A-261-1503-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1503/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01771-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 1–4, 52–57, 71–76), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) viršininko 2012 m. birželio 7 d. įsakymą Nr. 10-TE-397 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija panaikinimo“; 2) panaikinti Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. birželio 8 d. įsakymą Nr. 10-TE-400 „Dėl komisaro A. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“; 3) grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą į Vilniaus AVPK Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio (toliau – ir Vilniaus AVPK VPS KPP) viršininko pareigas; 4) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo atleidimo – 2012 m. birželio 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) priteisti iš atsakovo 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad iš vidaus tarnybos buvo atleistas pagal Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą, 56 straipsnio 1 dalį bei remiantis Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 10-TE-397 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija panaikinimo“. Ginčijamuose įsakymuose nenurodytas pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas bei leidimo panaikinimo priežastys. Pareiškėjas dirbo vidaus tarnyboje daugiau nei 18 metų, iš jų 13 – vadovaujančiose pareigose, neturėjo nei vienos drausminės nuobaudos, daug kartų buvo skatintas. Todėl nesupranta, kokios priežastys ar jo asmeninės savybės galėjo lemti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimą. Taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vien abstraktus įstatymo normos nurodymas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas yra tinkamai informuotas apie atleidimo iš tarnybos priežastis. Atsakovo neteisėtais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Atsakovo veiksmai pareiškėjui sukėlė įtampą, stresą, kuris tęsiasi iki šiol. Galimybę susipažinti su Vilniaus AVPK Specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir Komisija) išvada dėl pareiškėjo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo (toliau – ir Išvada) pareiškėjas gavo tik 2012 m. rugsėjo mėn., iki tol jam buvo apribota teisė ir galimybė gintis, tai pablogino jo savijautą ir sveikatą, sustiprino bejėgiškumo ir nežinomybės jausmą. Dėl atsakovo veiksmų atsirado nemiga, jautė nuolatinį nerimą, pergyvenimus, kilo problemų dėl kraujospūdžio, vartojo vaistus. Manė, kad, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, turi būti atsižvelgta į jo asmenybę, socialinę padėtį, savęs vertinimą, didžiąja dalimi priklausantį nuo kitų asmenų, ypač darbinėje veikloje, vertinimo. Jis užėmė vadovaujančias pareigas, gebėjo dirbti vadovaujamą darbą, koordinuoti užduotis, todėl atsakovo veiksmai sumažino jo pasitikėjimą savimi, užkirto kelią sėkmingai plėtoti savo, kaip pareigūno, karjerą. Dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas ir jo šeima patyrė neigiamas emocijas.

Taip pat nurodė, kad vien atsisakymas tirtis poligrafu nesuteikia teisės panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 18 straipsnio 1 dalis numato baigtinį sąrašą atvejų, kada toks leidimas gali būti panaikintas, o 16 straipsnis – kada leidimas neišduodamas. Atsakovas neįrodė nei vieno iš pagrindų leidimui panaikinti. Nurodyti ikiteisminiai tyrimai leidimo panaikinimo metu buvo nutraukti, o drausminė nuobauda ginčijama teisme, todėl šie duomenys negali būti laikomi teisėta priežastimi panaikinti leidimą. Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. gruodžio 15 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nutrauktas reabilituojančiu pagrindu, nes pareiškėjas buvo melagingai apkaltintas nusikalstama veika. Kitas ikiteisminis tyrimas nutrauktas dar 2006 m., todėl neaišku, kaip jis sudarė pagrindą spręsti dėl pareiškėjo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija. Trečias ikiteisminis tyrimas, pradėtas dėl galimai padarytos R. B. veikos, o ne dėl pareiškėjo veiksmų. Remdamasis šio tyrimo metu surinkta medžiaga, atsakovas skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, kuri šiuo metu ginčijama teisme. Manė, kad net nepanaikinus tarnybinės nuobaudos, tai nesudarytų pagrindo panaikinti leidimą. Teiginys, kad pareiškėjas turi du galiojančius administracinius pažeidimus, nepagrįstas, nes 2012 m. balandžio 12 d. viena administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, o kita galiojanti administracinė nuobauda nesudaro pagrindo panaikinti leidimą. Atsakovo nurodoma pareiškėjo charakteristika taip pat neatitinka tikrovės, Išvadoje subjektyviai pateiktos pareiškėjo savybės, nenurodytos konkrečios dalykinės ar asmeninės savybės, kurios trukdytų dirbti su įslaptinta informacija. Priešingai, atsakovo tikslinio patikrinimo, atlikto Šalčininkų rajono policijos komisariate, ataskaita patvirtina, kad pareiškėjas gerai atliko pareigas. Specialioji ekspertų komisija pakankamai nemotyvavo savo Išvados, joje tik išvardintos aplinkybės, netirti konkretūs duomenys ir faktai, todėl administracinė procedūra atlikta formaliai ir neobjektyviai.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 12–17, 63–68) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Specialioji ekspertų komisija 2012 m. vasario 15 d. posėdžio metu nusprendė, jog yra pagrindas pakartotinai tikrinti pareiškėją, nes kilo įtarimų, kad atsirado VTPĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime pažymėjo, kad, sprendžiant dėl leidimo susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, esant šioms aplinkybėms, asmens patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti papildomai tikrinami, siekiant nustatyti, ar tolesnis darbas su įslaptinta informacija nekeltų grėsmės jos saugumui.

Todėl 2012 m. kovo 7 d. pareiškėjui buvo pasiūlyta atlikti psichofiziologinį tyrimą poligrafu, tačiau tikrinamasis atsisakė. Konstitucinis Teismas, minėtame nutarime aiškindamas nekaltumo prezumpcijos principą, nurodė, kad tai, jog asmens kaltumas nėra nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, yra vertas valstybės pasitikėjimo ir įgaliotai institucijai nekelia abejonių dėl jo patikimumo ar lojalumo.

Tokia institucija nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo ir nevykdo teisingumo. Asmuo tikrinamas, siekiant nustatyti, ar juo galima pasitikėti. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime pažymėjo, kad valstybė neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti į valstybės tarnybą, joje dirbantys asmenys turi sugebėti atlikti keliamus uždavinius, asmenys turi būti lojalūs valstybei, kurių ištikimybė ir patikimumas nekelia abejonių. Patikimumas gali būti tikrinamas, jei dėl jo kyla pagrįstų abejonių.

Valstybės nepasitikėjimą asmeniu gali lemti to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės. Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo (toliau – ir PNĮ) 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad psichofiziologinio tyrimo išvada naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti asmenį ir jo aplinką. Jei išvada neigiama, asmeniui atsisakius tirtis, gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1684/2012).

Be to, nustatyta, kad pareiškėjas figūravo 3-juose ikiteisminiuose tyrimuose, turi du galiojančius administracinius pažeidimus, jam 2012 m. balandžio 12 d. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Charakteristikoje nurodyta, kad pareiškėjas yra komunikabilus, tačiau bendraujant su piliečiais bei pažeidėjais jam trūksta dėmesingumo ir taktiškumo, bendraujant su kolegomis pasižymi ambicingumu ir arogancija, nenoriai priima kritiką ir pastabas. Asmenims, kurių darbas susijęs su tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, žymimos slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ naudojimu ar tokios informacijos apsauga, teisę dirbti ar susipažinti su tokia informacija suteikia paslapčių subjektas, kuris turi besąlygiškai pasitikėti asmeniu, kuriam tokią teisę suteikia, o vertinant tokį pareigūno psichofiziologinio tyrimo atsisakymą, kyla pagrįstos abejonės dėl jo sąžiningumo bei patikimumo.

Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime nurodė, kad jei asmeniui dėl tyčinės nusikalstamos veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, tai yra viena iš aplinkybių, kurioms esant leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija gali būti neišduotas ar panaikintas. Dėl to Specialioji ekspertų komisija, įvertinusi visą pateiktą medžiagą, nutarė siūlyti panaikinti leidimą. Skundžiamas įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo priimtas, remiantis vidaus reikalų ministro 2002 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 7RN 40.7 punktu ir Specialiosios ekspertų komisijos 2012 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 10-S-9697, kadangi pareiškėjas nebeatitiko pareigybės aprašymo 6.8 punkto nurodymo atitikti reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Būtent leidimo praradimas nulėmė šio įsakymo priėmimą, todėl atleidimas yra aiški ir neišvengiama specialiosios teisės atėmimo pasekmė. Taip pat nurodė, kad atlyginti žalą nėra pagrindo, kadangi Vilniaus AVPK teisės aktų nepažeidė, žalos padarymo faktas nepagrįstas jokiais duomenimis, nėra priežastinio ryšio. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jis nežinojo atleidimo iš tarnybos priežasčių, vertintini kritiškai, kadangi jis dalyvavo Specialiosios ekspertų komisijos posėdyje, jam buvo pasiūlyta pasitikrinti poligrafu, pareiškėjas turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, tad atleidimo priežastys ir teisinės pasekmės turėjo būti žinomos ir suprantamos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 10 d. sprendimu (II t., b. l. 64–76) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. birželio 7 d. įsakymą Nr. 10-TE-397 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija panaikinimo“. Panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. birželio 8 d. įsakymą Nr. 10-TE-400 „Dėl komisaro A. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“. Grąžino pareiškėją į vidaus tarnybą į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko pareigas. Priteisė iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareiškėjui 69 561,60 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. birželio 9 d. iki 2014 m. sausio 10 d., vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. sausio 11 d. iki teismo sprendimo dalyje dėl jo grąžinimo į tarnybą įvykdymo, skaičiuojant po 176,97 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis. Priteisė iš atsakovo pareiškėjui 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Policijos departamento Imuniteto valdybai 2011 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. 5-16-S-221 informavus Vilniaus AVPK apie atliekamą ikiteisminį tyrimą Nr. 02-1-00002-11 dėl Vilniaus AVPK Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko A. G. nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalyje, 226 straipsnio 1 dalyje, bei, vadovaujantis VTPĮ 16 straipsnio 6 dalimi, pasiūlius atlikti pakartotinį patikrinimą dėl pareiškėjo patikimumo dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, paaiškėjus VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktuose numatytoms aplinkybėms, uždrausti pareiškėjui, kuriam 2004 m. kovo 9 d. buvo išduotas leidimas dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (I t., b. l. 18), dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija ir taikyti šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatas (I t., b. l. 19), 2011 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas laikinai perkeltas į Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto pareigas (I t., b. l. 39).

Vilniaus AVPK Specialioji ekspertų komisija 2012 m. vasario 15 d. posėdyje, atsižvelgdama į Vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2011 m. rugpjūčio 24 d. išsakytą nuomonę, nutarė, vadovaudamasi VTPĮ 16 straipsnio 6 dalimi, atlikti pakartotinį patikrinimą dėl pareiškėjo patikimumo dirbant ar susipažįstant su įslaptinta informacija ir pakartotinio patikrinimo metu taikyti VTPĮ 17 straipsnio 2 dalies nuostatas (I t., b. l. 36-37). Pareiškėjui 2012 m. kovo 7 d. ir 2012 m. gegužės 10 d. nesutikus, kad jis būtų tiriamas poligrafu (I t., b. l. 20, 22), Komisija, 2012 m. gegužės 17 d. posėdžio metu įvertinusi turimą medžiagą, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimą ir vadovaudamasi VTPĮ 13 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nutarė siūlyti Vilniaus AVPK viršininkui panaikinti pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (I t., b. l. 34-35), ir 2012 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 10-S-9697 informavo Vilniaus AVPK viršininką, kad iš Policijos departamento Imuniteto valdybos 2011 m. lapkričio 28 d. gauta informacija apie atliekamą ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu ir pasiūlymas atlikti pakartotinį patikrinimą dėl pareiškėjo patikimumo dirbant ir susipažįstant su įslaptinta informacija.

Komisijos 2012 m. vasario 15 d. posėdžio metu, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimu, nutarta siūlyti atlikti pakartotinį patikrinimą dėl pareiškėjo patikimumo ir jam pasiūlyta atlikti psichofiziologinį tyrimą poligrafu, tačiau tikrinamasis atsisakė. Nurodė, kad tikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas turi du galiojančius administracinius pažeidimus, jam 2012 m. balandžio 12 d. paskirta tarnybinė nuobauda, charakteristikoje nurodyta, kad pareiškėjas pasižymi ambicingumu ir arogancija, nepriima kritikos ir pastabų.

Papildomai kviečiant pareiškėją dėl tyrimo poligrafu, šis atsisakė, paaiškinimų nepateikė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir Konstitucinio Teismo išaiškinimą, įvertinus turimą medžiagą, vadovaujantis VTPĮ 13 straipsnio 1 dalies 2 punktu, vidaus reikalų ministro 2002 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 7RN 40.7 punktu, siūlyta panaikinti pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (I t., b. l. 23-25). Vilniaus AVPK viršininkas 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 10-TE-397, vadovaudamasis vidaus reikalų ministro 2002 m. gegužės 22 d.

įsakymo Nr. 7RN „Dėl dirbančių bei priimamų į valstybės tarnybą Vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūriniuose padaliniuose ir įstaigose prie Vidaus reikalų ministerijos asmenų, kurių darbas susijęs su valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar šios informacijos apsauga, tikrinimo, leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija bei asmens patikimumo pažymėjimų išdavimo, neišdavimo ir panaikinimo“ 40.7 punktu, atsižvelgdamas į Specialiosios ekspertų komisijos 2012 m. gegužės 28 d. raštą Nr. 10-S-9697, panaikino 2004 m. kovo 9 d. išduotą leidimą pareiškėjui dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (I t., b. l. 30), o 2012 m. birželio 8 d.

įsakymu Nr. 10-TE-400, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi, Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 10-TE-397, nuo 2012 m. birželio 11 d. atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos (I t., b. l. 27).

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1932/2012 pateiktu išaiškinimu, kad iš Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme pateiktos leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija sąvokos apibūdinimo matyti, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, į jį nepatenka, tačiau pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnį be įslaptintos informacijos su žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ ir „Konfidencialiai“, į įslaptintos informacijos sampratą patenka įslaptinta informacija su žyma „Riboto naudojimo“, o, vadovaujantis Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 29 d. protokolu Nr. 5 patvirtintais bendraisiais principais, kurie specialiai yra skirti įslaptintai informacijai, pažymėtai žyma „Riboto naudojimo“, būtina pasirašytinai supažindinti asmenį su įslaptintos informacijos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais (8 p.), todėl Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nustatyta įslaptintos informacijos apsauga yra taikytina ne tik žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ ir „Konfidencialiai“ pažymėtai informacijai, bet ir informacijai su žyma „Riboto naudojimo“.

Tokios pačios Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo aiškinimo pozicijos taip pat laikomasi administracinių teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2232/2012). Taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 7RN patvirtintos Dirbančių bei priimtų į valstybės tarnybą Vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūriniuose padaliniuose ir įstaigose prie Vidaus reikalų ministerijos asmenų, kurių darbas susijęs su Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar šios informacijos apsauga, tikrinimo, leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija bei asmens patikimumo pažymėjimų išdavimo, neišdavimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 40.7 punkto nuostata iš esmės atitinka Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatą, pagal kurią leidimas dirbti su įslaptinta informacija neišduodamas (šio įstatymo 18 str. 1 d. 4 p. taikymo prasme panaikinamas), jeigu nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija.

Taigi atsakovas (jo Specialioji ekspertų komisija), spręsdamas dėl pareiškėjo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija, pažymėta žyma „Riboto naudojimo“, galėjo vadovautis atitinkamomis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto ir 18 punkto 1 dalies 4 punkto nuostatomis. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą aplinkybių, dėl kurių buvimo (atsiradimo) paminėtas leidimas gali būti neišduotas arba išduotas leidimas gali būti panaikintas, sąrašas nėra baigtinis, šios aplinkybės yra siejamos su asmeninėmis nurodyto leidimo adresato savybėmis, tarp jų ir jo patikimumu dirbti su įslaptinta informacija, todėl teismas kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis proporcingumo bei protingumo kriterijais, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusias asmens savybes jis yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija.

Nors nei Komisijos 2012 m. gegužės 28 d. siūlyme atsakovui, nei skundžiamame įsakyme nėra nurodyta Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo norma, kurios pagrindu buvo siūloma panaikinti ir panaikintas pareiškėjui leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, atsižvelgus į tai, kad juose nurodyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 7RN patvirtintos Tvarkos 40.7 punktas, pripažinta, jog nurodytas pagrindas iš esmės atitinka VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nurodytą pagrindą ir tai nebuvo kliūtis pareiškėjui suprasti, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu jam išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija buvo panaikintas.

Įvertinęs ginčijamų įstatymų priėmimo metu galiojusios redakcijos VTPĮ 18 straipsnio 1 dalies (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija), 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija), 16 straipsnio 6 dalies (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija), 16 straipsnio 8 dalies (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija), 17 straipsnio 2 dalies (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija) nuostatas bei pateiktus duomenis apie ikiteisminius tyrimus, pradėtus dėl, kaip tuo metu teigta, galimai pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų, teismas padarė išvadą, kad pagrindas pradėti pakartotinį pareiškėjo tikrinimą nesibaigus terminui, kuriuo galiojo jam išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, buvo.

Aplinkybės, kurios, Komisijos ir atsakovo teigimu, buvo pagrindas priimti sprendimus siūlyti panaikinti pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, taip pat jį panaikinti, buvo: Vilniaus AVPK atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-1-00002-11 dėl pareiškėjo nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 2 dalyje ir 226 straipsnio 1 dalyje, be to, tai, kad pareiškėjas „figūravo“ dar dviejuose ikiteisminiuose tyrimuose; Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos Korupcijos tyrimų skyriaus disponuojama informacija apie pareiškėją; dvi pareiškėjo turimos galiojančios nuobaudos už ATPK normų pažeidimus; 2012 m. balandžio 12 d. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas; Vilniaus AVPK Šalčininkų rajono policijos komisariato viršininko A. G. charakteristika; aplinkybė, kad pareiškėjas du kartus pakartotinio tyrimo metu iš esmės be jokių priežasčių atsisakė tyrimo poligrafu. Tačiau, remdamasis nagrinėjamoje administracinėje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, jog teismas, vadovaudamasis kriterijumi, kad leidimas neišduodamas, jeigu nustatomos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka dirbti su įslaptinta informacija, kiekvienu konkrečiu atveju, taikydamas proporcingumo bei protingumo kriterijus, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusios asmens savybės gali būti suderinamos su darbu su įslaptinta informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1327/2012), teismas vertino, kad nei viena iš minėtų aplinkybių atskirai, nei jų visuma nesudarė pagrindo ginčijamo sprendimo metu, taip pat ir šiuo metu, konstatuoti esant pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių jis buvo ar yra netinkamas dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“:

1) administracinių teisės pažeidimų bylose nuobaudos, kurių viena teismo sprendimu buvo panaikinta, o byla – nutraukta, pareiškėjui skirtos už kelių eismo taisyklių pažeidimus, Komisija, taip pat atsakovas, apart bendro pobūdžio skambių frazių, iš esmės nemotyvavo, kaip tai apibūdina pareiškėjo netinkamumą dirbti su įslaptinta informacija. Taip pat nėra aišku, kaip pareiškėjo charakteristikoje įvardytos jo asmeninės ir dalykinės savybės – dėmesingumo ir taktiškumo stoka bendraujant su interesantais, perdėtas ambicingumas darbinėje veikloje – susijęs su veikla dirbant su įslaptinta informacija: tai galėtų būti aplinkybės, kurios būtų pagrindas priimti atitinkamus sprendimus dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo ir karjeros, tačiau nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina jo nelojalumo valstybei ar negebėjimo dirbti su įslaptinta informacija;

2) Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 10-TE-264 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarui A. G.“ pareiškėjui tarnybinė nuobauda – papeikimas – skirta už tai, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies 2, 3 punktus, o būtent – būdamas policijos pareigūnu, turėdamas tam reikalingų specialių teorinių ir praktinių žinių, privalėjo įvertinti situaciją ir apie galimai padarytą ar nuolatos daromą neteisėtą veiką įstatymų nustatyta tvarka pranešti kompetentingai institucijai.

Tarnybinis patikrinimas buvo atliktas remiantis baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-0212-11 atlikto ikiteisminio tyrimo dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo nepilnamečiui D. B., kurio metu buvo nustatyta, kad nukentėjusiojo sesuo G. B. (B.) apie jos brolio atžvilgiu galbūt padarytą nusikalstamą veiką pranešė Vilniaus AVPK Šalčininkų rajono policijos komisariato VPS Kelių policijos poskyrio viršininkui A. G.. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi paliktas nepakeistas, pakeitė minėtą atsakovo įsakymą ir pagal Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą – pažymėjęs, kad netyčia padarytas pažeidimas neapsunkino ikiteisminio bylos tyrimo, kad pareiškėjas galiojančių nuobaudų neturi, seniai dirba vidaus tarnyboje, todėl jam paskirta tarnybinė nuobauda yra per griežta.

Be to, ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-0212-11 buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo R. B. kaltę nusikalstamos veikos padarymu, todėl pareiškėjo paaiškinimai, kad jis turėjo pagrindą abejoti G. B., kuri, kaip matyti iš pokalbio stenogramų (baudžiamoji byla Nr. 10-9-0212-11, b. l. 94-95), prašė pareiškėją asmeniškai įtakoti (įtikinti, pagąsdinti ar pan.) pavaldinį, bei kuri jau buvo pasikreipusi su pranešimu apie įvykį (baudžiamoji byla Nr. 10-9-0212-11, b. l. 116), kalbomis apie jaunesniojo brolio sumušimą iš esmės liko nepaneigti.

Šios aplinkybės, teismo vertinimu, savaime vėlgi nepatvirtina pareiškėjo netinkamumo dirbti su įslaptinta informacija, t. y. jo nelojalumo valstybei ar netinkamo elgesio vykdant veiklą, susijusią su įslaptinta informacija;

3) aplinkybė, kad dėl pareiškėjo galimai neteisėtų veiksmų, susijusių su jo tarnybinėmis pareigomis, 2006 m. ir 2011 m. buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose Nr. 38-9-0212-11 ir 02-1-00002-11, savaime taip pat nepatvirtina esant bylai reikšmingų pareiškėjo asmeninių ar dalykinių savybių, abu ikiteisminiai tyrimai yra nutraukti: ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00047-06 nutrauktas 2006 m. liepos 24 d. prokuroro nutarimu, kuriuo konstatuota, jog „tyrimo metu nesurinkta jokių kategoriškų ir vienareikšmiškai vertinamų duomenų apie nusikalstamos veikos padarymą“, taip pat nurodyta, kad „<...tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad A.

G. būtų pasinaudojęs tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais, savo veiksmais pažeidęs tarnybos principus ar tikslus. ...>“ (baudžiamoji byla Nr. 38-1-00047-06, b. l. 90-93); ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-00002-11 nutrauktas 2011 m. gruodžio 15 d. prokuroro nutarimu, kadangi „<... nėra jokių duomenų, kad Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų rajono PK Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininkas A. G. pažadėjo, susitarė priimti ar provokavo duoti kyšį už veikimą, vykdant savo įgaliojimų, sprendžiant dėl teismo sprendimo apskundimo. ...>“ (baudžiamoji byla Nr. 02-1-00002-11, b. l. 136-137).

Be to, pažymėta, kad vien aplinkybės, fiksuotos baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00047-06 ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos Korupcijos tyrimų skyrius disponuojamoje informacijoje apie A. G., kuri Komisijai ir teismui pateikta kaip valstybės paslaptį sudaranti informacija (II t., b. l. 24-25), 2012 m., teismo vertinimu, negalėjo būti net pagrindas priimti ginčijamą sprendimą dėl leidimo panaikinimo: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuotas aiškinimas, kad nors teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, atėmimas nėra tarnybinė nuobauda, dėl ko nėra teisinio pagrindo taikyti terminų, numatytų tarnybinei nuobaudai skirti, įvertinus Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo, Teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ suteikimo principų, patvirtintų Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 29 d. protokolu Nr. 5, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gegužės 22 d.

įsakymu Nr. 7RN patvirtintos Tvarkos nuostatas, Konstitucinio Teismo suformuotas nuostatas, kad tik patikimiems asmenims suteikiama teisė dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, darytina išvada, kad paslapčių subjektas privalo pakankamai greitai ir per protingą terminą spręsti klausimą dėl valstybės tarnautojo teisės dirbti ir susipažinti su informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, kai kyla įtarimas, kad atsirado Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte ir Tvarkoje numatytų aplinkybių, tam, kad būtų užkirstas kelias grėsmėms įslaptintos informacijos saugumui ir kartu – grėsmėms valstybės interesams, ir nebūtų pažeidžiami valstybės tarnautojo teisės ir teisėti interesai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2232/2012).

Šiuo atveju minėtos aplinkybės – ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00047-06, kuris nutrauktas 2006 m. liepos 24 d., pradėjimas, taip pat ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos Korupcijos tyrimų skyriaus disponuojama informacija apie pareiškėją – dėl teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, teismo manymu, protingu terminu nebuvo vertinamos, todėl 2012 m. jų naudojimas specialios teisės panaikinimui yra nepagrįstas. Pažymėta, kad bet kokiu atveju vien įslaptintų duomenų pagrindu tokio pobūdžio sprendimas, t. y. naikinti specialiąją teisę, kas savo ruožtu suponuoja sprendimą dėl atleidimo iš tarnybos, negalėtų būti priimamas;

4) aplinkybė, kad pareiškėjas du kartus atsisakė tyrimo poligrafu, nėra pagrindas pripažinti esant pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių jis buvo ar yra netinkamas dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“: Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr. VIII-1906 redakcija) numato: tyrimo tikslas – patikrinti šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų ir jų suteiktos arba atitinkamų valstybės institucijų surinktos informacijos, susijusios su šiame straipsnyje nurodytais asmenimis ir jų aplinka, patikimumą (PNĮ 5 str. 1 d.); tyrimo objektas – valstybės tarnautojų, pareigūnų ir karių, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu ir (ar) apsauga, bei asmenų, atrinktų tokiai tarnybai, suteikta arba atitinkamų valstybės institucijų surinkta informacija, susijusi su šioje dalyje nurodytais asmenimis ir jų aplinka (PNĮ 5 str. 2 d.); asmenis, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja, tyrimas gali būti atliekamas sprendžiant klausimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo ar panaikinimo, kai yra pagrindo manyti, kad asmuo nuslėpė arba pateikė melagingus biografijos faktus ar kitus duomenis apie save ir savo aplinką (PNĮ 4 str. 2 d ir 5 str. 3 d. 1 p.); tyrimo išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką.

Jeigu asmens tyrimo išvada yra neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (PNĮ 10 str. 1 d.). Taigi, kaip jau šioje administracinėje byloje 2013 m. rugsėjo 19 d. priimtoje nutartyje išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Poligrafo naudojimo įstatyme yra įtvirtinta, kad poligrafo išvada yra tik papildoma informacija ir jokiu būdu negali būti esminė informacija, kuria remiantis panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (žr., pvz., ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1684/2012), todėl tik, esant tiriamo asmens suteiktai ar atitinkamos valstybės institucijos surinktai informacijai, susijusiai su tiriamu asmeniu ir jo aplinka bei pagrindžiančiai asmens nepatikimumą, nelojalumą Lietuvos valstybei, tyrimo poligrafu neigiamos išvados gali būti vertinamos kaip papildoma informacija, neigiamai apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-855/2013); analogiškai vertintinas ir asmens atsisakymas tirtis poligrafu.

Šiuo atveju, teismo vertinimu, atsakovo surinkta informacija, susijusi su pareiškėju ir jo aplinka, nepagrindžia jo nepatikimumo, nelojalumo Lietuvos valstybei, todėl vien neigiamos tyrimo poligrafu išvados ar atsisakymas tirtis poligrafu negali būti pagrindas pagrįsti sprendimą panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pažymėta, kad vertinant ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-00002-11 pradėjimo aplinkybes ir jo metu surinktus duomenis, Komisijos siūlymas pareiškėjui tirtis poligrafu yra ne mažiau nemotyvuotas nei pareiškėjo atsisakymas tai daryti:

šis ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus duomenis, kad pareiškėjas sutiko už atitinkamą atlygį neskųsti teismo procesinio sprendimo neatimti specialios teisės, kurį jis privalėtų apskųsti, o nutrauktas teismui visgi atėmus specialią teisę (baudžiamoji byla Nr. 02-1-00002-11, b. l. 1, 23-24). Nors baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų manyti, kad pareiškėjas iki tol buvo įtariamas panašaus pobūdžio veikomis, ikiteisminis tyrimas pradėtas vien pagal asmens, kuris, jo paties paaiškinimu, atleistas iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą (baudžiamoji byla Nr. 02-1-00002-11, b. l. 15-17), pareiškėjo santykiai su kitais Vilniaus AVPK Šalčininkų rajono PK pareigūnais yra įtempti, pakartotinio patikrinimo metu nebuvo patikrinta, ar praeityje pareiškėjas yra nevykdęs Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2008 m. vasario 13 d.

įsakymo Nr. 5V-85 ir 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymo Nr. 5-V-806, nors tokie faktai , t. y. dėl minėtų įsakymų nevykdymo, vertinant kartu netgi su nutraukto ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-00002-11 duomenimis, jau būtų pakankamai svarus pagrindas pagrįsti siūlymą asmeniui atlikti tyrimą poligrafu. Pažymėta, kad tyrimo poligrafu išvada kaip įrodymas, atsižvelgiant į jos įrodomąją reikšmę (ne pagrindinis, o papildomas įrodymas), yra daugiau naudinga tiriamam asmeniui, kadangi jai esant teigiamai, iš esmės gali būti neigiami surinkti jam nepalankūs duomenys, o jai esant neigiamai (išvadai, kad asmuo nesako tiesos) – savaime pagrindas naikinti leidimą nesukuriamas.

Pareiškėjas dėl tyrimo poligrafu pasirinko tokį elgesio modelį, koks jam atrodė priimtinas, o atsisakymo motyvai šiuo atveju nėra tokie svarbūs.

Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 10-TE-397, kuriuo panaikintas 2004 m. kovo 9 d. išduotas leidimas pareiškėjui dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikintas, kitos šalių procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės, susijusios su šio įsakymo teisėtumu/neteisėtumu ar pagrįstumu/nepagrįstumu vertintos kaip nereikšmingos. Panaikinus Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. birželio 7 d. įsakymą Nr. 10-TE-397, t. y. pagrindą priimti ginčijamą 2012 m. birželio 8 d. įsakymą Nr. 10-TE-400 atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, pastarasis yra taip pat panaikintas.

Remdamasis Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 bei 2 dalimis, bei tuo, kad pareiškėjas reikalauja jį grąžinti į ankstesnes pareigas, o duomenų, kad jos panaikintos, nėra, teismas šį pareiškėjo reikalavimą tenkino visiškai. Taip pat, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1428/2012 pateiktu išaiškinimu, kad sisteminis Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalies, 59 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 5, 6 straipsnių nuostatų aiškinimas suteikia pagrindą nagrinėjamiems teisiniams santykiams taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) normas, atsižvelgus į tai, kad šiuo atveju tarnybinis ginčas prasidėjo dar 2012 m., todėl jam taikomos iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios DK XIX skyriaus nuostatos, vadovaujantis iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalimi (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija), pripažinta, jog pareiškėjui už laikotarpį nuo atleidimo dienos, t. y. nuo 2012 m. birželio 9 d. iki 2014 m. sausio 10 d. įskaitytinai turėtų būti priteisiamas 70 788 Lt vidutinis darbo užmokestis, paskaičiuotas neatskaičius mokesčių (2012 m. – už 6 mėnesius ir 15 darbo dienų, 2013 m. – už 12 mėnesių, 2014 m. – už 7 darbo dienas, iš viso – 18 mėnesių ir 22 darbo dienas) kai, pagal atsakovo pateiktus duomenis, pareiškėjo vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 176,97 Lt, vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis – 3 716,37 Lt (II t., b. l. 39). Pareiškėją atleidžiant iš pareigų, jam buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas – 1 226,40 Lt (II t., b. l. 44). Kadangi pareiškėjas grąžintas į tarnybą, išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išskaičiuota iš priteistinos vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinės pravaikštos laiką ir pareiškėjui priteista 69 561,60 Lt (70 788 – 1 226,40) suma vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat po 176,97 Lt nuo 2014 m. sausio 11 d. iki teismo sprendimo dalyje dėl grąžinimo į tarnybą visiško įvykdymo.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas, kaip matyti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų, nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. yra įsidarbinęs ir gavo darbo užmokestį, nėra pagrindas mažinti jam priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinės pravaikštos laiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-939/2013). Pareiškėjui priteisiamas darbo užmokestis, taikant DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą asmens pažeistų teisių gynimo būdą, o ne kaip atlyginimas už konkretų darbą. Atsakovas byloje nėra nurodęs jokių išskirtinių aplinkybių, kurios lemtų, jog DK 297 straipsnio 4 dalies taikymas pareiškėjui visa apimtimi nagrinėjamu atveju pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatyto dydžio kompensacijos išmokėjimas pareiškėjui prieštarautų viešajam interesui, būtų neproporcingas atsakovo veiksmams, neteisėtai atleidus pareiškėją iš valstybės tarnybos, arba sukeltų jam kokių nors kitų sunkių neigiamų padarinių. Teismas rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012 pateiktais išaiškinimais, jog DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatytų išmokų dydžio mažinimas nurodytu pagrindu galėtų reikšti sankcijos taikymą už tai, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir negaunantis darbo užmokesčio darbuotojas įsidarbino darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu, todėl vien šiuo pagrindu priteistinos sumos už priverstinės pravaikštos laikotarpį nėra mažintinos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K 3 218/2008; 2010 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K 3 341/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1134/2009; 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-3614/2011).

Remdamasis administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-67/2012 ir kt.), Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostata, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimui šiuo atveju taikomas DK 250 straipsnis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, vertinant pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos aplinkybes bei jo ribotą galimybę pagrįsti šį savo reikalavimą (dėl neturtinės žalos atlyginimo) konkrečiais įrodymais, pripažinta, kad pareiškėjas dėl neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, taip pat tam tikrą galimybės tęsti darbą valstybės tarnyboje ribojimą. Nustatydamas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį pinigais, teismas atsižvelgė į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui, ar pareiškėjo teisės yra pažeistos negrįžtamai ir neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos ir t. t. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2401/2013 ir kt.) ir pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

III. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 84–86) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad „2006 m. ikiteisminio tyrimo Nr. 38-1-00047-06 aplinkybių vertinimas byloje protingumo terminu nebuvo vertinamos, todėl 2012 m. jų naudojimas specialiosios teisės panaikinimui yra nepagrįstas“. Tačiau teismas neįvertino to, kad Vilniaus AVPK apie šiuos faktus sužinojo tik iš 2011 m. lapkričio 2 d. Policijos departamento Imuniteto valdybos rašto Nr. 5-16-S-221. Šalčininkų policijos komisariatas prie Vilniaus AVPK buvo prijungtas tik 2008 m. spalio 1 d. iki tol tai buvo savarankiškas juridinis asmuo, ir savarankiškai sprendė slaptumo suteikimo ir atėmimo klausimus. Duomenys apie ikiteisminį tyrimą prijungimo prie Vilniaus AVPK metu perduoti nebuvo, todėl Vilniaus AVPK vertino visumą sužinotų duomenų nuo jų sužinojimo momento ir negalėjo ignoruoti aplinkybių, nulemiančių asmens patikimumą darbui su įslaptinta informacija, nustatytų 2006 m. ikiteisminiame tyrime Nr. 38-1-00047-06. Kadangi bet kokias aplinkybes galima vertinti tik nuo sužinojimo momento, tai šiuo momentu laikytinas 2011 m. lapkričio 2 d. Imuniteto valdybos raštas Nr. 5-16-S-221, todėl paslapčių subjekto sužinotos informacijos įvertinimas tikrai nepažeidžia protingo termino sąvokos.

2. Aplinkybės, apibūdinančios asmenį ir jo savybes, ir praėjus tam tikram laikui neišnyksta, kaip ir paties asmens savybės, jos yra nulemtos nagrinėjamo asmens asmenybės įsitikinimų ir nėra lengvai kintančios. Jei asmenybė jau yra susiformavusi su tam tikra pasaulėžiūra ir vertybėmis, per keletą metų jos nepasikeičia kardinaliai, o faktiniai duomenys šioje byloje tik patvirtina 2006 m. ikiteisminiame tyrime Nr. 38-1-00047-06 nustatytas asmens savybes, tai atsikartodavo tiek ikiteisminiuose tyrimuose tiek administracinėje bei tarnybinėje atsakomybėje. Vertinant 2006 m. ikiteisminį tyrimą Nr. 38-1-00047-06, svarbu įvertinti šiuos faktus, kurie, net įvertinus 5 metų laikotarpį, išlieka svarbūs apibudinant pareiškėją: a) telefonu su pažįstamu asmeniu tarėsi dėl autoįvykio aplinkybių ir nuslėpimo (telefoninių pokalbių įrašai, prokuratūros nutarimas); b) būdamas Kelių policijos padalinio vadovu, asmeniškai nagrinėjo ir nutraukė administracinio teisė pažeidimo teiseną; c) padėjo paslėpti administracinį nusižengimą ir jo įrodymus; d) ikiteisminis tyrimas nutrauktas ne reabilituojančiais pagrindais, o dėl neišlikusių įrodymų, kurie ne be paties asmens pastangų neišliko.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai lengvabūdiškai vertina ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-0212-11 dėl smurto artimoje aplinkoje bei tarnybinės nuobaudos skyrimo faktines aplinkybes, jau pagal vėliau paaiškėjusias aplinkybes. Svarbu įvertinti, kad skambučio metu (remiantis stenogramomis) pareiškėjui yra sakoma, kad pagal skambinusiojo asmens turimas žinias nepilnametis vaikas yra mušamas, jo gyvybei ir sveikatai kyla pavojus, ir tai atlieka jo globėjas, kuris be viso kito yra pareigūnas. Kadangi tai pareigūnas ir pareiškėjo pavaldinys, pareiškėjas nepranešė apie šį faktą nustatyta tvarka, taigi tai vėl galimo nusikaltimo nuslėpimas kaip ir 2006 m. atveju. Taip pat pareiškėjas skambino savo kolegai, kad šis neviešai pasidomėtų kas iš tiesų ten įvyko. Pareiškėjas net (remiantis jo pateis paaiškinimais) nepasidomėjo pasekmėmis, kurios kilo.

4. Taigi, 2006 m. nustatytos pareiškėjo asmens dalykinės savybės ir požiūris į darbą policijoje, pareigūno priesaiką ir pareigą nešališkai ir objektyviai atskleisti ir tirti pažeidimus ar nusikalstamas veikas nepakito. Tiek 2006 m., tiek 2011 m. pareiškėjas elgėsi identiškai, savo pažįstamus ir draugus iškeldamas virš tarnybos ir visuomenės interesų, ir, pasitaikius galimybei, tarnybą naudojo ne visuomenės, o asmeniniams tikslams. Atkreiptinas dėmesys ir į 2011 m. tarnybinį patikrinimą Nr. 10-97-IS-13, kuriame nustatyta, jog, būdamas neįgaliotas, pareiškėjas galimai teikė nuomonę visuomenės informavimo priemonėms. Tai liudija, kad asmuo informaciją teikia tretiesiems asmenims, nepasidomėjęs apie tai, kas šie asmenys ir ar jiems tokia informacija teiktina, ar jis įgaliotas ją teikti, bei ar ji atitinka įstaigos oficialią poziciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-171/2009)

5. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimą (Žin., 2011, Nr. 84-4106), sprendžiant leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo klausimą, asmuo yra tikrinamas siekiant nustatyti, ar juo galima pasitikėti, t. y. ar nėra jokių abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kad nebūtų sukelta grėsmės įslaptintos informacijos saugumui. Todėl Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reguliuojamuose santykiuose, kai sprendžiama dėl asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, inter alia dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo, nesprendžiamas asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimas.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė stoti į valstybės tarnybą, t. y. tik kaip susijusi su asmens priėmimu į valstybės tarnybą. Kaip ne kartą pažymėjo Konstitucinis Teismas, valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (Konstitucinio Teismo 2004 m, gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą nėra absoliuti valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybės tarnyboje. Valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, priimti dirbti joje asmenys turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius. Norintieji tapti valstybės tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmens savybes, be to, kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai; viena iš stojimo valstybės tarnybą bendrųjų sąlygų yra lojalumas Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarka (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Valstybės institucijose turi dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 1999 m. kovo 4 d., 2007 m rugpjūčio 13 d. nutarimai).

Įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą – lojalumą Lietuvos valstybei, reputaciją ir t. t. Pretendentų į pareigas valstybės tarnyboje patikimumas turi būti tikrinamas dar prieš jiems pradedant eiti pareigas. Kai valstybės tarnautojai eina pareigas, jų patikimumas taip pat gali būti tikrinamas, jeigu dėl jo kyla pagrįstų abejonių. Jeigu yra pagrįstai konstatuotas asmens, siekiančio tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje, nepatikimumas, toks asmuo negali būti priimamas į atitinkamas pareigas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas).

7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir rėmėsi tik atskiromis bylomis, jose išdėstytą poziciją grįsdamas išimtomis iš kontekste nuostatomis. Dėl ikiteisminio tyrimo duomenų vertinimo panašioje situacijoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė byloje Nr. A261-1684/2012, kurios faktinės aplinkybės yra artimos šiai bylai: asmuo figūravo ikiteisminiame tyrime, slaptumas atimtas vadovaujantis tais pačiais norminiais aktais ir jų straipsniais ir asmuo taip pat atsisakė pasitikrinti poligrafu. Taigi, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose bei savo sprendime nesilaikė ir precedentų konkurencijos taisyklių, nes visos teismo sprendime nurodomos bylos nėra tiek artimos faktinėmis aplinkybėmis nagrinėjamai bylai, kaip byla Nr. A261-1684/2012.

8. Atsižvelgiant į Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui Specialiosios ekspertų komisijos posėdžio metu dar kartą buvo siūlyta atlikti psichofiziologinį tyrimą poligrafu, kad būtų išsklaidytos abejonės dėl jo sąžiningumo, lojalumo bei patikimumo. Tačiau 2012 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 10-S-8772 pakartotinai pateikto pasiūlymo atlikti psichofiziologinį tyrimą pareiškėjas kategoriškai atsisakė ir ant pasiūlymo nurodė „Tyrimą atlikti nesutinku“, pasirašė, užrašė vardo raidę ir pavardę bei datą „2012-05-10“. Jokių paaiškinimų ir argumentų, dėl ko jis atsisako tikrintis poligrafu, nenurodė, todėl toks atsisakymas vertinamas kaip nepagrįstas.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu. Valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės. Su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama. Asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama. Valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams. Jeigu valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui (sužinojimui, paskleidimui) nebūtų užkertamas kelias, jeigu toks atskleidimas nebūtų teisiškai persekiojamas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti net svarbiausius Konstitucijos reguliuojamus, ginamus ir saugomus santykius, taigi tam tikro asmens ar asmenų interesą žinoti ar skleisti tam tikrą informaciją iškelti aukščiau viešojo intereso.

10. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A261-1684/2012 pažymėjo, kad „Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, kad tyrimo išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Jeigu asmens tyrimo išvada yra neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija“.

11. Asmenims, kurių darbas susijęs su tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, žymimos slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, naudojimu ar tokios informacijos apsauga, teisę dirbti ar susipažinti su tokia informacija suteikia paslapčių subjektas, kuris turi besąlygiškai pasitikėti asmeniu, kuriam tokią teisę suteikia, o vertinant tokį pareigūno (pareiškėjo) psichofiziologinio tyrimo atsisakymą kyla pagrįstos abejonės dėl jo sąžiningumo bei patikimumo. Šios aplinkybės, sukeliančios abejonių dėl asmens, kuris siekia eiti ar eina pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, gali būti susijusios ir su asmens galbūt padaryta nusikalstama veika. Nors, vertindama šias aplinkybes, įstatymo įgaliota valstybės institucija nevykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo, tačiau nepasitikėdama juo, gali panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

12. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atleidimo laikotarpiu dirbo, ir dėl to nepagrįstai praturtėtų, o atsakovas elgėsi pagal teisės aktus, be to, turi finansinių įsiskolinimų ir, remiantis teismų praktika, pagal kurią pripažįstama teismo teisė sumažinti DK 297 straipsnio 3 dalyje (dabar DK 300 str. 1 d.) nurodytas sumas, tačiau šių sumų mažinimas gali būti laikomas pagrįstu tik esant išskirtinėms aplinkybėms, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį) dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių neigiamų padarinių darbdaviui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2011; 2011 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2011), manoma, kad priteistos sumos yra nepagrįstos.

Pareiškėjas A. G. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 90-97) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vertinimas, jog asmuo dėl savo asmeniniu ir dalykiniu savybių yra netinkamas darbui su įslaptinta informacija, turi būti pagrįstas faktais, kurie, vadovaujantis proporcingumo ir protingumo principais, yra priežastiniu ryšiu susiję su asmens netinkamumu darbui su įslaptinta informacija. Tai reiškia, kad ne visi smulkūs administraciniai ir panašaus pobūdžio pažeidimai ar visiškai subjektyvios charakteristikos yra pagrindas konstatuoti, jog asmuo netinka darbui su įslaptinta informacija. Būtent tokio pobūdžio „faktais“ yra grįstas Komisijos siūlymas dėl leidimo panaikinimo, kurio pagrindu priimtas įsakymas, iš pareiškėjo atėmęs specialiąją teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

2. Vertinant, ar pagrįstai asmuo dėl savo asmeniniu ir dalykiniu savybių yra pripažintas netinkamu darbui su įslaptinta informacija, būtina atsižvelgti į aplinkybę, jog toks konstatavimas iš esmės reiškia valstybės pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos. Todėl pareigūnus itin pažeidžiamais padarytų precedentas, jog vien ikiteisminio tyrimo pradėjimas, kuris vėliau nutraukiamas reabilituojančiu pagrindu, smulkūs Kelių eismo taisyklių pažeidimai ar itin subjektyvios charakteristikos, vadovaujantis proporcingumo ir protingumo principais, būtų pripažinti lemiantys asmens netinkamumą darbui su įslaptinta informacija.

3. VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nurodoma, kad nustačius asmenines ir dalykines savybes, dėl kuriu asmuo netinka darbui su įslaptinta informacija, toks leidimas neišduodamas. Šioje teisės normoje asmeninės ir dalykinės savybės nėra konkrečiai išvardintos, tačiau jos yra apibūdinamos tinkamumo darbui su įslaptinta informacija kriterijumi. Tai reiškia, kad teismas, vadovaudamasis šiuo kriterijumi, kiekvienu konkrečiu atveju turi taip pat vadovautis proporcingumo bei protingumo principais ir tokiu būdu spręsti, ar pagal per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusias asmens savybes jis yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Todėl nagrinėjamai bylai yra svarbu išaiškinti faktus, kurie parodo būtent nurodytas asmens savybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2779/2012, 2012 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1327/2012, 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1268/2012, 2009 m. sausio 27d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-154/2009).

4. VTPĮ 16 straipsnyje nustatyti pagrindai, kuriems esant, asmeniui nesuteikiama teisė dirbti su įslaptinta informacija, laikytini parodantys asmens netinkamumą dirbti su įslaptinta informacija. Iš VTPĮ 16 straipsnio akivaizdu, kad visi jame nurodyti pagrindai yra priežastiniu ryšiu susiję su asmens netinkamumu dirbti su įslaptinta informacija. Nei vienas iš straipsnyje nurodytų pagrindų priežastinio ryšio prasme negali būti laikomas pernelyg nutolęs nuo asmens apibūdinimo kaip nepatikimo ar nelojalaus Lietuvos valstybei. Taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analizė leidžia atsakyti į klausimą, kokie faktai, vadovaujantis proporcingumo ir protingumo principais, laikytini parodantys asmens netinkamumą dirbti su įslaptinta informacija. Pagal šią praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2894/2012; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3221/2012; 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1932/2012; 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2360/2012; 2009 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-171/2009), konstatuojant VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nurodytas „kitas asmenines ir dalykinės savybes“, vertinami faktai, kurie, vadovaujantis proporcingumo ir protingumo principais, tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su asmens netinkamumu darbui su įslaptinta informacija. Tokie faktai turi rodyti realų pavojų, dėl kurio įslaptinta informacija asmeniui negali būti patikėta – nelojalumą arba nepakankamą lojalumą Lietuvos Respublikai, negebėjimą saugoti paslaptis, veiksnumo trūkumus, teistumą, ryšius su potencialiai pavojingomis arba pavojingomis organizacijomis, informacijos nuslėpimą arba melagingos informacijos pateikimą priimant į tarnybą, gyvenimą ne pagal pajamas ir pan.

5. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nuobaudos administracinių teisės pažeidimų bylose, kurių viena teismo sprendimu buvo panaikinta, o byla – nutraukta, nei tiesiogiai nei netiesiogiai nepatvirtina pareiškėjo nelojalumo valstybei ar negebėjimo dirbti su įslaptinta informacija. Teismas teisingai nurodė, kad minėtos nuobaudos pareiškėjui skirtos už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, o Komisija, taip pat ir atsakovas, be bendro pobūdžio skambių frazių, iš esmės nemotyvavo, kaip tai apibūdina pareiškėjo netinkamumą dirbti su įslaptinta informacija. Akivaizdu, kad automobilio vairavimas neįsijungus artimųjų šviesų žibintų, neparodžius posūkio signalo ar neprisisegus saugos diržo, vadovaujantis proporcingumo ir protingumo principu, neparodo asmens netinkamumo darbui su įslaptinta informacija. Priešinga išvada akivaizdžiai prieštarautų proporcingumo ir protingumo principams – tokio pobūdžio Kelių eismo taisyklių pažeidimai nagrinėjamu atveju neturi jokio priežastinio ryšio su sprendžiamu klausimu, ar pareiškėjas laikytinas tinkamu darbui su įslaptinta informacija. Tai patvirtina ir teismų praktika – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2779/2012 pasisakė, jog nešiurkštūs ir netyčiniai Kelių eismo taisyklių pažeidimai, kai jie padaryti vairuojant asmeninę transporto priemonę, negali pakankamai atskleisti asmeninių savybių ir neturi tiesioginio priežastinio ryšio su sprendžiamu klausimu, ar asmuo yra tinkamas darbui su įslaptinta informacija. Nagrinėjamu atveju pažeidimų kiekis ir jų neatsargus pobūdis neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas yra linkęs nesilaikyti teisės aktų reikalavimų.

6. Atsakovas byloje taip ir nepaaiškino, kaip pareiškėjo charakteristikoje įvardytos jo asmeninės ir dalykinės savybės – dėmesingumo ir taktiškumo stoka bendraujant su interesantais, perdėtas ambicingumas darbinėje veikloje – susijusios su veikla, dirbant su įslaptinta informacija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokios savybės nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina pareiškėjo nelojalumo valstybei ar negebėjimo dirbti su įslaptinta informacija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas dirbo vidaus tarnyboje daugiau nei 18 metų, iš jų 13 metų ėjo vadovaujančias pareigas, per tą laiką buvo 9 kartus paskatintas už nepriekaištingą pareigų vykdymą. Todėl pareiškėjo charakteristikoje nurodomos neigiamos savybės – nenoras priimti konstruktyvią kritiką ir takto trūkumas – priežastiniu ryšiu nėra susijusios su negalėjimu dirbti su įslaptinta informacija. Net ignoruojant aplinkybę, kad charakteristika yra surašyta itin subjektyviai, nesiremiant jokiais įrodymais, akivaizdu, kad pareiškėjo charakteristika laikytina iš esmės teigiama, kadangi teigiamos asmeninės ir dalykinės savybės ženkliai nusveria neigiamas.

7. Atsakovo argumentas, kad ikiteisminių tyrimų metu nustatytos aplinkybės apie pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes sudarė pakankamą pagrindą priimti įsakymą dėl leidimo panaikinimo, visiškai nepagrįstas, kadangi vien aplinkybė, kad asmens atžvilgiu pradedamas ikiteisminis tyrimas, negali apibūdinti asmens, kaip netinkamo darbui su įslaptinta informacija. Todėl atsakovo nuomonė, išdėstyta apeliaciniame skunde, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2779/2012). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino ikiteisminių tyrimų metu nustatytas aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai konstatavo, kad minėti ikiteisminiai tyrimai nepatvirtino esant bylai reikšmingų pareiškėjo asmeninių ar dalykinių savybių.

8. Atsakovo teiginiai, kad aplinkybės, apibūdinančios asmenį ir jo savybes, ir praėjus tam tikram laikui neišnyksta, jos yra nulemtos nagrinėjamo asmens asmenybės ir įsitikinimų ir nėra lengvai kintančios, niekuo nepagrįsti. Netgi baudžiamojoje teisėje pripažįstama, kad asmuo ir asmens veika praėjus tam tikram laikui praranda pavojingumą. Konstituciniai proporcingumo, teisėtų lūkesčių principai reikalauja į asmens padarytą pažeidimą reaguoti operatyviai ir per protingą terminą. Naikinamieji terminai, kuriems praėjus negalima atsakomybė, egzistuoja tiek baudžiamojoje, tiek administracinėje teisėje, tiek skiriant asmeniui tarnybinę nuobaudą (pvz., Valstybės tarnybos įstatymo 30 str. 1 d.). Tokių terminų nustatymą pagrindžia proporcingumo principas. Nors asmens asmeninių ir dalykinių savybių vertinimas sprendžiant, ar jis atitinka reikalavimus dirbti su slapta informacija, savo prigimtimi nėra nuobauda, tačiau sukelia atitinkamas teisines pasekmes – asmens valstybės, vidaus tarnybos santykių nutraukimą. Todėl teisingumo ir proporcingumo principas reikalauja, kad būtų vertinamos realios, dabartiniame laike esančios asmens dalykinės ir asmeninės savybės.

9. Kritiškai vertintini atsakovo argumentai, kad apie ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00047-06, kuris nutrauktas 2006 m. liepos 24 d., pradėjimą jis sužinojo tik iš 2011 m. lapkričio 2 d. Imuniteto valdybos rašto. Pažymėtina, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas numato tam tikras pareigas paslapčių subjektui, kurios susijusios su įslaptintos informacijos, kuria disponuoja paslapčių subjektas, administravimu, apsauga ir kontrole. Taigi, atsakovas pagal įstatymą turi pareigą kontroliuoti, kaip jo įstaigoje laikomasi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo, vadinasi, privalo laiku sužinoti informaciją, kuri kelia abejonių asmenų, dirbančių su įslaptinta informacija, patikimumu ar lojalumu. Todėl tai, kad anot atsakovo, jis sužinojo apie ikiteisminį tyrimą Nr. 38-1-00047-06 tik 2011 m. (nors objektyviai ši informacija nėra patvirtinta jokiais įrodymais), neatleidžia jo, kaip paslapčių subjekto, nuo pareigos laiku tikrinti asmenis, dirbančius su įslaptinta informacija ir per protingą terminą reaguoti į visas aplinkybes, keliančias grėsmę valstybės ir tarnybos paslapčių saugumui. Tai, kad atsakovas sužinojo apie pareiškėjo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą tik po penkerių metų, tik parodo, kad atsakovas netinkamai vykdė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą ir negali teisintis savo netinkama veikla, siekdamas visiškai pasenusią informaciją panaudoti pagrindžiant tariamą pareiškėjo netinkamumą dirbti su įslaptinta informacija.

10. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų atskleidęs ar ketinęs atskleisti įslaptintą informaciją. Be to, ikiteisminis tyrimas Nr. 02-1-00002-11 nutrauktas prokuroro nutarimu, kadangi nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėjas pažadėjo, susitarė imti ar provokavo duoti kyšį. Taigi, nesant jokių kitų įrodymų, negalima teigti, jog vien minėto ikiteisminio tyrimo pradėjimas leidžia konstatuoti pareiškėjo savybes, netinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 02-1-00002-11 buvo nutrauktas reabilituojančiu pagrindu. Tai patvirtina 2012 m. liepos 4 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimas dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą. Šis nutarimas priimtas byloje, kurioje pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su pareiškimu, kuriame prašė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 236 straipsnį A. M. ir G. P. atžvilgiu dėl to, kad šie asmenys melagingai įskundė pareiškėją, ir jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-1-00002-11. Nors nutarimas priimtas ne ikiteisminiame tyrime Nr. 02-1-00002-11, tačiau iš jame nustatytų aplinkybių matyti, jog A. M. pareiškime nurodytos aplinkybės nepasitvirtino, o ikiteisminis tyrimas Nr. 02-1-00002-11, pradėtas pareiškėjo atžvilgiu, reabilituojančiu pagrindu buvo nutrauktas 2011 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokurorės nutarimu. Pabrėžtina tai, kad pareiškėjas ikiteisminiame tyrime Nr. 02-1-00002-11 nebuvo apklaustas nei kaip liudytojas, nei kaip įtariamasis, o apie pradėtą ikiteisminį tyrimą nieko nežinojo.

11. 2012 m. balandžio 12 d. pareiškėjui skirta drausminė nuobauda taip pat nėra susijusi su tokiomis pareiškėjo savybėmis, dėl kurių jis negalėtų dirbti su įslaptinta informacija. Pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda – papeikimas, kuri Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimu buvo pakeista į pastabą, pažymint, jog netyčia padarytas pažeidimas neapsunkino ikiteisminio bylos tyrimo, kad pareiškėjas galiojančių nuobaudų neturi, seniai dirba vidaus tarnyboje, todėl paskirta tarnybinė nuobauda yra per griežta. Byloje iš esmės liko nepaneigti ir pareiškėjo paaiškinimai, kad G. B. kalbomis apie jaunesnio brolio sumušimą prašė pareiškėją asmeniškai įtakoti (įtikinti, pagąsdinti ir pan.) pavaldinį, bei pati jau buvo pasikreipusi su pranešimu apie įvykį. Pažymėtina, kad atsakovas byloje taip ir neįrodė, kokiu būdu pareiškėjo netyčiniai veiksmai, nepranešant apie įvykį nustatyta tvarka, lėmė pareiškėjo galimybę dirbti su įslaptinta informacija.

12. Apibendrinant Poligrafo naudojimo įstatymo nuostatas (10 str. 1 d.), darytina išvada, kad tik esant tiriamo asmens suteiktai ar atitinkamos valstybės institucijos surinktai informacijai, susijusiai su tiriamu asmeniu ir jo aplinka bei pagrindžiančiai asmens nepatikimumą, nelojalumą Lietuvos valstybei, tyrimo poligrafu neigiamos išvados gali būti vertinamos kaip papildoma informacija, neigiamai apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1684/2012; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-855/2013). Analogiškai vertintinas ir asmens atsisakymas tirtis poligrafu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1507/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju vien atsisakymas tirtis poligrafu nesuteikia teisės panaikinti pareiškėjui išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Teismas turėtų vertinti Specialiosios ekspertų komisijos išvadą, taip pat kitus reikšmingus dokumentus, kurie leistų padaryti išvadą, ar esami duomenys sudarė pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas nėra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Atkreiptinas dėmesys, kad patikrinimo poligrafu pareiškėjas vengė, nes jautėsi persekiojamas ir stebimas, manė, kad jo kolegos bet kokiomis priemonėmis siekia jį atleisti iš vidaus tarnybos. Iš Kelių eismo taisyklių pažeidimų fiksavimo datų (2011 m. gegužės 16, 18, 19, 20, 25, 26, 30, 31 d.) akivaizdu, kad pareiškėjas iš esmės buvo persekiojimas savo kolegų – Vilniaus AVPK pareigūnų, kurie su dideliu uolumu stebėjo net menkiausią pareiškėjo Kelių eismo taisyklių pažeidimą ir juos skrupulingai fiksavo. Tačiau mėnesį trukusio persekiojimo rezultatas tebuvo keletas itin smulkių pažeidimų – pareiškėjas, prieš pradėdamas važiuoti, neparodė posūkio signalo ir, prieš pradėdamas važiuoti, neįsijungė artimųjų šviesų.

13. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjui priteista visa suma už priverstinės pravaikštos laiką yra nepagrįsta ir sudaro pagrindą pareiškėjui nepagrįstai praturtėti, visiškai nepagrįstas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, taip pat nurodė ir atsakovas apeliaciniame skunde – teismų praktikoje pripažįstama, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką gali būti mažinamas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, kai visos sumos priteisimas prieštarautų teisingumo principui, būtų iš esmės neproporcingas arba sukeltų sunkių neigiamų padarinių darbdaviui. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė įrodymų, kad visos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas pareiškėjui sukeltų neigiamų padarinių atsakovui. Atsakovas apsiriboja deklaratyviais teiginiais, kad turi finansinių įsiskolinimų, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Pažymėtina, kad vidutinio darbo užmokesčio priteisimas valstybės tarnautojui yra tam tikra satisfakcija už jo patirtus praradimus, netenkant pragyvenimo šaltinio. Jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovo veiksmų – atleidimo iš vidaus tarnybos, pareiškėjas nebūtų priverstinėje prastovoje. Šiuo atveju neteisėtai atleidus iš vidaus tarnybos, pareiškėjui buvo atimta galimybė tiek realizuoti save, kaip pareigūną, darbe, kurį ilgus metus sėkmingai dirbo, tiek ir galimybė siekti karjeros vidaus tarnyboje, pareiškėjas buvo priverstas ilgą laiką bylinėtis, jaustis nesaugiai ir ieškoti kito pragyvenimo šaltinio. Todėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už priverstinės pravaikštos laiką yra tik minimali kompensacija už pareiškėjo patirtus praradimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą grindžia nesutikimo argumentais dėl faktinių aplinkybių vertinimo bei teisės taikytinos ginčo santykiams aiškinimu.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland), nekartoja pirmosios instancijos argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus jas papildo bei patikslina.

Dėl faktinių aplinkybių vertinimo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4 -1212/2006 dėl įrodymų vertinimo konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas atitinka minėtas nuostatas.

Valstybės tarnybos teisinių santykių srityje suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui, t. y. įrodinėti bylos aplinkybes paprastai turi ta šalis, kuri teigia buvus tas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-156/2012; 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2207/2011; kt.).

Teismas, vertindamas PNĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyto teisinio pagrindo taikymo pagrįstumą, atkreipė dėmesį, jog tyrimo poligrafu paskyrimo metu pareiškėjo atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai baudžiamose bylose buvo nutraukti ir nebuvo pradėtas kitoks tyrimas dėl teisės pažeidimų, įskaitant drausminį nusižengimą, tyrimas. Duomenų sudarančių pagrindą pradėti tyrimą, dėl kurio metu surinktos informacijos būtų atsiradęs reikalingumas pareiškėją tirti poligrafu, nebuvo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A520-855/2013 konstatavo, kad apibendrinant Poligrafo naudojimo įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad tik esant tiriamo asmens suteiktai ar atitinkamos valstybės institucijos surinktai informacijai, susijusiai su tiriamu asmeniu ir jo aplinka bei pagrindžiančiai asmens nepatikimumą, nelojalumą Lietuvos valstybei, tyrimo poligrafu neigiamos išvados gali būti vertinamos kaip papildoma informacija, neigiamai apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad neigiamos pareiškėjo tyrimo poligrafu išvados patvirtino informaciją, susijusią su pareiškėjo veiksmais, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti pareiškėjo nepatikimumą ir kurie patvirtintų atsakovo Vidaus reikalų ministerijos pagrįstus nuogąstavimus dėl pareiškėjo galimybės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Nėra ryšio tarp atsisakymo ir neigiamos informacijos, kurios kartu paneigtų pareiškėjo lojalumą ir patikimumą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimo nuostatomis, kad asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savybes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis. Todėl įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės ir tarnybos paslapčių apsauga, inter alia nustatydamas asmenų, siekiančių eiti ar einančių pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei kriterijus bei tokių asmenų patikrinimo procedūras. Įgyvendindamas šią diskreciją įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo. Asmens (ir siekiančio eiti pareigas valstybės tarnyboje, ir jas jau einančio) patikimumo patikros santykių teisinis reglamentavimas turi būti toks, kad mažareikšmiai, atsitiktiniai ir pan. faktai ir aplinkybės netaptų pagrindu konstatuoti asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, nepatikimumo, juo labiau, kad asmens nepatikimumas nebūtų konstatuojamas remiantis vien prielaidomis.

Tokiu būdu, tik esant konkrečiai informacijai keliančias pagrįstas abejones dėl asmens lojalumo ir patikimumo ir jam atsisakius tirtis poligrafu, gali būti prireziumuojama, kad šios abejones yra pakankamos pripažinti asmenį praradusiu valstybės pasitikėjimą. Šioje byloje tokių faktų nėra nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjui leidimas dirbti su įslaptinta informacija panaikintas nepagrįstai.

Pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisiniu pagrindu nurodytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktas, kuriuo nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Todėl panaikinus Įsakymą dėl leidimo panaikinimo, nebelieka pagrindo pareiškėją atleisti iš tarnybos, todėl jis į ją grąžintas pagrįstai.

Pripažinus pareiškėjo atleidimą iš tarnybos neteisėtu ir jį grąžinus į ankstesnes pareigas, jam, remiantis Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalimi, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio kompensacijos išmokėjimas pareiškėjui prieštarautų viešajam interesui, būtų neproporcingas atsakovo veiksmams, neteisėtai atleidus pareiškėją iš valstybės tarnybos, arba sukeltų jam kokių nors kitų sunkių neigiamų padarinių, todėl numatytų išmokų dydžio mažinimas nurodytu pagrindu galėtų reikšti sankcijos taikymą už tai, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir negaunantis darbo užmokesčio darbuotojas įsidarbino darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu, todėl vien šiuo pagrindu priteistinos sumos už priverstinės pravaikštos laikotarpį nėra mažintinos (žr. administracinę bylą Nr. A520-855/2013).

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas