A-502-2215-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-2215/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03303-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Ž. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. J., R. B. ir I. B. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. Ž. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2012 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (23.2)-2D-14738 ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą, kuriuo detaliojo plano rengėjas įpareigojamas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 433), detaliajame plane numatyti privažiavimą prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 450).

Skunde (b. l. 1-3) pareiškėja paaiškino, kad nuosavybės teise valdo žemės sklypą Nr. 450. Gavusi detaliojo plano rengėjo informacinį pranešimą apie rengiamą žemės sklypo Nr. 433 detalųjį planą (organizatorius – R. B. ir I. B., planavimo tikslas – Nekilnojamojo turto registre įregistruoto kitos paskirties žemės sklypo atidalijimą į du sklypus, gyvenamųjų namų su priklausiniais statyba), pareiškėja detaliojo plano viešo svarstymo metu 2012 m. liepos 17 d. pateikė prieštaravimus dėl plano sprendinių, kadangi detaliajame plane nėra nurodytas kelias, skirtas privažiavimui prie jos žemės sklypo ir susisiekimui su viešuoju keliu. Detaliojo plano rengėjas 2012 m. rugsėjo 3 d. pranešė V. Ž., kad sklypai yra siauros konfigūracijos, juose numatoma statyti pastatus 5–6 m atstumu nuo sklypo ribos, todėl suprojektuoti servitutinį kelią, atitinkantį įstatymo reikalavimus, bei keisti projektinius sprendinius, nėra pagrindo ir galimybių. Šį atsakymą pareiškėja apskundė atsakovui. V. Ž. pažymi, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyrius 2012 m. rugpjūčio 14 d. rašte nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3238-79 patvirtintame Trakų rajono Žaizdrių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (toliau – ir Žemėtvarkos projektas) privažiavimo kelias nuo esamo kaimo kelio iki pareiškėjos sklypo suprojektuotas per žemės sklypus Nr. 512-3 ir Nr. 71 (ginčo sklypas, kurio projekte yra nustatytas servitutas), Nr. 86-2, Nr. 513-2 (šių sklypų planuose šis servitutinis kelias nėra pažymėtas). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) detaliojo plano sprendiniai neturi prieštarauti teisės aktų nuostatoms, galiojantiems savivaldybių teritorijos ir jos dalių bendrųjų, specialiųjų planų sprendiniams. Šiuo atveju rengiamo detaliojo planavimo sprendiniai prieštarauja Žemėtvarkos projekto sprendiniams.

Atsakovas Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 33-35) paaiškino, kad visuomenės dalyvavimą teritorijų planavimo procese reglamentuoja Teritorijų planavimo įstatymas ir Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (toliau – ir Nuostatai). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisės aktai nenumato planavimo organizatoriui pareigos bet kuriuo atveju priimti visus visuomenės teikiamus pasiūlymus dėl detaliojo plano sprendinių. Jei detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja teisės aktų nuostatoms, planavimo organizatorius neprivalo priimti teikiamų pasiūlymų ir turi tik motyvuotai paaiškinti pasiūlymų tiekėjams, kodėl jų pasiūlymai atmetami. Atsižvelgdama į galiojantį teisinį reguliavimą Inspekcija savo kompetencijos ribose patikrino ir skundžiamu sprendimu pripažino, kad detaliojo planavimo organizatorius šią pareigą įvykdė tinkamai. Atsakovas nurodė, kad teritorijų planavimo dokumento atitikimą teisės aktams vertinti galima tik tuomet, kai įstatymo nustatyta tvarka parengtas, viešai apsvarstytas, suderintas su planavimo sąlygas išdavusiomis institucijomis, teritorijų planavimo dokumentas pateikiamas tikrinti, išvadai dėl jo tvirtinimo gauti. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo metu išnagrinėjama, ar pateikti organizatoriaus atsakymai atitinka detaliojo plano sprendinius, ar detalusis planas nepažeidžia teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir kitų teritorijų planavimo dokumentų. Sprendinių atitikimą teisės aktų reikalavimams įvertina pagal kompetenciją planavimo sąlygas išdavusios derinančios institucijos (iki pateikiant teritorijų planavimo dokumentų projektus valstybinei teritorijų planavimo priežiūrai atlikti). Be to, Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui nesuteikta kompetencija nurodyti planavimo organizatoriui nustatyti servitutą, jei to nereikalauja įstatymai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjos V. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 86-90).

Teismas, atsižvelgdamas į Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio 1–2 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-201/2009, nurodė, kad pareiškėja pateikė pasiūlymus dėl detaliojo plano sprendinių, t. y. prašė rengiamame detaliajame plane numatyti kelią, skirtą susisiekimui su viešuoju keliu, taip užtikrinant privažiavimą prie jos sklypo. Detaliojo plano rengėjas atsakė dėl pateikto pasiūlymo, išdėstė nesutikimo su pasiūlymu motyvus.

Todėl atsakovas teisingai nurodė, kad pasiūlymų nagrinėjimo procedūros buvo laikomasi. Kiti pareiškėjos skundo teiginiai, kuriais grindžiami reikalavimai atsakovui, yra nepagrįsti: pareiškėja nepagrįstai teigia atsakovą konstatavus, kad detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja teisės aktų reikalavimams bei Žemėtvarkos projekto sprendiniams, kadangi, kaip matyti iš pateiktų įrodymų, taip pat paties ginčijamo sprendimo ir atsakovo atsiliepimo į skundą, tokio pobūdžio veiksmai, t. y. detaliojo plano sprendinių tikrinimas, nebuvo atliekami.

Tai yra daroma šį planą pateikus tikrinti Teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnyje nustatyta tvarka, tuo tarpu žemės sklypo Nr. 433 detalusis planas dar nebuvo pateiktas tikrinti Inspekcijai. Pareiškėjos skundu iš esmės išreikšta nuostata, kad detaliojo plano sprendinių tikrinimas turėjo būti atliktas ir nagrinėjant skundą Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies tvarka, yra nepagrįsta. Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnis nustato valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančių institucijų funkcijas.

Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalį, valstybinė teritorijų planavimo priežiūra – tai tikrinimas, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, bendrųjų, specialiųjų ir detaliųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo procedūrų kontrolė, taip pat tikrinimas, ar sprendiniai atitinka šio Įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Valstybinės teritorijų planavimo priežiūros bendroji tvarka nustatoma įstatymu.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-831/3D-868 patvirtinto Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), detalizuojančio Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą (toliau – ir Priežiūra) bei Priežiūros viešojo administravimo subjektų (toliau – ir Priežiūros subjektai) funkcijas šioje srityje, ir nustatančio Priežiūros laikinąją tvarką iki Priežiūros tvarka bus nustatyta specialiuoju įstatymu, 8.4 punktas numato, kad Aprašo 8.1 punkte nurodytas funkcijas (tikrina, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadai atitinka teisės aktų reikalavimus, ar teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai atitinka planavimo sąlygas, Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ar šie sprendiniai neprieštarauja aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams ir suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre, ar atliktos visos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo procedūros) atlieka:

1) kai nustatyta tvarka pateikiamas tikrinti teritorijų planavimo dokumentas išvadai dėl jo tvirtinimo tikslingumo gauti;

2) Aprašo 8.6 punkte nurodytais atvejais, t. y. Inspekcija vienerius metus po viešojo administravimo subjekto priimto su teritorijų planavimu susijusio administracinio sprendimo Teritorijų planavimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka nagrinėjant su šiuo administraciniu sprendimu susijusius fizinių ir juridinių asmenų skundus ir pranešimus. Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus argumentas, kad Inspekcijai nesuteikta teisė reikalauti iš planavimo organizatoriaus nustatyti servitutą, jeigu to nereikalauja įstatymai, nėra tinkamai formuluota, tačiau iš esmės teisinga.

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.111 str. 1 d.). Padalijus tarnaujantįjį daiktą, anksčiau nustatytas servitutas lieka galioti visoms tarnaujančiojo daikto dalims, išskyrus atvejus, kai daikto padalijimo metu servitutas galiojo ar buvo nustatytas tik konkrečiai tarnaujančiojo daikto daliai (CK 4.115 str.).

Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir dėl servitutų nustatymo viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas (CK 4.124 str. 1–3 d.). Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 str. 1 d.).

Kaip nustatyta dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais ir matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, kelio servitutas, suteikiantis teisę patekti į pareiškėjai priklausantį žemės sklypą, žemės sklypui Nr. 433 nėra nustatytas, todėl nepaisant to, kas buvo numatyta Žemėtvarkos projekte, Inspekcija, nesant atitinkamo teismo sprendimo ir įstatymo reikalavimo, negali ir ateityje negalės reikalauti planavimo organizatorių nustatyti jų žemės sklypui kelio servitutą, kuriuo būtų patenkama į pareiškėjos sklypą, kadangi jai tokie įgaliojimai nėra suteikti.

III. Pareiškėja V. Ž. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 98-101) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Asmuo, manantis, kad rengiamo detaliojo plano sprendiniai gali pažeisti jo teises, viešo svarstymo metu gali pateikti detaliojo plano rengėjui pasiūlymus dėl detalaus plano sprendinių (Teritorijų planavimo įstatymo 32 str. 2 d.).

2. Atsakovas pripažįsta, kad nenagrinėjo ir neanalizavo detaliojo plano sprendinių atitikimo Teritorijų planavimo įstatymui ir jį detalizuojantiems teisės aktams, atlikdamas tik formalų patikrinimą, ar planavimo organizatorius nustatyta tvarka ir terminais atsakė į pateiktus pasiūlymus ir tinkamai juos užfiksavo.

3. Nustačiusi pažeidimą, Inspekcija privalėjo pateikti planavimo organizatoriui rekomendacinio pobūdžio pasiūlymus (pastabas).

4. Pagal Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. D1-904/3D-844 (toliau – ir Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašas), 11 punktą, priežiūros institucija negali reikalauti keisti dokumento sprendinių, jei jie neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymui ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams. Taigi Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašas nustato, kad detalusis planas turi būti patikrintas, ir jei nustatomi pažeidimai, atsakovui suteikta teisė reikalauti keisti detaliojo plano sprendinius.

Atsakovas Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 108-110) pažymi, kad aplinkybė, jog į pareiškėjos pasiūlymus nebuvo atsižvelgta, nedaro detaliojo plano ar jo sprendinių neteisėtais. Žemės sklypo detalusis planas dar nebuvo pateiktas tikrinti Inspekcijai. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsniu tuo atveju, jei nustatyta tvarka parengtas žemės sklypo planas bus pateiktas valstybinei teritorijų planavimo priežiūrai atlikti, o tikrinimo metu bus nustatyti teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai (įskaitant viešo svarstymo procedūrų pažeidimus), Inspekcijos išvada dėl detaliojo plano tvirtinimo bus neigiama ir detalusis planas nebus teikiamas tvirtinti.

Tretieji suinteresuoti asmenys R. B. ir I. B. atsiliepime prieštarauja pareiškėjos apeliacinio skundo tenkinimui (b. l. 107).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje tikrinamas Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2012 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. (23.2)-2D-14738, priimto išnagrinėjus pareiškėjos 2012 m. spalio 4 d. skundą dėl detaliojo planavimo organizatoriaus 2012 m. rugsėjo 3 d. atsakymo, pateikto Teritorijų planavimo įstatymo (iki 2014 m. sausio 1 d. aktuali redakcija) 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka išnagrinėjus jos 2012 m. liepos 17 d. pasiūlymus dėl žemės sklypo Nr. 433 detaliojo plano sprendimų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-169/2012 išaiškino, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas teritorijų planavimo dokumentų rengimą, numatė galimybę pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui teikti raštu per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešojo susirinkimo ir jo metu, taip pat konsultavimosi metu (Teritorijų planavimo įstatymo 32 str. 1 d.). Antroje straipsnio dalyje pasiūlymus pateikusių asmenų atžvilgiu planavimo organizatoriui numatyta tik pareiga motyvuotai atsakyti raštu. Tokį atsakymą apskundus valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai, pastaroji privalo taip pat pateikti motyvuotą atsakymą, patikrinusi ir įvertinusi, ar planavimo organizatorius motyvuotu raštu atsakė pasiūlymus pateikusiam asmeniui. Aptartas reguliavimas apsprendžia nagrinėjamo ginčo ribas.

Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai pripažino, kad teisės aktai neįtvirtina planavimo organizatoriui įpareigojimo be išlygų priimti visus visuomenės teikiamus pasiūlymus dėl detaliojo plano sprendinių. Jei detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja teisės aktų nuostatoms, planavimo organizatorius neprivalo atsižvelgti į kiekvieną visuomenės pageidavimą, bet turi jai paaiškinti savo nepritarimo motyvus. Pateikti visuomenės pasiūlymai ir jų priėmimo ar atmetimo motyvai vertinami atitikimo teisės aktų reikalavimams požiūriu ne skundų dėl planavimo organizatoriaus atsakymų į pateiktus pasiūlymus nagrinėjimo metu, o teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadijoje Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo (iki 2014 m. sausio 1 d. aktuali redakcija) 7.6–7.8 punkte nustatyta tvarka. Taigi tik tikrindama teritorijų planavimo dokumentą Priežiūros institucija sprendžia, ar planavimo organizatoriaus atsakymai į visuomenės pateiktus pasiūlymus pagrįsti Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, ar dokumento sprendiniai pataisyti pagal planavimo organizatoriaus priimtus visuomenės pasiūlymus ir kt. Teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnio 5 dalis numato, kad teritorijų planavimo dokumentas teikiamas tikrinti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai pasibaigus šio Įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatytam teritorijų planavimo dokumento sprendinių apskundimo terminui.

Skundo ir apeliacinio skundo argumentai rodo, jog pareiškėja siekia įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, kurie negalimi neužbaigus detaliojo teritorijų planavimo proceso baigiamojo etapo teritorijų planavimo dokumento sprendinių svarstymo ir derinimo stadijos. Pagal teritorijų planavimo procedūras galutinis sprendimas, ar organizatorius pagrįstai atmetė pareiškėjos rašytinius pasiūlymus, nėra ir neturėjo būti daromas ginčo, kilusios tarp planavimo organizatoriaus ir visuomenės, nagrinėjimo metu. Kaip minėta, planavimo organizatorius neprivalėjo priimti pareiškėjos pasiūlymų dėl detaliojo plano sprendinių, bet turėjo pareigą dėl jų iš esmės pasisakyti. Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius savo kompetencijos ribose patikrino ir skundžiamu administraciniu aktu pripažino, jog planavimo organizatorius aptartą pareigą įvykdė tinkamai. Tiek planavimo organizatoriaus sprendimas, tiek atsakovo atsakymas, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, yra motyvuoti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad planavimo organizatorius ir atsakovas pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus.

Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai išaiškino pareiškėjai, kad tais atvejais, kai šalys nesutaria dėl servituto nustatymo, klausimas sprendžiamas teismo tvarka (CK 4.126 str. 1 d.). Servitutas gali būti nustatomas tik esant būtinumui, kai daikto neįmanoma naudoti kitokiu būdu nei nustačius servitutą. Ši esminė kelio servituto nustatymo sąlyga įrodinėtina vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse įtvirtintomis taisyklėmis.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas