A-552-778-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-778/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00150-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 17.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, S. T., UAB „Konstenerga“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai ištirti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos norminių aktų – Klaipėdos miesto bendrojo plano ir Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos (specialiojo plano) – teisėtumą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) prašymą panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (6.5)-2D-128812 ir priimti naują sprendimą – panaikinti Inspekcijos 2011 m. spalio 6 d. potvarkį Nr. TT-2 (toliau – ir Potvarkis), 2013 m. vasario 14 d. nutartimi ir 2013 m. liepos 11 d. patikslinta nutartimi nutarė kreiptis į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti:

1) ar Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schema (specialusis planas), patvirtinta Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, (toliau – ir Specialusis planas) toje dalyje, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) ar Specialiojo plano pagrindinio brėžinio grafinis sprendinys, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punktas ir tekstinės dalies 3.3 punktas dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) ar Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110, (toliau – ir Bendrasis planas) tekstinių sprendinių 2.6.3 punktas dalyje, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas paaiškino, kad tarp Administracijos ir Inspekcijos yra kilęs ginčas dėl Inspekcijos 2011 m. spalio 6 d. potvarkio, kuriuo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas), teisėtumo ir pagrįstumo. Potvarkis yra grindžiamas Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. balandžio 11 d. patikrinimo aktu Nr. TP1-698 (toliau – ir Aktas), kuriame nurodyta, kad Detaliojo plano sprendiniai ir planavimo procedūros iš esmės atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Detaliojo plano skyriuje „Planuojamos teritorijos sprendiniai“ nustatyta, jog planuojamos teritorijos tipas – prekybos paslaugų ir pramogų objektų statyba, statinio aukštis nuo žemės paviršiaus – 132 m, altitudė – 137 m. Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6 punkte nustatyta, kad kompleksiškai įvertinus aukštybinių pastatų specialųjį planą ir pajūrio kraštovaizdžio plano koncepciją, nutarta aukštybiniais pastatais formuoti moderniško miesto įvaizdį, planuojant juos, be kita ko, pakrantės ruože nuo Melnragės iki Girulių, miesto siluetą formuojant iš jūros pusės atskiromis vertikalėmis gamtiniame fone pagal kraštovaizdžio koncepciją plano ketvirtame tome (2.6.3 p.). Specialiojo plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka ir Detaliuoju planu suplanuotas žemės sklypas, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai. Be to, Specialiojo plano 3.3 punkte nustatyta, kad galima aukštybinės statybos plėtra su aukštybinių pastatų leistinais aukščių parametrais pateikiama pagrindiniame brėžinyje M1:25000 mastelyje, kartu su miesto apžvalgos taškų ir matymo sektorių schema. Pagal Specialiojo plano 3.5 punktą, ginčo Detaliuoju planu suplanuota teritorija patenka į miesto teritorijos zoną, kurioje aukštybinė statyba įmanoma, tačiau reikalinga urbanistinė koncepcija, o taip pat pasekmių vertinimo analizė.

Pareiškėjas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1, 3 dalimis, Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. Dl-246 (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. balandžio 29 d. iki 2012 m. kovo 18 d.) (toliau – ir Taisyklės) 6.2, 26.2 punktais ir darė išvadą, kad aukštybinių pastatų išdėstymas turi būti reglamentuojamas savivaldybės bendruosiuose planuose, o tuo atveju, kai šie planai nerengiami – specialiuosiuose planuose, t. y. aukštybinių pastatų išdėstymo planuose. Tuo atveju, jei aukštutinių pastatų statyba tam tikroje teritorijos dalyje yra leidžiama, turi būti nustatyti leistini aukščio parametrai.

Pareiškėjas akcentavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia žemesnės galios teisės aktais reguliuoti santykių, kurie yra reglamentuojami aukštesnės galios teisės aktų. Atsižvelgus į šio principo reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būtus aiškus ir darnus, teisinių santykių turinys turi būti apibrėžtas aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai. Taip pat atkreipė dėmesį, jog Bendrojo plano 2.6.3 punkte yra įtvirtinta blanketinė norma, kuri nukreipia į plano ketvirtame tome įtvirtintą reguliavimą, kuriuo apspręsta kraštovaizdžio koncepcija. Pareiškėjo manymu, Administracijos pozicija, kad kraštovaizdžio koncepcija yra tik tarpinis procedūrinis dokumentas, į kurį galimai atsižvelgus buvo rengiamas Bendrasis planas, yra pagrįsta, tačiau kartu pabrėžė, jog pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalį, 9 straipsnio 1 dalį, dokumentas, kuriame aprašyta kraštovaizdžio koncepcija, nelaikytinas teritorijų planavimo ar bendrojo teritorijų planavimo dokumentu. Be to, pagal Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį, aukštybinių pastatų išdėstymas ir kiti sprendiniai gali būti konkretizuojami bendruosiuose ir specialiuosiuose planuose.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė tiriamas norminių administracinių aktų dalis pripažinti neteisėtomis.

Administracija paaiškino, kad Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis numatė du atvejus, kuomet privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus – aukštybinių pastatų išdėstymo schemas ir (ar) planus (projektus): 1) kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti; 2) kai parengtų bendrųjų planų sprendiniuose aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai nespręsti. Taip pat numatyta išlyga, kuriai esant aukštybinių pastatų išdėstymo planai nerengiami – jei tokių pastatų statyba nenumatoma. Atsakovas rėmėsi Taisyklių 26, 26.2 punktais ir darė išvadą, kad Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatomis įstatymų leidėjas siekė, jog tuo atveju, kai numatoma aukštybinių pastatų statyba, aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai privalo būti išspręsti savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose – aukštybinių pastatų išdėstymo schemose ir (ar) planuose (projektuose). Atsakovo teigimu, aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai laikytini išspręstais, kai iš teritorijų planavimo dokumento yra aišku, kokio aukščio pastatas gali būti planuojamas konkrečioje teritorijoje. Tokį Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies aiškinimą patvirtina ir Specialiojo plano sprendinių aprašymo 3.1 punktas, kuriame nurodoma, kad Specialiojo plano tvirtinamosios dalies pagrindą sudaro inter alia galima aukštybinės statybos plėtra su aukštybinių pastatų leistinais aukščių parametrais (pagrindinis brėžinys). Šio Specialiojo plano sprendinių aprašymo priede Nr. 1 nurodyta aukštybinio pastato sąvoka – statinys, kurio aukštis nuo žemės paviršiaus altitudės iki pastato stogo konstrukcijos aukščiausio taško yra lygus ar viršija 30 m. Specialiojo plano pagrindinio brėžinio didžioji dalis teritorijos taip pat pažymėta kaip teritorijos, kuriose nustatyti pastatų aukščio (metrais) zonos, arba teritorijos, kuriose aukštybinė statyba nenumatoma.

Atsakovas pažymėjo, kad iš Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų matyti, jog teisės aktai nenumatė galimybės aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus reglamentuoti koncepcijomis, inter alia urbanistinėmis koncepcijomis. Teritorijų planavimo dokumento rengimo etape koncepcijos rengimo stadijoje nustatoma teritorijos vystymo bendroji erdvinė koncepcija, funkciniai prioritetai ir teritorijos tvarkymo reglamentavimo ypatumai. Analizuojant Taisyklių 20, 22, 26, 28, 32 punktų nuostatas, akivaizdu, kad koncepcija yra procedūrinis dokumentas. Atsakovas pažymėjo, kad Specialiojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkte ir sprendinių aprašymo 3.3 punkte daroma bendra nuoroda į urbanistinę koncepciją, o ne į konkretų (patvirtintą) teritorijų planavimo dokumentą. Specialusis planas nekonkretizuoja, kokio lygmens teritorijų planavimo dokumentas yra (turi būti) urbanistinė koncepcija. Atsakovo manymu, iš faktinių aplinkybių negalima daryti išvados, kad urbanistinė koncepcija yra Specialiojo plano sudedamoji dalis, nes tokio dokumento Specialiojo plano tvirtinimo metu nebuvo, jis nebuvo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T2-201 sudedamąja dalimi. Be to, Specialiojo plano nuoroda į urbanistinę koncepciją yra abstrakti, nekonkreti, nėra pagrįsta tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, todėl negalima daryti prielaidos, kad tokia urbanistinė koncepcija egzistuoja.

Atsakovas nurodė, kad Specialiojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto ir Specialiojo plano sprendinių aprašymo 3.3 punkto nuostatos, pagal kurias grafiškai išskiriamos zonos, kurioms reikalinga urbanistinė koncepcija, t. y. zonos, kurios aukštybinė statyba įmanoma tik atlikus pasekmių vertinimo analizę, yra neaiškios ir prieštaringos, todėl negali būti aiškinamos kaip leidžiančios aukštybinės statybos leistinumą ir (ar) aukštybinių pastatų leistiną aukštį nustatyti detaliojo planavimo metu. Atsakovas pažymėjo, jog rengiant detalųjį planą strateginis teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių aplinkai vertinimas atliekamas tik tuo atveju, kai tai numato įstatymai ir kiti teisės aktai.

Atsakovo teigimu, su konstituciniu teisinės valstybės principu nesuderinama situacija, kuomet norminio teisės akto taikymo teisinis santykis (detaliojo plano rengimas ir tvirtinimas) nėra atskirtas nuo norminio teisės akto priėmimo teisinio santykio (leistino aukštybinių pastatų aukštingumo parametrų nustatymo specialiuoju planu). Bendro pobūdžio norminiai teisės aktai (specialieji planai), kurie taikomi neapibrėžtam subjektų ratui, turi būti priimami atskirai nuo individualaus teisės akto (detaliojo plano). Aukštybinis pastatas gali būti planuojamas konkrečioje teritorijoje tik tada, kai yra aiškiai nustatyti leistinų aukštybinių pastatų aukštingumo parametrai Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies, Taisyklių 26.2 punkto nustatyta tvarka. Atsakovo manymu, teisinės valstybės požiūriu negalima situacija, kuomet leistino aukštybinių pastatų aukštingumo parametrų nustatymas, kuris pagal įstatymus gali būti įgyvendintas tik bendrojo plano ar specialiojo plano, yra deleguojamas detaliojo planavimo organizatoriui, kuris gali net nebūti viešojo administravimo subjektu, o tik privačiu asmeniu.

Administracija atkreipė dėmesį, kad Bendrajame plane yra tik du priedai (I priedas – tekstiniai sprendiniai ir II priedas – grafiniai sprendiniai, kuriuos sudaro 4 brėžiniai). Be Bendrojo plano, vėlesni bendrojo teritorijų planavimo dokumentai Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje rengiami nebuvo. Atsakovas darė išvadą, kad Bendrojo plano 2.6.3 punkte minima kraštovaizdžio koncepcija nėra patvirtintų Bendrojo plano sprendinių dalis. Administracija nurodė, kad teisinės valstybės požiūriu negalima situacija, kuomet pagal nepaskelbtą ir nepatvirtintą dokumentą, į kurį daroma nuoroda Bendrajame plane, suplanuojama teritorija, turinti didelę įtaką vietos bendruomenei ir visam miestui. Atsakovo manymu, nustatant reglamentavimą norminiame teisės akte (Bendrajame plane), nuoroda galėjo būti daroma (įtvirtinama blanketinė norma) tik į norminį teisės aktą, kuris gali būti laikomas teritorijų planavimo dokumentu (Teritorijų planavimo įstatymo 9 str. 1 d.). Atsakovas darė išvadą, kad šiuo atveju nuoroda galėjo būti daroma (įtvirtinama blanketinė norma) tik į Specialųjį planą (Taisyklių 26.2 p.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu prašė tiriamas norminių administracinių aktų dalis pripažinti teisėtomis.

Inspekcija pažymėjo, kad aukštybinių pastatų statybos klausimai iš dalies buvo spręsti Bendrojo plano sprendiniuose, kurie buvo detalizuoti grafiškai ir papildyti Specialiojo plano sprendiniuose. Inspekcijos manymu, toks reglamentavimas nepažeidžia Teritorijų planavimo įstatymo, o įgyvendina jame keliamus reikalavimus. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Inspekcijoje archyvuojamoje Bendrojo plano byloje kraštovaizdžio koncepcija yra Bendrojo plano ketvirtame tome. Tikrinant Bendrojo plano sprendinius teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioje institucijoje, ši kraštovaizdžio koncepcija buvo pateikta kaip sudėtinė Bendrojo plano dalis. Inspekcijos teigimu, net ir vertinant, kad Bendrojo plano kraštovaizdžio koncepcija nebuvo paskelbta, Bendrojo plano aiškinamojo rašto 2.6.3 punkte išreikšta šį planą patvirtinusio subjekto – Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos – valia. Konkretūs sprendiniai dėl aukštybinių pastatų pateikti po Bendrojo plano patvirtintame Specialiajame plane. Nevisapusiškas Klaipėdos miesto savivaldybės pareigų vykdymas (dalies Bendrojo plano sprendinių nepaskelbimas savivaldybės interneto tinklalapyje), Inspekcijos manymu, negali būti laikomas pagrįstu pagrindu laikyti nepaskelbtą teritorijų planavimo dokumento dalį negaliojančia.

Inspekcija pažymėjo, kad teiginiai, jog Specialusis planas neleidžia aukštybinių pastatų statybos teritorijoje, į kurią patenka žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, vien tik tuo požiūriu, kad šioje teritorijoje nenurodytas leistinas aukštybinių pastatų aukščio parametras, minimas Taisyklių 26.2 punkte, nėra pagrįsti ir prieštarauja teritorijų planavimo tikslams, principams ir Specialiojo plano grafiniams ir tekstiniams teiginiams, kuriuose minėta teritorija numatyta kaip zona, kurioje aukštybinių pastatų statyba galima, atlikus pasekmių vertinimo analizę teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių vertinimo etape. Inspekcija rėmėsi Taisyklių 25 punktu ir atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pasekmių vertinimas yra atliekamas rengiant detaliuosius planus, kad leistino pastatų aukščio parametro nustatymas yra būtent detaliojo planavimo dalykas, o ši nuostata įtvirtinta Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Inspekcija pabrėžė, kad Specialiojo plano nuoroda į urbanistinę koncepciją yra perteklinis reikalavimas, kurio teisės aktai, reglamentuojantys teritorijų planavimą, nenumato, tačiau tokios nuostatos nurodymas Specialiajame plane nedaro jos neteisėtos. Inspekcijos teigimu, nenurodytas leistinas aukštybinių pastatų aukščio parametras Specialiojo plano sprendiniuose pažymėtoje teritorijoje pakrantės ruože nuo Melnragės iki Girulių atskleidžia Specialiojo plano kokybės trūkumus ir tai, kad ši teritorija neturi jokios įtakos Klaipėdos miesto vizualinio identiteto zonoms, kurių apsaugai ir yra reglamentuoti ribiniai galimų pastatų aukščiai, tačiau nereiškia Specialiojo plano nuostatų neteisėtumo.

Inspekcija atkreipė dėmesį, kad į konstitucinio teisinės valstybės principo turinį įeina teisėtų lūkesčių principas, todėl sprendžiant dėl ginčijamų norminių aktų teisėtumo į šią aplinkybę turi būti atsižvelgiama. Inspekcijos nuomone, norminių teisės aktų ar jų dalies pripažinimas neteisėtais vien dėl formalių pažeidimų yra didesnis teisinės valstybės principo pažeidimas nei jų palikimas galioti išsaugant teisėtus asmenų lūkesčius. Teritorijų planavimo dokumentai yra vientisi teisės aktai, jų nuostatos sudaro tam tikrą sistemą ir yra taikomos kartu. Pripažinus neteisėtomis atskiras norminių aktų nuostatas, ši sistema bus sutrikdyta ir reikalaus papildomų sprendimų priėmimo. Inspekcija nurodė, kad prašomos pripažinti neteisėtomis Bendrojo plano ir Specialiojo plano nuostatos, susijusios ne tik su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, tačiau ir su kitais žemės sklypais, esančiais teritorijose, kuriose jos reglamentuoja veiklą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. T. atsiliepime laikėsi pozicijos, jog tiriamų norminių administracinių aktų dalys neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

S. T. teigimu, Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies normą aiškinant tiek lingvistiškai, tiek sistemiškai ir teleologiškai, joje nėra nustatyta reikalavimo bendrajame ir (arba) specialiajame plane nustatyti aukštybinių pastatų aukštingumo parametrus. Taisyklių 26.2 punktas nenustato reikalavimo specialiajame plane visais atvejais, kuomet tam tikroje teritorijoje yra leidžiama aukštybinių pastatų statyba, būtinai nustatyti aukštybinių pastatų aukštingumo parametrus (aukštį metrais). Pagal Taisykles, aukštybinių pastatų išdėstymo schemoje yra leidžiama ne tik nustatyti teritorijas, kuriose galima aukštybinės statybos plėtra su aukštybinių pastatų leistinais aukščių parametrais, bet tuo pačiu nustatyti teritorijas, kuriose aukštybinių pastatų statyba apskritai neleidžiama, arba gali būti leidžiama parengus pasekmių vertinimo ataskaitą (t. y. rengiant detalųjį planą, kurio metu ir bus nustatoma, ar leidžiama statyti aukštybinius pastatus, jeigu taip, kur tiksliai ir kokio aukštingumo). Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leistinas pastatų aukščio parametras yra vienas iš rodiklių, nustatomų rengiant detaliuosius planus. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad specialiuoju planu nustatomi tam tikrų teritorijų vystymo prioritetai ir kryptys, tačiau nėra nustatomas konkretus teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (kurio vienas privalomų elementų yra aukštingumas). Pastatų aukštis bei kiti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo elementai yra nustatomi detaliaisiais planais.

S. T. teigimu, Specialiajame plane esanti nuoroda į urbanistinę koncepciją bei pareigą atlikti papildomą pasekmių vertinimo analizę (kaip tai numatyta Specialiojo plano 3.3 punkte) reiškia būtent tai, kad aukštingumo rodiklių nustatymui tam tikrose teritorijose (taip pat ir teritorijoje, į kurią patenka Detaliuoju planu suplanuotas žemės sklypas) reikalingas papildomas pasekmių vertinimas ir aukštingumo rodiklių nustatymas Specialiojo plano rengimo metu buvo negalimas, t. y. reikėjo detalesnių vertinimo procedūrų, kurios pagal Teritorijų planavimo nuostatas atliekamas ne rengiant specialiuosius planus, o detaliuosius, t. y. nustatant konkrečios teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimą.

Tokia galimybė numatyta ir Taisyklių 25 punkte. Specialiajame plane daroma nuoroda į urbanistinę koncepciją negali būti paaiškinama kaip leidžianti aukštingumo rodiklius reglamentuoti kituose nei teritorijų planavimo dokumentuose. Specialiojo plano 3.3 punkte minima ne tik urbanistinė koncepcija, bet ir pasekmių vertinimas. Sistemiškai vertinant Teritorijų planavimo įstatymo apibrėžtas sąvokas bei procedūras, Specialiojo plano 3.3 punkte nurodytas koncepcijos rengimas bei pasekmių vertinimas yra detaliojo planavimo proceso etapai.

Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad būtent detaliojo teritorijų planavimo vienas iš uždavinių yra detalizuojant bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus teritorijų tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, nustatyti planuojamos teritorijos naudojimo ir užstatymo kokybinius ir kiekybinius parametrus. Pagal Teritorijų planavimo įstatymą pastatų aukštingumas, kaip vienas iš teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimo elementų, yra nustatomas būtent detaliojo teritorijų planavimo metu, parengus koncepciją bei atlikus pasekmių poveikio vertinimą (Teritorijų planavimo įstatymo 25 str. 4 d.).

Bendrasis planas nesprendžia aukštybinių pastatų išdėstymo klausimų, tačiau tai, S. T. manymu, negali lemti jo neteisėtumo. Nuoroda į Bendrojo plano ketvirtąjį tomą (kuris faktiškai nebuvo parengtas) laikytina technine klaida, o ne imperatyvių teisės normų pažeidimu. Bendrasis planas buvo priimtas anksčiau nei Specialusis planas, todėl Specialiajame plane aukštybinių pastatų išdėstymo klausiami buvo reglamentuoti detaliau, tokiu būdu pašalinant bet kokius galimus Bendrojo plano neaiškumus bei visa apimtimi įgyvendinant Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. P. T. ir UAB „Konstenerga“ atsiliepimu prašė administracinę bylą dėl norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo nutraukti.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog norminio administracinio akto teisėtumo tikrinimas, kai kreipiasi bendrosios kompetencijos teismas ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminio administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti besikreipiančiam teismui įvykdyti teisingumą individualioje administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tam tikrais atvejais iš teismui pateikiamos konkrečios bylos medžiagos ir paklausimo, jo teisinių ir faktinių dokumentų matyti, kad teismo prašymas nors ir yra tam tikra apimtimi susijęs su nagrinėjama individualia byla, tačiau peržengia konkrečios bylos ribas ir apima tuos klausimus, teisinį reguliavimą, kurie nėra susiję su teismo nagrinėjama individualia byla. Tokiais atvejais teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, turi arba atsisakyti priimti tam tikrą dalį prašymo, o jei jis priimtas – nagrinėjamą bylos dalį nutraukti, arba patikslinti pareikšto prašymo turinį taip, kad jis atitiktų individualios bylos aplinkybes, padėtų tinkamai išspręsti tą individualią bylą, kurioje teismas nusprendė kreiptis dėl norminio akto ištyrimo. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad pripažinus neteisėtomis atskiras norminių aktų nuostatas, bus sutrikdyta teritorijų planavimo dokumentų nuostatų sistema ir reikalaus papildomų sprendinių priėmimo. Tretieji suinteresuoti asmenys atkreipė dėmesį, kad Bendrajame plane ir Specialiajame plane nėra dalių, kurios nurodytų tik žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, todėl teismas negali atlikti neegzistuojančios norminio administracinio akto dalies tyrimo. Viešasis interesas reikalauja, jog būtina imtis priemonių, kad neliktų galioti neteisėti administraciniai aktai, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimąsi pradėjus tirti Bendrojo ir Specialiojo plano atitinkamų dalių teisėtumą, būtų nepagrįsta viešojo intereso prasme apsiriboti tik Klaipėdos miesto savivaldybės prašyme iškeltų klausimų tyrimu, tačiau šios bylos kontekste būtina ištirti viso norminio administracinio akto atitikimą konstituciniam valstybės principui ir Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu pripažino, kad Specialusis planas toje dalyje, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Specialiojo plano pagrindinio brėžinio grafinis sprendinys, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punktas ir tekstinės dalies 3.3 punktas dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punktas dalyje, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas nustatė, kad panaikintos norminių administracinių aktų dalys negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl norminių teisės aktų sampratos, pažymėjo, kad Bendrasis planas yra priimtas savivaldybės administravimo subjekto, jis turi teisės aktui būtiną imperatyvumo požymį, skirtas individualiais požymiais neapibūdintai subjektų grupei, todėl darė išvadą, kad tai norminis administracinis teisės aktas. Teismas atkreipė dėmesį, kad prašomas ištirti Bendrasis planas yra paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir galiojantis. Teismas nurodė, kad Specialusis planas yra priimtas savivaldybės administravimo subjekto, t. y. viešojo administravimo subjekto, vykdančio viešojo administravimo funkcijas, eksplicitiškai įtvirtintas specialiojo plano privalomumas yra įtvirtintas Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, kuri Specialiojo plano priėmimo metu nustatė, jog patvirtinto specialiojo plano sprendiniai yra privalomi planuojamai veiklai, taip pat jie nustato privalomus reikalavimus kitiems to paties ar žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti. Specialusis planas reglamentuoja aukštybinių pastatų išdėstymą Klaipėdos miesto juridinėse ribose (Specialiojo plano bendrosios dalies 1.4 p.), t. y. išdėstymą statinių, kurių aukštis nuo žemės paviršiaus altitudės iki pastato stogo konstrukcijos aukščiausio taško yra lygus ar viršija 30 m (Specialiojo plano bendrosios dalies 1.5 p.). Teismas atkreipė dėmesį į Specialiojo plano 2.2-2.4 punktus ir konstatavo, kad Specialusis planas yra visuotinai taikomas ir privalomas, t. y. taikomas neapibrėžtam subjektų ratui, o rekomendacinio pobūdžio yra tik tuomet, kai aukštesnės galios teisės aktuose nustatyta mažesnė aukštybinių pastatų riba nei Specialiajame plane. Teismas darė išvadą, kad Specialusis planas atitinka ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintus norminio teisės akto požymius, todėl laikytinas norminiu administraciniu aktu. Teismas atkreipė dėmesį, kad Specialusis planas yra paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir yra galiojantis.

Teismas rėmėsi ABTĮ 111, 112 straipsniais, nustatė, kad pareiškėjo prašymas ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą siejamas su Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama individualia administracine byla. Teismas nustatė, kad prašomi ištirti norminiai administraciniai aktai buvo taikomi, konstatavimas, kad Bendrojo plano ar Specialiojo plano sprendinių dalys (kurias nurodė pareiškėjas) prieštarauja (neprieštarauja) įstatymams, reikšmingas Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje.

Teismas pažymėjo, kad Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkte pateikiama nuoroda į kraštovaizdžio koncepcijos plano ketvirtąjį tomą. Teismas loginiu teisės normos aiškinimo metodu aiškino Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 1, 3 dalis ir darė išvadą, kad Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytame etape yra nustatomos gairės, kryptys, abstraktūs vystymo prioritetai, kuriais vadovaujantis bus suformuoti detalūs sprendiniai jau kito teritorijų planavimo etapo metu, kuris numatytas Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte.

Teismas pažymėjo, kad Teritorijų planavimo įstatyme vartojamo žodžio „koncepcija“ sąvoka Dabartinės lietuvių kalbos žodyne apibrėžiama kaip „samprata“, o „samprata“ minėtame žodyne apibrėžiama kaip „ko nors suvokimo būdas, pažiūra“. Teismas konstatavo, kad koncepcijos rengimas (teritorijos vystymo krypčių, tikslų nustatymas) yra tik viena iš teritorijų planavimo dokumento rengimo (2-ojo bendrojo teritorijų planavimo proceso etapo) stadijų (Teritorijų planavimo įstatymo 10 str. 1 ir 3 d.) ir darė išvadą, jog koncepcija yra tik tarpinis procedūrinis dokumentas, o bendrojo teritorijų planavimo dokumentu laikytinas dokumentas, kuris rengiamas keliais etapais (Teritorijų planavimo įstatymo 10 str.), t. y. kuriame ne tik rengiama koncepcija, tačiau kituose etapuose konkretizuojami sprendiniai, jie įvertinami (Teritorijų planavimo įstatymo 10 str. 4 d.), o baigiamajame etape šie sprendiniai suderinami, patikrinami ir patvirtinami (Teritorijų planavimo įstatymo 10 str. 5 d.).

Teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad ta apimtimi, kuria Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalyje daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai, kadangi kraštovaizdžio koncepcijai nesant Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies punkte numatytam teritorijų planavimo ar bendrojo teritorijų planavimo dokumentu, ji negali reguliuoti kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo klausimų, kurie pagal Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį turi būti sureguliuoti bendraisiais planais arba specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais – kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo schemomis ir (ar) planais (projektais).

Vertindamas norminio akto atitikimą konstituciniam teisinės valstybės principui, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną aiškinant teisinės valstybės principo turinį, rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 11 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 30 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) 12 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad norminis aktas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje. Teismas nustatė, kad 2007 m. balandžio 5 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-110 buvo patvirtintas Klaipėdos miesto bendrasis planas su dviem priedais: I priedas – tekstiniai sprendiniai ir II priedas – grafiniai sprendiniai, kuriuos sudaro 4 brėžiniai, kuris buvo paskelbtas vietinėje spaudoje bei patalpintas internetiniame tinklalapyje kaip to reikalavo Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 11 dalis bei Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis. Teismas nustatė, kad kraštovaizdžio koncepcijos ketvirtasis tomas nebuvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo nutarimus, aiškinančius oficialaus įstatymų paskelbimo reikšmę, ir darė išvadą, jog kraštovaizdžio koncepcija, į kurią daroma nuoroda Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkte, yra nepaskelbta, kaip to reikalauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis, Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 11 dalis, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, todėl ši koncepcija yra negaliojanti bei prieštaraujanti konstituciniam teisinės valstybės principui, kuris reikalauja, jog būtų laikomasi Konstitucijos ir kitų teisės aktų reikalavimų, jog visi subjektai veiktų remdamiesi teise ir paklusdami teisės aktų reikalavimams.

Teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1121/2007 ir darė išvadą, jog kai parengtų bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo klausimai nespręsti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, t. y. specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais išspręsti kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo klausimus.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Teritorijų planavimo įstatymas nedetalizuoja, kokiu konkrečiu būdu turi būti išspręsti aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai, todėl sistemiškai aiškindamas minėtą Teritorijų planavimo įstatymo nuostatą, rėmėsi Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. Dl-246 (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. balandžio 29 d. iki 2012 m kovo 18 d.) 1, 26, 26.2 punktais ir darė išvadą, jog aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai laikytini išspręstais, kai iš teritorijų planavimo dokumento aišku, kokio aukščio pastatas gali būti planuojamas konkrečioje teritorijoje.

Teismas nurodė, kad Dabartinės lietuvių kalbos žodyne sąvoka „parametras“ apibrėžiama kaip matematinis raidinis koeficientas, kiekvienu konkrečiu atveju turintis pastovią reikšmę, įvertino Taisyklių 26.2 ir 6.15 punktų nuostatas ir darė išvadą, jog Specialiojo plano pagrindiniame brėžinyje privaloma nustatyti aukštybinės statybos plėtrą, su aukštybinių pastatų leistinais aukščių konkrečiais matavimo vienetais (pastoviais raidiniais koeficientais, pvz., metrais ar kt.). Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvo ir pažymėjo, kad Specialiajame plane nenustačius ar netinkamai nustačius aukštybinių pastatų leistinų aukščių parametrus, kaip to reikalauja Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, taip pat minėti Taisyklių punktai, atsiranda teisinis neaiškumas bei netikrumas, nepaisoma teisės aktų hierarchijos, dėl to pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.

Teismas konstatavo, jog Specialusis planas toje dalyje, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27, 28, 36 dalimis, 15 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog šiose normose nėra numatyta galimybė aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus reglamentuoti koncepcijomis, inter alia urbanistinėmis koncepcijomis. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-267/2012, rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1, 3 dalimis, Taisyklių 20, 22 punktais ir darė išvadą, jog koncepcija (specialiajame teritorijų planavime) yra tik procedūrinis dokumentas, kuriame atsispindi vienos iš teritorijų planavimo dokumento rengimo stadijos užbaigimo rezultatas. Teismas nustatė, kad urbanistinė koncepcija kartu su Specialiuoju planu nebuvo ir nėra paskelbta nei vietinėje spaudoje, nei Klaipėdos miesto savivaldybės internetinėje svetainėje, kurioje yra paskelbtas Specialusis planas bei priedai, todėl teismas konstatavo, jog Specialiojo plano pagrindinio brėžinio grafinis sprendinys, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto ir tekstinės dalies 3.3 punkto dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas vadovavosi ABTĮ 116 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir nustatė, kad panaikintos norminių administracinių aktų dalys negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Konstenerga“ apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 1-6) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Apeliantas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A552-23/2012 ir pažymi, kad teismas, pasisakydamas dėl Specialaus plano ir Bendrojo plano dalies, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui, negalėjo palikti neišspręsto klausimo dėl likusių šių norminių teisės aktų dalių teisėtumo, nes tokiu atveju sukuriama teisinio neapibrėžtumo situacija. Apeliantas pažymi, kad Inspekcija 2013 m. balandžio 16 d. paaiškinimuose teismui nurodė, jog teritorijų planavimo dokumentai yra vientisi teisės aktai, jų nuostatos sudaro tam tikrą sistemą ir yra taikomos kartu, todėl pripažinus neteisėtomis atskiras norminių aktų nuostatas, ši sistema bus sutrikdyta ir reikalaus papildomų sprendimų priėmimo.

Prašomos pripažinti neteisėtomis Bendrojo plano ir Specialiojo plano nuostatos yra susijusios ne tik su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, bet ir su kitais žemės sklypais. Kadangi tokios atskiros Specialiojo plano ir Bendrojo plano dalies, į kurią patenka tik žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nėra, apelianto manymu, teismas negalėjo atlikti neegzistuojančio norminio administracinio teisės akto dalies tyrimo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš Administracijos 2013 m. balandžio 24 d. rašto Nr. VS-2241 matyti, jog Klaipėdos mieste yra išduota 10 statybą leidžiančių dokumentų aukštutybinių pastatų statybai, kai kurių statinių statyba yra užbaigta, Inspekcija 2013 m. balandžio 16 d. paaiškinimuose nurodė, kad priėmus sprendimą, jog ginčijami norminiai administraciniai aktai negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos, tektų pradėti teisminius procesus dėl šių aktų pagrindu parengtų detaliųjų planų, statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, statybos padarinių šalinimo.

Apeliantas daro išvadą, kad teismas neteisingai nurodė, jog priėmus tokį sprendimą nebus neigiamų pasekmių. Apeliantas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-821/2010 ir daro išvadą, kad, pareikšdama prašymą ištirti priimtų norminių administracinių aktų teisėtumą, Klaipėdos miesto savivaldybė netinkamai naudojosi teisinės gynybos priemonėmis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas netyrė ir nevertino, kokių tikslų siekiama reiškiant prašymą, kad būtų pripažinta, jog panaikintos norminių administracinių aktų dalys negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos, kokias neigiamas pasekmes teisėtiems asmenų interesams gali sukelti tokio prašymo tenkinimas.

Apeliantas remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1520/2010, 2004 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-387/2004, paaiškina, kad 2011 m. rugpjūčio 10 d. Klaipėdos miesto savivaldybei buvo pateiktas tvirtinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, detalusis planas, tačiau jis per įstatyme nustatytą terminą nebuvo patvirtintas, Administracija abstrakčiai nurodė nusprendusi netvirtinti žemės sklypo detaliojo plano, nes negauti atsakymai iš Inspekcijos ir kitų institucijų, tačiau nenurodė jokių teisinių ir faktinių argumentų.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Inspekcijos išvada dėl žemės sklypo plano buvo teigiama, todėl Klaipėdos miesto savivaldybė privalėjo arba patvirtinti detalųjį planą, arba pateikti motyvuotą atsakymą, kodėl detaliojo plano tvirtinimas nėra galimas. Administracijai nepateikus motyvuoto atsakymo dėl detaliojo plano netvirtinimo, Inspekcija 2011 m. spalio 6 d. potvarkiu Nr. TT-2 šį planą patvirtino. Klaipėdos miesto savivaldybė Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė prašymą dėl Inspekcijos 2011 m. spalio 6 d. potvarkio Nr. TT-2 panaikinimo.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Klaipėdos miesto savivaldybė Inspekcijos 2011 m. balandžio 11 d. patikrinimo akto Nr. TP1-68 teisme neginčijo, todėl mano, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas nepagrįstai ginčą dėl Inspekcijos 2011 m. spalio 6 d. potvarkio Nr. TT-2, kuriuo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, detalusis planas, susiejo su Bendrojo plano ir Specialiojo plano teisėtumu ar neteisėtumu. Apeliantas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartį norminėje administracinėje byloje Nr. I575-3/2009 ir daro išvadą, kad teismas nepagrįstai pradėjo norminių administracinių aktų tyrimą, todėl byla nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. T. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 21-31) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundžiamus norminius administracinius aktus (jų dalis) pripažinti teisėtais ir prašymą dėl jų panaikinimo atmesti.

Apeliantas remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 1, 3 dalimis, 2 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad koncepcijos rengimas yra sudėtinė ir neatskiriama bendrojo teritorijos planavimo dokumento rengimo proceso stadija, be kurios bendrojo teritorijos planavimo dokumento rengimo procesas negalimas. Todėl bendrojo teritorijos planavimo dokumento rengimo etape parengta ir teisės aktais nustatyta tvarka patvirtinta koncepcija yra sudėtinė ir neatskiriama bendrojo teritorijos planavimo dokumento dalis. Apeliantas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-677/2009 ir daro išvadą, kad sprendimas dėl bendrojo plano koncepcijos patvirtinimo patenka į teritorijų planavimo dokumentų sprendinių sąvoką.

Apelianto manymu, aplinkybės, kad konkretūs Bendrojo plano koncepcijos sprendiniai perkelti į Bendrojo plano tekstinių sprendinių dalį suformuojant blanketinę normą, o ne perkeliant patį sprendinio tekstą ir (arba), kad Bendrojo plano koncepcija nėra paskelbta kartu su kitais Bendrojo plano dokumentais, yra tik teisinės technikos, už kurią atsakinga savivaldybė, trūkumai, negalintys būti teisėtu pagrindu pripažinti Bendrąjį planą ar jo dalį negaliojančia. Apelianto manymu, pripažinus Bendrojo plano koncepciją negaliojančia, turėtų būti pripažintas negaliojančiu ir pats Bendrasis planas.

Apeliantas remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, kuri, S. T. manymu, imperatyviai reikalauja Bendruoju planu ir (arba) Specialiuoju planu spręsti aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Teritorijų planavimo įstatymas nenustato pareigos Specialiuoju planu spręsti aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus, nustatyti konkrečius tokių pastatų parametrus. Taisyklės aiškiai įtvirtina aukštybinio pastato parametrus. Apeliantas daro išvadą, kad tuo atveju, jei savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo dėl kitokio aukštybinių pastatų aukštingumo nei nustatyta Taisyklių 6.2 punkte, preziumuojama, kad taikomi šiame Taisyklių punkte nustatyti aukštybinių pastatų aukščio parametrai.

S. T. daro išvadą, kad ta aplinkybė, jog aukštybinių pastatų išdėstymo Specialiajame plane nenurodyti aukštybinių pastatų maksimalūs aukščiai, nelaikytina pagrindu pripažinti Specialųjį planą ar jo dalį neteisėta ir negaliojančia. Apeliantas remiasi Taisyklių 25 punktu, kuris, S. T. manymu, dera su Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi. Apeliantas pažymi, kad Taisyklių 8 ir kituose punktuose įtvirtintos nuostatos leidžia teigti, jog specialiojo teritorijos planavimo esminis uždavinys yra nustatyti tinkamą aukštybinių pastatų galimos statybos lokalizaciją.

S. T., remdamasis Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi, pažymi, kad specialiuoju planu nustatomi tam tikri teritorijų vystymo prioritetai ir kryptys, tačiau nėra nustatomas konkretus teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas. Apeliantas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog Specialusis planas dalyje, kurioje plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Apeliantas remiasi Specialiojo plano tekstinės dalies 3.3 punktu, Specialiojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punktu ir pažymi, kad Specialiajame plane esanti nuoroda į urbanistinę koncepciją bei pareigą atlikti papildomą pasekmių vertinimo analizę reiškia tai, kad aukštingumo rodiklių nustatymui tam tikrose teritorijose reikalingas papildomas pasekmių vertinimas ir aukštingumo rodiklių nustatymas Specialiojo plano rengimo metu buvo negalimas, t. y. reikėjo detalesnių vertinimo procedūrų, kurios pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas atliekamos ne specialiojo, o detaliojo teritorijos planavimo metu.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Specialiojo plano 3.3 punkte minima ne tik urbanistinė koncepcija, bet ir pasekmių vertinimas. Tai, apelianto manymu, yra detaliojo planavimo proceso etapai. S. T. daro išvadą, kad Specialiojo plano nuostatos, kuriose nurodoma, kad aukštingumo parametrai nustatomi pagal urbanistinę koncepciją, atlikus papildomą pasekmių vertinimą, neprieštarauja nei Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms, nei konstituciniam teisinės valstybės principui, nes pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, pastatų aukštingumas, kaip vienas iš teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimo elementų, gali būti nustatomas detaliojo teritorijų planavimo metu parengus koncepciją bei atlikus pasekmių poveikio vertinimą.

S. T. daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog Specialiojo plano pagrindinio brėžinio grafinis sprendinys, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punktas ir tekstinės dalies 3.3 punktas dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1, 3 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad atsižvelgus į pagrindus ir išvadas, kuriais teismas pripažino ginčijamų norminių aktų neteisėtumą, sprendimo įsiteisėjimo atveju turėtų būti panaikinta apie 90 proc.

Specialiojo plano sprendinių ir pripažintas negaliojančiu visas Bendrasis planas, panaikintų teritorijų planavimo dokumentų pagrindu parengti detalieji planai bei pastatyti statiniai taptų neteisėtais ir turėtų būti griaunami, o pradėti įgyvendinti konkrečių teritorijų vystymo projektai turėtų būti nutraukiami, tai sukeltų didelius nuostolius ne tik S. T., bet ir daugeliui kitų vykdytojų, o savivaldos institucijos turėtų atlyginti nukentėjusiems sąžiningiems asmenims sukeltus itin didelius nuostolius. Apelianto manymu, tokiu atveju nustatytina, kad neteisėtais pripažinti norminiai aktai (jų dalys) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl jų pripažinimo neteisėtais (ABTĮ 116 str. 1 d.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 46-54) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad skundžiami Bendrojo plano ir Specialiojo plano sprendiniai atitinka Teritorijų planavimo įstatymą ir konstitucinį teisinės valstybės principą.

Inspekcija remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 3 dalimi ir daro išvadą, kad Bendrojo plano sprendiniai nepažeidžia minėtų nuostatų, konstitucinio teisinės valstybės principo. Inspekcijos teigimu, Bendrojo plano sprendiniais aiškiai išreikšta teritorijų planavimo dokumentą tvirtinusio subjekto valia, Bendrojo plano sprendiniai atitinkamai buvo numatyti ir Specialiojo plano sprendiniuose, toks reglamentavimas nepažeidė Teritorijų planavimo įstatymo. Inspekcijos teigimu, net ir nesant Specialiojo plano sprendinių dėl aukštybinių statinių statybos pakrantės ruože nuo Melnragės iki Girulių, tokia statyba būtų galima vadovaujantis Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6 punktu.

Inspekcijos nuomone, Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalies, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją, atitikties Teritorijų planavimo įstatymui ir konstituciniam teisinės valstybės principui kontrolė neturi būti formalaus pobūdžio. Inspekcija atkreipia dėmesį, kad tikrinant Bendrojo plano sprendinius bendrojo plano IV tome esanti kraštovaizdžio koncepcija buvo pateikta kaip sudėtinė Bendrojo plano dalis. Inspekcija pažymi, kad šiuo metu galiojantys tiriamo Bendrojo plano sprendiniai su nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją savo esme atitinka visuomenei paskelbto ir su ja viešame svarstyme aptarto Bendrojo plano sprendinius.

Inspekcija daro išvadą, kad visuomenės informavimas apie planavimo sprendinių turinį buvo atliktas, o tai, jog pasikeitė planavimo dokumento formuluotė, nekeičianti tikrosios sprendinio esmės, tėra politinės valios išraiška, piktnaudžiavimas suteiktais įgaliojimais, savaime nelemiantis teisinių santykių subjektų neinformavimo. Inspekcija pabrėžia, kad teisinių santykių dalyviai buvo informuoti apie normos turinį, buvo sukurti teisėti lūkesčiai. Inspekcija pažymi, kad nepaisant to, jog byloje nėra kraštovaizdžio koncepcijos paskelbimo įrodymų po Bendrojo plano patvirtinimo, ši koncepcija yra Bendrojo plano byloje Klaipėdos miesto savivaldybėje, todėl galimybė su ja susipažinti egzistuoja, teisinis reguliavimas yra pakankamai aiškus.

Inspekcija nurodo, kad tai, jog kraštovaizdžio koncepcija savaime nėra laikoma teritorijų planavimo dokumentu šiuo atveju neturi esminės reikšmės, nes nuorodos į šią koncepciją, kuri yra Bendrojo plano dalis, buvimas Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkte yra su visuomene apsvarstyto sprendinių patvirtinimo garantas. Inspekcijos nuomone, nevisapusiškas Klaipėdos miesto savivaldybės pareigų vykdymas nepaskelbiant dalies Bendrojo plano sprendinių savivaldybės interneto tinklalapyje, prieš tai juos savavališkai pakeitus, nelaikytinas pagrįstu pagrindu laikyti nepaskelbtą teritorijų planavimo dokumento dalį negaliojančia.

Inspekcija pažymi, kad jei Bendrojo plano 2.6.3 punkto dalis, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją, būtų pripažinta negaliojančia, tai aplinkybė, kad savivaldybė neįvykdė įstatyme imperatyviai nustatytos prievolės, sukeltų tokias teisines pasekmes, kad kai kurie po bendrojo plano patvirtinimo parengti teritorijų planavimo dokumentai taip pat turėtų būti pripažinti neteisėtais. Inspekcija pažymi, kad šiuo metu neįmanoma įvertinti, kokia apimtimi Bendrasis planas buvo paskelbtas savivaldybės interneto tinklalapyje po jo patvirtinimo, nes paskelbtos šio plano dalys bet kada galėjo būti pašalintos iš interneto tinklalapio.

Inspekcija atkreipia dėmesį, kad patvirtinus Specialųjį planą jame buvo detalizuoti grafiškai ir papildyti Bendrojo plano 2.6.3 punkto sprendiniai, todėl tokiu būdu buvo pašalinti bet kokie galimi Bendrojo plano 2.6.3 punkto neaiškumai. Inspekcija daro išvadą, kad Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalis, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją, negali būti pripažinta prieštaraujančia Teritorijų planavimo įstatymui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes ši bendrojo plano formuluotė užtikrina tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto atitiktį sprendiniui, kuris buvo apsvarstytas su visuomene, suteikia teisinio aiškumo teisinių santykių dalyviams, nepažeidžia visuomenės intereso.

Inspekcija remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalimi, 15 straipsnio 1, 3 dalimis ir pažymi, kad Specialiojo plano sprendiniai neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Inspekcija vadovaujasi Teritorijų planavimo įstatymo 2, 23 straipsnių nuostatomis ir atkreipia dėmesį, kad šiame įstatyme nereikalaujama, jog specialiuosiuose planuose būtų nustatyti statinių aukščiai. Inspekcijos manymu, Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl aukštybinių statinių išdėstymo klausimų išsprendimo reiškia, kad turi būti numatytos vietos, kuriose numatoma tokių statinių statyba.

Inspekcijos teigimu, žodžių junginys „statinių išdėstymo klausimai“ reiškia tokių statinių nustatymą erdvėje, bet ne jų aukščio parametrus. Inspekcija vadovaujasi Specialiojo plano aiškinamojo rašto 1.5, 1.6, 2.2 punktais ir pažymi, kad Specialiojo plano pagrindiniame brėžinyje pažymėta teritorija pakrantės ruože nuo Melnragės iki Girulių – tai nuo miesto centro nutolusi (periferinė) zona, nepatenkanti į specialiajame plane pažymėtus apžvalgos sektorius ar masinės apžvalgos taškų sektorius, nedaranti jokios įtakos vizualinio identiteto zonoms, kuriose pastatų aukštingumo apribojimo principai ir aukščio reglamentai yra nurodyti.

Inspekcija remiasi Taisyklių 25 punktu ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju pasekmių vertinimas yra atliekamas rengiant detaliuosius planus. Inspekcija akcentuoja, kad leistino pastatų aukščio parametro nustatymas yra detaliojo planavimo dalykas, o specialiesiems planams tokio reikalavimo teritorijų planavimo įstatymas nenustato. Inspekcijos nuomone, Specialiojo plano nuoroda į urbanistinę koncepciją yra perteklinis reikalavimas, kurio teisės aktai nenumato, tačiau tokios nuostatos nurodymas Specialiajame plane nedaro jo neteisėtu. Inspekcijos manymu, nenurodytas leistinas aukštybinių pastatų aukščio parametras Specialiojo plano sprendiniuose pažymėtoje teritorijoje pakrantės ruože nuo Melnragės iki Girulių rodo, jog ši teritorija neturi jokios įtakos Klaipėdos miesto vizualinio identiteto zonoms, kurių apsaugai yra reglamentuoti ribiniai galimų pastatų aukščiai, bet tai nereiškia Specialiojo plano nuostatų neteisėtumo.

Inspekcija daro išvadą, kad nebuvo teisinio pagrindo pripažinti ginčijamus Bendrojo plano ir Specialiojo plano sprendinius neatitinkančiais Teritorijų planavimo įstatymo, nes sprendiniai atitinka šio įstatymo reikalavimus, teritorijų planavimo dokumentams keliamus tikslus ir teritorijų planavimo principus. Inspekcijos teigimu, nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į teisėtų lūkesčių principą. Inspekcija daro išvadą, kad sprendimas pripažinti ginčijamus norminius aktus iš dalies neteisėtais nebūtų proporcingas. Inspekcijos manymu, Klaipėdos miesto savivaldybės veiksmai, kuriais ginčijamos pavienės jų pačių priimtų teisės aktų nuostatos, laikytini piktnaudžiavimu valdžia, kadangi pati savivaldybė turi įgaliojimus keisti jos priimtus teisės aktus.

Be to, priėmusi norminius teisės aktus ir sukūrusi teisėtus lūkesčius, savivaldybė turėtų laikydamasi teisės aktuose nustatytos tvarkos juos įgyvendinti. Inspekcijos manymu, savivaldybės veiksmai rodo diskriminacinio pobūdžio veiksmus pavienių asmenų atžvilgiu. Inspekcija atkreipia dėmesį, kad pagal ABTĮ 116 straipsnio 1 dalį nustačius norminių aktų prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams, paprastai jie netenka galios nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Inspekcija pabrėžia, kad teritorijų planavimo dokumentai yra vientisi teisės aktai, jų nuostatos sudaro tam tikrą sistemą ir yra taikomos kartu, todėl pripažinus neteisėtomis atskiras norminių aktų nuostatas, ši sistema bus sutrikdyta ir reikalaus papildomo sprendimų priėmimo.

Inspekcija atkreipia dėmesį, kad prašomos pripažinti neteisėtomis Bendrojo plano ir Specialiojo plano nuostatos, susijusios ne tik su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, bet ir su kitais žemės sklypais. Inspekcijos teigimu, panaikinus ginčijamų norminių aktų sprendinius, būtų pažeisti trečiųjų asmenų teisėti lūkesčiai, toks teismo sprendimas sukeltų didesnę žalą nei norminių aktų sprendinių palikimas galioti. Inspekcija paaiškina, kad teismui nusprendus laikyti ginčijamas norminių aktų nuostatas negaliojančiomis nuo Bendrojo plano ir Specialiojo plano priėmimo dienos, tektų pradėti teisminius procesus dėl šių nuostatų pagrindu parengtų detaliųjų planų, statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, statybos padarinių šalinimo, nukentėję asmenys kreiptųsi dėl nuostolių atlyginimo, kurie turėtų būti atlyginami iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. T. atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Konstenerga“ apeliacinį skundą (t. II, b. l. 60-64) prašo UAB „Konstenerga“ apeliacinio skundo dalį, kuria prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkinti, taip pat tenkinti S. T. apeliacinį skundą. S. T. nurodo palaikantis savo apeliacinio skundo argumentus ir motyvus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Konstenerga“ atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti. UAB „Konstenerga“ atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartį norminėje administracinėje byloje Nr. I575-3/2009, 2007 m. vasario 28 d. nutartį norminėje administracinėje byloje Nr. I7-4/2007, pažymi, kad Inspekcijos 2011 m. balandžio 11 d. patikrinimo aktas Nr. TP1-68 teisme nebuvo ginčytas, todėl teismas ginčą dėl Inspekcijos 2011 m. spalio 6 d. potvarkio Nr. TT-2 nepagrįstai susiejo su Bendrojo plano ir Specialiojo plano teisėtumu ar neteisėtumu ir nepagrįstai pradėjo norminių administracinių aktų tyrimą. UAB „Konstenerga“ remiasi ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir daro išvadą, kad byla turėjo būti nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. UAB „Konstenerga“ pažymi, kad Specialiojo plano ir Bendrojo plano atskiros dalies, į kurią patenka tik žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nėra, todėl teismas negalėjo atlikti neegzistuojančio norminio administracinio teisės akto dalies tyrimo. UAB „Konstenerga“ remiasi ABTĮ 113 straipsnio 2 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012, pažymi, kad teismui nebuvo pateiktas pilnos apimties Bendrasis planas, todėl daro išvadą, kad teisme nebuvo įmanomas administracinės bylos dėl savivaldybės norminio administracinio akto teisėtumo išnagrinėjimas.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į UAB „Konstenerga“ apeliacinį skundą (t. II, b. l. 68-70) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad ginčas kilęs ne dėl tiriamų norminių teisės aktų priėmimo tvarkos teisėtumo, o dėl paties norminio teisės akto turinio. Administracija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2106/2012, remiasi Taisyklių 26 punktu ir daro išvadą, kad Specialiajame plane įtvirtintas elgesio taisykles sudaro ne tik tekstine išraiška, bet ir grafiniu būdu išreikštos elgesio taisyklės, tas pats taikytina ir Bendrojo plano atžvilgiu.

Atsakovas daro išvadą, kad teismas pagrįstai panaikino ne tik neteisėtus tekstinės dalies sprendinius, bet ir brėžinio grafinį sprendinį. Atsakovas atkreipia dėmesį į Administracijos 2013 m. balandžio 24 d. raštą Nr. VS-2241, iš kurio matyti, kad panaikinus tiriamas aktų nuostatas nuo jų priėmimo dienos, vienintelė galima pasekmė būtų detaliojo plano, kuris yra ginčijamas individualioje byloje ir kuriam nėra pradėtas rengti techninis projektas, panaikinimas. Visi kiti aukštybiniai pastatai buvo pastatyti, statybos leidimai ir (ar) projektavimo sąlygų sąvadai jiems išduoti iki Bendrojo plano ir Specialiojo plano patvirtinimo, arba aukštybiniai pastatai nepatenka į teritorijas, kuriose užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją.

Administracijos manymu, nepanaikinus tiriamų nuostatų nuo jų priėmimo dienos, būtų sudarytos prielaidos neteisėtų norminių teisės aktų pagrindu patvirtinto detaliojo plano sprendinių įgyvendinimui. Atsakovas pabrėžia, kad žemės sklypas, kurio detalusis planas yra ginčo dalykas individualioje byloje, yra ypač jaurioje tiek gamtosauginiu, tiek urbanistiniu požiūriu teritorijoje, todėl sprendžiant dėl detaliojo plano teisėtumo būtina ištirti visas aplinkybes, išsiaiškinti, ar aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentai leido nustatyti tokį pastatų aukštingumą, ar teisėtas Bendrojo plano ir Specialiojo plano reglamentavimas, kiek tai susiję su detaliojo plano teritorija.

Administracija pažymi, kad ginčo detalusis planas individualioje byloje grindžiamas ne Specialiajame plane ar Bendrajame plane nustatyti reglamentavimu, tačiau įstatymuose nenustatytu, bet Specialiajame plane ir Bendrajame plane įtvirtintu reglamentavimu, darančiu nuorodą į neegzistuojančius dokumentus ar dokumentus, į kuriuos tokia nuoroda negalėjo būti daroma. Administracija pabrėžia, kad teisės normos turi būti įtvirtintos tik norminiuose teisės aktuose, jos turi būti visiems žinomos, vienodai taikomos, patvirtintos ir paskelbtos teisės aktų nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. II, b. l. 72-73) prašo Inspekcijos apeliacinį skundą tenkinti.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens S. T. apeliacinį skundą (t. II, b. l. 75-80) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Administracija nurodo argumentus, išdėstytus atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Konstenerga“ apeliacinį skundą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Bendrojo plano koncepcija nėra tas pats kas kraštovaizdžio koncepcija bendrojo plano ketvirtame tome. Administracija pabrėžia, kad blanketinė norma gali būti teisėta tik tuo atveju, jei ji nukreipia į norminį teisės aktą, be to, negali būti daroma nuoroda į kitą teisės aktą, jei tam tikri santykiai turi būti reglamentuoti būtent tame teisės akte. Administracija nurodo, kad įstatymų leidėjas siekė, jog aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai būtų sprendžiami būtent bendruosiuose ar specialiuosiuose planuose, o ne kituose teisės aktuose. Administracija remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 37 punktu, aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 patvirtintų Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių 35-39 punktais ir daro išvadą, kad bendrojo plano rengimo procedūriniai dokumentai nėra bendrojo plano sprendiniai, jiems netaikoma derinimo, tikrinimo, tvirtinimo ir viešinimo procedūra kaip bendrojo plano sprendiniams. Administracijos manymu, Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatomis įstatymų leidėjas siekė, kad tuo atveju, kai numatoma aukštybinių pastatų statyba, aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai privalo būti išspręsti savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose. Administracijos teigimu, minimalius reikalavimus atitinkantys teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai yra privalomi Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies prasme.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. T. atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens Inspekcijos apeliacinį skundą (t. II, b. l. 82-85) prašo Inspekcijos apeliacinį skundą tenkinti, UAB „Konstenerga“ apeliacinį skundą tenkinti dalyje, kurioje reikalaujama panaikinti teismo sprendimą, taip pat tenkinti S. T. apeliacinį skundą.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į Inspekcijos apeliacinį skundą (t. II, b. l. 87-95) prašo Inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pateikia argumentus, nurodytus jo atsiliepimuose į kitų trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus. Taip pat, remdamasis Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, nesutinka su Inspekcijos teiginiu, kad aukštybinių pastatų statybos klausimai buvo išspręsti Bendrajame plane, todėl neturėjo būti sprendžiami Specialiajame plane. Administracija atkreipia dėmesį, kad Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6, 2.6.3 punktuose įtvirtinamos tik aukštybinių pastatų išdėstymo abstrakčios gairės ir daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją.

Atsakovo nuomone, tokio vienintelio Bendrojo plano teiginio apie aukštybinius pastatus negalima vertinti kaip reglamentavimo, išsprendžiančio aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus. Administracija pabrėžia, kad vien teiginio apie moderniško miesto silueto iš jūros pusės formavimo paminėjimas Bendrajame plane nėra tiek detalus ir aiškus, kad rengiant detalųjį planą būtų galima aiškiai nustatyti, ar konkrečiame sklype leidžiamas aukštybinio pastato projektavimas, o jei leidžiamas – tai kokio aukščio. Administracija nesutinka su Inspekcijos teiginiu, kad koncepcijos kaip procedūrinio dokumento buvimas gali pakeisti patvirtintus norminio teisės akto sprendinius.

Administracija pabrėžia, kad įstatymų leidėjas siekė, jog aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai būtų sprendžiami būtent bendruosiuose ar specialiuosiuose planuose, o ne kituose teisės aktuose. Atsakovas remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 37 dalimi, aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 patvirtintų Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių 35-39 punktais ir daro išvadą, kad bendrojo plano rengimo procedūriniai dokumentai nėra bendrojo plano sprendiniai, jiems nėra taikoma derinimo, tikrinimo, tvirtinimo ir viešinimo procedūra kaip bendrojo plano sprendiniams.

Administracija nesutinka, kad viešinimo procedūros teritorijų planavimo procese prilygsta patvirtinto teisės akto paskelbimui, kadangi tai neatitinka nei Teritorijų planavimo įstatymo, nei Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo reikalavimų. Administracija nesutinka, kad aukštybinių pastatų maksimalaus aukščio nenurodymas nėra pagrindas pripažinti tiriamas Specialiojo plano nuostatas neteisėtomis. Atsakovas remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1, 2 dalimis, 15 straipsnio 3 dalimi, aplinkos ministro 2004 m. gegužės 5 d.

įsakymu Nr. D1-246 patvirtintų Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių 26, 26.2 punktais ir daro išvadą, kad Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi įstatymų leidėjas siekė, kad tuo atveju, kai numatoma aukštybinių pastatų statyba, aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai privalo būti išspręsti savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose – aukštybinių pastatų išdėstymo schemose ir (ar) planuose (projektuose).

Administracija nesutinka, kad Specialiajame plane įtvirtintas reglamentavimas leido aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus išspręsti detaliuoju planu, kadangi detaliuoju planu negalima nustatyti santykių, kurie turi būti nustatyti norminiame teisės akte – Bendrajame plane ar Specialiajame plane. Administracija pabrėžia, kad detaliuoju planu nustatytas leistinas pastatų aukščio parametras sklype negali pakeisti Specialiojo plano reglamentavimo, galiojančio visoje savivaldybės teritorijoje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad yra akivaizdus Inspekcijos suinteresuotumas nenustatyti jokių pažeidimų, kadangi Inspekcija aplaidžiai tikrino tiek Bendrąjį planą, tiek Specialųjį planą, tiek detaliojo plano nuostatas, nesiėmė atsakomybės pripažinti savo klaidas vykdant teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ir patvirtino ginčo teritorijos detalųjį planą.

Administracija pabrėžia, kad ginčo detalusis planas individualioje byloje grindžiamas ne Specialiajame plane ar Bendrajame plane nustatytu reglamentavimu, bet įstatymuose nenumatytu, Specialiajame plane ir Bendrajame plane įvirtintu reglamentavimu, kuris daro nuorodą į neegzistuojančius dokumentus arba dokumentus, į kuriuos tokia nuoroda negalėjo būti daroma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos teisena pradėta Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2013 m. vasario 14 d. nutartimi sustabdžius administracinę bylą Nr. I-1144-426/2013 ir pateikus prašymą individualioje byloje (ABTĮ 111 str.), iš kurio, taip pat iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, kuria priimtas prašymas ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą ir nutarta pradėti norminių administracinių aktų tyrimo bylą, yra matyti šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalykas bei ribos.

Byloje nagrinėjamas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti:

1) ar Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schema (specialusis planas), patvirtinta Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, toje dalyje, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) ar Specialiojo plano pagrindinio brėžinio grafinis sprendinys, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punktas ir tekstinės dalies 3.3 punktas dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) ar Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110, tekstinių sprendinių 2.6.3 punktas dalyje, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant norminę administracinę bylą, pirmiausia turi būti įvertintos aplinkybės dėl ginčijamų aktų teisinės prigimties, t. y. turi būti atsakyta į klausimą, ar ginčijami aktai yra norminio pobūdžio, kadangi būtent teisės aktų priskyrimas norminių administracinių aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo procesinę formą ir kartu nulemia administracinių teismų kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą.

Bendrojo planavimo dokumentai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami norminiais administraciniais aktais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl teritorijų planavimo, yra nurodęs, kad bendrasis teritorijos planas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintus norminio teisės akto požymius, todėl laikytinas norminiu administraciniu teisės aktu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-115/2005; 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-301/2007; 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-324/2007).

Vien aplinkybė, jog konkretus teritorijų planavimo dokumentas yra priskirtinas prie specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, neduoda pagrindo išvadai, jog jis yra norminio pobūdžio aktas. Tai, ar konkretus specialiojo teritorijų planavimo dokumentas yra norminio ar individualaus pobūdžio, gali būti sprendžiama tik kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šio dokumento reguliavimo apimtį ir jo pobūdį bei kitus kriterijus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-216/2008).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčijama, jog Bendrasis planas ir Specialusis planas savo pobūdžiu yra norminiai administraciniai aktai. Atsižvelgusi į nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog Bendrasis planas yra norminis administracinis teisės aktas. Įvertinus skundžiamos teismo nutarties turinį, pirmosios instancijos teismo išvada apie Specialiojo plano priskyrimą norminio pobūdžio aktams taip pat laikytina motyvuota ir argumentuota.

Bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 112 str. 1 d.). Kadangi administracinės bylos Nr. I-1144-426/2013 medžiaga patvirtina, jog prašomi ištirti norminiai administraciniai aktai buvo taikomi, nagrinėjamu atveju Bendrojo plano ir Specialiojo plano atitinkamų dalių atitikties Teritorijų planavimo įstatymui ir konstituciniam teisinės valstybės principui įvertinimas yra reikšmingas nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-1144-426/2013. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad prašomi ištirti norminiai administraciniai aktai siejasi su individualia byla. Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys, kad individualioje administracinėje byloje Klaipėdos miesto savivaldybė neginčijo Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. balandžio 11 d. patikrinimo akto Nr. TP1-68, todėl byla nėra susijusi su tiriamais norminiais administraciniais aktais, nėra teisingas. Teisėjų kolegija pažymi, kad individualioje administracinėje byloje ginčijamas Inspekcijos 2011 m. spalio 6 d. potvarkis Nr. TT-2 yra grindžiamas apelianto nurodomu patikrinimo aktu, kuriame pažymėta, jog detaliojo plano sprendiniai ir planavimo procedūros iš esmės atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Kaip minėta, individualioje administracinėje byloje taikomi prašomi ištirti norminiai administraciniai aktai. Todėl apelianto nurodomo patikrinimo akto neginčijimas individualioje administracinėje byloje nesudaro pagrindo konstatuoti, jog prašomi ištirti norminiai administraciniai aktai nėra susiję su individualia byla.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas numato specialią procesinę norminių teisės aktų teisėtumo tyrimo tvarką, kuri įtvirtinta ABTĮ 16 skirsnyje. Tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje A556-1333/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010).

Dėl Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalies teisėtumo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110, tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalies, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, atitikties Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai.

Lietuvos Respublikos teisės sistemoje teritorijų planavimas yra suprantamas kaip procedūra teritorijos vystymo bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 35 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. bandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.)). Atsižvelgiant į nurodytas teritorijų planavimo sritis, ypač į tai, kad teritorijų planavimu yra siekiama užtikrinti ypatingą ekologinę, socialinę, kultūrinę ir (ar) ekonominę reikšmę aplinkai turinčių teritorijų apsaugos reikalavimus, nustatyti konkrečių teritorijų naudojimo režimus bei veiklos jose apribojimus, tampa aišku, kad šis procesas yra glaudžiai ir neatskiriamai susijęs su valstybės, visuomenės, žemės sklypų ir kito nekilnojamojo turto savininkų (valdytojų, naudotojų) interesų derinimu, įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų jų teisių bei teisėtų lūkesčių apsauga. Teisės aktų nuostatų laikymasis teritorijų planavimo procese yra prielaida suderinti ir užtikrinti valstybės, visuomenės, fizinių bei juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3032/2012).

Viena iš teritorijų planavimo rūšių yra bendrasis teritorijų planavimas, kuris apibrėžiamas kaip kompleksinis planavimas teritorijos erdvinio vystymo politikai, teritorijos naudojimo ir apsaugos prioritetams bei svarbiausioms tvarkymo priemonėms nustatyti (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 2 d.). Bendrasis planas turi būti parengtas laikantis Teritorijų planavimo įstatymo nustatytos tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje A556-1333/2008). Pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas patvirtintas bendrasis planas įgauna teisinę galią ir tampa pagrindu rengti, keisti ar papildyti atitinkamo arba žemesnio lygmens bendrojo, specialiojo arba detaliojo teritorijų planavimo dokumentus, nustatyta tvarka paimti žemę visuomenės poreikiams, rezervuoti teritorijas valstybės, apskrities, savivaldybės bendrojo naudojimo objektams ir infrastruktūrai plėsti. Bendrieji planai privalomi visiems planuojamojoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ar naudotojams (Teritorijų planavimo įstatymo 9 str. 2 d.). Pažymėtina, kad bendrojo planavimo procesas yra nuosekli ir procedūriškai sureguliuota administracinė veikla, skirta teritorijos naudojimo prioritetams, raidos tikslams ir strategijai nustatyti ir kuri atliekama taikant teisinės patikros procedūras, skirtas bendrųjų planų teisėtumui bei visuomeninių interesų įgyvendinimui, nepažeidžiant žmogaus teisių, užtikrinti.

Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkte įtvirtinta, kad kompleksiškai įvertinus aukštybinių pastatų specialųjį planą ir pajūrio kraštovaizdžio plano koncepciją, nutarta aukštybiniais pastatais formuoti naują moderniško miesto įvaizdį, siluetą, planuojant juos pakrantės ruože nuo Melnragės iki Girulių formuojant modernišką miesto siluetą iš jūros pusės atskiromis vertikalėmis gamtiniame fone pagal kraštovaizdžio koncepciją plano ketvirtame tome. Tokia nuostata nukreipiama į kraštovaizdžio koncepcijos plano ketvirtąjį tomą.

Kaip teisingai, analizuodamas Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, nustatė pirmosios instancijos teismas, koncepcijos rengimas yra tik viena iš teritorijų planavimo dokumento rengimo stadijų (Įstatymo 10 str. 1, 3 d.). Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. bandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumentais laikytini bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Bendrojo teritorijų planavimo dokumentai yra: valstybės teritorijos bendrasis (generalinis) planas; apskrities teritorijos bendrasis (generalinis) planas; savivaldybės teritorijos bendrasis planas; savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrasis planas (Įstatymo 9 str. 1 d.). Įvertinus šias nuostatas, kraštovaizdžio koncepcija negali būti laikoma teritorijų planavimo ar bendrojo teritorijų planavimo dokumentu ir tėra tarpinis dokumentas. Apelianto S. T. teiginys, kad koncepcija yra sudėtinė ir neatskiriama bendrojo teritorijos planavimo dokumento dalis, nėra pagrįstas. Skirtingai nei jo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-677/2009, kurioje buvo ginčijamas sprendimas, kuriuo pritarta Vilniaus rajono teritorijos bendrojo plano koncepcijai, nagrinėjamu atveju vertinama ne bendrojo plano koncepcija, tačiau kraštovaizdžio koncepcija bendrojo plano ketvirtame tome. Taigi apelianto teiginys, kad sprendimas dėl bendrojo plano koncepcijos patvirtinimo patenka į teritorijų planavimo dokumentų sprendinių sąvoką, nėra reikšmingas nagrinėjamai bylai.

Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti arba parengtų bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai nespręsti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus – kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo schemas ir (ar) planus (projektus). Aukštybinių pastatų išdėstymo planai nerengiami, jei tokių pastatų statyba nenumatoma. Nustačius, kad kraštovaizdžio koncepcija nėra teritorijų planavimo ar bendrojo teritorijų planavimo dokumentas, kaip tai apibrėžta Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje ir 9 straipsnio 1 dalyje, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ji negali reguliuoti kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo klausimų, kurie pagal Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį reguliuotini bendraisiais planais arba specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, kad Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalyje daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio antrojoje dalyje yra nurodyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai.

Aiškindamas šią Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti. Oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „paskelbti“ reiškia ir tai, kad įstatymai turi būti paskelbti viešai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė negali būti nevieša (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas, 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“ negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai).

Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad patvirtintas savivaldybės ar jos dalies teritorijos bendrasis planas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiame teisės akte nenustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto teksto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Oficialiame informaciniame pranešime apie teisės akto priėmimą nurodoma teisės akto priėmimo data, numeris, antraštė, jei ji yra, išdėstoma priimto sprendimo esmė ir nurodomas interneto tinklalapio, kuriame paskelbtas teisės aktas, adresas. Iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimtų norminių teisės aktų paskelbimas – baigiamoji norminių teisės aktų priėmimo proceso stadija. Tokių teisės aktų oficialus paskelbimas yra būtina jų įsigaliojimo sąlyga.

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad, kaip to reikalavo Įstatymo 11 straipsnio 11 dalies ir Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatos, bendrasis planas su dviem priedais – tekstiniais bei grafiniais sprendiniais, buvo paskelbtas vietinėje spaudoje ir patalpintas internetiniame tinklalapyje, tačiau kraštovaizdžio koncepcijos ketvirtasis tomas nebuvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, jog Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalis, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinio skundo teiginys, kad netinkamas teisės akto paskelbimas tėra teisinės technikos trūkumas, piktnaudžiavimas suteiktais įgaliojimais, nepaneigia konstitucinio reikalavimo, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti. Apeliacinio skundo argumentai, kad buvo atliktas visuomenės informavimas apie planavimo sprendinių turinį ar tai, kad koncepcija yra Bendrojo plano byloje Klaipėdos miesto savivaldybėje, todėl egzistuoja galimybė su ja susipažinti, neprilygsta teisės akto paskelbimui pagal jo priėmimo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus.

Dėl Specialiojo plano dalies, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka Žemės sklypas, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, teisėtumo

Nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas dėl Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos (specialiojo plano), patvirtintos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, dalies, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, atitikties Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog specialieji teritorijų planavimo dokumentai, nesant patvirtintų bendrųjų teritorijos planų, ne tik kad gali, bet tam tikrais atvejais ir privalo būti rengiami (pvz., 2006 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-1024/2006; 2008 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-804/2008; 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-1607/2008). Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad specialieji planai rengiami, kai bendrojo planavimo dokumentai nėra parengti. To paties įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti arba parengtų bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai nespręsti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus – kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo schemas ir (ar) planus (projektus). Aukštybinių pastatų išdėstymo planai nerengiami, jei tokių pastatų statyba nenumatoma.

Aiškindamas paminėtas Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog atsakingos vietos savivaldos institucijos turi užtikrinti, kad savivaldybės teritorijoje būtų parengti arba bendrieji, arba, jei jų nėra, įstatymo numatytų rūšių specialieji planai (pvz., 2006 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-2275/2006). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, administracinėje byloje Nr. A11-1121/2007 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatą lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, atkreipė dėmesį į privalomąjį šios nuostatos pobūdį subjektams, kuriems ši norma yra adresuota be jokių išlygų. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad kai parengtų bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo klausimai nespręsti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir jais išspręsti kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo klausimus. Specialiajame plane nenustačius ar netinkamai nustačius aukštybinių pastatų leistinų aukščių parametrus, kaip to reikalauja Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, atsiranda teisinis neaiškumas ir netikrumas, nepaisoma teisės aktų hierarchijos, dėl ko yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, jog Specialusis planas toje dalyje, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka Žemės sklypas, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kaip minėta, Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatomis įstatymų leidėjas siekė, kad tuo atveju, kai numatoma aukštybinių pastatų statyba, aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai privalo būti išspręsti savivaldybės teritorijos ar jo dalių bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose – aukštybinių pastatų išdėstymo schemose ir (ar) planuose (projektuose). Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-246 patvirtintų Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių 26 punkte buvo įtvirtinta, kad plano sprendinių projektą sudaro sprendinius atspindintys brėžiniai ir tekstinė dalis (aiškinamasis raštas) bei procedūrų dokumentai. Pagrindinis brėžinys, atsižvelgiant į miesto dydį, apimantis planuojamą miesto teritorijos dalį, rengiamas M 1:5 000 M ir/ar M 1: 10 000 ir/ar M 1: 25 000 mastelyje. Jame žymima miesto centrinis rajonas, miesto vizualinio identiteto zonos ir teritorijos, kuriose galima aukštybinės statybos plėtra, su aukštybinių pastatų leistinais aukščių parametrais. Minėtų taisyklių 6.15 punkte nustatyta, kad užstatymo aukštis yra planuojamos teritorijos vyraujantis (daugiau kaip 70 procentų užstatymo) pastatų aukštų skaičius ar maksimalus pastatų aukštis metrais, kurio negalima viršyti. Įvertinus išdėstytas teisės aktų nuostatas, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad Teritorijų planavimo įstatymas nenumato pareigos Specialiuoju planu spręsti aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus bei nustatyti konkrečius tokių pastatų parametrus, o aukštingumo rodiklių nustatymas atliktinas detaliojo teritorijos planavimo metu.

Dėl Specialiojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto ir tekstinės dalies 3.3 punkto dalies teisėtumo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos (specialiojo plano), patvirtintos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, pagrindinio brėžinio grafinio sprendinio, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto ir tekstinės dalies 3.3 punkto dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka Žemės sklypas, atitikties Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas priimtą aktą pripažinti neteisėtu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...>“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-880/2013).

Specialiojo plano tekstinės dalies 3.3 punkte bei pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkte nustatyta, kad Specialiajame plane grafiškai išskiriamos šios miesto teritorijos: zonos, kurioms reikalinga urbanistinė koncepcija, t. y. zonos, kuriose aukštybinė statyba įmanoma tik atlikus pasekmių vertinimo analizę.

Kaip minėta, teritorijų planavimo dokumentai – bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 36 d.). Specialųjį teritorijų planavimą Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje įstatymų leidėjas apibrėžė kaip atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų erdvinio organizavimo, tvarkymo, naudojimo, apsaugos priemonių planavimą. To paties straipsnio 27 dalyje, specialusis planas (projektas) yra apibūdinamas kaip teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai. Pagrindiniams specialiojo teritorijų planavimo proceso aspektams reglamentuoti įstatymų leidėjas įtvirtino bendrąsias nuostatas Teritorijų planavimo įstatymo trečiajame skirsnyje „Specialusis teritorijų planavimas“. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį, aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai, kai aukštybinių pastatų statyba numatoma, privalo būti sprendžiami savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose planuose – aukštybinių pastatų išdėstymo schemose ir (ar) planuose (projektuose).

Nors specialusis teritorijų planavimas pasižymi didele specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, išvardintų Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, įvairove, kaip minėta, teisės aktuose nenumatyta galimybė aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus reglamentuoti koncepcija, kuri laikytina tarpiniu specialiojo teritorijų planavimo proceso dokumentu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-267/2012). Koncepcijos rengimo stadijos metu tėra nustatomi planuojamų teritorijų erdvinio vystymo prioritetai ir tvarkymo principai (Teritorijų planavimo įstatymo 17 str. 3 d. 2 p.).

Tinkamas norminio teisės akto paskelbimas yra viena iš pamatinių tokio teisės akto teisėtumo prielaidų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2154/2011). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Nėra abejonių, kad ši konstitucinė nuostata negali būti aiškinama taikant tik lingvistinį metodą, ji suvoktina atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai ir jų reikalavimai turėtų būti vieši, kad visi subjektai galėtų aiškiai suvokti savo teisių ir pareigų apimtį (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Byloje nustatyta, kad urbanistinė koncepcija kartu su Specialiuoju planu nebuvo paskelbta teisės aktų nustatyta tvarka, kas, kaip minėta, neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo prieitai išvadai, kad Specialiojo plano pagrindinio brėžinio grafinis sprendinys, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto ir tekstinės dalies 3.3 punkto dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka Žemės sklypas, užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Dėl norminių administracinių aktų pripažinimo neteisėtais teisinių pasekmių

Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnyje nustatytos norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisinės pasekmės. Bendroji taisyklė yra ta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu (ABTĮ 116 str. 1 d.). Šio straipsnio 2 dalis numato šios taisyklės išimtį – administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Analogiška pozicija yra formuojama ir konstitucinėje jurisprudencijoje, kurioje, kaip konstatuota, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį. Kaip bebūtų, Konstitucinis Teismas taip pat pripažįsta, jog minėtoji Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). Tam tikrą Konstitucinio Teismo nutarimų retroaktyvumą suponuoja Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos. Būtent, kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas, šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucija prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Taigi remiantis ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisykle, kad galimos jos išimtys, kai nurodyta bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma, darytina išvada, jog kiekvienu atveju tai susiję su norminio teisės akto teisėtumo revizavimu teisme nagrinėjant individualią bylą. Priešingu atveju toks konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, nes norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių padarinių teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005). Tokia pat praktika vadovaujasi bendrosios kompetencijos teismai bylose, kuriose sprendžiamas konkretaus norminio akto teisėtumo peržiūrėjimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2008; 2012 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2012).

Kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą Nr. I-1144-426/2013 pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai iki įsigalios Klaipėdos apygardos administracinio teismo procesinis sprendimas dėl pareikšto prašymo ištirti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos norminių teisės aktų atitiktį įstatyminiam reguliavimui. Kaip nustatyta, administraciniame teisme norminių administracinių aktų dalys, kurių teisėtumas tiriamas šioje norminėje administracinėje byloje, bus taikomos nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes prašomos ištirti norminių administracinių aktų dalys siejasi su minėta konkrečia individualia byla. Todėl nagrinėjant administracinę bylą po to, kai atitinkamos norminių administracinių aktų dalys buvo pripažintos neteisėtomis, vadovautis ir remtis tomis teisės normomis, kurios pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui dar iki procesinio sprendimo, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, priėmimo teisme, negalima. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisino stabilumo neįgiję administraciniai aktai yra teisėti, nors jie ir buvo priimti remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis. Tačiau šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste tai būtų neteisinga, nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu, juo labiau, jog byloje sprendžiami klausimai, susiję su detaliojo plano teisėtumu dėl Žemės sklypo, esančio ypač jautrioje tiek gamtosauginiu, tiek urbanistiniu požiūriu teritorijoje.

Pažymėtina ir tai, jog minėtas negalėjimas remtis aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujančiais poįstatyminiais teisės aktais teisme susijęs su iš Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bei ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartotos nuostatos, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Minėtas principas yra tiesiogiai susijęs su Konstitucijos viršenybės principu, be kita ko, suponuojančiu tai, jog ir kad ir koks būtų nustatytas žemesnės galios teisinis reguliavimas, Konstitucijos nuostatos yra viršesnės ir taikomos tiesiogiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-778/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesas yra specifinis, o norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu, todėl apeliantų argumentai, kad sprendimo panaikintas norminių administracinių aktų dalis netaikyti nuo jų priėmimo dienos įsiteisėjimo atveju tretieji suinteresuoti bei kiti asmenys galėtų patirti nuostolių, kadangi būtų panaikinti teritorijų planavimo dokumentų pagrindu parengti detalieji planai bei pastatyti statiniai taptų neteisėtais, nėra reikšmingi šiuo atveju.

Pažymėtina, jog norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo procesu konkrečių asmenų subjektinių teisių pažeidimo klausimas nesprendžiamas, nagrinėjamas tik norminių administracinių aktų teisėtumo klausimas. Be to, suinteresuotiems asmenims, turintiems pagrindą manyti, kad taikant ginčijamą norminį administracinį teisės aktą priimamais individualiais aktais yra pažeidžiamos jų teisės, nėra užkertamas kelias ginčyti individualaus pobūdžio aktus įstatymų nustatyta tvarka ir prašyti sustabdyti jų galiojimą individualiose administracinėse bylose.

Atitinkamos pozicijos dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bylose dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2006 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-603/2006, 2008 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1787/2008). Be to, asmenys gali dėl jų teisės pažeidimų taip pat kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atkreiptinas dėmesys, kad iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. balandžio 24 d. rašto Nr. VS-2241 (t.

I, b. l.

70) matyti, jog panaikinus tiriamas Specialiojo plano ir Bendrojo plano nuostatas nuo jų priėmimo dienos, vienintelė galima pasekmė būtų detaliojo plano, kuris yra ginčijamas individualioje administracinėje byloje, panaikinimas. Minėtame rašte taip pat nurodoma, kad visi kiti aukštybiniai pastatai buvo pastatyti, statybos leidimai ir (ar) projektavimo sąlygų sąvadai jiems išduoti iki Bendrojo plano ir Specialiojo plano patvirtinimo, arba aukštybiniai pastatai nepatenka į teritorijas, kuriose užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantai tinkamai nepagrindė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja tokios neigiamos pasekmės, kurios sudarytų pagrindą pripažinti ABTĮ 116 straipsnio 2 dalies taikymo negalimumą.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad panaikintos norminių administracinių aktų dalys negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai nepagrįstai teigia, jog konstatavus Specialiojo plano ir Bendrojo plano dalių neatitikimą aukštesnės galios teisės aktams turėjo būti sprendžiama dėl likusių šių norminių administracinių aktų dalių teisėtumo. Tokios išvados nesuponuoja ir apeliantų nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I1-4/2005, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, buvo nustatyta viso tiriamo teisės akto priėmimo tvarkos pažeidimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, buvo atliekamas viso akto, o ne jo dalies teisėtumo tyrimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I444-6/2009 buvo nustatyta, kad visame tiriamame teisės akte įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti nustatomas poįstatyminiu ūkio ministro įsakymo lygio teisės aktu. Apelianto nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A552-23/2012 neegzistuoja. Kitų pakankamų argumentų, kodėl šiuo atveju turėtų būti panaikintas visas Bendrasis planas ir Specialusis planas pripažinus neteisėtomis atitinkamas šių aktų dalis, apeliantai nepateikė. Pažymėtina, kad ABTĮ 116 straipsnio nuostatos aiškiai rodo, jog gali būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas visas arba dalis norminio administracinio akto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tiriant norminių administracinių teisės aktų teisėtumą priimami sprendimai pripažinti neteisėtais ir panaikinti tiriamų norminių administracinių teisės aktų dalis (pvz., 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1683/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų teiginiais, kad buvo tiriamas neegzistuojantis norminis administracinis teisės aktas. Pažymėtina, kad norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimas buvo pradėtas ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Kaip minėta, prašomų ištirti norminių administracinių teisės aktų dalys yra reikšmingos nagrinėjamoje individualioje byloje. Tai, kad tiriamos norminių administracinių teisės aktų dalys reikšmingos teisiniams santykiams, susijusiems su konkrečia ginčo teritorija individualioje administracinėje byloje, nereiškia, kad tokių norminių administracinių teisės aktų dalių teisėtumo tyrimas nėra galimas.

Taip pat atmestini apelianto argumentai dėl to, kad savivaldybė netinkamai naudojosi teisinės gynybos priemonėmis. Apelianto nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-821/2010, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, buvo nustatyta, kad nėra pakankamai duomenų, kurie leistų teigti, jog teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl asmens teisių pažeidimo.

Apeliacinio skundo argumentai dėl detaliojo plano tvirtinimo aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšmingi tiriant norminių administracinių teisės aktų teisėtumą. Tokios aplinkybės gali būti reikšmingos teismui priimant sprendimą individualioje administracinėje byloje.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliaciniai skundai netenkintini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, S. T. ir UAB „Konstenerga“ apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas