AS-577-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-577-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00302-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas J. V. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. sausio 12 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 1D-9575; įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ar jai pavaldžią Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija) nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. liepos 1 d. ir nustatyti nuo 2010 m. sausio 1 d. valstybinę pensiją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštaraujančiomis teisės normomis; priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. liepos 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 31 738, 75 Lt ir nustatyti išmokėjimo terminą.

Pareiškėjas nurodė, jog 1998 m. balandžio 22 d. jam buvo paskirta valstybinė pensija, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. liepos mėnesio kiekvieną mėnesį buvo mokama sumažinta valstybinė pensija.

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą, atkreipė dėmesį, jog jis yra labai ligotas, todėl yra priverstas dažnai kreiptis į medicinines įstaigas dėl stacionarinio gydymo bei akcentavo, kad 3 metų termino skundui paduoti jis nepraleido, nes šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. dienos, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Pareiškėjas pabrėžė, jog būdamas lojaliu savo valstybei piliečiu, jis buvo įsitikinęs, kad Lietuvos Respublikos Seimas priima Lietuvos Respublikos Konstituciją atitinkančius įstatymus ir gavęs pirmą sumažintą pensiją suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai, tačiau tikėjo, kad toks mažinimas yra laikinas ir, praėjus sunkiausiam laikotarpiui, pensijos ne tik bus atstatytos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti kartu ir praradimai dėl mažinimo, ir pažymėjo, jog ginčo teisinių santykių srityje vyrauja teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmenų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas yra apsunkintas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo J. V. K. skundo dalį dėl reikalavimų: panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 1D-9575(11) bei priteisti valstybinės pensijos, mažintos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, nepriemoką, bet priėmė likusią skundo dalį.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo mažinama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi nuo 2010 m. sausio mėnesio. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apie pirmą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. sausio 6 d. Teismas akcentavo, kad nors iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, tačiau praleistas terminas negali būti atnaujintas, kadangi pareiškėjas net ir po 2013 m. kovo mėnesio delsė daugiau nei pusantrų metų kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo. Net ir laikant, jog kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės galutinai buvo suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjo delsimas daugiau kaip metus kreiptis į teismą yra nepagrįstai ilgas.

III. Pareiškėjas J. V. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties dalį, kurioje teismas atsisakė priimti 2015 m. sausio 6 d. skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 1D-9575(11) bei priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neišmokėtą pensijos dalį, kuri buvo sumažinta pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, ir išspręsti skundo priėmimo klausimą bei atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas, jog jis praleido 3 metų terminą skundui paduoti, nes jis tik po Konstitucinio Teismo sprendimo sužinojo, kad jo pensijos dalis buvo sumažinta neteisėtai, ir atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmuo turi teisę susigrąžinti neteisėtai neišmokėtos pensijos dalį, todėl šiuo atveju negali būti taikomas senaties terminas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismo nutartis prieštarauja Konstitucinio Teismo nutarimui, kadangi teismas minėtą nutarimą interpretavo savaip ir padarė priešingas išvadas nei Konstitucinis Teismas, bei teigia, kad teismas galėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, jei nesuprato, kas yra nurodyta nutarime. Pareiškėjas pažymi, jog nei viena valstybės institucija jo neinformavo apie tai, kad pensija jam buvo sumažinta neteisėtai, jis turi teisę skųstis dėl pensijos dalies sumažinimo ir pabrėžia, kad valstybės institucijos slėpė tai, jog pareiškėjas gali ginti savo pažeistas teises. Pareiškėjas nurodo, kad valstybės institucijos remiasi nepagrįstu terminu, kurį skaičiuoja nuo pirmos pensijos gavimo dienos, tačiau terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų: panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 1D-9575(11); priteisti valstybinės pensijos dalį, mažintos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį; atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pažymėtina, kad valstybinė pensija pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo mažinta remiantis Valstybinių pensijų įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) 3 straipsnio 3 dalimi, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija buvo mažinama vadovaujantis nauja Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcija (2012 m. birželio 30 d. redakcija).

Pareiškėjas skunde prašė priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. liepos 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 31 738, 75 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 18 d. pažymos Nr. 11 DP (P)-6485 apie pareiškėjui 2010–2013 metais apskaičiuotos ir gautos pensijos dydį (b. l. 7–8) matyti, kad pareiškėjui 31 738,75 Lt buvo neišmokėta vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą, t. y. nagrinėjamu atveju – išmokėjus pirmą sumažintą valstybinę pensiją (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, su kuria nesutinka pareiškėjas. Dėl to atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju procesinis terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo.

Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Valstybinių pensijų įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl minėta nuostata pakeista įsigaliojus Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2012 m. birželio 30 d. pakeitimui, vėl nustatant 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio ribojimą.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, kai gavo pirmą pagal Valstybinių pensijų įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o apie tai, kad jam sumažinta pensija vadovaujantis nauja Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redkacija (2012 m. birželio 30 d. redakcija), turėjo sužinoti 2012 m. spalio mėnesį, kai gavo pensiją už 2012 m. rugsėjo mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2015 m. sausio 12 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą kreiptis dėl valstybinės pensijos dalies, kuri buvo neišmokėta vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymu (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), tačiau nepraleido 3 metų procesinio termino dėl valstybinės pensijos dalies, kuri buvo sumažinta vadovaujantis nauja Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcija (2012 m. birželio 30 d. redakcija).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014; 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014; 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti grindžia ne tik tuo, kad nagrinėjamų teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas, neapibrėžtumas, bet ir individualiomis aplinkybėmis, t. y. sveikatos sutrikimais, dėl kurių jis objektyviai negalėjo laiku kreiptis į teismą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, jei ji apriboja pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galbūt pažeistas jo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011).

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, pateikė medicininius dokumentus, kuriuose yra nurodyta ligos diagnozė ir duomenys, kurie leidžia daryti išvadą, kad liga yra tokio pobūdžio, dėl kurios pareiškėjas negalėjo laiku kreiptis į teismą su skundu, t. y. duomenys, kad pareiškėjas nuolat dėl sveikatos sutrikimų yra hospitalizuojamas. Medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad pareiškėjas buvo hospitalizuotas nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. spalio 5 d. (b. l. 33); nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2011 m. sausio 6 d. (b. l. 34); nuo 2011 m. vasario 10 d. iki 2011 m. vasario 19 d. (b. l. 35); nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. (b. l. 38); nuo 2012 m. gegužės 26 d. iki 2012 m. birželio 5 d. (b. l. 36); nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2012 m. birželio 27 d. (b. l. 37); nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. birželio 6 d. (b. l. 10); nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d. (b. l. 9).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo liga apribojo jo galimybes laiku kreiptis į teismą, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytos individualios aplinkybės. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo sveikatos būklė yra objektyvi priežastis, dėl kurios turi būti atnaujinamas praleistas terminas skundui paduoti, todėl pareiškėjo atskirojo skundo prašymas atnaujinti praleistą terminą yra tenkinamas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 1D-9575 (11) panaikinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. asmuo į teismą gali kreiptis po to, kai kreipėsi į kompetentingą instituciją, kuriai pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiai institucijai nepatenkinus reikalavimo (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas tik patvirtina tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą, tačiau realių pasekmių nesukelia, todėl šis sprendimas nėra nagrinėtinas teisme.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatą, keičiama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. V. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartį.

Panaikinti nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo J. V. K. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri buvo sumažinta pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, bei atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Atnaujinti pareiškėjui J. V. K. praleistą terminą skundui dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri buvo sumažinta pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, paduoti.

Perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pareiškėjo J. V. K. skundo dalies dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri buvo sumažinta pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, priėmimo klausimą.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė