A-442-875-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-875/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02304-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, jog nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 21 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 105, 372, 123 ir 378, kurios neatitiko minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, ir higienos normų reikalavimų. Be to, kamerose Nr. 105 ir 123 nebuvo stalo, kėdžių, todėl maitinosi indus pasidėjęs ant grindų. Kitose kamerose buvo stalas ir dvi kėdės, todėl esant kameroje daugiau nei dviem asmenims maitintis teko pakaitomis. Dėl kamerose įrengto naktinio apšvietimo kilo nepatogumų naudojantis tualetu, dėl to jautė nuolatinę įtampą, pažeminimą. Teigė, kad dėl to patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas reikalavimą grindžia Europos žmogaus teisių teismo praktika ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus išvadomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K laikosi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. rugpjūčio 19 d. Laikotarpiais 2011 m. rugpjūčio 19 d. vakare, nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2011 m. rugpjūčio 21 d., 2011 m. rugpjūčio 22 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 24 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 16 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 17 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 20 d. vakare ir 2011 m. rugsėjo 21 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui izoliatoriaus kameroje, reikalavimus. Laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi buvo išvykęs. Teigė, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtas naktinis apšvietimas. Tvirtino, jog pareiškėjas neįrodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai ar neveikimai tiesiogiai sąlygojo jo nurodytos žalos atsiradimą, todėl mano, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkinto iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė suėmimo metu į suimtiesiems teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą buvo pažeista. Skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 21 d. Pažymėjo, jog pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. buvo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, o 2011 m. rugpjūčio 19 d. vakare, nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2011 m. rugpjūčio 21 d., 2011 m. rugpjūčio 22 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 24 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 16 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 17 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 20 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 29 d. ryte – vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, reikalavimą.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 . birželio 1 d raštas Nr. 13-15-(2-1)-2-1930 patvirtino, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012 m. gegužės 17 d. atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę dėl higieninių sąlygų Lukiškių TI-K. Tačiau nurodyti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo rezultatai atspindi Lukiškių TI-K kamerų būklę 2012 m. gegužės 17 d., o ne ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 21 d.), tačiau jokių objektyvių įrodymų, kad kamerų būklė ženkliai skyrėsi nuo būklės tikrintuoju laikotarpiu, byloje nėra. Pareiškėjo teiginys, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, naktinis apšvietimas neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 23 punkto reikalavimų, nepaneigtas. Nustatė, jog objektyvių įrodymų, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo būtino inventoriaus (stalo, kėdės), nėra. Konstatavo, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Lukiškių TI-K būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo apgyvendinimas kamerose, kurios neatitiko vienam asmeniui tenkančio kameros ploto ir higienos normų reikalavimų, truko trumpą laiko tarpą. Pareiškėjas atitinkamą laiko tarpą buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K, o 2011 m. rugpjūčio 19 d. vakare, nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2011 m. rugpjūčio 21 d., 2011 m. rugpjūčio 22 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 24 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 16 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 17 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 20 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 21 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko minėto įsakymo 1.3.1 punkte nurodytą minimalaus ploto reikalavimą.

Teismas sprendė, kad netinkamos gyvenimo sąlygos atitinkamose kamerose, nors ir neatitiko teisės aktų reikalavimų, bet nežemino pareiškėjo orumo, o tik jam sukėlė minimalų gyvenimo kokybės pablogėjimą laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 21 d. Teismo vertinimu, pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimu nesutinka ir apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, jam priteisti 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia analogiškais argumentais, suformuluotais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja tai, jog kamerose nebuvo kėdžių bei stalo, kamerose įrengtas netinkamas naktinis apšvietimas ir jis buvo laikomas pažeidžiant minėto įsakymo 1.3.1 punkte nurodytą minimalaus ploto reikalavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisėjos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė. Teisėjų kolegija, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K.

Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 21) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 21 d. Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 22 paras. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis periodiškai svyravo nuo 1,80 kv. m iki 2,41 kv. m. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas, nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, buvo laikomas 2011 m. rugpjūčio 19 d. vakare, nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2011 m. rugpjūčio 21 d., 2011 m. rugpjūčio 22 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 24 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 16 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 17 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 20 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 21 d. Be to, laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Taigi nagrinėjamu atveju tik 16 parų buvo pažeistas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Pabrėžtina, kad nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, iš esmės vyko trumpais laikotarpiais ir labai trumpą laiko tarpą, byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tuo labiau, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Papildomai pažymėtina, jog Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo nuolat kilnojamas į kitas kameras siekiant suteikti jam palankesnes sąlygas (pvz., ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekdavo ir nuo 3,61 kv. m iki 7,38 kv. m).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys