A-1488-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1488-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01220-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įpareigojimo išmokėti nepagrįstai sumažintą senatvės pensiją, taip pat valstybinę nukentėjusiųjų asmenų pensiją.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. R. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 6–8), prašydamas įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyrių (toliau – ir atsakovas, VSDFV Kauno skyrius) išmokėti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 12 649,33 Lt, ir valstybinės nukentėjusiųjų pensijos dalį – 2 009,48 Lt, iš viso – 14 658,48 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad buvo dirbantis senatvės pensininkas ir dėl to pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį jam buvo sumažinta senatvės pensija bei pakeista jos mokėjimo tvarka, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį – nukentėjusių asmenų valstybinė pensija. 2014 m. vasario 26 d. jis kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, kuris 2014 m. kovo 4 d. raštu Nr. (1.15)S-14613 pareiškėjo prašymo nenagrinėjo ir persiuntė jį nagrinėti pagal kompetenciją trečiajam suinteresuotam asmeniui – VSDFV.

VSDFV 2014 m. kovo 28 d. raštu Nr. (6.5)I-2933 pareiškėjo prašymą išmokėti 2010–2011 metais sumažintos senatvės pensijos dalį bei 2010–2013 metais sumažintos nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį atsisakė nagrinėti kaip paduotą praleidus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje (redakcija, kuri galiojo iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Pareiškėjas pabrėžė, jog negalėjo žinoti, kad Laikinasis įstatymas, kuris pagal jo 15 straipsnį buvo numatytas taikyti laikinai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, be to, jis tikėjosi, jog kaip skola traktuojamos neišmokėtos pensijos bus grąžinamos.

Nesutikdamas su tokiu sprendimu bei atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, 2014 m. birželio 12 d. pareiškėjas dar kartą kreipėsi į VSDFV, prašydamas grąžinti neišmokėtą senatvės ir valstybinės nukentėjusiųjų pensijos dalis, susijusias su draudžiamosiomis pajamomis, tačiau VSDFV 2014 m. birželio 30 d. raštu Nr. (6.5)I-5775 atsakė, jog jo prašymas nebuvo nagrinėjamas dėl neatnaujinto senaties termino. Atsisakant išmokėti neteisėtai neišmokėtą senatvės ir valstybinės nukentėjusiųjų pensijos dalis buvo grubiai pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės, todėl reikalavo, kad jam būtų grąžintos neišmokėtos šių pensijų dalys, susijusios su draudžiamosiomis pajamomis bei nurodė, jog kitos neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo lauks pagal 2014 m. gegužės 15 d.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo įstatymą. Taip pat pareiškėjas nurodė, jog nemano praleidęs 3 metų terminą skundui paduoti, tačiau teismui manant priešingai prašė šį terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (Laikinojo įstatymo galiojimo ir apskundimo tvarkos ir terminų nesupratimo bei dėl to, jog nebuvo priimtas konkretus sprendimas dėl pareiškėjo pensijos mažinimo).

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime (b. l. 22–24) prašė administracinę bylą nutraukti.

Paaiškino, kad pareiškėjas pirmąją sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėn., o pirmąją sumažintą valstybinę nukentėjusiųjų asmenų pensiją – 2010 m. vasario mėn., taigi apie galimai pažeistas savo teises pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio ir vasario mėn., tačiau į VSDFV Kauno skyrių su prašymu išmokėti Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu jam neišmokėtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį kreipėsi tik 2014 m. vasario 26 d., t. y. praėjus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytam 3 metų skundo padavimo terminui. Pažymėjo, jog VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, nustatė jam terminą iki 2014 m. balandžio 16 d., per kurį pareiškėjas galėjo pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau pareiškėjas to nepadarė, o 2014 m. birželio 12 d. pakartotinai kreipėsi į VSDFV su prašymu senaties termino netaikyti. Teigė, kad pagal VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktą VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymus. Be to, VSDFV atsisakius nagrinėti pareiškėjo prašymus, šie nebuvo išnagrinėti iš esmės ir pareiškėjas tinkamai nepasinaudojo ginčų ikiteismine nagrinėjimo tvarka, todėl administracinė byla yra nutrauktina.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu (b. l. 50–56) pareiškėjo skundą tenkino visiškai: įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui D. R. N, neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 12 649,33 Lt (3 663,50 Eur) ir neišmokėtą nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį – 2 009,48 Lt (581,99 Eur); sprendimo vykdymą atidėjo iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo socialinio draudimo senatvės ir valstybinės nukentėjusiųjų asmenų pensijų sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas teisėtumo. Pažymėjo, jog atsakovas, taikydamas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui mokėjo sumažintas senatvės bei nukentėjusiųjų asmenų pensijas nuo 2010 metų sausio bei vasario mėnesių, kadangi pareiškėjas Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpį dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Akcentavo, kad ginčo dėl neišmokėtų sumų iš esmės nėra. Pareiškėjui nenurodžius kada tiksliai sužinojo apie atsakovo sprendimą mokėti sumažintas pensijas, vadovaudamasis teismų praktikoje nusistovėjusia nuostata, teismas sprendė, kad apie šį teritorinio skyriaus sprendimą pareiškėjas sužinojo išmokėjus pirmas sumažintas (2010 metų sausio ir vasario mėnesiais) senatvės bei nukentėjusiųjų asmenų pensijas.

Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 21 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Pensijų įstatymo ir Taisyklių, taip pat Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatomis. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Sprendė, jog pareiškėjas iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias buvo perskaičiuotos senatvės ir valstybinė nukentėjusiųjų pensijos, priėmimo vadovavosi įstatymų teisėtumo prezumpcija ir tikėjosi, kad įstatymų leidėjas atlygins jo praradimus. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad analogiškomis aplinkybėmis siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant gaunamą pensiją, turi būti visiškai pašalintos – t. y. turi būti priteista visa pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Teigė, kad toks aiškinimas atitinka Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bei LVAT praktiką.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu pareiškėjas tik formaliai nebaigė ikiteisminio ginčo sprendimo procedūros, kadangi Vilniaus apygardos administraciniam teismui neskundė 2014 m. birželio 30 d. VSDFV sprendimo Nr. (6.5)I-5775, tačiau to nelaikė pakankamu pagrindu pareiškėjo skundui taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punkto nuostatas. Nurodė, jog VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendime Nr. (6.5)I-2933 nors ir konstatavo, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs 3 metų terminą ir dėl to atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjo keliamo ginčo esmės – konstatavo, kad šiuo metu dar nėra teisinio pagrindo pareiškėjui išmokėti neišmokėtas sumažintų pensijų dalis, tačiau nepriemoka bus grąžinta, kai Seimas priims teisės aktus dėl pensijų nepriemokų grąžinimo (kompensavimo) tvarkos. Priėmus tokį iš dalies dviprasmišką sprendimą (individualų administracinį aktą), pareiškėjo atžvilgiu susidarė teisiškai neapibrėžta situacija, jam siekiant ginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog išreikšta VSDFV pozicija dėl ginčo esmės leidžia teigti, kad ši institucija iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, t. y. šiuo atveju ginčus ikiteismine tvarka įgaliota nagrinėti institucija yra aiškiai išreiškusi teisinę poziciją ginčijamu klausimu, t. y. pareiškėjas iš esmės tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą bei darė išvadą, kad nėra kliūčių ginčą dėl nepriemokų priteisimo iš esmės nagrinėti teisme. Pažymėjo ir tai, kad atsakovo nurodytų motyvų, jog pareiškėjas praleido Pensijų įstatyme 45 straipsnyje nustatytą skundo padavimo terminą, bei pareiškėjo argumentų, kuriais grindžiamas prašymas šį terminą atnaujinti, vertinimas šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingas.

Atsižvelgdamas į tai bei įvertinęs pareiškėjo skundo turinį, teismas padarė išvadą, kad atsakovas įpareigotinas išmokėti pareiškėjui neišmokėtų senatvės bei valstybinės nukentėjusiųjų asmenų pensijų nepriemokas dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, o tam, kad teismo priimtą sprendimą būtų galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų, atidėjo šio teismo sprendimo vykdymą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 66–70) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. R. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neteisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes.

2. Pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., o pirmoji sumažinta valstybinė pensija – 2010 m. vasario mėn., todėl 2014 m. vasario 26 d. kreipdamasis į VSDFV teritorinį skyrių, kuris pareiškėjo prašymą pagal kompetenciją persiuntė VSDFV, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą.

3. 2014 m. birželio 12 d. pakartotiniame prašyme pareiškėjas nenurodė jokių naujų faktų, aplinkybių ar dokumentų, galinčių įrodyti, kad 3 metų terminas buvo praleistas dėl pateisinamų ar nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Be kita ko, nors vienas iš pareiškėjo argumentų buvo jo sveikatos būklė, per 3 metų terminą sprendimui apskųsti pareiškėjas dirbo.

4. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad VSDFV ginčijamame sprendime išreiškė savo valią dėl pareiškėjo keliamo ginčo. VSDFV atsisakius nagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės, konstatuotina, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijų nagrinėjimo tvarka ir nebegali ja pasinaudoti, tad jo reikalavimas įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį teisme negalėjo būti nagrinėjamas iš esmės.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 74–77) visiškai palaiko VSDFV apeliacinį skundą ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimą grindžia argumentais, iš esmės atitinkančiais VSDFV apeliacinio skundo argumentus. Taip pat nurodo, kad:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad asmenys, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises bei teisėtus interesus socialinio aprūpinimo srityje, privalo tinkamai realizuoti savo teisę kreiptis į teismą, kuri yra neatsiejamai susijusi su ginčų inicijavimo tvarka bei terminais.

2. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo (paskelbimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

3. Pirmos instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kadangi VSDFV, informuodama pareiškėją, kad negauta pensijos dalis bus kompensuojama, Lietuvos Respublikos Seimui priėmus atitinkamus įstatymus ir nustačius kompensavimo tvarką, neišreiškė administracinio subjekto pozicijos ir valios dėl konkretaus pareiškėjo ir jo keliamo ginčo (kadangi skundą atsisakyta nagrinėti), o tik pateikė informaciją, kurią VSDFV, vadovaudamasi gero administravimo principu, privalėjo pateikti. VSDFV atsisakius nagrinėti pareiškėjo prašymus dėl neišmokėtos pensijos išmokėjimo, jie nebuvo išnagrinėti iš esmės, taigi, pareiškėjui tinkamai nepasinaudojus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka, teismas negalėjo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos nepriemokos dalis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo, kuriuo teismas įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui D. R. N. neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 12 649,33 Lt (3 663,50 Eur) ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį – 2 009,48 Lt (581,99 Lt) bei atidėjo sprendimo vykdymą iki 2015 m. gruodžio 31 d., teisėtumas ir pagrįstumas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skundui dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų mokėjimo klausimais paduoti, o VSDFV, kaip ginčą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija, savo pozicijos ir valios dėl ginčo esmės, t. y. minėtu laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos išmokėjimo, neišreiškė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde pateiktais argumentais. Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės teisingai nustatė, jog 3 metų terminas, per kurį pareiškėjas turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, t. y. VSDFV, skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėjas gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) senatvės pensiją ir nuo 2010 m. vasario mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėjas gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją. Pareiškėjo kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme laikytina 2014 m. vasario 26 d. prašymo VSDFV Kauno skyriui padavimo data. Taigi byloje iš esmės pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjas savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidęs įstatymu nustatytą terminą.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjui priėmė nepagrįstai konstatavęs, jog pareiškėjas, nors ir praleidęs įstatymų nustatytą terminą, tačiau pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, kadangi tiek 2014 m. kovo 28 d. sprendime Nr. (6.5)I-2933, tiek 2014 m. birželio 30 d.sprendime Nr. (6.5)I-5775 VSDFV, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, sprendė, jog pareiškėjo nurodytos kreipimosi į VSDFV termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir atsisakė nagrinėti jo prašymus. Tai, kad VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendime Nr. (6.5)I-2933 pateikta informacija, kad „Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 (Žin., 2013, Nr. 122-6171) Vyriausybei pasiūlyta pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos; priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka“ vertinamas tik kaip VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (suponuojančio viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymas, nereiškiantis, kad VSDFV pasisakė ir dėl ginčo esmės.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija šią išvadą daro atsižvelgusi į LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl Laikinojo įstatymo nuostatų pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; taip pat nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-654/2014, Nr. AS624-618/2014, Nr. A143-1522/2014, Nr. AS-156-556/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. AS-17-520/2015, Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo D. R. N. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė