirmiau apklausoje nurodytųjų, galbūt susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, t. y. peržiūrėjus vaizdo įrašą ir suderinus parodymus su S. K., E. J. ir A. Š. Nuteistojo parodymai, duoti teisme, sutapo su jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Kasatorius nurodo, kad kiekviena nepašalinta abejonė turėjo būti vertinama jo naudai, nes kitaip būtų pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas.

Gynyba buvo pateikusi prašymus Panevėžio Respublikinei ligoninei ir Panevėžio miesto greitosios pagalbos stočiai dėl informacijos ir dokumentų pateikimo, tačiau informacijos negavus 2013 m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio metu buvo pateiktas prašymas teismui išreikalauti susijusius dokumentus iš minėtų įstaigų, taip pat iškviesti specialistą, kuris po įvykio apžiūrėjo nukentėjusįjį S. K. Teismas nepagrįstai nusprendė prašymus dėl dokumentų išreikalavimo ir specialisto iškvietimo atmesti. 2011 m. gegužės 2 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) vertintina kaip kelianti abejonių, nes surašyta praėjus penkiems mėnesiams po įvykio.

Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2013 m. balandžio 3 d. teismo posėdyje V. L. ir jo gynėjas nedalyvavo dėl svarbių priežasčių, todėl A. Š. apklausa jiems nedalyvaujant yra gynybos teisių pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad dujas purškė V. L., grindžia neva jo paties 2010 m. gruodžio 30 d. duotais parodymais, liudytojų V. Li., V. B. ir D. D. parodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. L. duoti parodymai negali būti laikomi objektyviais, nes tai reikštų savęs apkalbėjimą. Minėtų liudytojų parodymai apeliacinės instancijos teismo buvo šališkai interpretuoti.

Byloje taip pat nėra įrodymų, kad V. L. tuoj po įvykio kreipėsi į ligoninę. Teismas rėmėsi tik nukentėjusiųjų ir liudytojų M. M. ir A. Š. parodymais, kad S. K. po dujų papurškimo „degė“ akys, buvo reikalinga skubi medicinos pagalba. M. M. teigė, kad paskambino pagalbos telefonu, tačiau nesulaukęs greitosios pagalbos automobilio S. K. nuvežė į ligoninę taksi, tuomet neva ligoninėje buvo plaunamos akys, lašinami vaistai. Panevėžio apygardos teismas nutartį grindė aiškiai melagingais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais.

Iš rašytinių įrodymų byloje matyti, kad greitoji pagalba atvyko po penkių minučių, tačiau ligonio vietoje nerado. Jie nevyko į ligoninės priimamąjį, S. K. į medikus kreipėsi tik 2010 m. gruodžio 28 d. Teismai nekėlė klausimų, kad nukentėjusysis S. K. nebuvo ligoninėje, o per dvi dienas po įvykio naudodamas netinkamus vaistus galėjo sukelti nepageidautinas pasekmes.

Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų teisės taikymo klaidų, formaliai įvertino apeliacinio skundo argumentus, remdamasis tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis, neatliko savo pareigos – patikrinti nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinius skundus nagrinėjo paviršutiniškai, formaliai, pažeisdamas teisę į teisingą teismą bei rungimosi principą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą įrodinėjimo procese, nes skundžiamame nuosprendyje aptarė ir V. L. kaltę grindė tik nukentėjusiųjų ir suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymais, nevertino ir neaptarė jo ir jo gynėjo pateiktų įrodymų bei priešingos įvykių versijos galimumo, kurie paneigia inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai proceso metu rodė akivaizdų palankumą tariamiems nukentėjusiesiems. Apeliacinės instancijos teismo nutartis nepagrįsta teisiniais argumentais, teisės normos išvardytos deklaratyviai, neatskleidžiant konkretaus jų turinio. Panevėžio apygardos teismas neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, procesas neatitiko jam keliamų reikalavimų, tikslų, be to, nutarties turinys neatitinka BPK 332 straipsnio reikalavimų, įrodymai netirti iš esmės, nekritiškai vertinti liudytojų parodymai.

Atsiliepimu į nuteistojo V. L. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad visi BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai tinkamai nustatyti. Nusikalstamą veiką kasatorius padarė prie įėjimo į naktinį klubą, kuris laikytinas viešąja vieta (joje bet kuriuo metu gali būti žmonių, nes patekimas į ją nėra ribojamas). V. L. cheminių dujų prieš nukentėjusiuosius panaudojimas prilygsta fiziniam smurtui, nes dujos panaudotos be jokio būtino pagrindo ir iš anksto neįspėjus apie jų panaudojimo galimybę. Nukentėjusieji S. K. ir E. J. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme davė nuoseklius parodymus teigdami, kad atvykę prie naktinio klubo ir sužinoję, jog jame nėra laisvų vietų, elgėsi ramiai, netriukšmavo, niekam netrukdė atidaryti durų ir jų uždaryti. Tuo metu, kai pro prasivėrusias duris buvo papurkšta dujų, S. K. mobiliuoju telefonu kalbėjosi su klubo viduje buvusiais draugais, o nukentėjusioji E. J. stovėjo prie klubo durų ir laukė pažįstamų. Teismai neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiųjų ir liudytojų, patvirtinusių nukentėjusiųjų parodymus, parodymais. Jie buvo patikrinti ir peržiūrėjus vaizdo įrašą. Po cheminių dujų panaudojimo šalia baro buvę asmenys, norėdami išvengti nepageidautino jų poveikio, buvo priversti pasišalinti iš naktinio klubo prieigų, buvo apribota žmonių galimybė nepatiriant nemalonių pojūčių patekti į klubą ar išeiti iš jo, taip pat nutrauktas šalia klubo buvusių asmenų poilsis bei sutrikdyta rimtis. Kasatorius veikė nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, tačiau bendrais bruožais numatė, kad bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, dėl dujų poveikio gali nukentėti žmonės, t. y. veikė neapibrėžta tyčia.

Teismai išsamiai išnagrinėjo nuteistojo gynybinę poziciją ir nurodytas aplinkybes dėl būtinosios ginties situacijos vertinimo ir padarė pagrįstą išvadą, kad tuo metu, kai buvo panaudotos cheminės dujos, joks pavojus nei paties nuteistojo, nei klubo svečių gyvybei ar sveikatai, nei naktinio klubo turtui negrėsė. Vaizdo kamera buvo užfiksuota, kad prie klubo būriuojasi žmonių grupė, jie vaikšto, iš klubo laisvai išeina du vyriškiai, vienas iš jų grįžta atgal, po to, kai nukentėjusieji ir kiti asmenys prisiartina prie klubo durų, joms atsidarius lauke buvę asmenys skubiai traukiasi į šalį, o nukentėjusysis S. K. rankomis susiima už veido. Vaizdo kameromis neužfiksuota, kad kas nors iš lauke buvusių asmenų būtų bandęs jėga atidaryti klubo duris, jas spardyti, laužti ir taip bandyti įsibrauti į klubo vidų, kitaip niokoti klubo turtą. Iš vaizdo įrašo matyti, kad netrukus po to, kai buvo papurkšta dujų, iš klubo išėjo vyriškis – V. L., jis vaikščiojo netoli įėjimo, netrukdomas grįžo atgal į vidų. Taigi realios grėsmės V. L., klubo svečiams ar turtui nebuvo. Teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo V. L. padarytoje veikoje nėra būtinosios ginties požymių, todėl netaikė BK 28 straipsnio nuostatų.

V. L. veiką laikyti mažareikšme taip pat nėra pagrindo, nes kasatorius be jokios aiškios priežasties, supykęs dėl prie baro buvusių asmenų elgesio, be jokio išankstinio įspėjimo, nesant pakankamo pagrindo viešoje vietoje panaudojo specialiąsias priemones – cheminių dujų balionėlį, ir juo apipurškęs sukėlė vienam nukentėjusiajam fizinį skausmą, kitam – nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, o ne pareiga.

Kasatoriaus veiksmai tinkamai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, o ne administracinis teisės pažeidimas. V. L., reikšdamas abejones dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo jo veiksmus pripažinti nusikalstamais, nurodo, kad panašūs veiksmai, kai panaudojamos dujos, kituose teismuose vertinami kaip nedidelis chuliganizmas ir kvalifikuojami pagal ATPK 174 straipsnį. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas, nes pagal Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 punktą vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja kasacinės instancijos teismas.

Byloje teismai įvertino įrodymus nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Taip pat atmestini nuteistojo V. L. argumentai, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo suvaržytos jo teisės į gynybą, nes teismas netenkino jo ir gynėjo prašymų. Teisiamojo posėdžio protokolo turinys rodo, kad tiek kasatoriui, tiek jo gynėjui teisės teikti įrodymus ar prašymus suvaržytos nebuvo. Taip pat prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklaustas liudytojas M. M., o ne A. Š., kaip nurodyta kasaciniame skunde. Apie liudytojo M. M. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją kasatorius ir jo gynėjas buvo informuoti, todėl jų nedalyvavimas apklausoje nelaikytinas kaltinamojo teisių suvaržymu. Apklausti apeliacinės instancijos teisme šį liudytoją nebuvo pateikta prašymų. Nuosprendyje teisingai pažymėta, kad V. L. veikė iš chuliganiškų paskatų ir tyčia. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltinamojo prisipažinimu, padarius veiką, bet jis nustatomas tiriant, vertinant ir išorinius (objektyviuosius) veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir pan. Aplinkybė, kad teismo išvados nepateisino nuteistojo lūkesčių, neduoda pagrindo teigti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Priešingai, nei teigia kasatorius, esminiai nuteistojo apeliacinio skundo argumentai išnagrinėti tinkamai ir priimtame sprendime dėl jų pateiktos motyvuotos išvados.

Nuteistojo V. L. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

BPK 320 straipsnio 3 dalis įtvirtina reikalavimą teismui patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina imperatyvą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde. Šiame kontekste pabrėžtina tai, kad reikalavimas patikrinti bylą minėta apimtimi neprivalo būti taikomas visiškai visiems argumentams. Susiklosčiusioje teismų praktikoje įtvirtinta paradigma, kad teismo pareiga patikrinti esminius skundo argumentus. Išdėstyta BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata integraliai siejasi su bendrosiomis proceso nuostatomis, įtvirtintomis BPK 20 straipsnyje, o nagrinėjamo skundo atveju su BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimu įrodymų vertinimą pagrįsti išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra tyčinė, todėl kvalifikuojant šią veiką svarbu atskleisti, kokie veiksniai ar motyvai formavo kaltininko tyčią pažeisti viešąją tvarką. Dėl šios priežasties reikšmingos yra ne tik tiesioginės veikos padarymo aplinkybės, bet ir veiksniai ar nuostatos, turėjusios įtakos tokiam kaltininko elgesiui. Teismų spendimais yra pripažinta, kad V. L., dirbdamas apsaugos darbuotoju, įžūliu elgesiu, susijusiu su asmens sveikatos sutrikdymu, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, papurkšdamas cheminių dujų S. K. ir E. J. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal V. L. skundą, jo veiksmus prie naktinio klubo (duomenys neskelbtini) įėjimo durų vertino selektyviai, teisiškai reikšmingais pripažindamas veiksmus tik nuo to momento, kai buvo papurkšta dujų nukentėjusiesiems.

Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad teismai nenuosekliai vadovavosi rungimosi principo reikalavimais bylos nagrinėjimo procese, nes skundžiamame nuosprendyje aptarė ir V. L. kaltę grindė tik nukentėjusiųjų ir suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymais, nevertino ir paviršutiniškai aptarė ir jo gynėjo pateiktus įrodymus dėl priešingos įvykių versijos galimumo, kurie gali turėti esminę reikšmę inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Analizuodamas baudžiamosios bylos proceso metu gautus įrodymus apeliacinės instancijos teismas incidentą, kai iš lauko į naktinio klubo (duomenys neskelbtini) vidų buvo mėtomi sniegas ar ledo gabalai, atskleidė neišsamiai ir vertino paviršutiniškai, nutartį pagrindė remdamasis nukentėjusiųjų ir kartu su jais buvusių liudytojų parodymais, kuriuose analizuojama apipurškimo dujomis situacija.

Incidento reikšmę, kai buvo mėtomi sniegas ar ledo gabalai į klubo vidų, aptarė vienu aspektu, išdėstydamas motyvus dėl BK 28 straipsnio 1 dalies, įvertinant būtinosios ginties sąlygas. Teismas konstatavo, jog šis incidentas (gniūžčių mėtymas) nesudarė prielaidų V. L. veikti remiantis būtinosios ginties sąlygomis, ginant save ar naktinio klubo turtą. Apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuose nurodė, jog po daiktų mėtymo praėjus beveik vienai minutei, per kurią padėtis prie klubo savaime normalizavosi ir nieko ginti nebereikėjo, nukentėjusieji buvo apipurkšti dujomis.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas nors ir nurodė, kad nebuvo būtinosios ginties aplinkybių, tačiau pripažino, jog visgi buvo pažeista tvarka prie naktinio klubo, nors pasišalinus pažeidėjams V. L. reakcija – papurkšti dujų praėjus beveik minutei, buvo nebereikalinga ir pavėluota. Pripažindamas, kad viešoji tvarka prie naktinio klubo durų buvo pažeista, šių aplinkybių kontekste teismas privalėjo vertinti, ar nebuvo BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytų pagrindų. Nutartyje nebuvo įvertinta situacija, ar V. L. matė, kas ir ką mėtė į klubo vidų; net ir pripažinus, kad nuteistojo veiksmai buvo neadekvatūs pagal susiklosčiusią situaciją, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenagrinėjama, kokią įtaką šis incidentas turėjo V.

L. sprendimui panaudoti dujas. Liudytojai V. Li., V. B., M. M. parodė, kad V. L. atidarius naktinio klubo duris iš lauko ėmė lėkti sniego gniūžtės, buvo pataikyta į veidrodžius. Šią aplinkybę patvirtina ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kad iki konflikto į klubo patalpas neidentifikuoti asmenys metė tiksliai nenustatytus daiktus ir pasišalino. Šiais įrodymais yra patvirtinami V. L. parodymai, kad jis buvo provokuojamas lauke buvusių asmenų, kurie mėtė į stiklus ledo gabalus.

Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas sniego gniūžčių ar ledo gabalų mėtymą į naktinio klubo patalpas ir V. L. veiksmus papurškiant ašarinių dujų vertino tik būtinosios ginties reikalingumo aspektu, pripažindamas, jog nebuvo būtinosios ginties sąlygų. Tačiau teismas neįvertino šios aplinkybės (gniūžčių mėtymo) tuo aspektu, kokią reikšmę šis incidentas turėjo V. L. veiksmams, t. y. ar jis po to veikė impulsyviai, būdamas sutrikdytas neteisėto kitų asmenų elgesio, ar buvusia konfliktine situacija jis pasinaudojo kaip pretekstu elgtis chuliganiškai, papurkšti ašarinių dujų pašaliniams asmenims.

Šiame kontekste V. L. elgesio motyvai nebuvo nagrinėjami ir nutartyje neaptarti. Šios aplinkybės yra reikšmingos nustatant V. L. elgesio paskatas bei subjektyviųjų veikos požymių turinį, tai nustatyti yra būtina pripažįstant asmenį kaltu dėl tyčinės veikos padarymo, taip pat skiriant bausmę. Šių klausimų neišnagrinėjimas sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, kolegija nesvarsto kasacinio skundo argumentų dėl galimybės atleisti kasatorių nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 37 straipsniu, argumentų dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnio požymių V. L. veikoje, taip pat dėl V. L. veiksmų vertinimo remiantis jo darbo pareigų nuostatomis. Visi šie klausimai turi būti išspręsti išsamiai išnagrinėjus inkriminuojamos veikos padarymo aplinkybes.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis